- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-13-511-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00160-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (pirmininkaujantysis), Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., ir nubausta 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą; pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 1 d., ir nubausta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš R. M. žalos atlyginimo: 27,50 Lt V. S., 24,80 Lt K. M., 127 Lt S. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. tiksliau nenustatytu laiku nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausiąja socialine darbuotoja, suklastojo tikrą dokumentą – X seniūnijos nepasiturinčių asmenų paramai gauti 2011 m. sąrašą Nr. 3, pasirašydama jame už A. K., N. K., S. V., Ž. K., J. T., D. J., R. P., A. M., V. S., R. B., R. B., K. M., R. P., R. K., R. K., E. P., V. M., K. A., E. M., M. S., A. A., K. B., A. I., E. S., T. Š., M. R., D. G., S. L., I. F., kaip už gavusius maisto produktus, nors jie pagal šį sąrašą maisto produktų negavo.
Šalies argumentai
Nuteistoji R. M. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti bei ją pagal BK 183 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. išteisinti. Skunde teigia, jog nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, netinkamo faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, dėl ko nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, jog būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Todėl kvalifikuojant veiką kaip turto pasisavinimą reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant turtu ar jį paimant, buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-78/2012). Iš bylos faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad organizacija (duomenys neskelbtini) 2011-08-01 maisto produktų perdavimo aktu perdavė apeliantei nuosprendyje išvardintus maisto produktus. Tokiu būdu turėtų būti laikoma, kad buvo patikėtas (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas - maisto produktai, tačiau C darbuotojos G. K. ir S. K. nagrinėjant bylą nurodė, kad šie maisto produktai minėtai organizacijai nepriklausė, t.y. organizacija jų neužpajamuodavo. Tai, kad minėti maisto produktai nebuvo C nuosavybė, pripažino ir pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad maisto produktai perduoti R. M. organizacijos C, minėtai organizacijai nuosavybės teise nepriklausė, ji maisto produktus buvo gavusi iš daugelio įmonių, tikslu remti nepasiturinčius asmenis, todėl organizacijai C žala, nors ji ir patikėjo svetimą turtą R. M., nepadaryta. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad C apeliantei perdavė ne savo turtą ir šiai organizacijai žala nepadaryta, kalbėti apie patikėto turto pasisavinimą nėra pagrindo, kadangi nėra nustatyta kieno turtas buvo jai patikėtas ir ar tas asmuo ar organizacija dėl jos veiksmų patyrė kokią nors žalą. Tai reiškia, kad nėra būtinojo turto pasisavinimo požymio - turtinės žalos nukentėjusiajam padarymo, nes nenustatytas nei nukentėjusysis nei aplinkybė, ar jam padaryta žala. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje nukentėjusiais pripažinti V. S., K. M., S. R., kurios šioje byloje pareiškė civilinius ieškinius ir nurodė, kad patyrė turtinę žalą. Tačiau šie asmenys jokio turto neperdavė, nepatikėjo, nes minėto turto jie nuosavybės teise nevaldė, o tik turėjo teisę jį gauti. Esant nurodytoms aplinkybėms, net ir pripažinus, kad šioje byloje nukentėjusieji yra V. S., K. M., S. R., pripažinti apeliantę kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. taip pat nėra pagrindo, nes nėra privalomojo turto pasisavinimo požymio - turto patikėjimo jį perduodant apeliantei, be to, minėti asmenys nebuvo turto (maisto produktų) savininkai. Be to, byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad perduotus maisto produktus apeliantė būtų pasisavinusi, užvaldžiusi. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, kad ji būtent tokį tikslą turėjo. Maisto produktus iš C ji paėmė per savo atostogas. Juos parvežusi laikė X seniūnijos patalpose, kur produktus jos atostogų metu dalino kitos socialinės darbuotojos. Nors jos to teisme ir nepripažino, tačiau, kad jos maisto produktus dalino aiškiai matyti iš sąraše Nr. 3 esančių pieštuku darytų įrašų, kuriuos padarė S. D.. Tai, kad maisto produktus jos atostogų metu dalino S. D. patvirtino ir liudytoja G. S., todėl akivaizdu, kad minėtus produktus galėjo pasisavinti ir kiti asmenys. Be to byloje neginčytinai nustatyta, kad maisto produktai buvo išduodami ne tik sąraše esantiems asmenims, bet už asmenis, įtrauktus į sąrašą, maisto produktus paimdavo jų kaimynai, giminės, bendruomenių pirmininkai, todėl būtent dėl šios priežasties galėjo atsirasti maisto produktų trūkumas, be to ne visiems, turintiems teisę gauti minėtus produktus, jie galėjo būti pristatyti. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad neįrodyta, jog apeliantė turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti jai patikėtus maisto produktus, todėl nėra ir patikėto turto pasisavinimo subjektyviosios pusės. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str., todėl dėl minėtos veikos padarymo turi būti išteisinta.
Apeliantė skunde taip pat teigia, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti šiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu, nes negali padaryti žalos BK 300 straipsnio saugomai vertybei - teisinės apyvartos funkcionalumui ir patikimumui, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010; 2K-559/2011). Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad kaltinime išvardinti asmenys jame minėtame sąraše Nr. 3 patys nepasirašė ir datų į jį neįrašė. Rašysenos specialistas savo išvadoje nurodo, kad nėra galimybės nustatyti, kas pasirašė vietoje kaltinime išvardintų asmenų. Specialistas tik nurodo, kad datas minėtame sąraše Nr. 3 įrašė apeliantė. Jos pačios parodymus dėl nenuoseklumo teismas vertina kritiškai. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad būtent ji suklastojo parašus sąraše Nr. 3. Datų įrašymas į sąrašą, pats savaime, nepatvirtina, kad socialiai remtini asmenys gavo paramą. Būtent asmens parašas, o ne data, ar kitas įrašas, patvirtina, jog asmuo gavo maisto produktus, todėl laikytina, kad būtent parašas patvirtina buvus juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas. Byloje nebuvo nustatyta, kad dokumente įrašytos datos turint tikslą šį dokumentą suklastoti. Datas į minėtą sąrašą Nr. 3 ji įrašė iš anksto, kad būtų galima greičiau aptarnauti maisto produktus atėjusius atsiimti asmenis, o ne turėdama tikslą suklastoti dokumentus. Byloje nustatyta, jog ne ji viena į sąrašą įrašė datas, tačiau kiti asmenys baudžiamojon atsakomybėn nepatraukti. Kas suklastojo parašus ties kaltinime nurodytų asmenų vardais ir pavardėmis ji nežino ir to nedarė. Atsižvelgiant, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų apie tai, kas pasirašė už turinčių gauti paramą asmenis, ji dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., turi būti išteisinta.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog nuosprendis neatitinka BPK 305 str. reikalavimų, nes pažeistos nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, kur nustatyta, jog kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nėra pagrįstos aiškiais, abejonių nekeliančiais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jos kaltę.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.
Dėl kaltinimo veika, numatyta BK 183 str. 1 d.
Pagal BK 183 str. 1 d. R. M. buvo kaltinta ir skundžiamu nuosprendžiu nuteista, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) seniūnijos vyriausiąja socialine darbuotoja ir būdama atsakinga už laiku nepasiimtų maisto produktų išdalinimą socialiai remtiniems asmenims X seniūnijoje, po to, kai (duomenys neskelbtini), paėmė pagal 2011-08-01 maisto produktų perdavimo aktą iš (duomenys neskelbtini) (toliau – C) socialiai remtiniems asmenims skirtus maisto produktus, pasisavino svetimą turtą - socialiai remtiniems asmenims skirtus maisto produktus bendros 560,31 litų vertės.
Iš bylos matyti, jog Panevėžio savivaldybės administracija 2011-10-17 raštu kreipėsi į Panevėžio m. apylinkės prokuratūrą, pranešdama, kad sudaryta savivaldybės komisija nustatė, jog kai kurie paramos gavėjai maisto produktų negavo, o parašai yra ne jų, jog R. M. dalinant maisto produktus iš intervencinių atsargų nepasiturintiems asmenims, gali būti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d. ir BK 300 str.
Vadovaudamasis BPK 166 str., prokuroras G. Jasulaitis 2011-10-18 pagal šį pranešimą rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą bendra tvarka (t. 1, b.l. 21).
Maisto iš intervencinių atsargų teikimas labiausiai nepasiturintiems asmenims ES bendrijoje finansuojamas ES lėšomis, vadovaujantis ES Komisijos reglamentais ir kitais ES ir Lietuvos Respublikos norminiais aktais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 3D-979 (2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 3D-425 redakcija) patvirtintų Maisto iš intervencinių atsargų teikimo labiausiai nepasiturintiems asmenims bendrijoje programos administravimo taisyklių 46 p., už tiekėjų perduotų maisto produktų saugojimą, paskirstymą ir dalinimą atsako labdaros organizacijos, o ne savivaldybės. Iš bylos matyti, jog nagrinėjamu atveju už tą buvo atsakinga organizacija labdaros organizacija C. Pagal 2006 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 987 3.5.5 p. savivaldybės atsakingos tik už remtinų asmenų nustatymą, vykdant maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims ES programas.
Vadovaujantis BPK 167 str., dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tuomet procesas vyksta bendra tvarka. Jeigu ši nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę (kas prokuroro nagrinėjamu atveju motyvuotai galėjo būti pripažinta), ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu.
Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys, turėję teisę gauti paramą, bet jos negavę – D. J., R. P., V. S., K. M., E. S., S. L., A. K., R. P.. Jų skundų ar jų teisėtų atstovų pareiškimų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo byloje nėra. Iš bylos matyti, jog organizacija C, kuri buvo yra atsakinga už maisto produktų saugojimą, paskirstymą ir dalinimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesikreipė, o Panevėžio r. savivaldybės administracijos pranešimo apie galimai padarytą nusikaltimą (BPK 166 str. 1 p.) laikyti nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimu, numatytu BPK 167 str., nėra pakankamo pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas prokuroro reikalavimu. Tačiau vadovaujantis teismų praktika, prokuroro rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 166 str. numatyta tvarka, negali būti prilyginta BPK 167 str. 2 d. numatytam prokuroro reikalavimui, kuris turi būti motyvuotas.
BPK 167 str. nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo minėtame straipsnyje nurodytais atvejais ir tokio ikiteisminio tyrimo atlikimo tvarka išaiškinta LAT nutartyse (Nr. 2K-26/2014 ir kt.), kur nurodyta, jog tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą. Nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 str. 1, 2 d. reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami. Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju ikiteisminis tyrimas pagal požymius veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., pradėtas šios tvarkos nesilaikius.
Kadangi teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro motyvuoto reikalavimo pradėti procesą, kai procesas galėjo būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, tai vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamasis procesas dėl veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl R. M. nuteisimo pagal BK 183 str. 1 d. panaikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina (BPK 327 str. 1 p.). Kartu panaikintinas bausmių bendrinimas pagal BK 63 str. Aptartu pagrindu nutraukiant bylą, dėl kitų apeliacinio skundo motyvų, kuriais ginčijama R. M. kaltė, teisėjų kolegija nebepasisako. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tokiu atveju paliekami nenagrinėti, paaiškinant, jog nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Dėl kaltinimo veika, numatyta BK 300 str. 1 d., ir dėl BPK 305 str. reikalavimų.
R. M. skundo teiginiai, jog ji nesuklastojo dokumento - 2011 m. liepos mėn. Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąrašo Nr. 3, ir už tai pagal BK 300 str. 1 d. nuteista nepagrįstai, atmetami kaip nepagrįsti. R. M. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., įrodyta.
Be įrodymų, aptartų skundžiamame teismo nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai gauti šie duomenys.
Liudytoja G. K. parodė, jog byloje pateiktose Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąrašo Nr. 3 byloje esančiose kopijose matomi parašai buvo surinkti sandėlyje, o kiti parašai (esantys ant sąrašų originalų) turėjo būti surinkti R. M..
Liudytojas A. B. parodė, jog prieiti prie paramos gavėjų sąrašų bei dalinti produktus galėjo tik paskirta atsakinga darbuotoja R. M.. Jos atostogų metu seniūnijoje liko dirbti socialinė darbuotoja S. D.. Tačiau išėjusi atostogų R. M. kitiems seniūnijos darbuotojams paramos gavėjų sąrašų neatidavė, sakydama, kad su produktų dalinimu susijusius reikalus užbaigs pati.
Liudytoja J. G. parodė, jog valydama X seniūnijos patalpas, nei maisto produktų, nei jų gavėjų sąrašų nėra mačiusi. Jos niekas neprašė padaryti įrašų paramos gavėjų sąrašuose ir nepatvirtina, kad tą būtų dariusi.
Liudytoja S. K. papildomai parodė, jog prierašus pieštuku 2011 m. liepos mėnesio Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąrašo Nr. 3 padarė ji.
Liudytoja S. D. papildomai parodė, jog prierašus sąraše įrašė ne ji. Išėjusi atostogų R. M. remtinų asmenų sąrašų seniūnijoje nepaliko. Liudytoja yra dalinusi paramą nepasiturintiems asmenims ir maisto produktus laikiusi seniūnijos patalpose, tačiau dar prieš tai, kai šis darbas buvo priskirtas R. M..
Liudytoja L. N. parodė, jog nežino, kas įrašė prierašus sąraše. S. D. dalino maisto produktus iki 2011 m., kai šį darbą buvo paskirta dirbti R. M.. Nematė, ar R. M. išėjus atostogų produktai buvo perduoti S. D.. 2011 m. liepos, rugpjūčio mėn., nematė, kad produktai būtų laikyti seniūnijoje. R. M. atostogų laiku remtinų asmenų sąrašai seniūnijoje nebuvo palikti.
Liudytoja R. T. parodė, jog 2011 liepos, rugpjūčio mėn. produktus atsiėmė X seniūnijoje, tačiau kas konkrečiai dalijo produktus, ji neatsimena.
Liudytoja L. Č. parodė, jog produktus išduodavo X seniūnijoje, o vėliau Smėlynės gatvėje (C sandėlyje). 2011 m. produktus ėmė seniūnijoje, tačiau kai dalijo Smėlynės gatvėje, tai seniūnijoje nebeduodavo. Dalijant produktus seniūnijoje, kabinete būdavo ir S. D..
Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina šias aplinkybes. Liudytojai A. B., A. P. P., S. D. patvirtino, jog X seniūnijoje nuo 2011 m. pradžios už C sandėlyje neišdalintų produktų perdavimą nepasiturintiems asmenims buvo atsakinga ir sąrašus tvarkė socialinė darbuotoja R. M..
Liudytoja S. K. teismo posėdžiuose patvirtino, jog ji likusius paramos gavėjų neatsiimtus maisto produktus kartu su liepos mėn. paramos gavėjų sąrašu perdavė R. M., o nuteistoji R. M. patvirtino, jog šiuos produktus su Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąrašu Nr. 3 sąrašą gavo.
Iš 2011 m. liepos mėnesio Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąrašo Nr. 3 matyti, kad A. K. priklausė teisė gauti socialinę paramą maisto produktais vienam asmeniui, S. V. – vienam asmeniui, Ž. K. – 1 asmeniui, J. T. – 5 asmenims, D. J. – 4 asmenims, R. P. – 2 asmenims, V. S. – 1 vienam asmeniui, R. B. – 1 asmeniui, R. B. – 1 asmeniui, K. M. – 1 asmeniui, R. P. – 1 asmeniui, R. K. – 1 asmeniui, R. K. – 1 asmeniui, E. P. – 1 asmeniui, V. M. – 1 asmeniui, K. A. – 2 asmenims, E. M. – 5 asmenims, M. S. – 1 asmeniui, K. B. – 2 asmenims, A. I. – 4 asmenims, E. S. – 1 asmeniui, T. Š. – 1 asmeniui, M. R. – 1 asmeniui, D. G. – 1 asmeniui, S. L. – 5 asmenims, I. F. – 1 asmeniui, A. M. – 2 asmenims, A. A. – 1 asmeniui, N. K. – 3 asmenims (1 t., b.l. 89-91).
Visi aukščiau išvardinti asmenys, apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino, jog šių jiems 2011 m. liepos mėn. skirtų maisto produktų jie negavo.
Šiuos minėtų asmenų parodymus atitinka ir 2012-10-02 specialisto išvados Nr. 11-1805 (12) duomenys, iš kurių matyti, jog 2011 m. liepos mėnesio Nepasiturinčių asmenų paramai gauti sąraše Nr. 3 patvirtinant maisto produktų gavimą A. K., S. V., Ž. K., J. T., D. J., R. P., V. S., R. B., R. B., K. M., R. P., R. K., R. K., E. P., V. M., K. A., E. M., M. S., K. B., A. I., E. S., T. Š., M. R., D. G., S. L., I. F., A. M., A. A. ir N. K. nepasirašė, o jų vardu pasirašyta kitų asmenų.
Byloje nustatyta, jog laikotarpiu, kai turėjo būti išdalinti už 2011 m. liepos mėn. iš (duomenys neskelbtini) sandėlio R. M. perduoti produktai, ji 2011 m. nuo liepos mėn. 18 d. iki rugpjūčio 15 d. atostogavo. Nuteistoji skunde teigia, jog ji šiuos produktus iš C sandėlio paėmė per atostogas, todėl juos parvežusi laikė X seniūnijos patalpose, kur produktus nepasiturintiems asmenims jos atostogų metu dalino kitos socialinės darbuotojos, ten paliko ir sąrašą, kurį suklastoti galėjo kitos seniūnijos darbuotojos. Tačiau byloje surinkti įrodymai - liudytojų A. B., S. D., L. N., A. P. P. parodymai šiuos nuteistosios teiginius paneigia.
Liudytojas X seniūnas A. B. parodė, jog prieiti prie paramos gavėjų sąrašų bei dalinti produktus galėjo tik paskirta atsakinga darbuotoja R. M.. Jos atostogų metu seniūnijoje liko dirbti socialinė darbuotoja S. D.. Tačiau išėjusi atostogų R. M. kitiems seniūnijos darbuotojams paramos gavėjų sąrašų neatidavė, sakydama, kad su produktų dalinimu susijusius reikalus užbaigs pati.
Liudytoja S. D. parodė, jog 2011 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai R. M. atostogavo, niekas R. M. nepavadavo, R. M. paramos gavėjų sąrašų seniūnijoje nepaliko, o kur buvo laikomi nebaigti dalinti produktai liudytojai nežinoma.
Liudytoja A. P. P. patvirtino, jog Nepasiturinčių asmenų paramai gauti liepos mėn. sąrašas buvo pas R. M.. 2011 m. rugsėjo mėn. pradžioje R. M. šio sąrašo dar nebuvo grąžinusi organizacijai C. Liudytoja tada teiravosi R. M., ar išdalinti produktai, matė sąrašą pas R. M. ir reikalavo šį sąrašą greičiau grąžinti organizacijai.
Nuteistoji skunde teigia, kad maisto produktus dalino kitos seniūnijos darbuotojos, kas matyti iš sąraše Nr. 3 esančių pieštuku darytų įrašų, kuriuos padarė S. D.. Tačiau šis apeliantės teiginys paneigtas byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą nustatyta, jog apeliantės nurodytus įrašus pieštuku sąraše Nr. 3 įrašė C sandėlininkė S. K.. Liudytojai A. B., S. D., L. N. parodė, jog minėti įrašai įrašyti ne seniūnijos darbuotojų. Liudytoja S. K. patvirtino, jog šiuos įrašus pieštuku sąraše įrašė būtent ji, taip pažymėdama asmenis, per kuriuos C sandėlyje dalinant maisto produktus produktai buvo perduoti sąraše nurodytiems nepasiturintiems asmenims. Pažymėtina, jog sugretinus šiuos įrašus su kitais bylos duomenimis, matyti, jog nėra duomenų ir nėra pareikšta kaltinimų, dėl to, kad pastarieji asmenys, ties kurių pavardėmis atžymas pieštuku įrašė S. K. ir kuriems produktus ji iš sandėlio išdalino per kitus asmenis, sąraše nurodytos paramos būtų negavę. Todėl minėti įrašai pieštuku jokio ryšio su R. M. pareikštais kaltinimais neturi.
Apeliantė skunde teigia, jog aplinkybę, kad maisto produktus jos atostogų metu dalino S. D., patvirtina liudytojos G. S. parodymai. Liudytoja G. S. teismo posėdžio metu parodė, kad R. M. atostogų metu produktus dalino S. D.. Liudytoja G. S. taip pat parodė, kad jos darbo vieta buvo tame pačiame kabinete su R. M. ir S. D.. Tačiau liudytoja G. S. atostogavo tuo pačiu metu, kaip ir R. M., be to, liudytoja patvirtino, jog nematė, kad produktai būtų laikomi seniūnijoje, produktų dalinimo ir sąrašų savo atostogų metu taip pat nematė. Ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta du kartus (t. 8, b.l. 20, 21), tačiau aplinkybės, jog atostogų metu produktus dalino S. D., liudytoja nenurodė. Todėl minėti G. S. parodymai, kad R. M. atostogų metu produktus nepasiturintiems dalino S. D., vertintina kaip liudytojos prielaida, grindžiama tuo, kad joms su R. M. išėjus atostogų, seniūnijoje liko dirbti būtent socialinė darbuotoja S. D., bei liudytojos išsakyta subjektyvia nuomone, jog R. M. produktų pasisavinti negalėjusi. Tačiau ši prielaida paneigta liudytojo A. B. parodymais, kad R. M. atostogų laiku pastarosios funkcijos, susijusios su produktų nepasiturintiems dalinimu, kitiems darbuotojams nebuvo pavestos, produktai seniūnijoje nebuvo laikomi, o asmenų, kuriems turėjo būti išdalinti maisto produktai, sąrašų R. M. seniūnijai neperdavė, taip pat analogiškais liudytojos S. D. parodymais.
R. M. parodymus, kad ji kaltinime nurodyto sąrašo Nr. 3 neklastojo, pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino pagrįstai. Nuteistosios pozicija dėl šios veikos nuo pat pradžių buvo nenuosekli. Iš byloje esančių R. M. paaiškinimų savivaldybės atstovams matyti, jog produktų neišdalinimą paramos gavėjams ir neatitikimus sąrašuose ji pirmiausia aiškino kompiuterine klaida, padaryta sudarant paramos gavėjų sąrašus. Vėliau aiškino, jog klaidos sąrašuose atsirado dėl to, jog sąrašus sudarė praktikantė ir dalis paramos gavėjų į sąrašus nebuvo įtraukti. Apklausta įtariamąja 2011-12-05 R. M. parodė, jog 2011-08-01 paėmė iš C sandėlio kaltinime nurodytą kiekį paramos gavėjų neatsiimtų maisto produktų, juos iškrovė X seniūnijos patalpoje, nuo kurios raktus turėjo sargas D. B. ir vairuotojas. Kaip buvo dalinami šie maisto produktai, nepamena, sąrašus paliko savo kabinete, kad gavę produktus asmenys galėtų pasirašyti. Kadangi A. P. reikalavo pateikti produktų išdalinimą patvirtinančius sąrašus, o dalis produktų nebuvo išdalinta, prie asmenų, negavusių maisto produktų pavardžių pasirašė ji pati ir jos paprašytos seniūnijos darbuotojos S. D., G. S., L. N. ir J. G. (t. 8, b.l. 47-48). Apklausta įtariamąja 2012-11-15 R. M. parodė, jog dėl atostogų nebuvo spėjusi išdalinti produktų, o C reikalavo grąžinti sąrašus su paramą gavusių asmenų parašais, todėl bijodama gauti nuobaudą, ji sąraše Nr. 3 įrašė trūkstamas produktų išdavimo datas ir pati pasirašė už dar negavusius paramos bei davė pasirašyti J. G., S. D., L. N. ir S. S. (t. 8, b.l. 51). Apklausta įtariamąja 2012-11-22 ir teisiamajame posėdyje už negavusius paramos pasirašiusi pati bei davusi pasirašyti kitoms seniūnijos darbuotojoms neigė (t. 8, b.l. 58).
Byloje nustatyta, jog minėtas sąrašas iš C sandėlio kartu su produktais buvo perduotas R. M.. Šį sąrašą organizacijai C grąžino R. M. su suklastotais paramos gavėjų parašais. Liudytojų A. B., S. D., L. N. parodymai patvirtina, jog kitiems seniūnijos darbuotojams R. M. savo atostogų metu sąrašo perdavusi nebuvo. Liudytojos A. P. P. parodymai patvirtina, jog 2011 m. rugsėjo mėnesį, kai ji teiravosi dėl paramos išdalijimo ir sąrašų grąžinimo į C, sąrašai taip pat buvo pas R. M.. Nors rašysenos specialistas savo išvadoje nurodo, kad nėra galimybės nustatyti, kas pasirašė vietoje kaltinime išvardintų asmenų, kas akcentuojama skunde, tačiau specialisto nustatyta, jog dalis suklastotų įrašų, kuriuose nurodytos produktų išdavimo datos, įrašyti būtent R. M.. Byloje nustatyta, jog seniūnijoje būtent R. M. buvo atsakinga už paramos išdalinimą nepasiturintiems asmenims, ir būtent ji buvo suinteresuota nuslėpti paramos neišdalinimo daliai remtinų asmenų faktą, ką ji ir padarė suklastodama gavėjų parašus. Klastojusi paramos gavėjų parašus R. M. pripažino ikiteisminio tyrimo metu, kas atitinka kitas bylos aplinkybes. Todėl, vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog R. M. padarė jai inkriminuojamą BK 300 str. 1 d. numatytą veiką ir už šią veiką nuteista pagrįstai. Teisėjų kolegija nesvarsto, ar prie parašų klastojimo neprisidėjo ir kiti asmenys, nes tokių kaltinimų byloje pareikšta nėra, be to, duomenų, patvirtinančių, jog be R. M. parašus galėjo klastoti kiti asmenys, byloje nėra.
Liudytojos R. T., L. Č. parodė, jog produktus yra atsiėmę X seniūnijoje. Tačiau konkrečių produktus dalinimo 2011 m. liepos- rugpjūčio mėn. aplinkybių, kurios būtų reikšmingos svarstant dėl R. M. pagal BK 300 str. 1 d. inkriminuotos veikos, jos neparodė. Todėl dėl nagrinėjamų aplinkybių šie liudytojų parodymai yra mažai informatyvūs ir nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių apeliantės kaltę.
Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 str. reikalavimus. Apeliantės kaltė įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, įrodymai, pagrindžiantys apeliantės kaltę dėl veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., išdėstyti nuosprendyje. Teismo sprendimas pripažinti R. M. kalta dėl šios veikos yra motyvuotas ir pagrįstas ne prielaidomis, o byloje surinktų įrodymų visuma. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantę pripažįstant kalta pagal BK 300 str. 1 d., buvo pažeistos nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., BPK 44 straipsnyje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. pripažinta kalta pagal BK 183 str. 1 d., ir šioje dalyje bylą nutraukti.
Panaikinti bausmių subendrinimą pagal BK 63 str. 1 d., 4 d.
V. S., K. M., S. L. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.