Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams;

- pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimo bausme trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas A. G., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

1.1. A. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, K. parke, esančiame (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 497,557 g narkotinės medžiagos – kokaino, 3,476 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kuriose yra delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 11,1 proc., ne vėliau kaip 2016 m. birželio 2 d. neteisėtai atgabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten jas laikė, kol buvo surastos ir išimtos kratos metu;

1.2. A. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, K. parke, esančiame (duomenys neskelbtini) , iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 222,252 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 0,012 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 0,006 g psichotropinės medžiagos – PMMA, kurias neteisėtai atgabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten jas laikė, kol 2016 m. birželio 2 d. buvo surastos ir išimtos kratos metu;

1.3. A. G. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, K. parke, esančiame (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 9,117 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kuriose psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 15,8 %, 103,155 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminės dalys), kuriose psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 17,0 %, 1,163 g narkotinės medžiagos – kokaino, 6,110 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 15,1 %, 4,252 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 17,0 %, 2,489 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias iki 16 val. 30 min. automobiliu „A“, valst. Nr. XXX, neteisėtai gabeno iki (duomenys neskelbtini), ir laikė automobilyje bei dalį su savimi rankinėje, kol policijos pareigūnų buvo surastos ir paimtos.

2. Taip pat A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojo funkcijas atliekančiam policijos pareigūnui.

2.1. A. G. 2016 m. birželio 2 d. apie 15 val. 40 min., prie UAB „H“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti K. apskrities vyriausiojo policijos komisariato K. miesto Ž. policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo J. D. ir to paties komisariato vyresniojo specialisto E. M. teisėtus reikalavimus pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pradėjo bėgti, o pareigūnams pasivijus ir siekiant sulaikyti, aktyviais veiksmais pasipriešino E. M. ir prieš jį panaudojo fizinį smurtą – bandė sugriebti už kaklo, įspyrė į dešinės kojos blauzdos sritį, taip nukentėjusiam sukėlė fizinį skausmą, suplėšė juodos spalvos „Cayador principle“ marškinėlius, baltos spalvos batą, subraižė „Emporio Armani Quartz“ laikrodžio stiklą.

4.1. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas įrodymo gavimo teisėtumas ir pagrįstumas dėl A. G. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 286 straipsnį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

4.1.1. Skunde apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, jog automobilyje esančiame krepšyje – stiklainyje – jis turėjo apie tris kilogramus kanapių. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė didesnį narkotinių medžiagų kiekį, nei nustatomojoje nuosprendžio dalyje, yra klaida, tačiau ne tokia, jog būtų pagrindas laikyti tai esminiu BPK nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą bei turinio reikalavimus, pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis turėtų būti keičiamas ar naikinamas.

4.2. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

4.2.1. Apeliacinis teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už Baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

4.2.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011; Nr. 2K-148/2014; Nr. 2K-492/2014). Be to, baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę.

4.3. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už nesunkaus (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir labai sunkaus (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimų padarymą. Pažymėtina, kad A. G. anksčiau neteistas, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas, darbovietės bei laikino sulaikymo administracijos charakterizuojamas teigiamai, vedęs ir išlaiko šeimą. Taip pat nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

4.3.1. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ar kitomis įstatymo nustatytomis priemonėmis, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

4.3.2. Pirmosios instancijos teismas skiriant bausmę A. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į aukščiau nustatytas aplinkybes ir pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numato BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumas. Todėl dar labiau švelninti bausmę apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

4.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. G. paskirtos bausmės tiek pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek pagal BK 286 straipsnį yra teisingos ir proporcingos (adekvačios) padarytų nusikalstamų veikų sunkumui ir mastui, todėl neturi pagrindo kitaip įvertinti minėtų aplinkybių ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui. Taip pat nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad A. G. prisipažinimas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir visų aplinkybių nurodymas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui sukėlė jam ar jo šeimos nariams pavojų sveikatai. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės dėl teigiamos jo charakteristikos ir šeiminės padėties baudžiamosios atsakomybės apimties ir pavojingumo visuomenei nesumažina, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.