Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties M. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu M. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 5 dalį paskirta 500 Lt bauda už tai, kad jis neužtikrino, jog jo šuo nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei, dėl ko buvo apkandžiota K. N.. Tuo pažeistos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.8 punkto nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 110 straipsnio 5 numatyta, kad gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimas, kuriuo padaroma žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo 500 iki 1000 litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Taisyklių 6.8 punkte nustatyta, kad gyvūnų savininkai, gyvūnus prižiūrintys asmenys privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Apelianto argumentai, jog dėl sužalojimo kalta pati K. N., bandžiusi pagauti šunį, atmestini. Pažymėtina, kad Taisyklių nuostatos įsakmiai įtvirtina šuns savininko pareigą rūpintis augintiniu taip, kad jis nepadarytų žalos kitų asmenų sveikatai. Pažymėtina, kad iš liudytojo Z. M. (b. l. 18) ir K. N. (ATP b. l. 16) paaiškinimų matyti, jog vos iš kiemo išbėgęs šuo užpuolė mergaitę. Tuo momentu niekas kitas gyvūno neprižiūrėjo, t. y. šeimininkas šuns tuo metu nei vijosi, nei stebėjo, tuo labiau neprašė mergaitės šuns sugauti. Paminėtos aplinkybės ir pats faktas, kad šuo iš M. B. kiemo nestebimas pabėgo, patvirtina, jog savininkas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kad jo augintinis neištrūktų už teritorijos ribų ir nepadarytų žalos. Pažymėtina, kad šuns savininkas, leisdamas augintiniui laisvai bėgioti po kiemą, turi būti itin akylas ir suvokti, kad pro laisvai varstomus vartus gali užeiti pašaliniai asmenys, tačiau tai neperkelia rūpinimosi šunimi pareigos tretiesiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pradžių pareiškėjas savo kaltę pripažino, dėl padaryto pažeidimo gailėjosi (b. l. 20), todėl vėlesnis įvykio versijų kaitaliojimas kelia abejonių jų patikimumu ir leidžia jas vertinti kaip pasirinktą gynybos strategiją. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad M. B. veikoje yra visi būtini administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai, tarp jų ir kaltė, pasireiškusi neatsargia forma.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, M. B. kaltė, padarius ATPK 110 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pažeidimą, įrodyta, veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai, todėl naikinti nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. B. (M. B.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį M. B. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.