Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VEDUS“ bankroto administratorės V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1679-866/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės „VEDUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „VEDUS“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta V. S.. Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi UAB „VEDUS“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Pareiškėja bankroto administratorė V. S. pateikė prašymą pripažinti atsakovės BUAB „VEDUS“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Vedus“ esant nemokiai dar 2013 m. gruodžio 31 d. jos buvę valdymo organai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nuo 2013 m. lapkričio 19 d. valdymo organai sąmoningai nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 930¹ straipsnyje įtvirtinto eiliškumo pirmiausiai atsiskaityti su buvusiais 2 eilės kreditoriais, o tik vėliau su 5 eilės kreditoriais – darbuotojais ir likusiais kreditoriais, proporcingumo tvarka. Administratorė taip pat nurodė, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos UAB „Vedus“ iškėlimo įmonės valdymo organai sistemingai per bendrovės grynųjų pinigų kasą atgaudavo iš susijusios įmonės UAB „Pirk LT“ įsiskolinimus ir grynais pinigais apmokėdavo dirbantiems darbuotojams darbo užmokestį, automobilių nuomos kainą, kompensuodavo patirtas išlaidas darbuotojams kaip atskaitingiems asmenims. Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovėje nebuvo naujai sudarytų sutarčių, o tolimesnė veikla buvo vykdoma tik per bendrovės kasą, dėl ko vienintelės įmonės pajamos buvo gaunamos iš akcininkais susijusios debitorės UAB „Pirk LT“, iš kurios gautos lėšos lygiaverte pinigų suma buvo išmokamos bendrovės darbuotojams, eliminuojant kitus kreditorius.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl atsakovės UAB „VEDUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.Teismas nustatė, kad pagal paskutinį VĮ „Registrų centras“ teiktą įmonės balansą už 2013 metus įmonės turtas sudarė 71 563 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 44 883 Lt. Pagal pelno nuostolių ataskaitą įmonė veikė pelningai, jos pelnas sudarė 1 976 Lt.Teismas konstatavo, kad bankroto administratorės nurodoma įmonės nemokumo data – 2013 m. gruodžio 12 d., nepagrįsta, kadangi pagal suinteresuotų asmenų pateiktus įrodymus ir paaiškinimus įmonės finansinė būklė ženkliai pablogėjo tik 2015 metais. Įmonės veikla buvo nukreipta į ilgalaikius tikslus susijusius su technologinio produkto gamyba, todėl įmonės valdymo organų veiksmai buvo sąlygoti įmonės veiklos specifikos ir bankroto bylos inicijavimas, atsiradus pirmiesiems finansiniams sunkumams, atsižvelgiant į įmonės vystomą veiklą, nebūtų reikšmingas.Teismo vertinimu, bankroto administratorė neįrodė esant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems požymiams preziumuoti atsakovės bankrotą tyčiniu.Teismas sprendė, kad bankroto administratorė nenurodė objektyvių aplinkybių dėl buvusių BUAB „Vedus“ vadovų tyčinės, sąmoningai prieš įmonės interesus nukreiptos, veiklos, tik deklaratyviai teigė, kad vadovai įmonei turint pradelstų įsipareigojimų laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ta aplinkybė, jog nebuvo atsiskaitoma su kreditoriumi, negali būti vienareikšmiu pagrindu, konstatuoti, jog tyčia ir sąmoningai buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir tęsiama nuostolinga veikla.

Pareiškėja BUAB „VEDUS“ bankroto administratorė V. S. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „VEDUS“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti UAB „VEDUS“ bankrotą tyčiniu, kadangi bankroto administratorė savo pareiškime buvo nuosekliai aprašiusi ir pagrindusi bendrovės valdymo organų nuoseklius ir kryptingus veiksmus atitinkančius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius.Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovėje nebuvo naujai sudarytų sutarčių, iš esmės veiklos nebevykdė. Įmonės pajamos buvo gaunamos tik per jos grynųjų pinigų kasą iš akcininkais susijusių ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. įsiskolinusių debitorių, iš kurių gautos lėšos buvo išmokamos įmonės darbuotojams už automobilio nuomą, darbo užmokestį ir kaip atskaitingų asmenų patirtos išlaidos (kuras ir kt.), taip eliminuojant kitus kreditorius ir pažeidžiant ĮBĮ 20 str. 2 dalies nuostatas.Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovė neturėjo buveinės (nuomojamų/nuosavų patalpų), materialaus turto (kompiuterių, biuro baldų) ir kitų būtinų darbo priemonių (interneto ryšio), kas yra būtina skaidriai vykdant ūkinę veiklą ir aprūpinant darbo sutarties pagrindais dirbančius darbuotojus.Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos perduotoje bendrovės dokumentacijoje nėra apskritai jokių dokumentų ir/ar kitų duomenų kuo įmonė užsiėmė, kokie darbuotojų darbai buvo atliekami, ar jie atlikti, ir ką apskritai darbuotojai darė periodiškai gaudami atlyginimus ir kitas pajamas.Suinteresuotas asmuo M. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pareiškėja neįrodė nuoseklių, kryptingų ir tyčinių bendrovės vadovo veiksmų, kurie galėjo privesti įmonę prie bankroto.Pareiškėja neįrodė, kad buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio nuostatos. Vieninteliam įmonės darbuotojui S. M. (S. M.) buvo vėluojama išmokėti darbo užmokestį, tačiau su juo atsiskaitymas buvo suderintas ir šis darbuotojas jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Taip pat buvo mokamos ir socialinio draudimo įmokos.Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė būtinybės anksčiau inicijuoti įmonės bankroto bylą, nes jos nemokumas atsirado žymiai vėliau nei nurodė pareiškėja.UAB „VEDUS“ dirbo du žmonės (direktorius ir programuotojas), kurie buvo būtini programavimo darbais kuriamam nematerialiam produktui sukurti. Administratorės prašymas perduoti turimus įmonės dokumentus buvo įvykdytas ir ji jokių kitų prašymų ar paaiškinimų nereiškė. Pareiškėja tik deklaratyviai nurodo bendrovės nemokumą, algų darbuotojams nemokėjimą, kas nesutampa su pateiktais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Ankstesnės redakcijos ĮBĮ tyčinio bankroto sąvoką apibrėžė kiek siauriau – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tačiau, keičiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, tyčinio bankroto sąvoka iš esmės nesikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti BUAB ,,VEDUS“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės valdymo organų netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), įmonei esant nemokiai nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taip pat teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems požymiams preziumuoti atsakovės bankrotą tyčiniu.Atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog ji savo pareiškime atsakovės bankrotą tyčiniu prašė pripažinti ne tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, bet ir 4 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu, kadangi UAB ,,VEDUS“ realiai nebevykdant veiklos nuo 2013 m. gruodžio 31 d., įmonės pajamos buvo gaunamos tik per jos grynųjų pinigų kasą iš akcininkais susijusių ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. įsiskolinusių debitorių, iš kurių gautos lėšos buvo išmokamos įmonės darbuotojams už automobilio nuomą, darbo užmokestį ir kaip atskaitingų asmenų patirtos išlaidos (kuras ir kt.), taip eliminuojant kitų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BUAB ,,VEDUS“ bankrotą vertino tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto aspektais, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto požymio, kaip to prašė apeliantė.Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.Pagal paskutinį kartą Juridinių asmenų registro tvarkytojui teikto BUAB ,,VEDUS“ balanso duomenis už 2013 metus įmonė turėjo turto už 71 563 Lt (20 726,07 Eur), iš kurio ilgalaikis turtas sudarė tik 930 Lt (269,35 Eur). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 44 883 Lt (12 999,02 Eur) sumą ir ji viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Kaip konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje, kuria UAB „VEDUS“ iškelta bankroto byla, įmonė galimai buvo nemoki dar 2013 m. Teismas nenustatė, kad įmonė nuosavybės teise valdė kokį nors materialų turtą ar turėjo lėšų įmonės banko sąskaitoje.Kaip matyti iš UAB „VEDUS“ kasos knygos išrašų už 2014-2016 metus, įmonės kasoje buvusios lėšos buvo išmokamos grynaisiais pinigais įmonės darbuotojams kaip darbo užmokestis, apmokant jų automobilių nuomos kainą bei kompensuojant įmonės darbuotojų kaip atskaitingų asmenų patirtas išlaidas (kuras ir kt.). Tuo tarpu įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui proporcingai didėjo nuo 2014 m. lapkričio mėnesio ir 2016 m. lapkričio mėnesį sudarė 5 270 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks įmonės veiklos organizavimas apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą BUAB „VEDUS“ turtą, o atlikti automobilių nuomos kainos mokėjimai bei darbuotojų kaip atskaitingų asmenų patirtų išlaidų kompensavimai pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl BUAB ,,VEDUS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Remiantis išdėstyti skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – BUAB „VEDUS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir išspęsti klausimą iš esmės – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VEDUS“ bankrotą pripažinti tyčiniu.