- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-25
- Bylos Nr.
- eI3-11879-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03076-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-06-03 sprendimą Nr. 24S136455 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas)
Nurodo, kad priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas būtent pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, ar išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei egzistavimo paremta nustatytais faktais, ar grindžiama vien tik spėjimas ir įtarimais. Pažymi, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus, jam buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022-04-01 iki 2022-09-27, SODROS informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022-09-01 d. iki šiol. Pareiškėjo sutuoktinei
taip pat yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, o jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2022-10-19. Pareiškėjas išvyko iš Baltarusijos netrukus po to, kai 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinė invazija į Ukrainą, kadangi nenorėjo likti agresorėje valstybėje, bei prisidėti savo bei darbdavio mokamais mokesčiais, šaliai, kuri remia šį karą. Pareiškėjas prieš persikeldamas į Lietuvą dirbo tarptautinėje kompanijoje GODEL TECHNOLOGIES, kuri turėjo savo atstovybę Baltarusijoje, bei vėliau dėl prasidėjusio karo nutarė galutinai išsikelti iš šios šalies. Šios įmonės politika taip pat itin griežta, nedirbti nei su viena Baltarusijos ar Rusijos įmone. Būtent šios įmonės atstovai ir pasiūlė visiems savo darbuotojams, tame tarpe ir pareiškėjui, padėti persikelti į Lietuvą. Be to, buvęs darbdavys padėjo pareiškėjui susitvarkyti visus migracijos klausimus Lietuvoje, t. y. gauti nacionalinę (D) vizą bei laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kitaip dar tariant mėlynąją kortelę („Blue card“), kuri suteikiama tik aukštos pridėtinės vertės kuriančioms profesijoms, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, būdamas Lietuvoje būtent ir dirbo tarptautinėje įmonėje GODEL TECHNOLOGIES, kuri Lietuvoje turi įkūrusi savo oficialią atstovybę GODEL TECHNOLOGIES EUROPE, UAB. Vėliau, siekdamas tobulėti bei kilti karjeros laipteliais, pareiškėjas įsidarbino kitoje tarptautinėje įmonėje Danske Bank A/S Lietuvos filialas (Globalių paslaugų ir technologijų centras) kaip vyresnysis programinės įrangos inžinierius. Lietuvoje pareiškėjas taip pat spėjo susikurti stiprų socialinį ryšį, palaiko draugiškus santykius su kolegomis iš Danske Bank A/S Lietuvos filialas, todėl priimtas sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėją itin šokiravo. Be to, pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas priklauso Ukrainai. Jokiais duomenimis nėra paneigta aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol jokios realios grėsmės Lietuvai nekelia.
Nurodo, kad atsakovas nepateikė motyvų, kodėl įvertino, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad 2022-05-31 pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkte nustatytu aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2013 – 2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, 2016 – 2018 m. – Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai priklausančioje mokslo inžinerinėje respublikinėje unitarinėje įmonėje „Geoinformacinės sistemos“, o 2018 – 2019 m. – Baltarusijos nacionalinei mokslų
akademijai priklausančioje mokslo įstaigoje „Jungtinis Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos informatikos problemų institutas“. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) išvadą kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių
asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.
Pažymi, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbu), šių aplinkybių aktualumu ir trukme. Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022-04-01 iki 2022-09-27, asmeniui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022-09-01 iki šiol. Migracijos departamento
vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jo sutuoktinei Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2022-10-19. Leidimas laikinai gyventi jai išduotas būtent tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi (t. y. ne savarankiška teisė gyventi Lietuvoje, o susieta su tuo, kad pareiškėjas turėjo leidimą gyventi). Pareiškėjo sutuoktinei leidimas gyventi panaikintas 2024-06-19. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyveno ir gyvena su leidimu laikinai gyventi ar viza, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą (Departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Vien užsieniečio noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti Įstatymo reikalavimus.
Pažymi, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pažymi, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
Pažymi, kad valstybės turi teisę kontroliuoti ne tik užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, bet ir gyvenimą joje, siekdamos užkirsti kelią galimoms grėsmėms kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024-06-03 sprendimo Nr. 24S136455, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjui buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022-04-01 iki 2022-09-27.
SODROS informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022-09-01 iki šiol.
Migracijos departamentas gavo VSD 2024-05-24 raštą Nr. 18-4899, kuriame nurodyta, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną
dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2013 – 2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, 2016 – 2018 m. – Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai priklausančioje mokslo inžinerinėje respublikinėje unitarinėje įmonėje „Geoinformacinės sistemos“, o 2018 – 2019 m. – Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai priklausančioje mokslo įstaigoje „Jungtinis Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos informatikos problemų institutas“.
VSD priėmė išvadą, kad asmuo, dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgdamas į tai, VSD įvertino, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
2024-06-01 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S135290 panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui). Taip pat Departamentas 2024-06-03 priėmė sprendimą Nr. 24S136455 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjas nesutikdamas su sprendimu, kuriuo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, su skundu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal šio straipsnio 6 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-846-756/2020, yra išaiškinęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių pagrindinė konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Įvertinus bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui.
Neabejotina, kad Baltarusijos valstybinėse struktūrose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Todėl sutiktina tiek su Migracijos departamento, tie ir VSD vertinimu, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Todėl vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu išvykęs iš Baltarusijos, o Baltarusijos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai priklausančiose mokslo įmonėse dirbo prieš 8 m., 5 m., teisėjų kolegijos nuomone, nepanaikina pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos saugumui ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su valstybės struktūromis yra išnykusi. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos režimas, be kita ko, turintis kylančią įtaką Baltarusijos Respublikai, kuri (įtaka) neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas vertino tiek pareiškėjo socialinius, tiek ekonominius ryšius. Nustatyta, kad pareiškėjas dirba Lietuvoje, taip pat pareiškėjo sutuoktinei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (dėl pareiškėjui išduoto leidimo gyventi) ir jos deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2022-10-19. Teismas pritaria Migracijos departamento vertinimui, jog vien tai, kad pareiškėjas su šeima agyvena ir dirba Lietuvoje, savaime nepaneigia išvados, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui ir šios aplinkybės neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjas Baltarusijoje nebedirba nuo 2019 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su kolegomis, kitais Baltarusijai lojaliais asmenimis iš atitinkamų struktūrų ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai, taip pat pareiškėjo Baltarusijoje dirbtų darbų pobūdis sudarė pagrindą išvadai apie tai, kad ateityje pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir šios išvados nei prašymo nagrinėjimo metu, nei teisme nebuvo niekaip paneigtos.
Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas darbas Lietuvose, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus nepanaikintas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nustačius, kad asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis).
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo uždrausta pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvą. Pirmiau aptartų aplinkybių kontekste Sprendime nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (5 metai) vertintinas kaip proporcingas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, pažymėtina, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (aiškiai suprantamas uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą teisinis pagrindas), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl Sprendimo naikinti, kaip neatitinkančio VAĮ nuostatų, nėra teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Z. (R. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.