- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-06
- Bylos Nr.
- 2K-124/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-01150-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Masiokas, Vladislovas Ranonis (pran.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu G. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rugsėjo 28 apie 11.10 val. viešoje vietoje, specialiai įrengtoje praktinio vairavimo mokymo aikštelėje, priklausančioje UAB „ARV Auto“, esančioje Kaune, Raudondvario pl. 105, garsiai rėkdamas ir keikdamasis necenzūriniais žodžiais, pašalinių žmonių akivaizdoje įžūliais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą prieš V. U. , t. y. šaudamas jam vieną kartą į krūtinės sritį iš 380-to (9 mm) kalibro penkiašūvio lygiavamzdžio revolverio „ME 38 Compact G“ Nr. 011936 380-to (9 mm) kalibro šoviniu, užtaisytu gumine grankulke, šį sužalojo, padarydamas jam vieną odos nubrozdinimą krūtinėje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, grasindamas aplinkiniams dar kartą panaudoti turimą ginklą, trukdydamas UAB „ARV Auto“ įmonės darbuotojų darbą bei sukeldamas įvykio vietoje buvusių žmonių išgąstį, sumaištį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti G. L. argumentavo tuo, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad kaltinamojo G. L. tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą ar kad jo veiksmais buvo nutrauktas UAB „ARV Auto“ įmonės darbuotojų darbas, kad nukentėjusysis ir liudytojai patys provokavo konfliktą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teismų sprendimus kasatorius laiko neteisėtais ir nepagrįstais dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, suteikė pranašumą išteisintojo G. L. bei jo draugės G. E. parodymams, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir, esant visiems būtiniesiems nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje požymiams, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neaptarė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, padarė tik konstatuojamojo pobūdžio išvadas, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir remdamasis G. L. ir jo draugės liudytojos G. E. parodymais, padarė klaidingą išvadą, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad kaltinamojo G. L. tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą. Jis pažymi, kad šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog nors konfliktas tarp G. L. ir UAB „ARV Auto“ instruktorių įvyko viešoje vietoje, tačiau visuomenės rimtis ir tvarka dėl G. L. veiksmų realiai nebuvo sutrikdyta, kad tai buvo asmeninio pobūdžio konfliktas. Kasatorius nurodo, kad, bylos duomenimis, konflikto tarp G. L. ir nukentėjusiojo V. U. priežastis buvo tai, jog šis teisėtai reikalavo G. L. , kad jis išvažiuotų iš aikštelės, tačiau G. L. , nepaklusdamas minėtiems reikalavimams, viešoje vietoje, matant ir girdint kitiems asmenims, panaudojo šaunamąjį ginklą prieš darbo vietoje esantį ir savo pareigas atliekantį nukentėjusįjį. Teigiama, kad akivaizdu, jog pagal nustatytas įvykio aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo visapusiškumą, padarė nepagrįstą išvadą, t. y. kad visuomenės rimtis ir tvarka dėl G. L. veiksmų realiai nebuvo sutrikdyta ir kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio. Tvirtinama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog G. L. akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Jis (G. L. ), būdamas įspėtas išvykti iš vairavimo mokymo aikštelės to nepaisė, viešoje vietoje demonstruodamas ginklą ir jį panaudodamas grasino asmeniui, kurio anksčiau nepažinojo, jokių asmeninių santykių su juo neturėjo, taip sutrikdė ir šio asmens, kaip visuomenės nario, rimtį ir nežymiai sužalojo jo sveikatą; taip elgdamasis pašalinių asmenų akivaizdoje G. L. išreiškė nepagarbą ir šiems, nes sutrikdė jų, kaip visuomenės narių, rimtį, nesiskaitė su elementariomis moralės ir elgesio normomis. Kasatoriaus pažymėtina, kad veikos baudžiamajam teisiniam vertinimui svarbiausia yra tai, jog veiksmas vyko viešoje vietoje - vairavimo mokymo aikštelėje, kurioje, be G. L. ir G. E. , buvo ir vairavimo mokyklos UAB „ARV Auto“ instruktoriai ir mokiniai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių visumos ir nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, jog svarbus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, skiriamasis požymis yra veikos motyvas ir tikslas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Jis nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodytas ir tai reiškia, kad čia aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (nutartis Nr. 2K-652/2007). Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimą lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta, kurie ir yra būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai. Taigi G. L. padaryti veiksmai visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir nukentėjusiajam V. U. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas).
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nevisapusiškai vertindamas įrodymus, šaunamojo ginklo panaudojimą ir nukentėjusiajam V. U. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą (padarytą šaunant šiam į krūtinę), nepagrįstai tai įvertino kaip G. L. veikimą būtinosios ginties situacijoje. Teigiama, kad, pagal bylos duomenis, pasirinktas G. L. gynybos būdas neatitiko nei kėsinimosi, nei pavojingumo pobūdžio, o G. L. įvykius visiškai nepagrįstai vertino kaip jo ir jo draugės užpuolimą, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nei nukentėjusiojo V. U. elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, todėl jo veika laikytina tyčiniu nusikaltimu, o ne būtinąja gintimi. Tokių aplinkybių, kurios liudytų buvus būtinosios ginties situaciją, byloje nenustatyta. Nurodoma, kad teismas visiškai neargumentavo, ar buvo visos BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos būtinosios ginties sąlygos. Taip pat pažymėtina, kad netinkamai ir nepakankama apimtimi įvertinti nukentėjusiojo V. U. parodymai, o remtasi išimtinai tik G. L. ir jo draugės G. E. parodymais.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištirdamas įrodymus, kartu nenustatęs, ar buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio reikėjo gintis, ar tai buvo tik konfliktas, aprašomojoje nutarties dalyje visiškai neargumentavo, kad G. L. veikė būtinosios ginties situacijoje, o rezoliucinėje nutarties dalyje visiškai apie tai nenurodė. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą, nes aprašomojoje nutarties dalyje išdėstęs aplinkybes pripažino, kad V. U. G. L. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą veikdamas būtinosios ginties situacijoje, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje šių normų netaikė, nors priimdamas sprendimą turėjo vadovautis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu ir bylą nutraukti. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pažymėtina, kad visa tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo yra grindžiamos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, o įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o šių reikalavimų nesilaikymas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Taigi išankstinė BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga yra teismo konstatavimas, kad asmuo yra padaręs baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Tik nustačius asmens veikoje nusikalstamos veikos požymius galima spręsti, ar buvo būtinosios ginties situacija, jeigu taip, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, kitus su būtinosios ginties instituto taikymu susijusius klausimus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai nenustatė išteisintojo G. L. veikoje jam inkriminuotos BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties, nesant būtino šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčios ir objektyviojo požymio – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Tokia teismų išvada eliminuoja galimybę, įstatymų nustatyta tvarka nepakeitus kaltinimo, taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, nagrinėjimo teisme metu nustačius šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinkybes, priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, o byla nutraukiama teismo nutartimi. BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas pateikia nuorodą į BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, tarp kurių yra ir būtinoji gintis (BK 28 straipsnis), egzistavimą.
Dėl perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą
Pats pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neaiškus, jame nenurodyta, kokiame baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinka išteisintojo G. L. veika, kuriai taikomos būtinosios ginties nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis G. L. turėjo pakankamą pagrindą neteisėtus nukentėjusiojo V. U. ir liudytojų S. A. , J. Š. , V. K. veiksmus vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi į jo ir G. E. sveikatą, o panaudoto gynybai šaunamojo ginklo sukelti padariniai – nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas - nelaikytini būtinosios ginties ribų peržengimu. Tokie argumentai leidžia spręsti, kad teismas turėjo omenyje BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal BPK 407 straipsnį baudžiamoji byla dėl tokio nusikaltimo yra privataus kaltinimo byla. Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.
Pirmosios instancijos teismas, apeidamas šią procedūrą, iš karto ėmėsi spręsti klausimą dėl G. L. baudžiamąją atsakomybę pagal nesamą kaltinimą šalinančios aplinkybės (būtinosios ginties), taip eliminuodamas būtiną nukentėjusiojo ir kaltinamojo taikymo stadiją, pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą.
Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nepašalino, taip pats padarydamas esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, dėl kurio šio teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.
Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su išteisintojo G. L. veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vykdymu, negali būti nagrinėjami. Apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjus analogiškus apeliacinio skundo argumentus, jeigu būtų nustatyta, kad išteisintojo G. L. veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, turi būti imamasi procesinių veiksmų, pašalinančių nurodytus BPK pažeidimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.