Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovams A. G., G. G., ieškovų atstovui advokatui Dominykui Varnui, atsakovei V. G., atsakovės atstovui advokatui Raimondui Lignugariui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Ramūnui Šeškui viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų A. G., G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. G., G. G. ieškinį atsakovams V. K., V. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims notarėms G. P., J. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kreditorių reikalavimų į paveldėtą turtą pripažinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nepilnamečių paveldėjimą ir sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė nustatyti palikimo, atsiradusio 1999 m. vasario 2 d. mirus jų motinai, priėmimo faktą, taigi, sprendžiant dėl šio reikalavimo, taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius.

Pirmosios instancijos teismas bylą pagal ieškovų reikalavimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo nutraukė, konstatavęs, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels teisinių pasekmių. Skundžiamame teismo sprendime nurodoma, kad prašomu juridiniu faktu pareiškėjams neatsiras turtinės teisės. Kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra esminė materialinio įstatymo aiškinimo ir taikymo klaida, turėjusi įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Paveldėjimo samprata ir paveldimų teisių sąrašas apibrėžtas CK 5.1 straipsnyje: paveldėjimo dalyku gali būti mirusiojo asmens turtinės teisės ir pareigos, taip pat kai kurios asmeninės neturtinės teisės (materialūs dalykai, nematerialūs dalykai, turtinės reikalavimo teisės, turtinės prievolės, kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės ir pareigos ir kt.). Pareiškėjų motinos mirties momentu galiojusiame 1964 m. Civiliniame kodekse paveldėjimo dalykas buvo apibrėžtas vartojant palikėjo turto sąvoką. Paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. 1964 m. CK 587 straipsnyje nenurodyta, kad palikimas gali būti priimtas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme nustatyta, kad palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Pagal nurodytą teisės normą įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą, arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą. Nagrinėjamoje byloje apeliantai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti palikimo priėmimo faktą, norėdami įgyvendinti savo teises į po motinos mirties likusį nekilnojamąjį turtą. Apeliantai teigia, kad po jų motinos mirties 1999 m. vasario 2 d. jie ir jų įstatyminis atstovas J. G. liko gyventi name, esančiame (duomenys neskelbtini) , Kauno rajone, tokiu būdu apeliantų įstatyminis atstovas priėmė ieškovų vardu palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gyvenamąjį namą, ieškovų tėvai įgijo santuokos metu (CPK 178 straipsnis), žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūros taip pat buvo pradėtos iki ieškovų motinos V. G. mirties (Kauno rajono Žemėtvarkos skyriaus b.l. 9). Paveldėjimas yra universalus palikėjo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Šiuo atveju palikėjo pradėta išsipirkti iš valstybės naudojamą namų valdos žemės sklypo pirkimo procedūra, jos metu sumokėtos įmokos yra savarankiškas turtas. Jei jis nepaliktas testamentu, perėjo apeliantams ir jų palikėjo sutuoktiniui kaip įpėdiniams pagal įstatymą. Pagal ginčijamos žemės sklypo sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirčiai valstybinė žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ buvo nustatyta, kad nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka taikoma, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą. Tvarkos 8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Ši Tvarkos nuostata reiškia, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo bendraturčio perkamos gyvenamajam namui eksploatuoti suformuoto žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006; kt.). Tvarkos 2.3 punkte nustatyta, kad kai gyvenamojo namo savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis perkamo žemės sklypo kainą yra užmokėjęs, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina įpėdiniams pagal testamentą arba pagal įstatymą, todėl nustačius, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegijos vertinimu, galima preziumuoti, kad tiek namas, esantis (duomenys neskelbtini) , Kauno rajone, tiek ir žemės sklypas (namų valda) buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad mirusioji V. G. nebuvo surašiusi testamento, vadinasi, jai priklausanti turto dalis turėjo būti paveldima pagal įstatymą (1964 m. CK 567 straipsnio 2 dalis). Ieškovai bei jų tėvas J. G. (palikimo atsiradimo dieną įstatyminis atstovas) buvo mirusiosios V. G. pirmos eilės įpėdiniai (1964 m. CK 573 straipsnis). Preziumuojant, jog namas ir namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) Kauno rajone buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ieškovai ir jų tėvas buvo vieninteliai pirmos eilės įpėdiniai, tai paveldimo turto dalį sudarė ½ namo bei žemės sklypo arba 50 procentų viso turto. Šią turto dalį ieškovai ir jų tėvas turėjo teisę paveldėti lygiomis dalimis (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalis), t.y. ieškovai turėjo teisę paveldėti po 1/6 turto dalį. Palikimo atsiradimo dieną ieškovai buvo nepilnamečiai: A. G. 15 m., G. G. 12 m. 1964 m Civilinio kodekso 13 straipsnis nustatė, kad už nepilnamečius iki penkiolikos metų amžiaus sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai, šio CK 14 straipsnis reglamentavo nepilnamečių nuo penkiolikos metų amžiaus sandorių sudarymą, kuriame įtvirtinta nuostata, kad šie nepilnamečiai sudarinėja sandorius turėdami tėvų sutikimą. Ieškovų tėvas J. G. palikimo atsiradimo momentu buvo ieškovų įstatyminis atstovas (SŠK 65 straipsnio 2 dalis), būdamas savo nepilnamečių vaikų įstatyminiu atstovu, jis privalėjo veikti išimtinai jų interesais (SŠK 65 straipsnio 3 dalis). Ieškovai su tėvais gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, iki jų motinos V. G. mirties, taip pat liko jame gyventi ir po palikimo atsiradimo momento. Tolesnis gyvenimas ginčo name, jo priežiūra, mokesčių mokėjimas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad palikimas buvo priimtas. Ieškovų įstatyminis atstovas J. G., atlikdamas šiuos konkliudentinius veiksmus, išreiškė ne tik savo paties valią priimti palikimą. Taigi būdamas nepilnamečių sūnų įstatyminiu atstovu, realizavo ir jų teisę į palikimą. Todėl darytina išvada, kad ieškovų teisę priimti palikimą realizavo jų įstatyminis atstovas J. G., ir tai visiškai atitiko nepilnamečių vaikų interesus. Vadinasi, ieškovai A. G. bei G. G. taip pat paveldėjo savo turto dalį (po 1/6 ginčo namo ir žemės sklypo). Tokiu būdu po ginčo namo bendrasavininkės V. G. mirties namo ir žemės sklypo bendrasavininkiais tapo ieškovai ir jų tėvas J. G.. Aplinkybė, kad namas buvo registruotas vien tik J. G. vardu, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi nuosavybės teisė į palikimą įpėdiniui atsiranda palikimo priėmimo pagrindu. Priėmus palikimą, jis laikomas įpėdinio nuosavybe nuo palikimo atsiradimo momento (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis).

Pripažinus, kad ieškovai, paveldėję dalį ginčo namo tuo pačiu įgijo ir nuosavybės teisę į atitinkamą turto dalį, spręstinas klausimas dėl sandorio, kuriuo šis turtas buvo perleistas V. K. teisėtumo. Pagal CK 122 straipsnio 1 dalį bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Vadinasi, ieškovų įstatyminis atstovas -jų tėvas J. G. turėjo teisę perleisti namą su žemės sklypu tik gavęs kitų bendrasavininkių - ieškovų sutikimą. Net ir perleisdamas savo dalį, jis privalėjo suteikti galimybę ieškovams pasinaudoti CK 125 straipsnio suteikta pirmenybės teise. Kolegijos vertinimu, pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog perleidžiant visą turtą be ieškovų sutikimo, buvo pažeistas CK 122 straipsnis. Sandoris, sudarytas vieno iš bendrasavininkių, neturint kitų rašytinio sutikimo, t. y. nesilaikant imperatyviojo CK 122 straipsnio reikalavimo, pripažįstamas negaliojančiu, vadovaujantis 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalimi, kurioje vartojama sąvoka “įstatymo reikalavimai” reiškia ne ką kita, kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB „Init“ v. UAB „Parabolė“, Radijo ir televizijos komisija, bylos Nr. 3K-3-905/2000). Tačiau byloje nustačius, jog nuosavybės teises atsakovė V. K. į ginčo turtą įgijo atlygintinio sandorio pagrindu, kad ginčo turto įgijėja negalėjo žinoti, jog įstatyminis atstovas J. G. sudaro sandorį pažeisdamas savo nepilnamečių vaikų interesus, spręstina, kad yra pagrindas pripažinti V. K. sąžininga šio turto įgijėja. Pažymėtina, kad ieškovai taip pat sutikę, kad turto įgijėja yra sąžininga, nagrinėjamos bylos atveju ginčo turto išreikalauti neprašo (1964 m. CK 143 straipsnio 1 dalis).

Ginčijamos 1999-09-20 pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, jog vidutinė pastatų rinkos vertė yra 74 095 Lt, žemės sklypo 7 965 Lt, tuo tarpu sandorio šalių susitarimu žemės sklypas įvertintas 8 000 Lt, o statiniai tik 20 000 Lt. Įstatymas reikalauja, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises, veiktų pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šią sutartį be ieškovų sutikimo sudarė jų įstatyminis atstovas, kuriam, kaip pardavėjui turėjo būti žinoma, kad turtas parduodamas už kainą, kuri yra beveik 4 kartus mažesnė negu toje pačioje sutartyje nurodyta perkamo-parduodamo turto rinkos kaina. Sutartį sudaręs J. G., būdamas protingas asmuo, privalėjo suvokti, kad, sudarydamas sandorį, kuriuo parduodamas kitiems asmenims (ieškovams) nuosavybės teise priklausantis turtas už kainą, daugiau negu 4 kartus mažesne, negu toje pačioje sutartyje nurodyta rinkos kaina, jis pažeidžia ieškovų, kaip parduodamo turto savininkų, teises, nes iš šio sandorio gaunama pinigų suma yra daugiau negu 4 karto mažesnė, negu būtų gauta, pardavus turtą už sutartyje nurodytą rinkos kainą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo turto vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo virš 80 000 Lt, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog sandoris akivaizdžiai sudarytas kaip neatitinkantis realių rinkos kainų (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Nustačius, jog ieškovų įstatyminis atstovas nuosavybę perleido be savo sūnų, kaip bendrasavininkių, sutikimo, bei už mažesnę nei rinkos kainą, spręstina, kad dėl šių neteisėtų veiksmų, nesant pagrindo šį turtą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo, ieškovai įgijo teisę reikalauti iš asmens, priėmusio palikimą atlyginti žalą (CK 6.245 straipsnsi), bet ne turto dalį, kurią neteisėtais veiksmais padarė palikėjas. Palikėjo neteisėtais veiksmais padaryta žala nesukuria pagrindo teisei į turto bendrąją dalinę nuosavybę pripažinti, tačiau sukuria teisines prielaidas palikėjo kreditoriams pagrįstai tikėtis kompensacijos už padarytą žalą, ją įvertinat pinginėmis lėšomis (CK 6.249 straipsnis). Ieškovų teigimu turto, esančio Lauko g. 8, Čekiškėje, Kauno rajone, vertė ginčo sandorio sudarymo metu buvo 80 000 Lt. Ginčo turtas yra įgytas ieškovų tėvų santuokoje, todėl paveldima turto dalis yra ½ (kita ½ dalis pergyvenusio sutuoktinio). Kadangi ieškovų motinos mirties dieną buvo trys įstatyminiai turto paveldėtojai, todėl kiekvienam ieškovui priklausančios 1/6 turto dalies vertė sudaro 13 333 Lt (80 000:6). Ši suma, tenkinant ieškovų reikalavimus dėl kreditorinių reikalavimų patenkinimo priteistina iš palikimą priėmusio asmens.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas:

sprendimo dalis, kuria byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turtinių teisių atsiradimo tikslu nutraukta, panaikintina, šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ir šioje dalyje ieškinys tenkintinas - nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovai A. G. ir G. G. priėmė, įgijo nuosavybės teises ir iki 1999-09-29 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo valdė po savo motinos V. G. mirties 1999-02-02 atsiradusį palikimą – ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Kauno r., iš karto po jos mirties pradėdami faktiškai paveldimą turtą valdyti; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas ieškovų A. G. ir G. G. kreditorinių reikalavimų dėl paveldimo turto patenkinimo tikslu;

sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis dėl pripažinimo negaliojančia J. G. ir V. K. 1999-09-29 sudarytą 0,3512 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, tvarto, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo-pardavimo sutartį bei ieškovų kreditorinių reikalavimų ir nuosavybės teisių į priimtą palikimą pripažinimo atmesta, panaikintina, šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ir šioje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies, pripažintinas negaliojančiu ginčijamas sandoris bei priteistina iš atsakovės V. G. ieškovams A. G. ir G. G. po 13 333 Lt žalai atlyginti.

kitose dalyse sprendimas paliktinas nepakeistas.

Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies bei ieškinį iš dalies (50 proc.) perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos - proporcingai tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai priteistinos ieškovams bei atsakovei V. G. jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovės V. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jos atžvilgiu ieškinys netenkintas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Priteistina ieškovams iš atsakovės V. G. po 1 387,50 Lt ((300+3200+1050+1000)x 50 proc. :2) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir po 131 Lt ((1105+1105-842,53-842,53)x50 proc.:2) žyminio mokesčio, priteistina atsakovei V. G. iš ieškovų po 750 Lt ((2000+1000)x50 proc.:2) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteistina valstybei iš ieškovų po 17 Lt ir iš atsakovės V. G. 34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti:

sprendimo dalį, kuria byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turtinių teisių atsiradimo tikslu nutraukta, panaikinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir šioje dalyje ieškinį tenkinti - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovai A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) priėmė, įgijo nuosavybės teises ir iki 1999-09-29 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo valdė po savo motinos V. G. mirties 1999-02-02 atsiradusį palikimą – ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ., Kauno r., iš karto po jos mirties pradėdami faktiškai paveldimą turtą valdyti; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas ieškovų A. G. ir G. G. kreditorinių reikalavimų dėl paveldimo turto patenkinimo tikslu;

sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis dėl pripažinimo negaliojančia J. G. ir V. K. 1999-09-29 sudarytą 0,3512 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, tvarto, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo-pardavimo sutartį bei ieškovų kreditorinių reikalavimų ir nuosavybės teisių į priimtą palikimą pripažinimo atmesta, panaikinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir šioje dalyje ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti negaliojančia J. G. ir V. K. 1999-09-29 sudarytą 0,3512 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, tvarto, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r., pirkimo-pardavimo sutartį bei priteisti iš atsakovės V. G. (a.k(duomenys neskelbtini) ieškovams A. G. ir G. G. po 13 333 Lt.

Kitose dalyse sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams A. G. ir G. G. iš atsakovės V. G. po 1518,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei V. G. iš ieškovų A. G. ir G. G. po 750 Lt bylinėjimosi išlaidų .

Priteisti valstybei iš ieškovų A. G. ir G. G. po 17 Lt ir iš atsakovės V. G. 34 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.