- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-18
- Bylos Nr.
- I-3484-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00860-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-13 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-03-21 iki 2016-06-08, kamerose Nr. 97, 41 ir 25, kuriose buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų. Kamerose turi būti skirta 3,6 kv. m. vienam asmeniui, tačiau teko mažiau, nes kameros užstatytos baldais ir sanitariniais mazgais. Kamerose pažeidžiamos higienos normos – nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, didelė santykinė drėgmė, pelėsis, ventiliacija per langą nėra pakankama. Sanitarinis mazgas nėra visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, trūko privatumo, tvyrojo nemalonus kvapas. Laikino laikymo ir paskirstymo kamerose buvo talpinama iki 9 asmenų, laikoma po 3-5 valandas, kameros įrengtos rūsyje, jose didelė santykinė drėgmė ir žema oro temperatūra, silpnas dirbtinis apšvietimas, kameros be langų, sienos padengtos nelygiu aštriabriauniu tinku, neatskirtas sanitarinis mazgas, tvyro nemalonus kvapas, nebuvo privatumo. Krata atliekama šaltose, purvinose patalpose, asmenys verčiami nusirengti ir dėti rūbus į nešvarias dėžes. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stresą, pažeminimą, pablogėjo sveikata.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (69, 70, 73 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (70 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (19-27 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-03-22 iki 2016-06-07 kamerose Nr. 67, 48, 97, 103 ir 25, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,8 iki 19 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kas užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2016-02-22 atliko kamerų Nr. 48 ir 67 patikrinimus. Kameroje Nr. 67 oro judėjimo greitis atitiko nustatytas higienos normas, kameroje Nr. 48 mikroklimato parametrai nebuvo atliekami, abejose kamerose pelėsio nenustatyta. Kamerų Nr. 25 ir 103 patikrinimas užfiksuotas 2016-05-02 patikrinimo akte, nustatyta, kad kameroje Nr. 25 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, užfiksuotas nežymus pelėsis. Kameroje Nr. 103 nustatyti mikroklimato parametrai nevertinti, nes patikrinimo metu buvo atidarytas langas. Kameroje Nr. 97 2016 m. balandžio mėn. buvo demontuota tupykla, įrengtas naujas klozetas ir vamzdžiai, sumontuota pertvara, kameroje atliktas kosmetinis remontas – išlygintos, izoliuotos ir plytelėmis išklotos grindys, ištinkuotos, išdažytos sienos, užteptas antiseptikas nuo pelėsio. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpinti švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui įstaiga organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, deratizaciją, dezinsekciją).
Atsakovas nurodo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras. Pažymima, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikino sulaikymo patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, kas užtikrina asmenų privatumą.
Atsakovas pabrėžia, kad keičiantis teisiniam reglamentavimui atsirado neatitikimų tarp vartojamų sąvokų. Siekiant aiškumo atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros pažymose su duomenimis apie kamerų plotus bei kamerose talpintų asmenų skaičių nurodomos LSP (anksčiau buvusios PK) kameros yra trumpalaikio laikymo kameros, esančios rėžiminiame korpuse. Duomenų, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, kadangi įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius švarūs. Iš 2015-08-27 patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas V. G. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2018-04-12 pažymos Nr. 60/09-13447 (29-31 b. l.) matyti, kad pareiškėjas V. G. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-03-22 iki 2016-06-07, viso 76 dienas, kamerose Nr. 67, 48, 97, 103 ir 25, vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,76 iki 19,01 kv. m., taigi pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (29-31 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (32-33 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kamerose Nr. 67, 48 ir 97, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. (atitinkamai - 3,58 kv. m., 3,39 kv. m. ir 3,46 kv. m.). Kamerose Nr. 103 ir 25, kai jose buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. (atitinkamai 3,98 ir 3,78 kv. m.). Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (34-37 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, o vėdinimas per langą nepakankamas, didelė santykinė drėgmė, pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. vasario 22 d. patikrinimo metu buvo patikrintos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 48 bei 67, kameroje Nr. 67 oro judėjimo greitis atitiko higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, oro temperatūros matavimo rezultatai nevertinti, nes kameroje buvo atidarytas langas, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, kamerose Nr. 48 ir 67 vizualiai matomo pelėsio nėra (43-45 b. l.). 2016 m. balandžio 28 d. buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 25 ir 103, kameroje Nr. 25 ant sienų ir lubų nustatytas vizualiai matomas pelėsis, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 103 oro temperatūra nustatyta mažesnė, nei reglamentuoja higienos norma, tačiau mikroklimato parametrai nevertinti, nes kamera buvo vėdinama per langą arba išimti langų stiklai (46-48 b. l.). Kameros Nr. 25 ir 103 patikrintos ir 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte Nr. PA.6-361 (51-53 b. l.) užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, oro temperatūra nevertinta, nes matavimo metu buvo praverti langai, vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (51-53 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus (38-41 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 97 ir 103, kameroje Nr. 97 balandžio mėn. buvo atlikti grindų lyginimo, izoliavimo, plytelių klijavimo, sienų, lubų tinkavimo, dažymo darbai, demontuotas sanitarinis mazgas, sumontuoti nauji vamzdžiai, klozetas, įrengtas aptvėrimas, suremontuotos grotos, stalas, suolai, kėdės, lentynos; rugpjūčio – rugsėjo mėn. kameroje Nr. 103 buvo valomas pelėsis, dažomi nuvalyti plotai. Taigi atliktų patikrinimų rezultatai paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo vėdinimo kamerose Nr. 67, 25 ir 103, oro temperatūros ir santykinės drėgmės kameroje Nr. 25, vizualiai matomo pelėsio kamerose Nr. 48 ir 67, tačiau patvirtino, kad kameroje Nr. 25 yra pelėsis. Pareiškėjas kameroje Nr. 25 buvo laikomas nuo 2016-04-20 iki 2016-06-07, taigi higienos normos pažeidimas nustatytas pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kamera Nr. 97 suremontuota balandžio mėn., pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016-03-31 iki 2016-04-12 ištisai, todėl greičiausiai ši kamera buvo remontuojama jau po pareiškėjo iškėlimo iš jos. Pelėsis kameroje Nr. 103 buvo nuvalytas 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. balandžio mėn., todėl laikytina, kad pelėsis joje buvo ir pareiškėjo laikymo metu. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 48, 67 ir 103, nes tikrinimų metu mikroklimato parametrai šiose kamerose nebuvo vertinami dėl atidarytų langų, taip pat dėl oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, pelėsio kameroje Nr. 97, nors pagal teismų praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 25, 97 ir 103 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, kamerose Nr. 48, 67 ir 103, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę ir oro temperatūrą, o kameroje Nr. 97 – dar ir oro judėjimo greitį, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į LR Nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai), todėl dėl natūralaus apšvietimo trūkumo negalima konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – nebuvo visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, trūko privatumo, tvyrojo nemalonus kvapas. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nepateikia duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš sanitarinių mazgų įrengimo kamerose lentelės (32-33 b. l.) matosi tik iš ko pagaminta sanitarinio mazgų atitvėrimo konstrukcija ir jos aukštis (mūrinė arba OSB, nuo 2,20 iki 2,30 m), tačiau nėra duomenų apie visišką sanitarinių mazgų kamerose izoliavimą. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo didelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, kamerose buvo laikomi ir 5-6 asmenys, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atvykęs į Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino laikymo ir paskirstymo kameras, kuriose buvo laikoma iki 9 asmenų po 3-5 valandas, kameros įrengtos rūsyje, jose didelė santykinė drėgmė ir žema oro temperatūra, silpnas dirbtinis apšvietimas, kameros be langų, sienos padengtos nelygiu aštriabriauniu tinku, neatskirtas sanitarinis mazgas, tvyro nemalonus kvapas, nebuvo privatumo.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus matosi, kad laikino laikymo ir priėmimo – paskirstymo kameros buvo remontuojamos 2016 m. liepos - rugsėjo mėn. – atliktas sienų, lubų dažymas, sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas (38-41 b. l.). Pažymoje Nr. 60/09-13447 (29-31 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į laikino sulaikymo patalpas buvo patalpintas tik 2 kartus, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas dėl jo patalpinimo į šias patalpas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo esant žemai oro temperatūrai yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte (51-53 b. l.) užfiksuota, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius (vonelės) švarūs. Taigi patikrinimo metu užfiksuoti duomenys paneigia, kad kratų atlikimo patalpos ar jose esantys įrenginiai būtų nešvarūs, be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tas pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (76 dienos), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jo pastoviai sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (42 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (59 b. l.) negalima daryti išvados, kad dėl laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-01-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3230-442/2017, 2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1574-520/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 250 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.