Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algirdas Švedavičius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2

2012 m. birželio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės 2012 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriais :

V. P. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei nebuvimas nesusijęs su mokslu ar darbu,

R. Ž. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, Paskirta Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams.

Priteista iš R. Ž. Valstybinei ligonių kasai 1324,23 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir R. Ž. nuteisti už tai, kad 2011 m. sausio 30 d., apie 21 val. 15 min., , esančios degalinės „Lukoil“ teritorijoje, veikdami bendrininkų grupėje su trečiu nenustatytu asmeniu, V. P. ranka sudavus nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam S. M. į galvos sritį, R. Ž. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam S. M. į veidą, o nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės, bendrai spardė nukentėjusįjį, suduodami ne daugiau kaip 20 smūgių į galvos sritį, dešinę plaštaką, padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl atviro nosies kalų lūžio bei muštinę žaizdą nosyje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kaktoje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiajame smilkinyje, dešinėje plaštakoje ir lengvą smegenų sukrėtimą.

Baudžiamojoje byloje Nr. 1-555-500/2011 V. P. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už S. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-205/2012 R. Ž. nuteistas taip pat nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už nesunkų S. M. sveikatos sutrikdymą. Kadangi nuteistieji skirtingose bylose nuteisti už bendrininkavimą tos pačios nusikalstamos veikos padaryme, atsižvelgiant į šią aplinkybę ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų, jų gynėjo ir prokuroro sutikimą, šios bylos sujungtinos į vieną, suteikiant numerį Nr. 1A-123-134/2012, abiejų nuteistųjų apeliaciniai skundai nagrinėtini kartu.

Teismas, posėdyje peržiūrėjęs vaizdo medžiagą ir ja rėmęsis nuosprendyje, neaprašė jos turinio : konkrečių asmenų, jų atliktų veiksmų, todėl nuosprendyje neįvertinti konkretūs smurtavusių asmenų veiksmai. Apelianto teigimu, vaizdo medžiagoje neužfiksuota, kad nukentėjusiajam į veidą smogia būtent jis.

Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje su R. Ž. ir nenustatytu asmeniu. Baudžiamoji byla dėl R. Ž. neišnagrinėta. Apeliantas daro išvadą, kad jam ir R. Ž. pateikti tokie patys kaltinimai dėl nukentėjusiajam padaryto atviro nosies kaulo lūžimo, be to, tuo pačiu įtariamas ir trečiasis nenustatytas asmuo, o tai reiškia, kad teismas neišsiaiškino, kuris iš trijų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Skundžiamu nuosprendžiu visi smūgiai inkriminuoti jam, nors tuo pačiu teigiama, kad nukentėjusysis nugriuvo nuo bendrininko suduoto smūgio. Apeliantas teigia, kad šį asmenį būtina nustatyti, nes tai galimai stipriausias smūgis, nuo kurio lūžo nukentėjusiojo nosis.

Byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada neinformatyvi, nes specialistui nepateikti klausimai, kokio sunkumo sveikatos sutrikdymas padarytas atskirai dėl kiekvieno sužalojimo : nosies kaulo lūžio, muštinės žaizdos nosyje, kraujosruvų kitose kūno dalyse, dėl kelių smūgių padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Apeliantui kelia abejonių ir išvados dalis dėl atviro nosies kaulo lūžio nustatymo, nes nukentėjusiojo galvos smegenų kompiuterinėje tomogramoje nurodyta, kad nosies kaulų lūžis be dislokacijos.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad jo veikoje gali būti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis. Teismas, jį pripažindamas kaltu pagal BK 138 str. 1 d., pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nuosprendis nemotyvuotas ir pagrįstas prielaidomis, todėl turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistasis R. Ž. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas apeliacinio skundo atsisakė ir prašė V. P. baudžiamąją bylą nutraukti BK 38 str. numatytu pagrindu, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, prašymą palikti nenagrinėtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas ir V. P. prašymas dėl susitaikymo atmestini.

Dėl R. Ž. apeliacinio skundo

Pagrindinis apelianto skundo argumentas, kuriuo jis ginčija savo kaltę, yra tas, kad teismas netinkamai įvertino neišsamią teismo medicinos specialisto išvadą, nenustatė, kuris iš trijų nukentėjusįjį S. M. mušusių asmenų jam smogė į nosį ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, lėmusį apelianto veikos kvalifikavimą pagal BK 138 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis šias aplinkybes, atliko papildomą įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą nustačiusią specialistę – teismo medicinos ekspertę M.Kolcovaitę.

Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad S. M. konstatuotas : atviras nosies kalų lūžis, muštinė žaizda nosyje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kaktoje, odos nubrozdinimai kaktoje, kairiajame smilkinyje, dešinėje plaštakoje, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, šešiais ar daugiau trauminių poveikių. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas dėl nosies kaulų lūžio (1 t., 23 b.l.).

Teismo posėdyje specialistė papildomai paaiškino, kad pagal S.M. G. stacionare istoriją ji nustatė šešis nukentėjusiajam padarytus trauminius poveikius : 1) nosies lūžį ir muštinę žaizdą nosyje, 2) poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, 3) kraujosruvas kaktoje, 4) odos nubrozdinimus kaktoje, 5) nubrozdinimus kairiajame smilkinyje, 6) nubrozdinimus dešinėje plaštakoje. Nukentėjusiajam galėjo būti suduoti daugiau nei šeši smūgiai, nes į vieną vietą galėjo būti smogta daugiau nei vieną kartą. Nukentėjusiojo sveikata nesunkiai sutrikdyta dėl nosies lūžio, nes jis gydomas ilgiau nei 10 dienų (tai pavirtina nukentėjusiojo gydymas ligoninės stacionare 11 dienų), kiti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nosies lūžis nukentėjusiajam nustatytas galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimu, kuris labai tikslus, todėl nekeliantis abejonių. Atviras nosies kaulo lūžis konstatuotas todėl, kad lūžio vietoje yra žaizda. Nukentėjusysis galėjo būti sužalotas tiek stovintis, tiek gulintis. Iš šių specialistės paaiškinimų matyti, kad jokios naujos esminės informacijos juose nėra – specialistė dar kartą patvirtino tai, kas pateikta byloje esančioje 2011-03-09 išvadoje. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl specialisto išvados neišsamumo, neinformatyvumo ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią išvadą pripažino vienu svarbiausių įrodymų šaltinių ir ja rėmėsi, spręsdamas dėl šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Apeliantas skunde nepagrįstai abejoja ir nukentėjusiojo S. M. parodymų įrodomąja reikšme, teigdamas, kad jo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotuose parodymuose yra neatitikimų dėl konflikto priežasties ir eigos. Tačiau esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nėra : jis proceso metu nuosekliai tvirtino, kad žodinis konfliktas tarp jo R. Ž. prasidėjo, šiam ėmus reikalauti skolos grąžinimo, tuomet nukentėjusysis R. Ž. pastūmė, taip pargriaudamas, po kurio laiko prie jo priėjo apeliantas su V. P., jie vėl ginčijosi, kažkuris smogė į veidą, pargriuvusį vėl spardė, suduodami apie 20 smūgių į galvą, kojas, rankas. Ta aplinkybė, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuoti tik šeši trauminiai poveikiai, nesuteikia pagrindo abejoti jo nurodytu didesniu patirtų smūgių skaičiumi, nes specialistė paaiškino, kad išvadoje nurodytas minimalus smūgių kiekis, kuris galėjo būti didesnis, į tą pačią kūno vietą pataikius kelis kartus. Nukentėjusysis nei vienoje apklausų nepatvirtino buvęs sužalotas iki konflikto su nuteistaisiais, tokių duomenų byloje nėra, todėl apeliacinio skundo prielaidos dėl galimo nukentėjusiojo sužalojimo iki nagrinėjamo įvykio atmestinos.

Nukentėjusiojo parodymus apie jį sumušusius asmenis ir konflikto eigą atitinka ir filmuotoje vaizdo medžiagoje iš įvykio vietos užfiksuoti duomenys. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad ši vaizdo medžiaga buvo peržiūrėta ir išnagrinėta labai detaliai. R. Ž. ir S. M. buvo sudaryta galimybė komentuoti įraše užfiksuotus vaizdus, atpažinti juose esančius asmenis, atsakyti į proceso dalyvių pateiktus patikslinančius klausimus, pateikti savo argumentus. Remiantis vaizdo medžiaga ir nukentėjusiojo parodymais, nustatyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta nusikaltimo eiga, pagal kurią R. Ž. inkriminuoti šie konkretūs veiksmai : smūgis į nukentėjusiojo veidą ir kartu su V. P. ir nenustatytu asmeniu pargriuvusio nukentėjusiojo spardymas ne daugiau kaip dvidešimt kartų.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas turėjo nustatyti asmenį, sudavusį nukentėjusiajam smūgį į nosį, nes tik ši asmens lėmė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą ir veikos kvalifikavimą pagal BK 138 str. 1 d., o kitiems asmenims inkriminuoti jų sukeltas pasekmes, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šią išvadą apeliantas daro, remdamasis prielaida, kad visi trys nukentėjusįjį sužaloję bendrininkai veikė atskirai, nes jų veiksmų neapėmė bendra tyčia. Tačiau bylos įrodymai šios prielaidos ir iš jos išplaukiančios išvados dėl nuteistojo veikos teisinio vertinimo nepatvirtina. Teismų praktikoje smurtinių nusikaltimų kategorijos bylose suformuota taisyklė, kad keliems asmenims veikiant kartu, turint tyčią sužaloti nukentėjusįjį ir tiesiogiai dalyvaujant jį sužalojant, nebūtina, kad kiekvienas iš jų padarytų sužalojimą ar sužalojimus, lėmusius nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tokiu atveju visų bendrininkų veika kvalifikuojama pagal sunkiausias kilusias pasekmes. Išimtis daroma tik nustačius vykdytojo ekscesą, t.y. susitarimo ribų peržengimą. Šioje byloje nustatyta, kad R. Ž., kitas nuteistasis V. P. ir trečias asmuo nukentėjusįjį sumušė tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, pirmiausia suduodami smūgius paeiliui, o po to daugumą – ne mažiau dvidešimties – spardydami gulintį nukentėjusįjį. Šioje situacijoje nėra galimybės nustatyti, dėl kurio asmens smūgio lūžo nukentėjusiojo nosies kaulas, tačiau tai nereiškia, kaip tvirtinama skunde, kad negalima išspręsti apelianto ir kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo. Visi trys : R. Ž., V. P. ir trečias nenustatytas asmuo tiesiogiai smurtavo prieš nukentėjusįjį ir matė tai darančius kitus bendrininkus, sutiko su jų veiksmais, kuriuos jungė vieninga tyčia sužaloti nukentėjusįjį, nedetalizuojant jo sveikatos sutrikdymo masto, todėl apeliantas pagrįstai pripažintas šio nusikaltimo bendravykdytoju. Nei vieno iš kaltininkų eksceso nėra, nes jų veikos spontaniškumas rodo juos veikus be išankstinio konkretaus smurto ribų panaudojimo, todėl veikos darymo metu kilęs susitarimas be apibrėžto tikslo negalėjo būti viršytas. Apibendrindama kolegija sprendžia, kad byloje surinkti ir nuosprendyje išanalizuoti įrodymai patvirtina apelianto kaltę padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl tenkinti jo skundo prašymą išteisinti dėl šios veikos padarymo nėra pagrindo.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, neteisingai nurodė, kad jis nagrinėjamą nusikaltimą padarė, būdamas recidyvistas. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Ž. teistumas už BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006-05-16 nuosprendį baigėsi po trejų metų nuo lygtinio paleidimo pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007-07-10 nutartį, t.y. 2010-07-10 (1 t., 99 b.l.). Nusikaltimą, už kurį nuteistas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-07-20 nuosprendžiu, padarė 2010-10-28 (1 t., 102 b.l.). Taigi, 2011-01-30 nusikaltimo metu apeliantas buvo neteistas. Tačiau, atsižvelgiant į apelianto iki šio nusikaltimo padarytus keturis nusikaltimus, aplinkybę, kad šiuo metu Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis kaltinamas pagal BK 135 str. 1 d., spręsti, kad bausmės tikslai apeliantui bus pasiekti skiriant švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę ir atidėjus jos vykdymą, nėra pagrindo. Nustatydamas bausmės trukmę, teismas įvertino ne tik apelianto veikos pavojingumą, bet ir į paties nukentėjusiojo vaidmenį nusikaltimo padarymui – tai, kad jis inicijavo konfliktą, pirmas suduodamas R. Ž., ir šį provokuojantį nukentėjusiojo elgesį pripažino lengvinančia nuteistojo atsakomybę aplinkybe. Atkreiptinas dėmesys, kad žymią dalį galutinės subendrintos bausmės sudaro ankstesniu, t.y. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-07-20 nuosprendžiu paskirta bausmė, prie kurios teismas tepridėjo tris mėnesius skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės. Apeliantui už paskutinį nusikaltimą ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Apelianto skunde nurodomi pirmosios instancijos teismo padaryti BPK normų pažeidimai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos suformuotų nuostatų nesilaikymas iš esmės siejamas su apelianto kaltės pripažinimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Išnagrinėjus apeliacinio skundo argumentus, pripažinus skundžiamą nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo teigti, kad teismas padarė skunde nurodomus pažeidimus.

Dėl V. P. prašymo

V. P. apeliacinės instancijos teismui pateikė susitaikymo 2012-03-15 protokolą, patvirtinantį jo susitaikymą su nukentėjusiuoju S. M. ir žalos atlyginimą (1 t., 115 b.l.). Tačiau taikyti V. P. BK 38 str. nuostatas nėra pagrindo. Viena iš būtinų sąlygų šios normos taikymui yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Šios sąlygos byloje nėra. V. P. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino sumušęs nukentėjusįjį, teigdamas pirmiausia buvęs sumuštas nukentėjusiojo, o po to nepastebėjęs, kodėl šis pargriuvo (1 t., 38-40 b.l.), teisminio nagrinėjimo metu teigė nukentėjusįjį sumušęs gindamasis, tačiau neprisimenantis, ar jam pataikė, apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė prisipažįstantis sumušęs nukentėjusįjį, nes nenorintis, kad nebūtų nuteistas nekaltas R. Ž.. Apelianto parodymų keitimas, jo nurodytas prisipažinimo motyvas rodo, kad prisipažinimas nebuvo savanoriškas, nes nulemtas noro padėti draugui ir todėl neatitinkantis byloje nustatyto R. Ž. lygiaverčio, kaip ir apelianto, indėlio į nusikaltimo padarymą. V. P. už šį nusikaltimą skirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, kurio trukmė mažesnė už vidurkį (BK 48 str. 2 d.), yra teisinga ir nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

N. V. P. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.