Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. balandžio 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. spalio 27 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 13 d. skundu (teisme gautas 2015 m. lapkričio 17 d.) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. spalio 27 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 95-103) iš dalies tenkino pareiškėjo I. V. skundą bei jam priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, konstatavo, kad Klaipėdos AVPK pareiškėjui neužtikrino teisės būti laikomam kamerose, kuriose vienam laikomam asmeniui tektų bent 5 kv. m., teisės privačiai pasinaudoti tualetu bei būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartimi (b. l. 125-128) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, teismas šioje byloje privalo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendime nebuvo pasisakyta. Tačiau aplinkybių, kurios Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-530-243/2016 buvo ištirtos ir kurių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartyje nevertino, teismas iš naujo šioje byloje netirs.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2017 m. kovo 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5601 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-5601) (b. l. 143-144) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas: nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 kv. m. (kameroje laikyti 4 asmenys; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,21 kv. m.); nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 4 d. kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m. (kameroje laikyti 4 asmenys; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 4,57 kv. m.); nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 26 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 16,57 kv. m. (kameroje laikyti 4 asmenys; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 3,84 kv. m.); nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 16,57 kv. m. (kameroje laikyti 4 asmenys; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 3,84 kv. m.); nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 15 d. kameroje Nr. 15, kurios plotas 7,77 kv. m. (kameroje laikyti 2 asmenys; atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą, vienam asmeniui teko 3,28 kv. m.). Remiantis aptartais duomenimis, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas 13 parų, kuriose kameros plotas vienam asmeniui buvo mažesnis nei 5 kv. m., todėl buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Pažymėtina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinėje kasdien buvo suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas. Spręstina, kad ši pareiškėjo teisė vadovaujantis Taisyklių 7.10 punktu buvo užtikrinta tinkamai.

Byloje pateiktas Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 30-V-41 „Dėl areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti dušu grafiko patvirtinimo“ (b. l. 80) įrodo, kad asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę pasinaudoti šiltu dušu šeštadieniais (pirmame kamerų bloke laikomi asmenys) ar sekmadieniais (antrame kamerų bloke laikomi asmenys). Tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5601 nurodyta, kad vadovaujantis minėtu įsakymu asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę pasinaudoti šiltu dušu šeštadieniais ar sekmadieniais (b. l. 143-144). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 užfiksuota, kad Klaipėdos AVPK areštinėje yra suteikta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tam yra sudaromi areštinėje laikomų asmenų naudojimosi šiltu dušu grafikai (b. l. 67-70). Pažymėtina, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras kitų pažeidimų, susijusių su galimybe pasinaudoti dušu (tai, kad duše vanduo bėgo lėtai ir negreitai įšildavo), nenustatė.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentas, kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė nusiprausti šiltame duše, laikytinas nepagrįstu.

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139, 14 punkte nustatyta, kad asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata privalo būti atliekama kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos, apie tai darant atžymą elektroniniame registre (registrui neveikiant pildomas 3 priedas).

Tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5601 nurodyta, kad pareiškėjo asmens krata buvo atliekama tam skirtoje patalpoje. Pažymėtina, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimu metu nenustatė antisanitarinių sąlygų aptariamose patalpose, todėl pareiškėjo argumentas, kad krata ir apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, laikytinas nepagrįstu.

Instrukcijos 23 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys į policijos areštinės kameras uždaromi laikantis šių izoliavimo reikalavimų: 23.1. suimtieji uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų; 23.2. sulaikyti asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, – atskirai nuo kitų asmenų ir kt. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių.

Tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5601 nurodyta, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimais. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas su asmenimis, kuriems vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalimis, buvo taikomas vienodas kaip ir pareiškėjui rėžimas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėjas anksčiau ne kartą buvo teistas, todėl pareiškėjo argumentas, kad buvo laikomas su asmenimis, kuriems buvo taikomas griežtesnis rėžimas nei jam, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad kameros Nr. 22 langai išėjo į gatvę, todėl girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, nuo automobilių išmetamų dujų kameroje trūko gryno oro, virš šios kameros įrengti laiptai, kuriais dieną ir naktį vaikščiojo pareigūnai.

Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas).

Tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-5601 nurodyta, jog Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 22 langai yra areštinės vidinėje kiemo pusėje, laiptų virš kameros Nr. 22 nėra. Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl to, kad pareigūnai kėlė triukšmą vaikščiodami laiptais, girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, nuo automobilių išmetamų dujų kameroje trūko gryno oro, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš tiekiamo netinkamos kokybės maisto.

Taisyklių 61 punkte nustatyta, kad asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Taisyklių 62 punktas numato, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Taisyklių 64 punktas nustato, jog valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis.

Byloje nustatyta, jog Klaipėdos AVPK ir UAB „Rasytė“ 2014 m. sausio 6 d. sudarė sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3 (toliau – ir Sutartis Nr. 30-4-ST2-14-3), kuria UAB „Rasytė“ įsipareigojo teikti sulaikytų asmenų maitinimo paslaugas (b. l. 74-77). Minėta Sutartimi Nr. 30-4-ST2-14-3 UAB „Rasytė“ įsipareigojo 3 kartus per dieną (vyrams) tiekti kokybišką maistą, kuris atitiktų fiziologines mitybos normas (Sutarties Nr. 30-4-ST2-14-3 1.1, 2.1.3, 2.1.4). Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2015 m. lapkričio 24 d. atlikusi maisto kokybės patikrinimą, nenustatė Klaipėdos AVPK areštinei tiekiamo maisto kokybės ar tiekimo tvarkos pažeidimų (b. l. 78-79). Pareiškėjo teiginys apie vieną kartą ryžiuose rastą akmenuką, nepatvirtintas jokia objektyvia bylos medžiaga.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į tinkamą maitinimą.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas 13 parų kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 13 parų (vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 3,28 kv. m. iki 4,57 kv. m. kameros ploto), be to, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimu nustatyta, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą pasinaudojant tualetu bei teisė būti atskirai laikomam nuo rūkančių asmenų.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).

Atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 104 Eur (8 Eur už parą), dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 70 Eur bei 70 Eur dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 224 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui I. V. (I. V.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 244 Eur (du šimtus keturiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.