Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-04 · Administracinė byla Nr. I-1446-821/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-04
Bylos Nr.
I-1446-821/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04328-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
I. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1446-821/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04328-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), už laikotarpį nuo 2015-08-25 iki 2016-08-19 (b. l. 7-10).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Visu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kameros buvo nešvarios, pilnos šiukšlių, todėl tekdavo tvarkytis pačiam. Kamerose trūkdavo laisvo ploto judėti, nuolat tekdavo gulėti lovoje. Kamerose buvo drėgna, nėra ventiliacijos, iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonūs kvapai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir persirenginėjant kameroje. Kai kuriose kamerose lovos buvo labai trumpos, o tai keldavo nepatogumų miegant. Kamerose būdavo tik vienas stalas ir dvi mažos kėdės, todėl tekdavo laukti kol pavalgys kiti asmenys. Atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo išduotos higienos priemonės ir kamerų tvarkymui reikalingi reikmenys. Išduodama patalynė buvo nešvari, suplėšyta. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, tapo irzlus, nervingas, pradėjo vartoti raminamuosius vaistus. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 3000 EUR.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 38-47) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.

Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Akcentavo tai, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių turberkulioze, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K apskaita (pagal vardus ir pavardes) kokie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju nevedama, todėl jų pateikti neturi galimybės.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengiamos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Nuteistieji higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis.

Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 1,32 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo laikotarpiu nuo 2015-08-25 iki 2016-08-19 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Iš byloje esančių duomenų (b. l. 38-39, 52-55) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-08-25 iki 2016-08-19 buvo laikytas Lukiškių TI-K. 2016-03-14 buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir sekančią dieną (2016-03-15) grižo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikytas kamerose Nr. 77, 87, 99, 84, 74, kurių plotai yra 7,90 -7,94 kv. m. Ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičius kamerose kito nuo 1 iki 2.

Žemesnės instancijos teismas

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatytas, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 359 dienas, iš jų minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui nebuvo užtikrinta 192 dienas (tuo laikotarpiu, kai kameroje buvo laikytas daugiau nei vienas asmuo, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. ploto).

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojusi iki 2015-11-01) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko higienos reikalavimų, t. y. kamerose nėra ventiliacijos, drėgna, nešvaru, todėl teko tvarkytis pačiam.

Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 76:2010 24 punktas, HN 134:2015 17 punktas). HN 76:2010 26 punkte buvo nustatyta, kad šiltuoju metų laikų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 iki 65 proc., šaltuoju nuo 35 iki 60. Pagal naujos normos 16 punktą – santykinė oro drėgmės rodikliai, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų būtų nuo 35 iki 65 proc. Lukiškių TI-K nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langą. Toks vėdinimo teisės aktų reikalavimus atitinka ir yra priimtinas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu drėgmės rodiklių pažeidimų nenustatė (b. l. 66).

Laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti švarios. Švaros palaikymu rūpinasi laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, o tam tikslui jiems išduodamas reikiamas inventorius (HN 76:2010 58-59 p., HN 134:2015 35, 37 p.). Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad už tvarką ir švarą kamerose atsakingi ir patys nuteistieji, todėl tai, kad pareiškėjui teko tvarkytis pačiam nėra ir negali būti jo teisių pažeidimas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad švaros palaikymui kamerose nebuvo reikiamo inventoriaus ir priemonių. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad siekiant užtikrinti švaros palaikymą dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su įmone, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, ir ją pateikė į bylą (b. l. 67-70). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas skundų Lukiškių TI-K neteikė (b. l. 56-61), šalinti higienos reikalavimų neatitikimų neprašė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebūtų laikęsis higienos normų, nurodytų pareiškėjo skunde, reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis tualetu jam nebuvo užtikrintas privatumas, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai.

Eksploatavimo taisyklių 14.5. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN reikalavimus (b. l. 43). Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) besinaudodamas tualetu nebūtų matomas kitų asmenų. Be to, tinkamas tualeto atskyrimas leistų išvengti ir nemalonių potyrių dėl sklindančių kvapų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).

Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad kamerose nėra persirengimo kabinų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, taigi Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas tik su vyrais. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su persirengimo kabinų kamerose įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės, todėl tekdavo laukti kol pavalgys kiti nuteistieji. Kai kuriose kamerose lovos buvo labai trumpos, todėl buvo nepatogu miegoti.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kamerose turi būti prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams ir kiti baldai. Vertinant pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumą dėl vietos stokos valgyti prie stalo visiems kameroje esantiems asmenims, pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu kamerose nebuvo laikoma daugiau nei du asmenys, todėl vieno stalo ir dviejų kėdžių visiškai pakanka. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo ūgis yra apie 1,73 m (nuotrauka asmens bylos pažymoje, b. l. 88), kamerose įrengtų lovų ilgis – apie 1,9 m (b. l. 43), taigi nėra pagrindo išvadai, kad lovų ilgis buvo netinkamas ir tai pareiškėjui sukėlė diskomfortą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad lovų ilgis nepakankamas kai kuriose kamerose, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, konkrečių kamerų neįvardino. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai, susijęs su kamerų aprūpinimu kietuoju inventoriumi, atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat abstrakčiai nurodė, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo išduotos higienos priemonės, o patalynė buvo nešvari, suplyšusi, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kokių konkrečių priemonių negavo, koks konkretus ir kada minkštasis inventorius ginčui aktualiu laikotarpiu buvo netinkamas naudojimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atvyko 2008 m., o jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K atlieka nuo 2009 m. (b. l. 52-53). Šios bylos ginčo laikotarpio periodo pradžia (2015-08-25) nėra pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K diena. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš esmės nuolat buvo Lukiškių TI-K, išskyrus 2016-03-14 kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir sekančią dieną grįžo į tą pačią kamerą (b. l. 39). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai, susijęs su neaprūpinimu ir netinkamu aprūpinimu higienos priemonėmis ir minkštuoju inventoriumi, atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo sveikata, tapo irzlus, nervingas, pradėjo vartoti raminamuosius vaistus. Tačiau į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu ar netrukus po jo pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl skunde minimu nusiskundimų ir jam būtų paskirtas medikamentinis gydymas (b. l. 29-34). Atvykęs iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus (b. l. 36) Psichologinės tarnybos darbuotojai pokalbio metu pareiškėjas pripažino suicidinį elgesį, teigdamas, jog tai vyko prieš 8 metus, nes buvo sunku susitaikyti su bausme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 192 dienas buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, vien privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas ir asmeninės erdvės trūkumas yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, pobūdį, aplinkybę, kad vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma ir privatumas naudojantis tualetu buvo pažeisti ne nuolat, o tam tikrais ginčo periodais, ir nesant duomenų, kad tai neigiamai įtakojo pareiškėjo sveikatą, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos priteisti 3000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 1600 EUR.

Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 1,32 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 22 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 1,32 EUR (22 x 0,06).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo I. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1600 EUR (tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Iveta Pelienė