Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 10 punktu, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant E. K. įpareigojimus: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu per 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas E. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 21 d.

Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civilinio ieškovo naudai iš E. K. priteista 88,14 Eur turtinės žalos atlyginimo.

E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo E. K. atstovės pagal įstatymą S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę S. K., o būtent: 2018 m. balandžio 20 d., apie 17.00 val., buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia sudavė kumščiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip penkis kartus, S. K. į veido sritį, tampė ją už plaukų, trenkė veidą į grindis bei rankšluosčiu smaugė, tuo padarydamas S. K. smakro odos nubrozdinimą, abiejų rankų ir dešinės kojos poodines kraujosruvas ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. E. K. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo mažametį E. K., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent 2018 m. balandžio 20 d., apie 16.30 val., namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pirmoje laiptinėje tyčia suėmė mažametį E. K. už pečių ir purtė, po to grįžus į namus, esančius adresu, (duomenys neskelbtini), tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, jėga stūmė E. K. į kampą, sutrenkdamas jam galvą, suėmė jį už pečių ir pakėlė, taip padarydamas E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kaktos poodinę kraujosruvą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir pripažinti E. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui E. K. ir paskirti jam (E. K.) 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtą bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti E. K. 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. K. pritaikytų BK 75 straipsnio nuostatų; priteisti iš E. K. 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo E. K., kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad teismas, pripažindamas E. K. kaltu dėl savo sutuoktinei S. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, visa apimtimi pripažino, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei yra teisingi, kadangi jie yra pagrįsti kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta bei teisme ištirta medžiaga, o spręsdamas klausimą dėl E. K. kaltės, sukeliant fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdant savo mažamečio sūnaus E. K. sveikatą, teismas suabejojo S. K. parodymų patikimumu, nurodydamas, jog E. K. ir S. K. sieja konfliktiški santykiai, tad, siekiant eliminuoti apkalbėjimo galimybę, kaltinamojo kaltės negalima grįsti vien nukentėjusiosios parodymais. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai tvirtino, jog E. K. kaltė dėl sūnui E. K. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo yra grindžiama vien tik nukentėjusiosios S. K. parodymais, kadangi faktą, jog E. K., paėmęs sūnų už rūbų iš nugaros pusės ir traukdamas veidu į sieną, pastatė šį į kampą, patvirtino ir pats E. K., tačiau jis neigė, jog tokiu savo veiksmu jis galėjo sužaloti savo sūnų ar šiam galėjo sukelti fizinį skausmą, o jei tai jis ir galėjo tai padaryti, tai, E. K. teigimu, jis padarė netyčia. Apeliantė teigia, jog su tokiu E. K., neturinčio teisinio išsilavinimo, savo atliekamų veiksmų mažamečio sūnaus atžvilgiu subjektyvinės pusės vertinimu teismas negalėjo sutikti, kadangi E. K., būdamas neblaivus, atsukęs net penkerių metų neturintį sūnų veidu į kambario kampą ir jį pastūmęs, nors ir neturėjo tikslo šiam sukelti fizinio skausmo ar padaryti sveikatos sutrikdymo, o tik norėjo šį sudrausminti, tačiau jis, pastumdamas žymiai fiziškai silpnesnį mažametį vaiką nepamatuota dėl apsvaigimo nuo alkoholio vyriška jėga, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais sukels mažamečiui sūnui fizinį skausmą ar jį sužalos, ir nors to E. K. ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tokiu būdu jis veikė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia.

3.2. Prokurorė nurodo, jog apie E. K. nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius turi būti sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet iš jo atliktų veiksmų bei kilusių pasekmių. Nežymų sveikatos sutrikdymą E. K. konstatavo teismo medicinos specialistas savo išvadoje. Tuoj pat po įvykio į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai fiksavo esamą situaciją vaizdo įraše, kuris buvo apžiūrėtas teisme, kur akivaizdžiai matosi E. K. padarytas sužalojimas kaktos srityje. Pažymi, jog išvada, kad E. K. sužalojo savo mažametį sūnų netiesiogine tyčia, darytina įvertinus tiek paties E. K. parodymus, tiek nukentėjusiosios S. K. parodymus, konflikto priežastį ir įvykių eigą bei E. K. atliktus veiksmus ir kilusius padarinius. Tai, kad E. K. dar laiptinėje buvo sukeltas fizinis skausmas, kuomet jis buvo pakeltas tėvo už rūbų ir purtomas, patvirtina S. K. parodymai, kuri nurodė, jog sūnus po tėvo veiksmų jo atžvilgiu ėmė verkti. E. K., reikalaudamas sūnaus nustoti verkti, norėdamas šį sudrausminti, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepamatavęs savo vyriškos jėgos, stūmė mažametį E. K., atsukęs jį veidu į sieną, į kambario kampą, kur šis atsitrenkė kakta į sieną, o po šio veiksmo mažametis nukentėjusysis ėmė klykti, kas taip pat rodo, jog mažametis E. K. šio veiksmo metu patyrė dar stipresnį fizinį skausmą, be to, jam buvo padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį konstatavo teismo medicinos specialistas, užfiksavęs apžiūros metu sužalojimą vaiko kaktoje.

3.3. Pažymima, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris stumia nepamatuota jėga mažametį vaiką į kampą, suvokia, nors ir nenorėdamas konkrečių pasekmių, kad jis sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusiajam sukels fizinį skausmą arba padarys kūno sužalojimą. Atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių E. K. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras, ar būtų siekęs jų išvengti. Pažymima, jog S. K. parodymų teisingumą pagrindžia ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, kur randamas alaus bokalas, turintis alkoholio kvapą, matomos aplaistytos alumi lubos bei baldai, randamas rankšluostis su kraujo dėmėmis, suplėšyti moteriški marškinėliai, išpeštas plaukų kuokštas, todėl jos parodymų vertinti kaip siekį apkalbėti savo smurtaujantį sutuoktinį nėra jokio pagrindo. Be to, apklausta liudytoja policijos pareigūnė S. J. taip pat patvirtino, kad, atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, už užrakintų buvo durų buvo girdimas vaiko verksmas, liudytoja V. V. matė pro langą bandančią prisišaukti pagalbos S. K., kurią nuo lango vis atitraukdavo vyras, o iš buto girdėjo sklindantį triukšmą. Prokurorės manymu, visas šias aplinkybes įvertinus ne atsietai, o susiejus į vieningą ir nuoseklią bei logiškai paaiškinamą grandinę, darytina išvada, jog yra pakankamai duomenų, patvirtinančių E. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo mažamečiui nukentėjusiajam E. K..

3.4. Be to, skunde prokurorė nurodo, kad teismas E. K. parinkęs tinkamą bausmės rūšį nepagrįstai atidėjo jos vykdymą, kadangi bausmės paskirtis nebuvo įgyvendinta bei nebuvo pasiekti bausmės tikslai jau ankstesniais nuosprendžiais net 7 kartus paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl skiriant švelnesnę bausmę nei ji buvo paskirta ankstesniais nuosprendžiais būtų pažeistas teisingumo principas. Pažymima, jog E. K., vos tik atlikęs pagal ankstesniu nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, ir vėl nusikalto, kas rodo, jog ankstesnėmis bausmėmis nebuvo įgyvendinta bausmės paskirtis, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo. Sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, prokurorės teigimu, nepakanka formalaus BK 75 straipsnyje numatytų pagrindų buvimo, o būtina įvertinti ir tai, jog E. K. itin žiauriai smurtavo prieš savo žmoną, jai ne tik smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, bet ir smaugė ją rankšluosčiu savo mažamečio sūnaus akivaizdoje, iki kol ši neteko sąmonės, kas mažamečiui sūnui sukėlė baimę ir išgąstį, be to, anksčiau jis buvo net 5 paskutinius kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su smurtu prieš žmogų. Atkreipiamas dėmesys, jog E. K. šias savo įvykdytas nusikalstamas veikas visais įmanomais būdais bandė nuslėpti, neprileisdamas žmonos prie lango kviestis pagalbos, atimdamas iš jos telefoną, kad ši apie įvykį nepraneštų policijai, neįsileisdamas policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, iki kol atvyko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, ketindami laužti buto duris, už kurių verkė vaikas, atvykusiems policijos pareigūnams E. K. neigė smurtavęs prieš žmoną, o įvykio vietoje elgėsi agresyviai. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, prokurorės vertinimu, nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo E. K. atžvilgiu naikintina.

4. Apygardos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji S. K. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis E. K. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

6.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

6.2. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

6.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

6.4. Prokurorė nurodo nesutinkanti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad E. K. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokurorės argumentais nėra pagrindo.

6.5. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, E. K., apklaustas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodė, jog sūnaus nepurtė, nemušė, pripažino, jog sūnų statė į kampą, nemano, jog sūnus galėjo užsigauti (2 t., b. l. 100–102). Ikiteisminio tyrimo metu E. K. visose apklausose taip pat teigė, kad sūnų statė į kampą, tačiau neigė atlikęs kokius nors tyčinius smurtinius veiksmus sūnaus atžvilgiu (1 t., b. l. 165–166). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad E. K. parodymai tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, net iš dalies nepatvirtina kaltinime nurodomų aplinkybių dėl vaiko pastūmimo, nes E. K. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad sūnaus statymas į kampą galėjo pasireikšti būtent sūnaus pastūmimu.

6.6. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju E. K. pareikštas kaltinimas dėl sūnaus sužalojimo iš esmės buvo grindžiamas jo žmonos, t. y. S. K., duotais parodymais ir byloje esančia 2018 m. balandžio 24 d. specialisto išvada (1 t., b. l. 91), kitų duomenų, kurie patvirtintų E. K. kaltę sužalojus sūnų ar jam sukėlus fizinį skausmą, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo argumentams, jog E. K. ir S. K. sieja konfliktiški santykiai, todėl sprendžiant dėl E. K. kaltės sužalojus ir sukėlus fizinį skausmą sūnui, būtina įvertinti S. K. duotų parodymų patikimumą, nuoseklumą ir logiškumą, būtina atsižvelgti, ar byloje esama kitų įrodymų, kurie patvirtintų S. K. nurodomas aplinkybes. Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nėra pakankamai. Pažymėtina, kad S. K. tik 2018 m. balandžio 23 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog E. K. 2018 m. balandžio 20 d. atliko smurtinius veiksmus sūnaus atžvilgiu (1 t., b. l. 45–46), tokių aplinkybių S. K. pareigūnams tuoj po įvykio nenurodė (1 t., b. l. 21–23), iš policijos pareigūno 2018 m. balandžio 20 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog patekus į butą, kuriame E. K. smurtavo prieš S. K., pareigūnai pamatė ant sofos – lovos kambaryje sėdinčią moterį, t. y. S. K., ant jos kelių sėdėjo vaikas, kuris pasakė, jog „tetukas mušė mamytę, daug mušė“, pati S. K. nurodė, jog E. K. smurtavo prieš ją vaiko akivaizdoje (1 t., b. l. 35), apylinkės teisme apklausta policijos pareigūnė S. J. taip pat nurodė, kad vizualaus smurto žymių ant vaiko nematė, pati S. K. apie vaiką nieko nesakė (2 t., b. l. 99–100). Teisėjų kolegijos vertinimu, S. K. parodymai, susiję su smurtavimu prieš mažametį sūnų, yra nelogiški, nes pastaroji apylinkės teisme teigė, jog konfliktas tarp jos ir vyro įvyko būtent dėl to, kad jos vyras, t. y. E. K., panaudojo smurtinius veiksmus sūnaus atžvilgiu (2 t., b. l. 44–45), tačiau tuoj po įvykio S. K. šios esminės konflikto priežasties nebuvo nurodžiusi, dėl vaiko galimo sužalojimo S. K. į gydymo įstaigas taip pat nesikreipė. Vien byloje nustatyta aplinkybė, jog mažametis vaikas verkė, neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog vaikas verkė dėl jam sukelto fizinio skausmo, nes šiuo atveju vaikas galėjo verkti tik dėl išgąsčio, kurį galėjo sukelti tėvų konfliktas. Be to, nors byloje yra pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota tuoj po įvykio ant lovos sėdinti S. K. su savo mažamečiu sūnumi, tačiau priešingai nei nurodo prokurorė skunde, ant vaiko veido akivaizdžių sužalojimų nematyti (2 t., b. l. 110).

6.7. Pažymėtina ir tai, jog byloje esanti 2018 m. balandžio 24 d. specialisto išvada (1 t., b. l. 91) patvirtina tik tai, jog E. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl kaktoje esančios poodinės kraujosruvos, tačiau nei tikslaus laiko, nei konkretaus būdo, kaip mažametis galėjo būti sužalotas ar susižalojo pats, minėtoje specialisto išvadoje nėra pateikiama, todėl šiuo atveju vien nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas E. K., nesant byloje kitų patikimų įrodymų dėl E. K. sužalojimo aplinkybių, nepreziumuoja mažamečio vaiko tėvo – E. K. kaltės dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pritartina apylinkės teismo išvadai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad mažamečio papurtymas jį paėmus už rūbų pastarajam sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu mažametis E. K. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip nepašalinant byloje esančių abejonių dėl E. K. atliktų veiksmų sūnaus atžvilgiu, bylą nagrinėjant apylinkės teismui nuo įvykio jau buvo praėjęs nemažas laiko tarpos, todėl teismas pagrįstai nusprendė mažamečio neapklausti teisminio nagrinėjimo metu, nes apklausa būtų netikslinga ir neinformatyvi dėl E. K. amžiaus ir praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio, minėtų prieštaravimų ir abejonių pašalinti neturi galimybės ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės dėl tų pačių priežasčių, kaip ir pirmosios instancijos teismas.

6.8. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad E. K. veiksmuose yra minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju, išskyrus S. K. prieštaringus parodymus, kitų patikimų duomenų, patvirtinančių kaltinimo E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, byloje nėra, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių dėl byloje kilusių prieštaravimų, pagrįstai byloje kilusias abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

6.9. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu ir nuteisti E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nepakeista, nėra pagrindo tenkinti prokurorės prašymą priteisti iš E. K. 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo E. K..

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

7. Prokurorė mano, jog E. K. buvo nepagrįstai taikytos BK 75 straipsnio nuostatos atidedant bausmės vykdymą, nes E. K. yra 7 kartus teistas, 5 kartus iš jų teistas dėl smurtinių nusikalstamų veikų padarymo, naują nusikalstamą veiką padarė vos tik atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, įvykio vietoje elgėsi agresyviai, smurtavo prieš žmoną itin žiauriai ir mažamečio vaiko akivaizdoje.

7.1. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, klausimą dėl baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimo teismas sprendžia du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

7.2. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016). Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 75 straipsnio nuostatas netgi neišnykęs teistumas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra kliūtis atidėti bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408-139/2016).

7.3. Iš bylos duomenų matyti, jog E. K. pripažintas kaltu dėl vienos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas 7 kartus teistu (1 t., b. l. 118–140), be to, teismas pripažino dvi E. K. sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Vis dėlto, šiuo atveju sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo atsižvelgtina ne tik į aplinkybes, kurios neigiamai apibūdina nuteistąjį, tačiau ir į tai, kad E. K. viso proceso metu parodymų iš esmės nekeitė, nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai rodo, jog E. K. kritiškai vertina savo elgesį ir yra linkęs keistis. Nors prokurorė teigia, jog E. K. nusikaltimą įvykdė itin žiauriai, tačiau tokia aplinkybė, kaip nusikaltimo įvykdymas itin žiauriai, E. K. nebuvo inkriminuota, todėl minėtas argumentas laikytinas nepagrįstu ir šiuo atveju neturintis reikšmės sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Paminėtina ir tai, jog E. K. šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini), po apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo atlygino padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai, turi mažametį vaiką, prie kurio išlaikymo E. K. prisideda, t. y. moka už vaiko darželį (2 t., b. l. 65–74), taip pat byloje nėra duomenų, jog E. K. nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kad jo atžvilgiu būtų pradėta naujų ikiteisminių tyrimų.

7.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 75 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai suteikdamas E. K. galimybę pasitaisyti, jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo, nes šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina ir tai, jog E. K. elgesys bei kaip jis laikosi teismo jam skirtų pareigų, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį bus kontroliuojamas nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos, o šiam pažeidžiant probacijos sąlygas įstatymai numato galimybę panaikinti skirtą bausmės vykdymo atidėjimą, pasiunčiant asmenį atlikti skirtos laisvės atėmimo bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą.