Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. V. paskirta galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi ir 72 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas A. V. priklausantis automobilis ,,Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 3 dalimi, 72⁵ straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą šiai priemonei įvykdyti, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Siekiant užtikrinti turto (automobilio) konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. V. į automobilį ,,Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas nuteistajam A. V. paskirtų kardomųjų priemonių klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo, prašoma vadovautis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir nekonfiskuoti A. V. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės, o išieškoti transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių prašymus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo, nes pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti ne patį automobilį, o išieškoti jo vertę, nėra galimybės, kadangi nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

8. Pagal BK 72 straipsnio 1–2 dalis turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama natūra. Konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos ar jos dalies išieškojimo klausimas spręstinas tik išimtinais, BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021). Taigi pirmiausia svarstytinas paties automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimas, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių konfiskavimas būtų netikslingas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

10. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. V., būdamas neblaivus, vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį; šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone. Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, turi būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentai, jog automobilis yra senas, aplūžęs, kadangi tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog automobilis ,,Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepataisomas, byloje nėra objektyvių duomenų, jog automobilio remonto kaštai viršytų jo vertę ir/arba automobilis būtų pripažintas netinkamu dalyvauti eisme ir išregistruotas iš valstybinių registrų bei kt.

11. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju konfiskavus ne patį automobilį, o pasirinkus kitą BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimo formą, t. y. nusprendus išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą, valstybė išvengtų papildomų išlaidų, susijusių su šio turto pardavimu, valstybės biudžetas greičiau pasipildytų sumokėta konfiskuota automobilio vertę atitinkančia pinigų suma. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybė, kaip išlyga, leidžianti nekonfiskuoti kaltininkui priklausančio turto, vietoje to išieškant jo vertę, BK 72 straipsnio 5 dalyje nenumatyta. Be to, pažymėtina tai, kad kasacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismo vertinimas, kad nėra galimybių realizuoti konfiskuotiną turtą, nėra kliūtis tokį turtą konfiskuoti natūra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-788/2023).

12. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama itin sunki apelianto finansinė padėtis, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikta, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. V. dirba UAB „W.“. Taigi tokie duomenys apie stabiliai gaunamas pajamas neleidžia daryti išvados apie itin sudėtingą apelianto finansinę padėtį ar automobilio konfiskavimo neproporcingumą.

13. Pasisakant dėl automobilio konfiskavimo proporcingumo, pažymėtina, kad transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Byloje nustatyta, kad A. V. vairavo automobilį neblaivus, kai jam nustatytas 2,04 promilės neblaivumo laipsnis, kuris ženkliai viršija tiek minimalią leistiną vairuoti 0,4 promilės neblaivumo ribą, tiek 1,51 promilės ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Įvertintina tai, kad A. V. žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Jo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu KET nesilaikymu, kėlusiu pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. A. V. buvo abejingas ir bet kokioms jam gresiančioms tokio elgesio pasekmėms, įskaitant ir galimam transporto priemonės konfiskavimui, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo vairuoto automobilio, kuris atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kurias įvertinus buvo priimtas sprendimas asmeniui skirti baudos bausmę, nėra pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimu buvo pažeistas proporcingumo principas. A. V. už padarytą nusikalstamą veiką netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, o išieškant konfiskuotino turto vertę, būtų sudarytos prielaidos dar kartą panaudoti automobilį nusikalstamais tikslais bei nebūtų realaus poveikio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

15. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 20 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 108,33 Eur už A. V. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistojo A. V. turtinė padėtis nėra gera, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bauda, konfiskuota transporto priemonė, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 108,33 Eur iš nuteistojo A. V. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.