- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-93-519/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00905-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė
- Kaltinamasis
- R. A.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. lapkričio 9 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijos sporto salėje, t. y. viešoje vietoje, vykstant viešam renginiui – asociacijos sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ organizuotoms krepšinio varžyboms, matant kitiems asmenims, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, dėl asmeninių paskatų kilusio tarpusavio konflikto su G. P. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam G. P. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas dešinio skruosto sumušimas ir muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, tokiu būdu padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 dienų ir tokiu savo įžūliu elgesiu bei veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-11-27 nuosprendį dėl R. A. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir skirti jam bausmę – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad R. A. neteisėtus veiksmus atliko vykstant viešam renginiui –asociacijos sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ organizuotų krepšinio varžybų metu, sporto aikštelėje, būdamas vienos iš komandų – (duomenys neskelbtini) žaidėju. Jog pačioje varžybų pradžioje, pirmos atakos metu (duomenys neskelbtini) aikštelės pusėje tarp „(duomenys neskelbtini)“ komandos žaidėjo G. P. ir „(duomenys neskelbtini)“ komandos žaidėjo R. A. kilo konfliktas. Pasibaigus atakai G. P. grįžo į savo aikštelės pusę, tada R. A. atbėgęs į „(duomenys neskelbtini)“ komandos aikštelės pusę kumščiu trenkė G. P. į veidą, G. P. nuo smūgio krito ant žemės, buvo sustabdytos varžybos, R. A. buvo paskirta nesportinė pražanga ir jis pašalintas iš varžybų, G. P. buvo nustatyti nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai. Pažymi, kad R. A. trenkiant į veidą G. P., kamuolys dar buvo „(duomenys neskelbtini)“ komandos aikštelės pusėje. Pasak prokurorės, teismas teisingai vertino R. A. veiksmus kaip įžūlius, tyčinius ir susijusius su susidūrimu nežaidybinėje situacijoje, kai yra pažeidžiamos žaidimo taisyklės, fizinė jėga nukreipta ne į žaidimo įrankį, o į žaidėją, kai tokiais veiksmais siekiama sužaloti žaidėją, nesiekiama žaidimo tikslų, tokio pobūdžio susidūrimai neaptarti žaidimo taisyklėse, o fizinis kontaktas išeina už sutikimo ribų ir apimties, t. y. R. A. panaudojo fizinę jėgą vadovaudamasis ne sportiniais principais ir tikslais, o kitais motyvais, t. y. tiesiog išreiškė pyktį dėl prieš tai vykusios atakos metu kilusio konflikto. Sveikatos sutrikdymas, padarytas pažeidžiant sportines taisykles, yra nepageidaujamas rezultatas, ypač jei tai daroma tikslingai.
Pažymi, kad sportas yra visuomenėje itin svarbi sritis, kurią stebi didžioji dalis visuomenės. Stebint sporto varžybas visuomenė tikisi gražaus reginio, kuris vyktų pagal žaidimo taisykles, palaiko mėgstamus sportininkus, laukia jų tobulėjimo. Todėl šiurkštūs žaidimo taisyklių pažeidimai, sukėlę sveikatos sutrikdymus sportininkams, kelia visuomenės nepasitenkinimą ir pasipiktinimą bei pažeidžia teisėtus interesus. Lygiai tokius pačius išgyvenimus jaučia ir sportininkai, kurie varžosi ar stebi kitų žaidėjų varžybas. Todėl neabejotina, kad agresyvūs ir šiurkštūs taisyklių pažeidimai, sukeliantys sveikatos sutrikdymus ir nepatenkantys į žaidėjo sutikimo apimtį, kaip šiuo atveju nežaidybinėje situacijoje aikštelėje tyčia suduotas smūgis į veidą priešininko komandos nariui nesant žaidybinės situacijos, yra agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius - tiek žaidėjus, tiek kitus komandos narius, teisėjus ir žiūrovus - šokiruojantis veiksmas, sutrikdantis visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. A. veiksmas – smūgio sudavimas G. P. – nesukėlė BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Teigia, kad teismas nors ir pažymėjo, kad G. K. matė incidentą, t. y. kaip R. A. sudavė smūgį G. P., kad daliai liudytojų (M. L., S. J. ir G. K.) šis R. A. veiksmas sukėlė neigiamas emocijas, o kitiems varžybų metu buvusiems asmenims nesukėlė jokių emocijų, tačiau visiškai nevertino varžybų organizatoriaus, rungtynių teisėjo, kuris priėmė sprendimą skirti R. A. nesportinę pražangą ir pašalino iš salės, D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jo veiksmus po varžybų (tai, kad būtent D. B. iniciatyva po kelių dienų buvo priimtas sprendimas R. A. apskritai pašalinti iš turnyro), tik nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu D. B. suabejojo savo sprendimu dėl žaidėjo – R. A. – diskvalifikacijos už tokį elgesį. Akivaizdu, kad D. B. veiksmai varžybų metu ir po varžybų (nesportinės pražangos paskyrimas, pašalinimas iš varžybų, o po kelių dienų – pašalinimo iš viso turnyro iniciavimas) rodo, kad tai buvo nebuvo eilinis incidentas krepšinio aikštelėje, o buvo agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veiksmas, sutrikdantis visuomenės rimtį ir tvarką. Taip pat teigia, kad teismas visiškai nepasisakė dėl kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų patikimumo, nevertino aplinkybės, kad R. A. komandos nariai (V. M., T. G., V. J., G. A., A. P.), galimai siekdami sumenkinti R. A. veiksmais sukeltus padarinius, davė jam palankius parodymus dėl R. A. veiksmų incidento metu, po incidento, ypač akcentuodami, kad tai buvo įprasta varžybų situacija. Taigi, byloje esančių įrodymų vertinimas atsietai vienas nuo kito, o kai kurių duomenų nepakankamas įvertinimas, nesusiejimas duomenų į vieną logišką seką, sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą ir sąlygojo nepagrįsto bei neteisėto nuosprendžio priėmimą.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog R. A. krepšinio varžybų metu aikštelėje, žaidžiant priešingose komandose, sudavė per veidą G. P. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, teisiškai nevertino tokių R. A. veiksmų. Teismų praktikoje laikoma, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d., kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo požymių. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių perėjimą iš valstybinio į privatų kaltinimą, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 417 str. 2, 3 d. taisykles. Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Pagal BPK 417 str. 2 d., bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 str. nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Toks pažeidimas kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomas esminiu BPK pažeidimu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam yra atimama galimybė susitaikyti, galbūt susitariant dėl žalos atlyginimo, ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu. Be to, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo. Tai taip pat laikytina proceso dalyvių teisių suvaržymu, galinčiu sutrukdyti teismui priimti teisingą nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2008, 2K-124/2012).
Teismo posėdžio metu išteisintasis R. A. ir jo gynėja prašo prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog R. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. Su tokiu sprendimu aiškiai nesutinka prokurorė ir prašo panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant R. A. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d. Kita vertus, apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės R. A. inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybės, nesutinkama tik su įrodymų įvertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d.).
Taigi prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. A. veiksmas – smūgio sudavimas G. P. – nesukėlė BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.
BK 284 str. 1 d. aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose, 2K-491/2013, 2K-212/2014, 2K-141/2015).
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog R. A. krepšinio varžybų metu aikštelėje, žaidžiant priešingose komandose, sudavė per veidą G. P. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina 2015-02-20 specialisto išvada Nr. GP 1/15(10) – G 414/14(10), kurioje nurodyta, kad G. P. nustatytas dešinio skruosto sumušimas, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje. Nors teisminio nagrinėjimo metu, duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, R. A. teigia smūgio nesudavęs, tačiau pripažino, kad dėl jo veiksmų G. P. nugriuvo. Nukentėjusysis G. P. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad buvo varžybų pradžia, jis su R. A. buvo skirtingose komandose, kovojo dėl kamuolio, jis R. A. pasakė necenzūrinį žodį, apsižodžiavo ir jam grįžus į savo aikštės pusę jis gavo smūgį į veidą. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas G. K.. Liudytojas teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad pirmos atakos metu R. A. ir G. P. apsistumdė, o kitos atakos metu ties baudos linija R. A. trenkė G. P. į veidą ir šis nukrito. Liudytojas A. P. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad pirmos atakos metu kovojant dėl kamuolio G. P. trenkė R. A. per rankas, grubiai pastūmė R. A., po to dar pasakė necenzūrinius žodžius. R. A. prabėgdamas G. P. pastūmė ir šis nuvirto. Tai, kad vykstant atakai tarp žaidėjų buvo kontaktas, vienas žaidėjas nuvirto, tą kontaktą tarp žaidėjų jis traktavo kaip nesportinį žaidimą ir diskvalifikavo žaidėją, parodė pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. B.. Taip pat šis liudytojas paaiškino, kad jis matė pastūmimą, tačiau negali pasakyti ar judesys buvo ranka, ar alkūne ir į kokią vietą. Nesportinę pražangą skyrė už grubų kontaktą su priešininku. Kiti apylinkės teisme apklausti liudytojai – M. L., V. M., T. G., K. J., V. J., S. J., G. A., A. B., M. P., paaiškinti įvykio aplinkybių negalėjo, nes jie tik pamatė G. P. jau gulintį ant žemės. Kolegijos vertinimu vien tik tai, kad R. A. sudavė smūgį nukentėjusiajam G. P. į veidą ne atakos metu, ne kovojant dėl kamuolio ar ginantis, t. y. ne įprastoje žaidybinėje situacijoje, negali būti laikomas viešosios tvarkos pažeidimu ir nesudaro BK 284 str. 1 d. sudėties požymių visumos.
Iš teisme apklaustų liudytojų V. M., T. G., K. J., V. J., S. J., G. A., A. B., M. P. parodymų matyti, kad krepšinio rungtynių metu kilęs konfliktas tarp R. A. ir G. P. jiems jokių emocijų nesukėlė, jokios grėsmės jie nejuto. Nors liudytojas M. L. parodė, kad įvykis jam buvo nemalonus, sugadino nuotaiką, liudytojas G. K. teigė, kad įvykis sukėlė neigiamas emocijas, o liudytojas S. J. parodė, kad įvykis teigiamų emocijų nesukėlė, tačiau visi apklausti liudytojai patvirtino, kad įvykis sumaišties nesukėlė, paskyrus R. A. diskvalifikacinę pražangą ir pašalinus jį iš aikštės ir salės, varžybos buvo tęsiamos, G. P. metė baudas ir toliau žaidė aikštelėje iki rungtynių pabaigos. Taigi įvertinus liudytojų reakciją, R. A. veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, sukeltus nežymius padarinius, tai, kad įvykis kilo krepšinio rungtynių metu, kai nuo pirmų žaidimo minučių žaidėjus lydi azartas, emocijos, jog varžybos buvo sustabdytos, bet tik dėl to, kad, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, buvo skiriama diskvalifikacinė pražanga R. A. už jo grubų ir agresyvų varžovo užsipuolimą ir jis buvo pašalintas iš aikštės ir varžybų, kaip tai numato krepšinio taisyklės, kitas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl R. A. veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. A. elgesys buvo netinkamas ir nepateisinamas, tačiau neteisėtas veiksmas buvo vienkartinis, truko labai trumpai, nebuvo padaryta žala, todėl viešoji tvarka nuteistojo R. A. veiksmais sutrikdyta nebuvo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl padarytų veiksmų R. A. galėtų būti kaltinamas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 str. 1 d.), tačiau procesas dėl šios veikos turėjo vykti privataus kaltinimo tvarka (BPK 407–417 str.), o keisti padarytos veikos kvalifikaciją į BK 140 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neturi jokių galimybių, kadangi nėra nukentėjusiojo G. P. skundo (BPK 407 str.). Be to, iš nukentėjusiojo G. P. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme, jo pateikto rašto apeliaciniam teismui, matyti, kad jis su R. P. susitaikė, ieškinio nereiškė, pretenzijų R. A. neturi (2 t. 11, 119 b. l.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 str. nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. A. nekaltumo, todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 str., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Naikinti skundžiamą nuosprendį dėl R. A. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d., kaip to prašo prokurorė, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.