- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-10
- Bylos Nr.
- A-1330-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00121-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Audito
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Altarnaja“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, V. K., S. V. ir K. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Altarnaja“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (9.28)SI-65885, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-755 ir VSDFV Klaipėdos skyrių įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 16 d. prašymus Nr. 1/2015, Nr. 2/2015 ir Nr. 3/2015 dėl žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimų perėmimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas pareiškėjo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) Verslo administravimo kompaniją. Nuo 2015 m. spalio 13 d. įmonei taikoma likvidavimo procedūra. Teisės aktų nustatyta tvarka duomenys apie BUAB „Altarnaja“ įregistruoti Juridinių asmenų registre, apie bankrutuojančią įmonę paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) įgaliotos institucijos interneto tinklalapyje. Pareiškėjo teigimu, jis yra bankrutavusios įmonės statusą turintis juridinis asmuo. 2015 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymais ir visais pagrindžiančiais įrodymais dėl žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimo buvusiems įmonės darbuotojams prievolės perėmimo. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu nepagrįstai atsisakyta perimti žalos mokėjimą buvusiems įmonės darbuotojams, nes sprendimas grindžiamas vieninteliu ir iš esmės klaidingu motyvu, jog žalos atlyginimo prievolės perdavimas valstybei galimas tik tais atvejais, kai įmonės bankrotas vykdomas teismo tvarka.
Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 21 punktą ir 31 straipsnį bankroto administratoriui nustatyta pareiga likviduojant bankrutavusią įmonę pateikti žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga dokumentus ir žalos atlyginimo gavėjų duomenis jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniams skyriams, kai įstatymo nustatytu atveju žalos atlyginimo mokėjimas pereina valstybei. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad šis įstatymas įsakmiai nustato bankroto administratoriui pareigą perduoti valstybei tolimesnį žalos mokėjimą darbuotojams, patyrusiems žalą dėl profesinio susirgimo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo išvada, jog bankroto procesas gali vykti tik pagal teismo nutartį, yra nepagrįsta, nes neatitinka teisinio reguliavimo. Įmonių bankroto įstatyme yra nustatyta ir neteisminio bankroto procedūra, kuriai taikomos tos pačios žalos atlyginimo perėmimo taisyklės kaip ir pagal teismo nutartį vykstančio bankroto atveju. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus cituojamas Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtintas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997, negali sukurti ir nesukuria naujų teisės normų perimti žalos atlyginimą, todėl nepagrįstai nurodomas kaip teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 18¹ straipsnis nustato, jog žalos atlyginimo mokėjimo prievolė valstybei pereina, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto. Kadangi pareiškėjas turi bankrutavusios (likviduojamos dėl bankroto) įmonės statusą, žalos atlyginimas likviduojamos dėl bankroto įmonės darbuotojams, turintiems teisę gauti žalos atlyginimą, pereina valstybei. Pareiškėjas akcentavo, jog prašymų nagrinėjimo metu tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo ginčo, kad pareiškėjo prašymuose nurodyti darbuotojai atitinka reikalavimus, keliamus gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad BUAB „Altarnaja“ bankroto procedūros vykdomos ne teismo tvarka. Atsakovas savo poziciją grindė Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies ir Tvarkos aprašo nuostatomis. Atsakovas nurodė, jog Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kokius dokumentus privalu pateikti VSDFV teritoriniam skyriui kiekvienu Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnyje nustatytu prievolės perdavimo atveju. Žalos atlyginimo prievolę perduodant dėl to, kad atsakingai už žalą įmonei iškelta bankroto byla ar ji likviduojama dėl bankroto, be kitų dokumentų turi būti pateikta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (Tvarkos aprašo 6.2.1 p.) arba teismo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Tvarkos aprašo 6.2.2 p.). Atsakovas akcentavo, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perduodant valstybei Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, t. y. kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai, be Tvarkos aprašo 6.2, 6.2.4 punktuose nurodytų dokumentų VSDFV teritoriniam skyriui pateikiama pažyma apie įmonės išregistravimą iš Juridinių asmenų registro. Atsakovo teigimu, BUAB „Altarnaja“ žalos atlyginimo mokėjimo V. K., S. V. ir K. P. prievolė nepereina valstybei. Tai galės būti sprendžiama tik po to, kai BUAB „Altarnaja“ bus išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir be kitų Tvarkos aprašo 6.2., 6.2.4 punktuose nurodytų dokumentų bus pateikta pažyma apie įmonės išregistravimą. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jeigu įmonė, kuri turėjo mokėti nukentėjusiajam šiame įstatyme nustatytą žalos atlyginimą, likviduojama dėl bankroto, žalos atlyginimas mokamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Įmonės bankroto administratorius teisės aktų nustatyta tvarka pateikia Garantinio fondo administratoriui paraišką skirti lėšas iš Garantinio fondo (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 12 p.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindė Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką nustato Vyriausybė. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Tvarkos apraše žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perdavimas valstybei nustatytas tik tais atvejais, kai įmonės bankrotas vykdomas teismo tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VSDFV teritoriniai skyriai dėl išmokų (ne)skyrimo (šiuo atveju – mokėjimo perėmimo) sprendžia vadovaudamiesi teisės aktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant mokamos išmokos, bei nustatyta tvarka ir terminais. Viešojo administravimo subjektai atlikdami funkcijas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais, t. y. įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius negalėjo ignoruoti Vyriausybės patvirtintame Tvarkos apraše įtvirtintų reikalavimų, jog žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perdavimas valstybei nustatytas tik tais atvejais, kai įmonės bankrotas vykdomas teismo tvarka, ir tenkinti pareiškėjo prašymo. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, kai žalos atlyginimą mokėjusi įmonė likviduojama dėl bankroto, žalos atlyginimas mokamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, BUAB „Altarnaja“ žalos atlyginimo mokėjimo prievolė galėtų pereiti valstybei tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. likvidavus ir išregistravus bendrovę bei pateikus Tvarkos aprašo 6.2.4 punkte nurodytus dokumentus, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai ginčo sprendimu atsisakė perimti žalos atlyginimo mokėjimo prievolę V. K., S. V. ir K. P., kadangi to padaryti nebuvo teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei analogiškas kreditorių susirinkimo sprendimas neteisminio bankroto proceso atveju turi vienodą teisinę galią, todėl nepriklausomai nuo to, jog BUAB „Altarnaja“ bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė turėtų pereiti valstybei nuo kreditorių susirinkimo sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Altarnaja“ skundą tenkino: panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (9.28)SI-65885 ir Valdybos 2016 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-755 bei VSDFV Klaipėdos skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bankroto administratoriaus UAB Verslo administravimo kompanijos 2015 m. spalio 16 d. prašymus Nr. 1/2015, Nr. 2/2015 ir Nr. 3/2015 dėl žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimų perėmimo.
Teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė vykdyti prievolę mokėti žalos atlyginimą V. K., S. V. ir K. P., nes vadovaujantis Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė valstybei pereis pateikus Tvarkos aprašo 6.2.4 punkte nurodytus dokumentus, t. y. pažymą apie įmonės išregistravimą iš Juridinių asmenų registro, duomenis, kad žalos atlyginimas nesumokėtas iš karto ir nekapitalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 508 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat duomenis apie žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimą. BUAB „Altarnaja“ bankroto administratoriui pasiūlyta kreiptis į Garantinį fondą dėl lėšų skyrimo pagal Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 18¹, 23 straipsniuose, Tvarkos aprašo 1, 2 ir 11 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei pažymėjo, kad taikant Laikinąjį įstatymą žala atlyginama vadovaujantis profesinės ligos nustatymo faktu. Teismo vertinimu, šiuo atveju taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos ir nepagrįstu laikytinas argumentas, jog žalos atlyginimo mokėjimo klausimas spręstinas pagal įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, nes trečiųjų suinteresuotų asmenų S. V., K. P. ir V. K. susirgimai profesine liga nustatyta tvarka profesinėmis ligomis buvo pripažinti iki 1999 m. gruodžio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata netaikytina, nes nagrinėjamu atveju prievolė atlyginti nukentėjusiesiems žalą dėl susirgimo profesine liga pereina valstybei. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiami VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyta mokėti žalos atlyginimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. V., K. P. ir V. K., yra neteisėti ir kad yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus, t. y. iš naujo nagrinėti BUAB „Altarnaja“ bankroto administratoriaus 2015 m. spalio 16 d. prašymus Nr. 1/2015, Nr. 2/2015 ir Nr. 3/2015 dėl žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimų perėmimo.
III.
Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą, nustato Laikinasis įstatymas, kurio 18¹ straipsnis nustatyto žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei atvejus. VSDFV Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, negali Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio normų aiškinti plečiamai bei ignoruoti Tvarkos apraše įtvirtintų reikalavimų, jog įmonės bankroto atveju Valdybos teritoriniam skyriui pateikiama teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, o įmonės likvidavimo dėl bankroto atveju – teismo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pagal teisinį reglamentavimą žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perdavimas valstybei galimas tik tada, kai įmonės bankrotas vykdomas teismo tvarka, todėl įmonės bankroto procedūrą vykdant ne teismo tvarka kreditorių susirinkimo pripažintos bankrutavusia ir dėl to likviduojamos įmonės žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perduoti valstybei nėra teisinio pagrindo. Žalos atlyginimo mokėjimo V. K., S. V., ir K. P. prievolės perėjimo valstybei klausimas iš naujo galės būti sprendžiamas tik tada, kai BUAB „Altarnaja“ bus išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir be kitų Tvarkos aprašo 6.2, 6.2.4 punktuose nurodytų dokumentų bus pateikta pažyma apie įmonės išregistravimą.
2. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuo atveju taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos ir kad nepagrįstu laikytinas argumentas, jog žalos atlyginimo mokėjimo klausimas spręstinas pagal įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, buvo padarytos atsižvelgus tik į trečiųjų suinteresuotų asmenų profesinės ligos nustatymo faktą. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Laikinojo įstatymo nuostatoms ir yra nepagrįstos, nes profesinės ligos nustatymo data yra aktuali nustatant, kuris teisės aktas – Laikinasis įstatymas ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas – taikytinas skiriant ir mokant išmokas. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims profesinės ligos nustatytos iki 1999 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovas neginčija, kad šiems asmenims išmokos dėl nustatytos profesinės ligos turi būti skiriamos ir mokamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.
3. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo priimtą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei ir šiuo atveju aktuali aplinkybė yra BUAB „Altarnaja“ teisinis statusas – likviduojama dėl bankroto. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytina Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir žalos atlyginimo V. K., S. V. ir K. P. mokėjimo klausimas negali būti sprendžiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi BUAB „Altarnaja“ kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl pagal Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo mokėjimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 21 punkte nustatyta, kad žalos atlyginimo prievolės perėmimo dokumentai ir žalos atlyginimo gavėjų duomenys teikiami Valdybos teritoriniams skyriams tik tais atvejais, kai žalos atlyginimo mokėjimas pereina valstybei, o kai Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka žalos atlyginimo prievolė valstybei nepereina, naudojamos Garantinio fondo lėšos (Garantinio fondo įstatymo 4 str. 1 d. 5 p.).
Atsiliepimas
Pareiškėjas BUAB „Altarnaja“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas ir skundas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas, todėl naikintinas ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pasisakydamas dėl ginčo situacijos, pirmosios instancijos teismas iš esmės pasirėmė vien tuo, kad tretieji suinteresuoti asmenys profesinėmis ligomis susirgo iki 1999 m. gruodžio 31 d. (Laikinojo įstatymo 23 str. 7 d.), ir todėl šiuo atveju yra taikytinos Laikinojo įstatymo, o ne Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatos, t. y. dėl to buvo pripažintas nepagrįstu atsakovo argumentas, jog žalos atlyginimo mokėjimo klausimas turėtų būti spręstinas pagal įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pirmosios instancijos teismui šios išvados pakako konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju prievolė atlyginti nukentėjusiesiems žalą dėl susirgimo profesine liga pereina valstybei, tačiau byloje nebuvo ginčo, ar nekentėjusiųjų patirta žala dėl profesinių susirgimų turi būti atlyginama pagal Laikinojo įstatymo ar pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad byloje yra kilęs ginčas, ar vadovaujantis Laikinojo įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatomis, žalos atlyginimo prievolė gali pereiti valstybei, nors įmonės bankrotas vykdomas ne teismo tvarka. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad pagal Tvarkos aprašo 13 punktą valstybė, atlyginusi žalą Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais atvejais, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į įmonę, atsakingą už padarytą žalą, tokio dydžio, kiek išmokėjo žalos atlyginimo. Įstatymų nustatyta tvarka šią teisę įgyvendina Valdybos teritorinis skyrius, priėmęs sprendimą mokėti žalos atlyginimą ir jį išmokėjęs. Tokiu atveju VSDFV Klaipėdos skyrius, išmokėjęs žalos atlyginimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims, taptų BUAB „Altarnaja“ kreditoriumi, t. y. BUAB „Altarnaja“ įsiskolinimas dėl žalos perėmimo nesumažėtų, tik pasikeistų kreditorius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Bylos dalykas – atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (9.28)SI-65885, kuriuo netenkinti pareiškėjo BUAB „Altarnaja“ bankroto administratoriaus UAB Verslo administravimo kompanijos prašymai perimti žalos atlyginimo dėl profesinio susirgimo mokėjimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., S. V. ir K. P., teisėtumas ir pagrįstumas.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. UAB „Altarnaja“ kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas UAB „Altarnaja“ bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka, o 2015 m. spalio 13 d. BUAB „Altarnaja“ kreditorių susirinkime nutarta UAB „Altarnaja“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pagal patvirtintą BUAB „Altarnaja“ kreditorių sąrašą tretieji suinteresuoti asmenys S. V., K. P. ir V. K. yra pirmosios eilės kreditoriai. 2015 m. spalio 16 d. BUAB „Altarnaja“ bankroto administratorius UAB Verslo administravimo kompanija, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 21 punktu, 31 straipsniu bei Laikinojo įstatymo 18¹ straipsniu, kreipėsi į atsakovą VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymais perimti žalos atlyginimo mokėjimo dėl profesinio susirgimo prievolę. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (9.28) SI-65885 atsisakė vykdyti prievolę mokėti žalos atlyginimą V. K., S. V. ir K. P., nurodydamas, kad Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perdavimas valstybei yra numatytas tik tais atvejais, kai įmonės bankrotas vykdomas teismo tvarka, o įmonės bankroto procedūrą vykdant ne teismo tvarka kreditorių susirinkimo pripažintos bankrutavusia ir dėl to likviduojamos įmonės žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perduoti valstybei nėra teisinio pagrindo. Atsakovo teigimu, įmonės, kurios bankroto procedūra vykdoma ne teismo tvarka, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereis valstybei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 2 punktu (likvidavus įmonę), pateikus Tvarkos aprašo 6.2.4 punkte nurodytus dokumentus, t. y. pažymą apie įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro, kad žalos atlyginimas nesumokėtas iš karto ir nekapitalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 508 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat duomenis apie žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimą. BUAB „Altarnaja“ bankroto administratoriui pasiūlyta kreiptis į Garantinį fondą dėl lėšų žalos atlyginimui išmokėti skyrimo pagal Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Valdyba 2016 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-755 taip pat pritarė šiam atsakovo sprendimui ir netenkino pareiškėjo skundo.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas ir atsakovas laikėsi pirmiau aptartų pozicijų. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir skundžiamą atsakovo sprendimą panaikino, nurodydamas, kad Laikinojo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-366) pirmojoje redakcijoje buvo nustatyta, jog pagal šį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmenims, kurie profesine liga susirgo iki 1997 m. rugsėjo 1 d. (iki šio įstatymo įsigaliojimo), o 1999 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas Nr. VIII-1509, kurio pirmojoje redakcijoje įtvirtinta, kad Laikinojo įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe taikomos tik dėl tų nelaimingų atsitikimų, kurie įvyko iki Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2000 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui, įstatymų leidėjas pakoregavo Laikinojo įstatymo 23 straipsnio nuostatas ir suderino jas su minėtomis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio nuostatomis. 2002 m. spalio 8 d. įstatymo Nr. IX-1121 5 straipsniu Laikinojo įstatymo 23 straipsnis buvo papildytas 7 dalimi, kurios 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatyta tvarka buvo pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Pirmosios instancijos teismo teigimu, taikant Laikinąjį įstatymą, žala atlyginama vadovaujantis profesinės ligos nustatymo faktu, o kadangi trečiųjų suinteresuotų asmenų S. V., K. P. ir V. K. susirgimai profesine liga nustatyta tvarka profesinėmis ligomis buvo pripažinti iki 1999 m. gruodžio 31 d., todėl šiuo atveju taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos ir nepagrįstu pripažintas atsakovo argumentas, jog žalos atlyginimo mokėjimo klausimas spręstinas pagal įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Iš esmės pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju prievolė atlyginti nukentėjusiems asmenims žalą dėl susirgimo profesine liga pereina valstybei.
Atsakovas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei pagal Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą ir akcentuoja tas pačias teisės aktų normas, kuriomis grindė skundžiamą atsakovo sprendimą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo mokėjimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į įmonių bankroto teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad jeigu įmonė, kuri turėjo mokėti nukentėjusiajam šiame įstatyme nustatytą žalos atlyginimą, likviduojama dėl bankroto, žalos atlyginimas mokamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pirmiausia nurodo, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia, jog valstybė perimtų vykdyti BUAB „Altarnaja“ prievolę mokėti žalos atlyginimą V. K., S. V. ir K. P. būtent Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Pažymėtina, kad žalos atlyginimas nustatomas pagal Laikinąjį įstatymą, kurio 18 straipsnyje reglamentuojamas žalos atlyginimo mokėjimas reorganizavus ar likvidavus įmonę, o 18¹ straipsnyje – žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimas valstybei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006).
Taigi nagrinėjamu atveju šioje byloje teisiškai reikšminga yra ta aplinkybė, ar pareiškėjo prašymai buvo pagrįsti įstatymų leidėjo nustatytu pagrindu, kai valstybė privalo perimti žalos atlyginimo mokėjimo prievolę pagal Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalį Vyriausybė nustato tik žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką, o ne pagrindus, kuriems esant pereina žalos atlyginimo mokėjimo prievolė valstybei.
Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat, kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą. Taigi pagal šią teisės normą žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei vienu iš šių atvejų: 1) įmonei iškelta bankroto byla; 2) įmonė likviduojama dėl bankroto; 3) įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą. Šioje byloje taip pat yra aktualios ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bankroto bylos iškėlimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto bei administratoriaus veiksmus, vykdant bankroto procedūras, nes įmonių bankrotą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Būtent Įmonių bankroto įstatymas apibrėžia likviduojamos įmonės dėl bankroto statusą. Pažymėtina, kad bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių, ir bankroto bylą iškelia teismas (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 3 d., 10 str.). Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmone (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 5 d., 13 str. 1 d., 30 str. 1 d.). Bankroto procesas tiek teismo tvarka, tiek ir ne teismo tvarka reiškia, kad įmonė yra nemoki, nevykdo įsipareigojimų kreditoriams (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 1 ir 8 d.).
Nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai, kad pareiškėjas kreditorių susirinkimo yra pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, o tai reiškia, kad pareiškėjas yra likviduojamas dėl bankroto. Įmonių bankroto administratorius likviduojant bankrutavusią įmonę turi pateikti žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga dokumentus ir žalos gavėjų duomenis jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniams skyriams, kai įstatymo numatytu atveju žalos atlyginimo mokėjimas pereina valstybei (Įmonių bankroto įstatymo 31 str. 4 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, jei asmuo atitinka šio įstatymo nustatytų sąlygų visumą, asmeniui padarytai žalai atlyginti gali būti taikomos į ateitį tik dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1999 m. gruodžio 31 d., ir netaikomos žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d. (žr., 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1246/2012; 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-195/2013; 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1147/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1147/2014 pabrėžė, kad dėl nelaimingų atsitikimų darbe, kai netaikomas Laikinasis įstatymas, žalos atlyginimą, kai pasibaigia įpareigotas atlyginti žalą juridinis asmuo, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.289 straipsnis ar specialios Įmonių bankroto įstatymo normos.
Įvertinus tai, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims susirgimai profesinėmis ligomis buvo pripažinti iki 1999 m. gruodžio 31 d., konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju BUAB „Altarnaja“ bankroto administratorius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 4 puntu, turėjo teisėtą pagrindą pateikti žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga dokumentus ir žalos gavėjų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) duomenis jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniam skyriui (atsakovui).
Kaip jau minėta, ne Vyriausybės patvirtintoje Tvarkoje yra nurodyti pagrindai, kai valstybė perima prievolę mokėti žalos atlyginimą, o tai, kad Tvarkos 6.2.2 punkte nurodyta, jog tuo atveju, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, turi būti pateiktas teismo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pagal Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybė perima prievolę mokėti žalos atlyginimą tik tuo atveju, kai bankroto procesas yra vykdomas teismo tvarka. Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra nurodoma tik apie teismo tvarka vykdomą bankroto procesą, o pagal Įmonių bankroto įstatymą ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu, teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (Įmonių bankroto įstatymo 13 str. 1 d.), o tai reiškia, kad kreditorių susirinkimo sprendimas įmonę pripažinti bankrutavusia yra tapatus teismo sprendimui (nutarčiai) pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad garantinio fondo lėšos naudojamos Laikinojo įstatymo nustatytam žalos atlyginimui dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei, todėl administratorius, nustatęs, kad pagal Laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, pagrįstai ir teisėtai nesivadovavo minėta Garantinio fondo įstatymo norma.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl prievolės atlyginti nukentėjusiems asmenims žalą dėl susirgimo profesine liga perėjimo valstybei, sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.