Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų R. K., A. A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-11388-214/2015 pagal pareiškėjų R. K., A. A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, V. K. dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą pareiškėjai neatitinka nemokumo sąvokos, nesiekia įsidarbinti ir gauti pastovias pajamas kreditinių įsipareigojimų vykdymui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimą, kurių įvykdymo terminai suėję. Pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę, kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K- 3-269-219/2015). Pareiškėjų pradelsti įsiskolinimai 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudaro 102 744,89 Eur, tai trylika kartų viršija 25 MMA, kas neabejotinai patvirtina pareiškėjų kritinę finansinę būklę. Pareiškėjai ilgą laiką vertėsi nekilnojamojo turto pirkimu–pardavimu. Iš AB „Swedbank“ skolinosi pinigus, kuriuos vėliau investuodavo pirkdami nekilnojamąjį turtą. Paskolų suteikimo metu pareiškėjas turėjo gerai apmokamą darbą, gavo nuolatines pajamas, todėl kreditorius AB „Swedbank“ nesunkiai teikdavo paskolas. Netekus darbo ir Lietuvoje prasidėjus finansų krizei, pareiškėjai buvo priversti nekilnojamąjį turtą parduoti gerokai mažesne negu įsigijo kaina. Pareiškėjai deda maksimalias pastangas rasti darbo ir sumažinti finansinius įsipareigojimus. Iš Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus pažymos matyti, kad pareiškėjas darbo biržoje lankosi reguliariai. Per paskutinius keturis mėnesius darbo biržos pasiūlymai neatitiko pareiškėjo išsilavinimo ar kvalifikacijos, tačiau jis darbo paieškas tęsia. Pareiškėjai kartu augina mažametę dukrą, todėl pareiškėja šiuo metu dirbti negali. Mergaitei auklės pasamdyti neleidžia finansinė padėtis. Studijos dieniniame magistrantūros skyriuje mokslo metų laiku dar labiau apsunkina pareiškėjos galimybes susirasti darbą.

Teismas nepagrįstai pagal pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą konstatavo, jog jiems nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėjai neturi nekilnojamojo turto. Teismas neįvertino rašytinių įrodymų, fakto, kad deklaruota gyvenamoji vieta nereiškia nuosavybės teisės į šią vietą įgijimo, rėmėsi tik tikimybės teorija, kuri nėra pakankama tam tikros aplinkybės buvimui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424-415/2015). Pareiškėjai dėl objektyvių priežasčių nepateikė įrodymų apie giminaičių teikiamą paramą, nes paramą sudaro žemės ūkio gėrybės ir namų apyvokos daiktai, o ne reguliarūs mokėjimo pavedimai. Pareiškėjai pateikė visus įmanomus įrodymus apie savo gaunamas pajamas ir bylos nagrinėjimo metu detalizavo, kokio pobūdžio parama gaunama iš artimųjų giminaičių. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424-415/2015). Pareiškėjų finansiniai įsipareigojimai gerokai didesni už jų turimą turtą.

Teismas nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į subjektyvius sąžiningumo kriterijus (pareiškėjo amžių, išsilavinimą ir kt.). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d. sudarė dovanojimo sutartį su savo motina A. K., kuriai perleido 1/3 dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato, žemės sklypo, kurių vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 2009 m. nesiekė net 8 000 Eur. Paveldėjimo priėmimo metu pareiškėjo motina jau gyveno paveldėtoje namo dalyje, todėl padovanoti jai namo dalį atrodė logiška. Dovanojimo sutarties sudarymo metu pareiškėjo finansinė būklė buvo gera, jis turėjo gerai apmokamą darbą, reguliariai mokėjo įmokas pagal kreditavimo sutartis. Tuo metu nekilnojamojo turto perleidimas neturėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos pareiškėjo mokumui ir nepažeidė kreditoriaus teisių, t. y. tarp pareiškėjo nemokumo ir sudarytos dovanojimo sutarties neegzistavo priežastinis ryšys. Sprendžiant dėl fizinių asmenų sąžiningumo būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų (išsilavinimą, gyvenimo patirtį, veiklos pobūdį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 65/2015). Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką būtina įvertinti aplinkybes, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir negalėjo numatyti, jog, praėjus keliems metams po dovanojimo sutarties sudarymo, ši sutartis gali turėti neigiamos įtakos bankroto bylos iškėlimui ar netgi visiškai užkirsti kelią bankrutuoti.

Mano, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Bylos nagrinėjimo metu teismas nekėlė pareiškėjų nesąžiningumo dėl dovanojimo sutarties klausimo, todėl pažeidė pareiškėjų teisę pateikti paaiškinimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis).

Prašo nutartį panaikinti.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Dėl įrodymų priėmimo

Prie atskirojo skundo apeliantai pateikė naujus įrodymus – Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 4 d. pažymos Nr. P19-2015-984, VĮ Registrų centro 2015 m. rugpjūčio 7 d. išrašo, AB „Swedbank“ sąskaitos išrašo kopijas. Atskirieji skundai nagrinėjami pagal taisykles, reglamentuojančias procesą apeliacinės instancijos tesime, išskyrus išimtis, numatytas CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje (CPK 338 str.). CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis, turi būti aktyvus ir rinkti įrodymus savo iniciatyva bei remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, minėti įrodymai įvertintini.

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjams motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių savo nemokumą, be to, konstatavo, jog yra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti pagrindai, dėl kurių negalimas bankroto bylos iškėlimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios, o tos pačios dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bankroto bylą apeliantams atsisakė iškelti dviem vienas kitam prieštaraujančiais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš pradžių nusprendęs, kad pareiškėjai neįrodė savo nemokumo pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. konstatavęs, jog jie yra mokūs, vėliau nusprendė, kad pareiškėjai nemokiais tapo dėl savo nesąžiningų veiksmų (dovanojimo sutarties sudarymo), t. y. pripažino nemokumą. Pagrindų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantams bankroto bylą, prieštaringumas leidžia daryti prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant, ar fizinių asmenų prašymas iškelti jiems bankroto bylą yra pagrįstas.

Išvadą apie neįrodytą pareiškėjų nemokumą pirmosios instancijos teismas motyvavo nepakankamumu įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų visišką nemokumą, negalėjimą įvykdyti skolinius įsipareigojimus, nenustatė, kad jų finansiniai įsipareigojimai yra didesni nei turimas turtas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepakankamai pagrįsta.

Apeliantai atskirąjį skundą grindžia tuo, kad jų pradelsti įsipareigojimai 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudaro 102744, 89 Eur, t. y. trylika kartų viršija 25 MMA, teigia, kad teismui pateikė visus įmanomus įrodymus apie gaunamas pajamas, turto neturi.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodoma, jog pareiškėjas privalo pateikti viso turimo turto sąrašą ir nurodyti turto vertę. Nors įstatymų leidėjas pareiškėjui nenustatė tiesioginės pareigos įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto neturi ir tai patvirtinti rašytiniais įrodymais, gautais iš turto registro, kredito įstaigų, antra vertus, išsamių ir teisingų duomenų pateikimu yra suinteresuotas pats pareiškėjas, nes po bankroto bylos iškėlimo paaiškėjus, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos, teismas turi priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. CPK 178 straipsnis įrodinėjimo pareigą priskiria šalims, tačiau, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Formuodamas teismų praktiką dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindus, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintas tikslas suteikti reikalingą apsaugą skolininkui yra neatsiejamas nuo būtinybės užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų proporcingumą su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises. Šio tikslo realizavimui skirta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta norma dėl teismo galimybės įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Be to, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 str., Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje yra nepakankamai įvertinti rašytiniai įrodymai apie apeliantų turimo turto masę (sudėtį ir vertę). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausymą pareiškėjams ar jo perleidimą, tačiau t. 1 b.l. 37-42 yra pateikti duomenys apie šio buto pardavimą J. B.. Remdamasis VĮ Registrų centro 2014 m. rugsėjo 26 d. išrašu, kuriame nurodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso apeliantui (t. 2 b.l.13), pirmosios instancijos teismas nevertino vėlesnių pareiškėjų pateiktų VĮ Registrų centro 2015 m. balandžio 1 d. duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai nekilnojamojo turto neturi (t. 1 b. l. 157, 158). Pareiškėjų atlikta paieška VĮ Registrų centras internetinėje svetainėje nėra pagrįstai jų asmens tapatybės duomenimis, todėl faktas, ar jie tikrai neturi nekilnojamojo turto bylos nagrinėjimo metu, teismo galėjo būti patikrintas, tuo pačiu nustatant pareiškėjo vardu 2014 m. įregistruoto būsto (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teisių perleidimo pagrindą ir su tuo susijusias gautų piniginių lėšų panaudojimo finansinių įsipareigojimų vykdymui aplinkybes bei pareiškėjų sąžiningumą, teikiant minimą įrodymą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal apeliantų pateiktas kredito sutartis su AB „Swedbank“ skolinių įsipareigojimų mokėjimo terminai suėjo, o pareiškėjų duomenimis skoliniai įsipareigojimai sudarė 98 633,45 Eur (atskirajame skunde įsiskolinimas nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nurodomas 102744,89 Eur), tačiau iš apeliantų pateiktų kreditų sutarčių, suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ atsiliepimo argumentų negalima nustatyti konkretaus skolinių įsipareigojimo dydžio ir jo dalies, kurios mokėjimo terminai jau yra suėję (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis) (pvz., susitarime Nr.07-094148-FA-2 dėl 2007 m. rugpjūčio 31 d. kredito sutarties pakeitimo nurodyta, jog kredito grąžinimo terminas yra 2034 m. liepos 30 d.). Swedbank, AB, atsiliepime į ieškinį minėtų duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti realios apeliantų mokumo būsenos, vadovaudamasis vien apeliantų paaiškinimais, prieštaraujančiais kredito sutartyje ir jos pakeitimuose nurodytiems grąžinimo terminams, ši aplinkybė turėjo būti patikrinta AB „Swedbank“ pateiktais duomenimis (pareiškėjų skolos dydis pagal sutartis; nepadengta skolos dalis; skoliniai įsipareigojimai, kurių įvykdymo terminai jau yra suėję).

Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs tikslaus pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio ir nepatikrinęs pareiškėjų pateiktų įrodymų apie turtą bei jo vertę, nepagrįstai konstatavo, jog apeliantų finansiniai įsipareigojimai nėra didesni už turimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apelianto neįsidarbinimas gali būti pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekus pabloginti savo padėtį, tačiau tokios aplinkybės konstatavimui reikia detaliau išanalizuoti neįsidarbinimo priežastis, įvertinti, ar pareiškėjas vengė (nedėjo pakankamų pastangų) dirbti, ar tokią būklę lėmė kitos nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Apeliantas šiuo atveju teisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neišanalizavęs visų reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesiekia įsidarbinti ir gauti pastovias pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad apeliantas pusę metų nepradėjo dirbti, neleidžia jo laikyti nesąžiningu neįvertinus, kokie veiksniai tai nulėmė. Iš Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 4 d. pažymos Nr. P19-2015-984 matyti, kad nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. apeliantas gavo keturis darbo pasiūlymus, pasiūlymo rezultatas neigiamas su pateisinama priežastimi, atsisakymo priimti darbo priežastys nenurodytos. Būtina nustatyti priežastis, dėl kurių apelianto nepriėmė į darbą pagal gautus darbo pasiūlymus (neaišku, ar jis pateikė dokumentus dėl priėmimo į darbą, kokiais pagrindais atsisakyta jį priimti), taip pat galimybes gauti mažiau kvalifikuotą darbą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui reikėtų įvertinti, kokį darbo užmokestį būtų gavęs pareiškėjas, jeigu jis būtų priimtas į darbą pagal darbo biržos pasiūlymus, kokią tai turėtų įtaką pareiškėjų mokumui ir galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat turi tirti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pajamų (darbo) netekimu ir ar tai iš tikrųjų lėmė Lietuvoje prasidėjusi finansų krizė (pareiškėjų teiginys dėl pajamų netekimo dėl šios krizės abstraktus), įvertinti, ar pareiškėjai dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius tris metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Šios aplinkybės įvertinimui analizuotini pagal pareiškėjų pateiktini įrodymai apie piniginių lėšų, gautų pardavus butus, panaudojimą.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad ji negali susirasti darbo, nes augina mažametę dukrą. Įprasta, kad siekiančių dirbti tėvų vaikai lanko vaikų darželį, o šiuo metu šalių septynmetė dukra jau turėtų eiti į mokyklą ar ikimokyklinę klasę, todėl motinai nebereikia jos prižiūrėti darbo dienos metu. Be to, net ir esant būtinybei mergaitę palikti namie, jos priežiūra gali ir privalo pasirūpinti nedirbantis tėvas (apeliantas). Apeliantė nurodo, kad galimybės susirasti darbą apsunkina dieninės magistrantūros studijos, tačiau byloje apie tokias studijas duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas nevertino studijų fakto ir trukmės, ar pareiškėja gali ir ketina jas baigti 2016 m. sausio mėn., kokią įtaką įgytas išsilavinimas turės apeliantės mokumui, netyrė, dėl kokių priežasčių studijos tęsiasi taip ilgai (apeliantei šiuo metu yra 29 metai), ar ji siekia įgyti antrą magistrantūros laipsnį. Byloje nenustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas galėtų padaryti teisines išvadas dėl apeliantų elgesio siekiant gerinti savo finansinę padėtį, jų galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Nustačius, ar apeliantai yra nemokūs, vertintinos aplinkybės, dėl kurių jie tapo nemokiais. Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2013 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartį kaip nesąžiningą, šį sandorį priskyrė CK 6.67 straipsnyje nurodytiems sandoriams, preziumuodamas pareiškėjo nesąžiningumą.

Pirma, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, ar pareiškėjas dėl minėto sandorio tapo nemokus. Kita vertus, formuodamas teismų praktiką dėl asmens sąžiningumo vertinimo, nagrinėjant prašymus iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kasacinis teismas yra nurodęs, jog FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nurodytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus. FABĮ tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar dovanojimo sutartis bei kiti pareiškėjų sudaryti sandoriai turėjo tiesioginę ar netiesioginę įtaką jų nemokumui, nevertino kitų nurodytų reikšmingų aplinkybių, todėl nepagrįstai konstatavo, kad dovanojimas yra nesąžiningas sandoris, o fizinio asmens bankroto bylą atsisakė iškelti dviem vienas kitam prieštaraujančiais pagrindais.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, netenkindamas pareiškėjų prašymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą, pirmosios instancijos teismas, nepilnai taikydamas specialaus įstatymo nuostatas dėl byloje nustatytinų faktų, netinkamai taikydamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacine tvarka patikrinta nutartis panaikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330, 338 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams R. K., A. A. S. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.