Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-11-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1295-232/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-05
Bylos Nr.
2A-1295-232/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13884-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „DK PZU Lietuva“
Ieškovas
E. R.
Trečiasis asmuo
M. D.
Civilinė byla Nr. 2A-1295-232/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13884-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 44; 73.2.6.1; 121 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Henricho Jaglinskio, Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir ieškovo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovui UAB „DK PZU Lietuva“, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo byloje M. D..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas E. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 31 637, 76 Lt draudimo išmoką dėl žalos, atsiradusios eismo įvykio metu, 544, 50 Lt dydžio žalą patyrusios transporto priemonės kaštus, 330 Lt už nepriklausomų turto vertintojų darbo apmokėjimą, įstatymo nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 06 12 įvykusio eismo įvykio tarp M. L., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Volvo S80, valstybinis Nr., metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis Volvo S80, valstybinis Nr.. Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas automobilį M. L., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavęs M. D., kurio transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. 2011 09 27 raštu atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad kreipėsi į kelių transporto specialistą, kuris nustatė, jog techniniu požiūriu nurodytos autoįvykio aplinkybės yra nepagrįstos. Atsakovas eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, draudimo išmoką išmokėti atsisakė.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „DK PZU Lietuva“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp atsakovo ir draudėjo M. D. buvo sudaryta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Pagal draudimo sutarties sąvoką, pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Pažymėjo, kad atsakingas draudikas ar biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką neviršijančią Draudimo įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus. Pažymėjo, kad 2011 06 13 buvo užregistruotas ieškovo pranešimas apie 2011 06 12 įvykį. Tiek ieškovas, tiek draudėjas paaiškinimuose nurodė, kad transporto priemonės važiavo 50/55 km/h greičiu. Atsakovui kilus įtarimų dėl eismo įvykio, atsakovas kreipėsi į Dr. V. M. įmonę „Impulsna“ dėl specialisto išvados pateikimo. Išvadoje išdėstyta, kad automobilio Volvo vairuotojo (ieškovo) nurodytos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu yra nepagrįstos, nes jo nurodyti automobilių greičiai ir judėjimo režimai nesuderinami su objektyviais duomenimis – automobilių sugadinimų pobūdžiu ir intensyvumu. Automobilių sugadinimai susidarė kitomis nei nurodyta aplinkybėmis. Įvertinus specialisto išvadą draudikas nusprendė, jog 2011 06 12 įvykis nėra draudžiamasis ir pagrindo mokėti draudimo išmokos nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje. Tokią išvadą atsakovas daro dėl to, kad neteisėtumo samprata civilinės atsakomybės atveju skiriasi nuo neteisėtumo sampratos administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atveju. Ieškovas nurodė, kad: pirma, automobilio Volvo savininkas yra UAB „NKL Services“, todėl į nuostolio sumą PVM suma neįskaitoma; antra, žalos bylos administravimo metu atsakovo darbuotojas paskaičiavo Volvo apgadinimų remonto darbų vertę, kuri lygi 9 673, 07 Lt; trečia, Volvo apžiūra atlikta 2011 09 26, 2012 02 17 dienomis. Tarp įvykio ir automobilio apžiūrų praėjo didelis laiko tarpas, kuris sudaro objektyvų pagrindą teigti, kad ataskaita nelaikytina teisėtu ir pagrįstu įrodymu prašomam nuostolių dydžiui. Atsakovas pažymėjo, kad atsakomybė už žalą padarytą didesnio pavojaus šaltinio atsiranda be kaltės, o remiantis bendromis nuostatomis civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Trečiasis asmuo M. D. atsiliepimu su ieškovo ieškiniu sutiko, nurodė, jog visus trečiajam asmeniui žinomus įrodymus, susijusius su byla yra pateikęs Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai, naujų duomenų neturi.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 10 293, 80 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 309 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo E. R. naudai; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo E. R. eksperto D. J. naudai 212 Lt kelionės išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ eksperto D. J. naudai 98, 39 Lt kelionės išlaidų, sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių nurodytas aplinkybes, paaiškinimus, ekspertų išvadas konstatavo, jog tai, kad ieškovo nurodomos eismo įvykio aplinkybės nesutampa su specialistų išvadomis nėra pagrindas spręsti, jog ieškovas veikė tyčia, juolab, kad, paties automobilių susidūrimo fakto atsakovas neginčijo. Be to minėtą faktą patvirtina ir specialistų išvados. Pažymėjo, kad dėl eismo įvykio atsakovo iniciatyva buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2012 10 22 nutarimu nutrauktas, neįrodžius, kad įvykdyta nusikalstama veika numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje. Teismas sutiko su atsakovu, kad neteisėtumo sąvoka civilinėje ir baudžiamojoje bei administracinėje teisėje skiriasi, tačiau sprendė, jog minėtą nutarimą nuosekliai vertinant šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste jis patvirtina, kad ieškovo veiksmuose tyčios nebuvo. Teismas padarė išvadą, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką, todėl pripažino eismo įvykį, įvykusį 2011 06 12draudžiamuoju, iš kurioatsakovui kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta sąmata yra neinformatyvi ir iš jos apskritai negalima nustatyti, kokie apgadinimai padaryti automobiliui ginčo eismo įvykio metu. Kitų įrodymų, patvirtinančių sąmatos sudarymo pagrindą, tokių kaip automobilio apžiūros aktas ir kt., atsakovas nepateikė. Todėl teismas spręsdamas dėl draudimo išmokos dydžio atsakovo pateikta sąmata nesivadovavo. Teismas nustatydamas draudimo išmokos dydį vertino ieškovo pateiktą UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nustatytų automobilio remontų kaštų pagrįstumą. Sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog automobilio vidaus sugadinimai, t.y. oro pagalvių, stogo dangos sugadinimai, buvo padaryti eismo įvykio metu. Teismo vertinimu į draudimo išmoką negali būti įskaičiuojami tokie sugadinimai: stogo apdaila, stogo apdailos detalių kaina nurodyta sąmatoje 2 528, 91 Lt; priekinės kairės ir priekinės dešinės pusės atlošų apmušalų, keitimas numatytas sąmatoje; automobilio VOLVO S80 oro pagalvių ir oro pagalvių sistemos keitimui reikalinga suma, automobilio saugos diržų ir jų sagčių bei sistemos remonto darbų kaina. Todėl išskaičiavęs, teismo vertinimu su ginčo įvykiu nesusijusius automobilio remonto kaštus, ieškovui priteisė 10 293, 80 Lt sumą. Transportavimo išlaidos ieškovui neoriteisė, kadangi transportavimo kaštus patyrė ne ieškovas, o UAB „NKL Services“. Ieškovo prašymo priteisti 330 Lt už turto vertinimo ataskaitos parengimą teismas netenkino, nes ieškovas nepateikė apmokėjimą patvirtinančių įrodymų. Teismas sprendė, jog ieškovo parašomos priteisti išlaidos už kelionę maršrutu Vilnius – K. Z. (Kijevas) nėra susijusios su byla, todėl jų taip pat nepriteisė. Ieškovo prašomos priteisti kelionės išlaidos maršrutu Londonas - Vilnius ir Vilnius Londonas neatitiko būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, o kelionės iš Londono atveju nėra apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, todėl kelionės išlaidų teismas taip pat nepriteisė.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantas (atsakovas) DK “PZU Lietuva” apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo E. R. ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino draudimo teisinių santykių turinį bei nepagrįstai pripažino ginčo 2011-06-12 eismo įvykį draudžiamuoju. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo veiksmuose nebuvo tyčios. Pažymėjo, jog tiek atsakovo vykdyto žalos bylos administravimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta ir patvirtinta, jog deklaruoto 2011-06-12 eismo įvykio dalyvių nurodoma aplinkybė, kad susidūrimo metu automobilis Volvo važiavo 50 km/h ar didesniu greičiu techniniu požiūriu neatitinka tyrimo metu nustatytų automobilio Volvo ir M. L. sugadinimų susidarymo mechanizmo. Ši išvada patvirtinta ir teisminio nagrinėjimo metu atlikus abiejų ekspertų apklausą. Todėl konstatuotina, jog automobilių sugadinimai susidarė kitomis nei nurodyta aplinkybėmis. Be to ieškovas pats savo parodymais paneigė vienintelį tikėtiną deklaruoto 2011-06-12 eismo įvykio scenarijų, kas leidžia daryti vienareikšmišką išvadą dėl tyčios buvimo ieškovo veiksmuose. Aplinkybė, kad dalis automobilių apgadinimų yra tarpusavyje sąlyginai suderinami, nepaneigia, jog ieškovas žalos bylos administravimo metu teikė klaidingą informaciją apie faktines įvykio aplinkybes, nuslėpiant tikrąsias šio įvykio aplinkybes. 2011-06-12 įvykis įvyko ne deklaruojamomis, o kitomis aplinkybėmis; 2011-06-12 deklaruotas eismo įvykis buvo imituotas ir/ar sąlygotas tyčinių veiksmų. Nagrinėjamo ginčo atveju tikrosios 2011-06-12 įvykio aplinkybės tiek draudėjo, tiek ieškovo nebuvo atskleistos. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį iš dalies. Teismas vertindamas nuostolio dydžio pagrįstumą visiškai nepagrįstai vadovavosi tik ieškovo pateikta UAB “Nepriklausomų ekspertų biuras” 2011-09-26 atlikta kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita, nepaisant to, kad pastaroji buvo atlikta praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po įvykio. Pažymėjo, jog iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių dokumentų matyti, kad jeigu tam tikros išlaidos ir buvo patirtos, jos buvo patirtos ne ieškovo, o UAB „NKL services“, o dėl faktiškai patirtų išlaidų minėtas juridinis asmuo nuostolio dalį PVM apimtyje turėjo galimybę susigrąžinti iš valstybės biudžeto. Be to ieškovas neįrodė, kad būtent jis patyrė kažkokius faktinius nuostolius dėl eismo įvykio. Taigi ieškovas nepagrindė savo reikalavimo teisės. Atsakovo teigimu pirmosios instancijos teismas sprendime netinkami įvertino byloje esančių įrodymų visumą, ko pasekoje priėmė nepagrįstą sprendimą.

Apeliantas (ieškovas) E. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį pilnai. Nurodė, jog atsakovas niekada neginčijo fakto, jog visi ar dalis automobilio apgadinimų yra atsiradę ginčijamo autoįvykio metu. Pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas. Todėl teismo argumentai, jog žalos sureguliavimo procese buvo pateikti klaidingi duomenys apie automobilio apgadinimus prieštarautų ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms ir priimtam nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik V. M. įmonės „Impulsana“ specialisto išvada, kadangi įmonė „Impulsana“ yra privatus ūkio subjektas, specialisto tyrimas atliktas atsakovo užsakymu ir iniciatyva, o išvada prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadai. Šiems teiginiams pagrįsti rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-04-30 sprendimu civ.b. Nr.2A-312-520/2009 ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civ.b. Nr.2A-291-492/2008. Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai dėl atlyginimo už nepriklausomų vertintojų darbo apmokėjimą, todėl priteistina 330 Lt už UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ žalos vertinimo ataskaitą. Pažymėjo ir tai, kad su UAB „NKL services“ buvo sudarytas susitarimas dėl apgadinto automobilio transportavimo, todėl apmokėjusi už transportavimo paslaugas įmonė įgijo reikalavimo teisę į transportavimo kaštus iš užsakovo, todėl ši suma turėtų būti priteista iš atsakovo. Ieškovo gyvenamoji vieta pasikeitė proceso metu, teismas apie tai buvo informuotas patikslintu ieškiniu, todėl šios išlaidos yra priskirtinos bylinėjimosi išlaidoms ir yra atlygintinos.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK “PZU Lietuva” atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą iš esmės grindė pateikto apeliacinio skundo motyvais. Atsakovas su ieškovo apeliacinio skundo argumentais nesutiko, pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas kaip tik ir įrodinėjo, jog ieškovo automobilio apgadinimai atsirado ne ginčijamo autoįvykio metu ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, o kitomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, tiek V. M. įmonė “Impulsana” savo parengtoje ataskaitoje, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centras priėjo tos pačios išvados, todėl ieškovo argumentai, jog įmonės “Impulsana” išvada prieštarauja Lietuvs teismo ekspertizės centro specialisto išvadai, visiškai nepagrįsta. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo dokumentai teismui prejudicinės galios neturi ir laikytini rašytiniais įrodymais, kurie vertinami pagal CPK taisykles kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Ieškovas E. R. atsiliepimu prašė ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, jog atsakovo nurodomi veiksmai (draudiminio įvykio inscenizavimas siekiant materialinės naudos) sudaro sukčiavimo sudėtį, tačiau dėl to jau yra atliktas ikiteisminis tyrimas. Šis ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, nenustačius nusikaltimo sudėties. Atsakovas su tokiu ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimu sutiko, jo nustatyta tvarka neapskundė, todėl atsakovo argumentai dėl naudos gavėjo tyčios yra nepagrįsti. Pažymėjo ir tai, jog tiek draudimo bylos administravimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad iki susidūrimo transporto priemonės judėjo neleistinu ar nesaugiu greičiu, kitaip grubiai pažeidžiant kelių eismo taisykles. Pabrėžė ir tai, kad draudiko ir nepriklausomų ekspertų nustatyta remonto sąmata remonto apimtimi beveik nesiskiria, tačiau draudiko atstovai yra paskaičiavę gerokai mažesnes atsarginių detalių ir remonto darbų kainas.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, draudimo išmokų apskaičiavimo tvarką, įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimas ir kt. bylos medžiaga nustatytos tokios faktinės bylos aplinkybės. Ieškovas yra automobilio VOLVO S80, pagaminimo ir pirmosios registracijos metai 2007, valstybinis Nr., savininkas, minėtą automobilį įsigijęs iš „NKL SERVICE“ už 45 8000 Lt, pagal 2011 04 15 automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ir automobilio tos pačios dienos priėmimo perdavimo aktą (b.l. 29,30). 2011 06 13 ieškovas pateikė atsakovui pranešimą apie eismo įvykį Nr. 52146, pridėdamas įvykio deklaraciją (b.l. 66,67), kurioje nurodė, kad ieškovo vairuojama transporto priemonė VOLVO S80, valst. Nr., Klaipėdoje, važiavusi pagrindiniu keliu Klaipėdos ir Kretingos gatvių sankryžoje susidūrė su atsakovo drausta transporto priemone M. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama M. D., važiavusia šalutiniu keliu, nepaisant pirmenybę ieškovui suteikiančio ženklo (b. l. 66,67). Deklaracijoje nubraižyta schema liudija, kad įvykio kaltininkas yra automobilio M. L., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas M. D. (b. l. 67), kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas (b. l. 65).

Atsakovas 2011 09 27 pranešė ieškovui (b. l. 33 – 34), jog įvertinęs įvykio aplinkybes atsisako mokėti draudimo išmoką, remdamasis specialisto išvada, kad įvykyje dalyvavusių automobilių M. L., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Volvo S 80, valstybinis Nr., sugadinimai tarpusavyje tik sąlyginai suderinami, nes dėl galimai įvykusio automobilių susidūrimo negalėjo susidaryti visi užfiksuoti jų sugadinimai, automobilio Volvo S80, valstybinis Nr., vairuotojo nurodytos aplinkybės techniniu požiūriu nepagrįstos dėl jo nurodytų automobilių greičių ir judėjimo režimų prieš susidūrimą, taipogi dėl to, kad užfiksuoti automobilių sugadinimai susidarė būtent deklaruoto eismo įvykio metu. Be to, kaip matyti iš prie bylos išreikalautos nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagos atsakovas 2011 10 25 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą (b.b. l. 9), prašydamas pradėti ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal nusikaltimo numatyto BK 182 straipsnyje požymius.

Atsakovas savo teiginius dėl ieškovo nesąžiningumo taip pat rėmė ta aplinkybe, kad žalos bylos administravimo metu, ieškovas draudikui (atsakovui) buvo pateikęs UAB „NKL Services“ leidimą trumpalaikiam (vienos dienos) dalyvavimui eisme motorinei transporto priemonei, t. y. automobiliui Volvo (b. l. 68), išduotą atsakovui 2011 06 12, kai tuo tarpu prie ieškinio ieškovas jau pateikė 2011 04 15 minėtą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 79).

Kolegijos nuomone klausimas dėl to ar ieškovas eismo įvykio metu buvo automobilio savininkas ar laikinas valdytojas, neturi esminės reikšmės sprendžiant šalių ginčą. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Kasacinio teismo praktika pagrįstai konstatavo, kad teisę į draudimo išmoką turi transporto priemonės savininkas arba teisėtas valdytojas, jei yra savininko sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2010). Iš rašytinių bylos duomenų nustatęs, kad šalys 2011 04 15 yra pasirašę automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ir jo priėmimo perdavimo aktą ir kad atsakovas pagal 2011 05 13 kasos pajamų orderį serija KPO, Nr. 00003 yra sumokėjęs automobilio pardavėjui 45 800 Lt, visą pirkimo - pardavimo sutartyje numatytą automobilio kainą (b. l. 103), teismas pagrįstai ieškovą pripažino teisėtu automobilio savininku.

Dėl įvykio pripažinimo draudiminiu.

Pagal šiai bylai aktualios Draudimo įstatymo (toliau tekste DĮ) redakcijos 81 straipsnį teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Pagal DĮ 82 straipsnio nustatančio draudimo išmokos mokėjimo tvarką 1 dalį draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu minėti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus, nustatant draudimo išmokos dydį, dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Minėto straipsnio 2 dalis nustato jog draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. CK 82 straipsnio 3 dalis, kuria remiasi atsakovas, nesutikdamas mokėti draudimo išmokos, nustato jog draudikas neturi teisės:

1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu;

2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Tačiau taip pat pažymėtina jog CK 82 straipsnio 6 dalis nustato būtent draudiko pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs iš transporto priemonės privalomojo draudimo santykių, todėl ginčui spręsti aktualios DĮ II skyriaus bendrosios normos, reguliuojančios civilinės atsakomybės draudimą. Šio skyriaus 90 straipsnis nustato, jog draudėjas gali sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe. DĮ 91 straipsnyje apibrėžta draudžiamojo įvykio sąvoka, pagal kurią jei civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes. Pagal 93 straipsnio 1 dalį draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o jei draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. DĮ 94 straipsnis). DĮ 96 straipsnio 1 dalyje numatyta draudiko teisė išreikalauti sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo jei draudžiamasis įvykis įvyksta Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, dėl draudėjo (ar apdraustojo) tyčios. Šiuo atveju sprendžiant ginčą būtina taip pat atsižvelgti į ginčo eismo įvykio metu aktualios specialaus įstatymo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo (toliau tekste TPVCAPDĮ) redakcijos nuostatas taikytinas sprendžiant šalių ginčą

Pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnį Draudžiamasis eismo įvykis (toliau – draudžiamasis įvykis) tai eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka.

Žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarka nustatyta minėto įstatymo trečiajame skirsnyje. Pagal šio skirsnio *15 straipsnio 1 dalies 3 punktą tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, jie turi eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 -3 dalyse nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudiko ar Biuro, pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes, jei į eismo įvykio vietą nebuvo kviesta policija, taip pat pateikti informaciją ir turimus dokumentus apie kaltininką, eismo įvykio aplinkybes ir dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos faktą, taip pat leisti susipažinti su dokumentais, galinčiais patvirtinti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Kai žala padaryta turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo privalo išsaugoti sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, tol, kol jį apžiūrės atsakingo draudiko arba Biuro įgaliotas asmuo, ir suteikti galimybę draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą. Atsakingas draudikas ar Biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Nagrinėjamu ginčo eismo įvykio dalyviai laikėsi įstatymu nustatytosios tvarkos.

Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą išmokos mokėjimo tvarką atsakingas draudikas išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos, o jei per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad atsakingas draudikas, per minėtus terminus nuo pretenzijos pateikimo dienos turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką.

Pagal minėto straipsnio 5 dalies nuostatas išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, jei teisės aktų nustatytais atvejais apie eismo įvykį buvo pranešta policijai, o nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė atsakingam draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, laikėsi draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leido draudikui susipažinti su dokumentais, galinčiais įrodyti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, taip pat suteikė galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį, atsižvelgdamas į šio įstatymo 15 straipsnio nuostatas išsaugojo sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, ir pretenziją dėl padarytos žalos pateikė per šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Jei nukentėjęs trečiasis asmuo nevykdė ar netinkamai vykdė šioje dalyje nurodytus įpareigojimus ir tai turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui ar padidino žalą, draudikas ar Biuras gali sumažinti išmoką.

Atvejai kai atsakingas draudikas atleidžiamas išmokos mokėjimo įvardijami TPVCPDĮ 21 straipsnyje. Tačiau šioje byloje nei vienas iš šiame straipsnyje išvardintų atvejų nenustatytas. Atsakovas savo poziciją dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką remia bendrąja 6. 1014 straipsnio 1 dalies nuostata nustatančia, jog draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.).

Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017 (toliau tekste Taisyklės) 3.1.1 punktas nustato, kad draudžiamasis įvykis yra transporto priemonės sugadinimas ir (ar) sunaikinimas dėl autoavarijos. Pagal Taisyklių 4.1.5 punktą nedraudžiamasis įvykis yra, kai draudėjas arba transporto priemonės teisėtas valdytojas žalą padarė tyčia arba nuslėpė įvykio priežastis, aplinkybes ir padarinius, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Pagal Taisyklių 4.5.1 punktą draudikas nemoka draudimo išmokos, jeigu draudikui pateikta neteisinga, klaidinanti informacija apie draudžiamąjį įvykį.

Atsakovas, remdamasis ekspertizės aktų išvadomis, teigia, kad įvykio metu automobiliai buvo susidūrę, tačiau sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis VOLVO turėjo stovėti arba lėtai ne daugiau nei 5 km/h. greičiu judėti, tuo tarpu abu vairuotojai nurodė jog prieš susidūrimą abu automobiliai judėjo maždaug 50-55 km/h greičiu ir kad tokiu greičiu, kaip nurodo vairuotojai automobilių pažeidimai būtų kitokie.

Tačiau kolegija pažymi jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytu laiku įvyko ginčo eismo įvykis, o įrodžius eismo įvykį, CK 6.987 straipsnio, DĮ 2 straipsnio 27 dalies pagrindu draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką. Automobilių vairuotojų deklaracijoje nurodytos aplinkybės, neatitinkančios ekspertizės aktų išvadų, pačios savaime nepaneigia įvykio fakto. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas arba kitas įvykyje dalyvavęs vairuotojas tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir pagrindo, remiantis Taisyklių 4.1.5 ir 4.5.1 punktais, tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Atsakovas, remdamasis minėtais neatitikimais bandė įrodyti jog ieškovas tyčia inscenizavo draudimo įvykį. Atsakovo iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį remiantis jo pareiškimu, kuriame atsakovas buvo nurodęs jog ieškovas kartu su M. D. galimai pateikė draudimo bendrovei melagingus duomenis apie 201 06 12 eismo įvykį, kėsindamasis neteisėtai gauti draudimo išmoką iš atsakovo. Minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas neįrodžius, kad ieškovas tyčia sąmoningai deklaracijoje pateikė klaidinančius duomenis apie eismo įvykį, turėdamas tikslą gauti draudimo išmoką. Kaip nustatyta tiek ikiteisminiame tyrime, tiek šioje byloje, ko neneigia ir pats atsakovas, ieškovo automobilis nebuvo apžiūrėtas atsakovo darbuotojų. Ikiteismini tyrimo metu apklaustas liudytoju A. M., (b.b.,l. 108-110, 117) atsakovo žalų skyriaus ekspertas patvirtino, kad ieškovas laiku pranešė apie eismo įvykį, pateikdamas raštišką pranešimą ir deklaraciją, nurodė, kad savo automobilį VOLVO S80 pastatė oficialaus VOLVO atstovo serviso „Sostena“ teritorijoje. Liudytojas nurodė, jog jis susisiekė su „Sostena“ centru, kur buvo padarytos nuotraukos, pagal kurias atsakovo liudytojas naudodamas gamintojo patvirtintą programą AUDATEX apskaičiavo automobilio remonto sąmatą 9673,07 Lt sumai. Automobilį iš išorės apžiūrėjo ir nuotraukas padarė „Sostena“ darbuotojai, automobilio vidus nebuvo apžiūrėtas, nes automobilis buvo užrakintas. Ieškovas su sąmata nesutiko todėl dar po kelių mėnesių liudytojas gavo nurodymą apklausti įvykio kaltininką. Liudytojas taip pat nurodė esąs susipažinęs su UAB „nepriklausomų ekspertų biuras“ sąmata, kuri sudaryta naudojantis ta pačia AUDATEX programa, tačiau minėtoje sąmatoje neįvertintas detalių nusidėvėjimas.

Šalys skirtingai vertino eismo įvykį atsakovas iš pradžių eismo įvykį pripažinęs draudžiamuoju, vėliau, kai ieškovas nesutiko su draudiko nustatyta kaina paneigė savo paties išvadas, nurodydamas, kad automobiliai buvo susidūrę, tačiau sugadinimai negalėjo būti padaryti jo dalyvių deklaruoto eismo įvykio metu, vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis VOLVO S80 turėjo stovėti arba judėti maždaug 5 km/h greičiu, kai tuo tarpu ieškovas teigė, jog pamatęs atvažiuojantį apdraustąjį M. L. automobilį ir supratęs, kad jo vairuotojas, nemato, jog važiuoja šalutiniu keliu ir nestabdo, paspaudė akseleratoriaus pedalą siekdamas greičiau pravažiuoti sankryžą ir kad jo automobilio greitis turėjo būti apie 50 km/h. Savo teiginį, kad ieškovas pateikė neteisingą, klaidinančią informaciją ir nuslėpė tikrąsias įvykio priežastis ir aplinkybes, atsakovas rėmė būtent šiuo autoįvykyje dalyvavusių vairuotojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, įrodžius eismo įvykį, pagal CK 6.987 straipsnį ir DĮ 2 straipsnio 27 dalį draudikui atsiranda pareiga draudžiamojo įvykio pagrindu mokėti draudimo išmoką. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, ieškovas teigia priešingai ir nesutinka bei skundžia tą sprendimo dalį kuria pirmosios instancijos teismas atmetė dalį jo reikalavimų. Todėl ginčo esmę, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, sudaro įrodinėjimo taisyklių taikymo klausimai. Eismo įvykio aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimai. Atsakovas savo apeliaciniame skunde tas pačias faktines aplinkybes vertina kitaip nei teismas. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepriėmė atsakovui palankaus sprendimo, nėra pagrindas apeliacinį skundą laikyti pagrįstu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nes kaip matyti iš bylos medžiagos draudikas (atsakovas) pats automobilio neapžiūrėjo, ekspertų išvados darytos remiantis pateiktomis nuotraukomis. Teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, kuri laikytina labiausiai tikėtina dėl nešališkumo, nes atlikta ikiteisminio tyrimo metu, o ne šalių užsakymu, pažymėta, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie įvykio vietoje buvusį automobilių susidūrimo pėdsakų (duženų, iš automobilių išsiliejusių skysčių, automobilių ratais paliktų pėdsakų išsidėstymą) iš karto po įvykio. Taip pat pažymėta, kad pateiktoje tirti medžiagoje esančios kito autoįvykyje dalyvavusio automobilio „M. L.“ nuotraukos yra neinformatyvios, nepateikta nuotraukų, kuriose visu pločiu būtų matoma automobilio priekinė dalis ir dešinys šonas fotografuojant nenaudota mastelinė liniuotė. Specialistas pateikė tik tikėtiną išvadą, kad sugadinimai atsirado abiejų automobilių susidūrimo metu ir kad automobilių vairuotojų nurodyta aplinkybė jog automobiliai susidūrimo metu važiavo apie 50 km/h greičiu neatitinka tyrimo metu nustatytų automobilių sugadinimo mechanizmo. Nepagrįstas ir apelianto argumentas apie teismo nukrypimą nuo aktualios Kasacinio teismo praktikos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis 2012 11 22 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2012 esant beveik analogiškoms faktinėms aplinkybėms konstatavo jog pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, jog įrodžius draudiminio įvykio faktą ieškovo reikalavimai tenkintini, įrodinėjimo Civilinio proceso nustatytos įrodinėjimo tvarkos ir taisyklių nepažeidė. Minėtoje byloje Kasacinis teismas atsižvelgė į draudimo santykius reglamentuojančias teisės normas, nurodė jog DĮ 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką ir kad apeliacinės instancijos nepažeidė proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą.

Atsižvelgiant į išvardinta kolegija konstatuoja jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuo Kasacinio teismo praktikos nenukrypo, pagrįstai remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis eismo įvykį pripažino draudžiamuoju, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo, todėl jie atmestini. Kolegijos nuomone skundžiamas sprendimas šioje dalyje pagrįstas pakankamais įrodymais ir nenaikintinas remiantis apelianto argumentais.

Dėl draudimo išmokos dydžio.

Apeliantas (ieškovas) E. R. savo apeliacinį skundą draudimo išmokos dydžio iš esmės grindė teiginiu jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir vienpusiškai rėmėsi tik V. M. įmonės „Impulsana“ specialisto išvada, kadangi įmonė „Impulsana“ yra privatus ūkio subjektas, specialisto tyrimas atliktas atsakovo užsakymu ir iniciatyva, o išvada prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadai su šiais apelianto teiginiais negalima sutikti

Nustatydamas ieškovo patirtos žalos dydį (išmokos dydį) pirmosios instancijos teismas rėmėsi DĮ 88 straipsnio nuostata, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Teismas išsamiai ištyrė visas į bylą patektas specialistų išvadas tame tarpe: ieškovo pateiktą 2011 09 26 UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ atliktą kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje pateikta sąmata, kad ieškovo automobilio Volvo S 80, remonto kaina yra 31 637, 76 Lt su PVM (b. l. 3 – 28); atsakovo UAB DK PZU Lietuva pateiktą minėto automobilio remonto sąmatą, sudarytą 2011 07 12, kurioje nurodyta, kad automobilio remonto kainą sudaro 9 673, 07 Lt (b. l. 69). Teismas analizuodamas abi šalių pateiktas sąmatas pažymėjo, kad ieškovo sąmata sudaryta praėjus daugiau nei trims mėnesiams po įvykio, sutiko su atsakovo pastebėjimu, kad įvykio datą ir automobilio apžiūrų datas skiria didelis laiko tarpas, o atsakovo pateikta sąmata yra neinformatyvi dėl ko iš jos apskritai negalima nustatyti, kokie padaryti automobiliui apgadinimai ginčo eismo įvykio metu (b. l. 69). Taip pat teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad kitų įrodymų, patvirtinančių sąmatos sudarymo pagrindą, tokių kaip automobilio apžiūros aktas ir kt., atsakovas nepateikė. Todėl nusprendė atsakovo pateikta sąmata nesivadovauti nustatant išmokos dydį. Kadangi nei viena iš šalių skirti teismo ekspertizės nepageidavo, be to kaip nurodė pats ieškovas, automobilis, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu jau buvo dalinai suremontuotas, ir parduotas, todėl teismo ekspertizės atlikimas ir nebūtų įmanomas. Teismas, atmetęs atsakovo argumentus nustatydamas draudimo išmokos dydį kaip tik ir vertino ieškovo pateiktą UAB „Nepriklausomų auto ekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nustatytų automobilio remontų kaštų pagrįstumą (b. l. 3 – 26), lygindamas visas į bylą pateiktas specialistų išvadas tarpusavyje.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad ieškovo pateiktoje UAB „Nepriklausomų auto ekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje, aplinkybė ar visi automobilio sugadinimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu nebuvo vertinama, todėl nesant galimybės paskirti ekspertizę, teismas šioje dalyje pagrįstai rėmėsi Dr. V. M. išvada dėl oro pagalvių esančių salono kairėje. Teismas taip pat rėmėsi (b. l. 89-90) specialisto išvada, kad tikėtina, jog visi nuotraukose matomi išoriniai automobilių sugadinimai susidarė susidūrimo metu (b. l. 113). Taip pat UAB „Nepriklausomų auto ekspertų biuras“ schematiškai pavaizduotomis automobilio pažeidimų vietomis, iš kurių matyti, kad apgadintos automobilio kairės pusės galinės durelės, galinis tos pačios pusės ratas, apatinė dalis, galinis bamperis, kairės pusės galinis žibintas, dešinės pusės ratai (b. l. 4).

Tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas automobilio pažeidimų nevertinų ir sąmatos nesudarinėjo, nes jam tokie klausimai iš viso nebuvo pateikti. Šioje išvadoje specialistas atsakinėjo į klausimą ar pagal abiejų automobilių pažeidimus galima spręsti jog šie pažeidimai atsirado įvykio, kurio aprašymą pateikė įvykio dalyviai aplinkybėmis ir specialistas į šį klausimą atsakė iš esmės teigiamai nurodydamas kad tokie pažeidimai galėjo atsirasti, su sąlyga kad ieškovo automobilis važiavo labai lėtai arba stovėjo. Todėl kolegijos nuomone teismas visapusiškai remdamasis visais į bylą pateiktais įrodymais ir vertindamas juos visumoje, kompleksiškai, pagal savo vidinį įsitikinimą priėjo išvados jog kai kurie automobilio sugadinimai (oro pagalvių, stogo apdailos, priekinės kairės ir priekinės dešinės pusės atlošų apmušalų, oro pagalvių ir oro pagalvių sistemos, automobilio saugos diržų ir jų sagčių) atsirado ne eismo įvykio metu ir šių remonto darbų bei detalių kainų į žalos atlyginimą neįskaičiavo. Taip pat teismas pagrįstai nepriteisė automobilio transportavimo kaštų, nes iš pateiktos sąskaitos nustatė, jog transportavimo kaštus patyrė ne ieškovas, o UAB „NKL Services“ (b. l. 35, 36), todėl ieškovui šios išlaidos negali būti priteistos, nes ieškovas jų nepatyrė, o tai, kad minėta įmonė įgijo reikalavimo teisę į ieškovą dėl transportavimo kaštų atlyginimo nereiškia jog šias išlaidas atsakovas realiai patyrė. Dėl UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ paslaugų bei ieškovo kelionės išlaidų apmokėjimo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su ieškinio pareiškimu pateikta sąskaita faktūra neįrodo ieškovo turėtų išlaidų eksperto paslaugoms apmokėti, o ieškovo su apeliaciniu skundu pateiktą kvitą, bei duomenis apie gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje deklaravimą bei kitus naujus įrodymus kolegija atsisako priimti apeliantui nenurodžius priežasčių, kodėl šis įrodymas nebuvo pateiktas į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme.

Kiti apeliaciniuose skunduose įvardijami argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Aldona TilindienėLiuda UckienėHenrichas Jaglinskis