- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- A-2486-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02024-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Ceramicoil”
- Kategorijos
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Ceramicoil” dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-22, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą: 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-2061; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 4) priteisti iš atsakovo 150 Lt žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-8) nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 11 d. pradėjo vykdyti savarankišką veiklą Lenkijoje. Nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. pagal darbo sutartį pradėjo dirbti Lietuvos įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ceramicoil“ vadybininku ir iš karto kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Lenkijos kompetentinga įstaiga laikinai nustatė pareiškėjui Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę ir 2013-10-22 raštu apie tai informavo Tarnybą. Tarnyba pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, asmens dokumento kopiją. Šiuos dokumentus pareiškėjas pateikė, tačiau Tarnyba 2013-11-22 raštu Nr. (7.8) S2-38501 pareikalavo pateikti papildomus dokumentus apie pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje, nurodyti, kiek valandų / dienų per mėnesį pareiškėjas vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje. Vadovaudamasis lex loci laboris principu, papildomai reikalaujamų dokumentų pareiškėjas nepateikė. Tarnyba 2014-01-03 priėmė sprendimą Nr. SPRE-22 atsisakyti išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2061 paliko galioti Tarnybos sprendimą.
Pareiškėjas sutinka, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai, tačiau lex loci laboris principas yra įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalyje pirmoje sakinio dalyje, tai yra iki žodžio „arba“. Šis principas yra taikomas, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, ir aiškiai nurodo, kad tokiu atveju yra taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį. Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 3 dalies a punktas pareiškėjui pritaikytas netinkamai, jis dirba dviejose skirtingose valstybėse, todėl jo atveju socialinio draudimo taikytiną teisę nustato lex loci laboris principas. VSDFV neteisingai interpretavo ir pritaikė Reglamento (EB) Nr. Nr. 987 14 straipsnio 5b nuostatą, nes pareiga nustatyti, didelės ar nedidelės apimties veiklą asmuo vykdo, visiškai neliečia pareiškėjo situacijos, kadangi Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnis reguliuoja 4 skirtingas situacijas ir kiekvienu atveju nurodo, kaip yra nustatoma taikytina teisė. Pareiškėjo situaciją reguliuoja 13 straipsnio 3 punkto 1 sakinio dalis iki žodžio „arba“ – “Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai“. Reglamento (EB) Nr. Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant iš eilės į šio Reglamento 14 straipsnio 5 dalies, 14 straipsnio ir į visą Reglamento kontekstą. Šio straipsnio 5 punkto nuostatos paskirtis yra išaiškinti darbuotojo, kuris dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalies tikslui. Nors Reglamento (EB) Nr. Nr. 987 14 straipsnis (taip pat ir 14 straipsnio 5b nuostata) buvo pakeistas 2012-05-22 Reglamentu (ES) Nr. 465, jo paskirtis nepasikeitė, ir ši norma toliau reguliuoja Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio mėn. Europos Komisija išleido teisės aktuose, taikomuose darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktinį vadovą, kurio tikslas yra padėti nustatyti, kurios valstybės narės teisės aktai turėtų būti įgyvendinami tam tikromis aplinkybėmis. Šis vadovas išaiškina, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Jeigu, dirbdamas savarankiškai, jis dar dirba pagal darbo sutartį daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, siekiant nustatyti, kuri valstybė narė yra kompetentinga pagal darbo sutartį dirbančio asmens atžvilgiu, taikomi 1 skirsnyje išdėstyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai. Todėl nėra pagrindo aiškinti, kokios apimties darbą pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje. Taip pat vadovaudamasi šia nuostata Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Pažymėjo, kad Lenkijos teismai taiko Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 punktą, kuris savo hipoteze visiškai atitinka nagrinėjamoje byloje pateiktas faktines aplinkybes. VSDFV nurodė, kad A1 pažymėjimas yra išduodamas vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtintu VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punktu, kai asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis). Su nurodytu teisiniu pagrindu pareiškėjas sutinka, tačiau nesutinka su Tarnybos ir VSDFV išdėstytais argumentais dėl reikalavimo iš pareiškėjo papildomų dokumentų, kadangi jie yra reikalingi nustatyti darbo didelę laiko dalį. Tačiau vadovaujantis Tvarkos aprašo 18 punkto nuostata, Tvarkos aprašo 13, 14, 16 ir 17 punktuose numatyta „didelė laiko dalis“ nustatoma, remiantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalimi, o Tvarkos aprašo 16 punkte numatytas „veiklos centras“ – Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 9 dalimi. Todėl vykdomo darbo „didelės laiko dalies“ vertinimas neapima situacijos, nurodytos Tvarkos aprašo 15 punkte. Nacionaliniame lygmenyje Lietuvos įstatymo leidėjas taip pat laikosi lex loci laboris principo, pagal kurį be jokių papildomų dokumentų vertinimo bei darbo „didelės laiko dalies“ nustatymo yra išduodamas A1 pažymėjimas. Todėl Tvarkos aprašo 27 punktą reikia interpretuoti, kaip įpareigojantį Tarnybą reikalauti papildomų dokumentų, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba skirtingose valstybėse arba skirtingose valstybėse dirba savarankiškai, o junginį „ir“ reikia aiškinti taip, kaip yra nurodyta Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies antroje sakinio dalyje, tai yra po žodžio „arba“. Reglamentas yra privalomas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis ES viršenybės principu bei ES netiesioginio taikymo doktrina, nacionaliniai teisės aktai turi būti interpretuojami laikantis ES teisės aktuose įtvirtintų principų. Esant teisės normų kolizijos atvejui, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus. ES teisės viršenybės principas yra taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje. ES Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis įtvirtina taisyklę, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime (b. l. 40-41) nurodė, kad Tarnyboje 2013 m. spalio 21 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddzial w Lublinie) raštas, kuriame informuojama, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio nuostatomis pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Lenkijos kompetentinga įstaiga nurodė, kad asmuo Lenkijoje vykdo savarankišką veiklą. Turimais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis asmuo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kaip uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ darbuotojas. Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 883 ir Tvarkos aprašo nuostatomis Tarnyba 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. (7.8) S2-34361 ir 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (7.8) S2-38501 kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, tačiau papildomų dokumentų dėl pajamų, gautų vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje, nepateikė. Išnagrinėjusi pateiktus duomenis Tarnyba nustatė, kad jie yra nepakankami įvertinti, ar pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su uždarąja akcine bendrove „Ceramicoil“, apimtis, palyginus su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, nėra nedidelės apimties veikla.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, taip pat su pareiškėjo faktų ir aplinkybių vertinimu ir interpretavimu, kadangi pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28-31) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris nustato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis). Tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kokius dokumentus pateikia asmuo Tarnybai, o Tvarkos aprašo 31 punkte numatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus, Tvarkos aprašo 27 punkte nenurodytus, dokumentus ir informaciją. Todėl Tarnyba 2013 m. spalio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. raštais prašė pareiškėją pateikti nustatytos formos prašymą ir papildomus dokumentus bei informaciją apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje bei kitus dokumentus, tačiau papildomų dokumentų dėl pajamų, gautų vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje, nepateikė. Todėl Tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 31 punktu, išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus duomenis ir nustatė, kad jie yra nepakankami įvertinti, ar pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su uždarąja akcine bendrove „Ceramicoil“, apimtis, palyginus su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, nėra nedidelės apimties veikla. Tarnyba tinkamai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, todėl pagrįstai jam neišdavė A1 pažymėjimo. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Reglamento (EB) 883 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę pagal šį straipsnį, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje – asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas yra užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Todėl nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ceramikoil“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 61-63) su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad su pareiškėju 2013 m. liepos 10 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis buvo įdarbintas vadybininku ir nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti. Pažymėjo, kad pareiškėjui nepagristai atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad lex loci labori principas taikomas, kai asmuo dirba dviejose valstybėse, t. y., kai vienoje valstybėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje valstybėje dirba savarankiškai. Tokiu atveju, vadovaujantis šiuo principu, yra taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį. Tokiose situacijose vertinant, kokios apimties yra darbas pagal darbo sutartį, lex loci labori principas prarastų savo buvimo prasmę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 123-133).
Teismas nustatė, kad ginčo byloje esmė yra Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, Lietuvos Respublikos taikytinos teisės nustatymas ir socialinio draudimo pažymėjimo A1 išdavimas Lenkijos Respublikos piliečiui, Lenkijos Respublikoje vykdančiam savarankišką veiklą, o Lietuvos Respublikoje sudariusiam darbo sutartį.
Teismas nurodė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2013 spalio 7 d. raštu Nr. UBS1/UE/200000/450/613/2013/80082800257 pranešė pareiškėjui dėl jam nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. taikomų teisės aktų pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį nustatymo, kuris Tarnyboje gautas 2013 m. spalio 21 d. Tarnyba 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. (7.8)S2-34361 kreipėsi į pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Lubline) dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo, rašte prašė Tarnybai pateikti papildomus dokumentus. Raštas parengtas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, prašyme nurodė, kad turi savarankišką veiklą Lenkijoje, nurodė įmonės pavadinimą, adresą bei, kad Lietuvoje dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ceramikoil“ vadybininku 5 dienas per mėnesį, gauna 250 Lt darbo užmokestį. Pažymėjo save kaip asmenį, vykdantį individualią veiklą, pridėjo darbo sutartį, kitus dokumentus. Tarnyba 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (7.8)S2-38501 kreipėsi į pareiškėją, papildomai prašydama nurodyti, kiek valandų / dienų per mėnesį vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, pateikti dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą, apie mokamų mokesčių Lenkijoje dydį, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. išrašytų sąskaitų faktūrų patvirtintas kopijas, sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje už tą patį laikotarpį kopijas. Pareiškėjas 2014 m. sausio 8 d. Tarnyboje gautu raštu pranešė, kad jis prašomų papildomų dokumentų pateikti negali, nes tokius dokumentus gali rinkti tik mokesčių inspekcija Liubline, kuri ir atlieka jo individualios veiklos periodiškus patikrinimus.
Tarnyba 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. SPRE-22 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2061 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 socialinio draudimo pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.
Teismas pažymėjo, kad asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.), socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 465/2012), taip pat Fondo direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, neatsižvelgiant į susijusių valstybių skaičių, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pati Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio konstrukcija rodo, jog pagal 1 dalies taisykles taikytina teisė nustatoma, kai asmuo keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartis, 2 dalis, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi savarankiška veikla, o 3 dalis apima atvejus, kai asmuo dirba ir pagal darbo sutartį ir verčiasi savarankiška veikla. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui taikytinos tik 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, pažymėjo, kad pareiškėjas su tuo sutinka.
Teismas nurodė, kad Reglamento EB Nr. 987/2009 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka: dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (1 dalis). Paminėto straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
Teismas nustatė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2013 m. spalio 21 d. pranešimu įgyvendino Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę. Tarnyba 2013 m. spalio 22 d. raštu pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir paprašė pateikti informaciją apie pareiškėjo individualią veiklą ir darbą pagal darbo sutartį. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė darbo sutartį ir prašyme nurodė tik, kokią individualią veiklą jis vykdo Lenkijoje. Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat atsiuntė dokumentus, kurie tik patvirtino, kad pareiškėjas Lenkijoje vykdo individualią veiklą, yra mokesčių mokėtojas, tačiau šios veiklos mastas nebuvo aiškus iš tų dokumentų. Todėl pareiškėjo atstovės argumentus dėl taikytinos Lietuvos Respublikos teisės įtvirtinimo tuo, kad Lietuvos kompetentinga įstaiga laiku – per 2 mėnesius, neįvykdė savo įpareigojimų bendradarbiauti su Lenkijos kompetentinga įstaiga, laikė nepagrįstais.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo tarp Lietuvos ir Lenkijos kompetentingų įstaigų dėl teisės taikymo sprendimo procedūra pagal Reglamento (EB) Nr. 987 6 straipsnio nuostatas nebuvo vykdyta. Pareiškėjas, kaip nurodė jo atstovė, 2014 m. rugpjūčio 30 d. nutraukė darbo sutartį ir Lietuvoje daugiau pagal darbo sutartį nedirba. Todėl socialinės apsaugos siekiančio asmens padėtis turi būti nagrinėjama pagal Tvarkos aprašo nuostatas, kurios ir skirtos priimti sprendimams, susijusiems su Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų taikymu, su taikytinos teisės nustatymu, su pažymėjimo A1 „Pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų“ išdavimu. Teismas taip pat nurodė, kad Tvarkos aprašo 27 punktas įpareigoja dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį ir / ar savarankiška veikla užsiimantį asmenį pateikti Tarnybai prašymą išduoti pažymėjimą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau valstybėse narėse, bei įpareigoja pridėti papildomus dokumentus, o pagal Tvarkos aprašo 30 punktą, Tarnyba sprendimą dėl prašymo išduoti A1 pažymėjimą privalo priimti per 20 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo. Tarnyba dviem raštais kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų gavimo, pareiškėjas pateikė užpildytą prašymo formą, dalį dokumentų. Tvarkos aprašo 31 punktas nustato pareiškimo trūkumų šalinimo institutą, pagal kurį, nepakankant dokumentų, pareiškėjo prašoma pateikti papildomus dokumentus, tai ir buvo padaryta, o jų nepateikus iki nurodyto termino pabaigos, klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Pareiškėjas pranešimą, kad jis prašomų dokumentų neteiks, pateikė jau po sprendimo priėmimo, todėl pažymėjimo A1 išdavimo klausimą atsakovas išsprendė skundžiamais sprendimais, kuriuose nurodytas jų faktinis ir teisinis priėmimo pagrindas.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlygą ir teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Tačiau, Tvarkos aprašo 27 punkte nurodyti reikalaujami dokumentai, pareiškėjui buvo surašyti du atsakovo raštai, vienas iš jų kartu ir Lenkijos kompetentingai įstaigai, pareiškėjui buvo nurodyta sąlyga dėl dokumentų pateikimo ir pasekmės, Tvarkos apraše įtvirtintas reguliavimas, pateikiant prašymą pateikti ir dokumentus, leidžia Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau netaikomas, kai asmuo vien tik formaliai yra sudaręs darbo sutartį. Tuo tarpu pareiškėjo sudaryta darbo sutartis rodo, kad jis įdarbintas vadybininku, tačiau dirba tik vieną dieną per mėnesį pagal grafiką, atlyginimas – 250 Lt, dėl šio atlygio iš savo gyvenamosios vietovės Liubline, Lenkijoje važiuoja daugiau nei 547 kilometrų į vieną pusę į darbą Vilniuje, tai leidžia teigti, kad nurodyto darbo užmokesčio net kelionei į darbą ir atgal vieną kartą per mėnesį negali užtekti. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjo veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų neatskleidžiamų tikslų. Reglamento (EB) Nr. 883 preambulė nustato, kad šis Reglamentas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Galimai mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883 tikslais ir nepaisant teisingumo ir protingumo kriterijų neturi būti ginamas remiantis šio reglamento nuostatomis. Kadangi pareiškėjas dalies prašytų dokumentų atsakovui nepateikė, Lenkijos kompetentinga įstaiga pateikė dokumentus, kurie nepatvirtina, kad pareiškėjas siekia įsidarbinti Lietuvoje, naudodamasis asmenų judėjimo laisve, atsakovas neturėjo galimybių galutinai nustatyti, ar pareiškėjo Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje yra reali, o negalėdamas patvirtinti šio fakto, nors ir ėmėsi teisės akte nustatytų procedūrų, atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisę. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 laikė išvestiniu, todėl nustatęs, kad sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, šio reikalavimo netenkino.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 140-148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Tarnybos 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-22, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą; VSDFV 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (1.45) I-2061 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą, taip pat priteisti žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis ir dirba Lenkijoje savarankiškai. Nustatant pareiškėjui taikytiną teisę, turi būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo sprendime nurodytu vertinimu taikant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatas, Tvarkos aprašo nuostatų taikymo bei teismo vertinimu, ar pareiškėjas realiai dirba Lietuvoje pagal sudarytą darbo sutartį. Vadovaujantis ES viršenybės principu, nacionaliniai teisės aktai turi būti taikomi laikantis ES teisės aktuose įtvirtintų principų. Negali būti taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, kurios apsunkina asmenims galimybę naudotis savo teisėmis ar kitaip riboja Europos Sąjungos teisės normų taikymą.
3. Pareiškėjas nesutinka, kad Tarnyba nepažeidė Reglamento 987/2009 16 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatytos procedūros, todėl socialinės apsaugos siekiančio asmens padėtis turi būti nagrinėjama pagal Tvarkos aprašo 27 punktą. Šiose Reglamento nuostatose yra aiškiai numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka. Pareiškėjas pateikė Tarnybai būtinus dokumentus pažymėjimui A1 išduoti, kitų Tarnybos prašomų dokumentų nepateikė, kadangi Tarnyba neturėjo teisės jų reikalauti. Pareiškėjui A1 pažymėjimas turėjo būti išduotas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti jo 27 punktą.
4. Tarnyba, nesutikdama su Lenkijos kompetentingos įstaigos laikinuoju teisės taikymo nustatymu, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai informuoti, kad ji nesutinka su laikinuoju Lietuvos teisės aktų nustatymu ir neišduos pareiškėjui A1 pažymėjimo. Atsisakydama išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, turėjo sprendime pažymėti, kad toks sprendimas priimtas atitinkamoms institucijoms bendradarbiaujant pagal Reglamento (EB) 987/2008 16 straipsnyje nustatytą procedūrą bei nurodyti, kokios valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai turi būti taikomi, nes pareiškėjas negalėjo būti paliktas be socialinės apsaugos. Tarnybai neišsprendus šio klausimo, pareiškėjui nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų taikymas tapo galutiniu.
5. Teismas neteisingai interpretavo Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 4 dalies bei Tvarkos aprašo nuostatas, kadangi pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. faktiškai dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ceramicoil“, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, bendrovė už jį sumokėjo socialinio draudimo mokesčius.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui 2015 m. lapkričio 23 d. apeliacinio skundo papildyme iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovas Tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 158–161) pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, apeliantai netinkamai aiškina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Tarnybos nuomone, apeliantai savo teiginius grindžia jiems naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153–157) trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, kad nors ir sutinka su teismo sprendimu, tačiau nesutinka su teismo nuomone, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra skaičiuojama didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį, ir mano, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra keistina, nes netinkamai aiškinamas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto taikymas. Teismas klaidingai Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalį palaikė Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies papunkčiu, ir, tikėtina, dėl to padarė išvadą, kad ji taikoma tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-22, kuriuo Tarnyba nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nurodytu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (1.45)I-2061, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, tarp jų Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kurti pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10). Be to, ESTT yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir tiesiogiai taikytino ES teisės akto (reglamento) ir nacionalinės teisės normos, sprendžiant ginčą pagrindiniu teisės aktu laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas – atitinkamas reglamentas. Nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.
ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus Reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. SPRE-22 nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla.
Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas M. M., gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 10 d. su UAB „Ceramicoil“, kurios buveinė J. Jasinskio g. 9, Vilniuje, sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 292 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje vadybininku (b. l. 48-49). Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė viena diena per mėnesį pagal grafiką, darbdavys įsipareigojo mokėti 250 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. rugpjūčio 1 d. Nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nustatomas darbo laikas – 5 dienos per mėnesį pagal grafiką (b. l. 68-69). Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (penkios darbo dienos per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.
Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2013 m. spalio 21 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2013 m. spalio 7 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad M. M. nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. turi būti taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai, kadangi jis nuo 2011 m. gegužės 2 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, jam turi būti taikomi įstatymai tos valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų dėl nustatytų įstatymų taikymo (b. l. 55).
Tarnyba, atsakydama į 2013 m. spalio 7 d. raštą, 2013 m. spalio 22 raštu Nr. (7.8)S2-34361 kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, kuriame nurodė, kad remiantis ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktu A1 pažymėjimas dėl taikomų teisės aktų išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje ES valstybėje narėje (Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasi minėto aprašo 27 punktu dėl A1 pažymėjimo išdavimo prašė pareiškėjo iki 2013 m. gruodžio 4 d. pateikti: prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir /ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; asmens dokumento patvirtintą kopiją; darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ patvirtintas kopijas; savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Prašė informuoti, ar darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (dirba) Lietuvos Respublikos teritorijoje ar dirbo (dirba) Lenkijoje pagal darbo sutartį (-is), pasirašytą (-as) su Lenkijos Respublikos darbdaviais. Vadovaudamasi Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalimi informavo Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubespieczen Spolecznych Oddzial v Lublinie), kad Tarnyba sprendimą dėl M. M. galės priimti tik gavusi nurodytus dokumentus bei papildomą informaciją (b. l. 51).
Tarnyba taip pat 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (7.8)S2-38501 kreipėsi į M. M., papildomai prie 2013 m. spalio 22 d. rašto iki 2013 m. gruodžio 31 d. prašė: nurodyti, kiek valandų/dienų per mėnesį vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje bei pateikti dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje: Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai teiktų ataskaitų patvirtintas kopijas, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. išrašytų sąskaitų faktūrų patvirtintas kopijas, sutarčių, dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. patvirtintas kopijas. Nurodė, jei prašomų dokumentų nepateiks, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija (b. l. 50).
Tarnybos raštuose prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, pareiškėjas neneigia gavęs Tarnybos 2013 m. spalio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. raštus.
Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 26 d. taip pat pateikė prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje Nr. 1 (b. l. 45-46), asmens dokumento kopiją (b. l. 47), Darbo sutarties kopiją (b. l. 48-49), o 2013 m. gruodžio 27 d. raštu (Tarnyboje gautas 2014 m. sausio 8 d.) informavo Tarnybą, kad vadovaudamasis Lenkijos Respublikoje galiojančiais įstatymais dėl komercinės paslapties vykdant ūkinę veiklą, asmeniškai negali pateikti tokios informacijos kitos šalies institucijoms. Vienintelė įstaiga, turinti teisę atlikti tokį patikrinimą, yra mokesčių inspekcija Lubline ir toks patikrinimas yra periodiškai atliekamas. Taip pat informavo, kad nuo jo vykdomos ūkinės veiklos visus priklausančius mokesčius sumoka laiku (b. l. 44).
Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas Tarnybos raštuose prašomų pateikti dokumentų ir informacijos nepateikė, o Tarnyboje turimų duomenų, nustatant, ar galima M. M. taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakanka, 2014 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-22 „Dėl A1 pažymėjimo M. M. neišdavimo“, kuriame nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (b. l. 43).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis ankščiau nurodytais motyvais.
Tarnybos 2013 m. spalio 22 d. rašto Nr. (7.8)S2-34361 turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šis raštas pateiktas nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad Tarnyba nebandė spręsti klausimo su jo savarankiškos veiklos valstybės kompetentinga institucija ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, Tarnybos 2013 m. spalio 22 d. raštas adresuotas ne tik pareiškėjui, bet ir Lenkijos Respublikos kompetentingai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Taigi pareiškėjas turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją ar tiesiogiai, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų neatliko.
Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (5 dienos per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyta nuomone dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų aiškinant Įgyvendinimo reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma įgyvendinant ne tik Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, bet visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors ir netinkamai aiškino Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą, tačiau iš esmės ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, teisingai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.