- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-13
- Bylos Nr.
- eA-1393-1062/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00054-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Atsakovas
- R. M.
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) prašymą atsakovei R. M. dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) su prašymu, įvardytu ieškiniu, kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovės R. M. priteisti 376,51 Eur dydžio permoką bei 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo administracija) nustatė, jog R. M. jos neinformavo apie iš vaikų tėvo V. Ž. gautas priteistas lėšas vaikams išlaikyti, todėl nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio ir nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio susidarė permoka.
3. VSDFV Mažeikių skyrius nurodė, kad atsakovė įstatymų nustatyta tvarka raštu Fondo administraciją privalėjo informuoti apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos mokėjimui. Pažymėjo, kad R. M. 2012 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymus Nr. D1-21003 ir Nr. D1-21004 gauti išmoką iš Fondo administracijos vaikams D. Ž. bei E. Ž.. Atsižvelgęs į šiuos prašymus, Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimus Nr. V2-12072 ir Nr. V2-12073 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo D. Ž. ir E. Ž.. Fondo administracija, 2015 m. vasario 4 d. gavusi uždarosios akcinės bendrovės (toliau –UAB) ,,Nadis“ pranešimą Nr. D1-3365, 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimus Nr. V2-1954 ir Nr. V2-1955 dėl sprendimo pakeitimo bei sprendimą Nr. V2-1956 dėl išmokų iš Fondo administracijos mokėjimo nutraukimo, o 2015 m. kovo 12 d. R. M. išsiuntė pretenziją Nr. (V1-2365/2012)D2-4616 ,,Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“. VSDFV Mažeikių skyrius pažymėjo, kad 2018 m. spalio 29 d. išsiuntė pretenziją Nr. (9.69) I-21517 ,,Dėl išmokų gautų iš Vaikų išlaikymo fondo prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos grąžinimo“, kuri 2018 m. lapkričio 2 d. buvo įteikta R. M., tačiau ji nurodytos permokos negrąžino.
Atsiliepimas
4. Atsakovė R. M. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašė taikyti trejų metų senatį.
5. Atsakovė paaiškino, kad negalima iš jos reikalauti grąžinti pinigų, kadangi jie buvo ne jos, R. M. buvo tik pinigų valdytoja, kol jos vaikai taps pilnamečiais, o visos iki vaikų pilnametystės gautos išmokos priklauso jiems ir buvo naudojamos vaikų poreikiams tenkinti. Atsakovė teigė, kad jos nepilnamečiai vaikai turėjo teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl R. M. neprivalėjo informuoti, jog gauna pinigų iš V. Ž. darbovietės. Nurodė, kad minėto asmens darbas nebuvo nuolatinis (jis keitė darbovietes), todėl jeigu išmokos vaikams būtų buvusios nutrauktos, būtų buvę pažeisti jų interesai, kadangi atsakovė nebūtų galėjusi užtikrinti būtinųjų vaikų poreikių.
6. R. M. pažymėjo, kad UAB ,,Nadis“ pateiktuose dokumentuose nurodė, kad 2014–2015 m. per antstolę buvo pervedamos išmokos, tačiau nenurodė, kad tai buvo einamojo laikotarpio išmokos. Atsakovė teigė, kad antstolė pirmumo teise išieško skolą, kuri buvo susidariusi nuo 2009 m. R. M. akcentavo, kad UAB ,,Nadis“ pervedama 200 Lt (57,92 Eur) suma nesiekė dviem vaikams priteistos išlaikymo sumos; Vaikų išlaikymo fondas mokėjo 390 Lt (113,76 Eur), todėl iš minėtos bendrovės pervedama suma nėra teismo priteista išlaikymui 400 Eur (116,69 Eur) suma, todėl negalėjo būti traktuojama kaip einamojo laikotarpio mėnesio alimentų vaikams suma.
7. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ji yra neįgali ir siekė vaikus apsaugoti nuo skurdo. Nurodė, kad tinkamai naudojosi vaikų pinigais ir tinkamai gavo pinigus iš Vaikų išlaikymo fondo, įstatymų nepažeidė ir valstybės pinigais nepasinaudojo.
8. Teismo posėdyje atsakovė R. M. prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad su VSDFV Mažeikių skyrius pašymu nesutinka. Atsakovė neneigė, kad žinojo, jog pasikeitus situacijai, reikia apie tai informuoti Fondo administraciją. R. M. pažymėjo, kad tuo metu, kai kreipėsi į Fondo administraciją, jos pavardė buvo M. Atsakovė nurodė, kad pinigai buvo skirti vaikams ir jų poreikiams, o gautus pinigus naudojo vaikams. R. M. nuomone, pareiškėjas turi įrodyti, kad pinigai buvo skirti jai.
II.
9. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus ieškinį patenkino visiškai ir jam iš atsakovės R. M. priteisė 376,51 Eur skolos bei 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos, t. y. nuo 376,51 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. sausio 28 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
10. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 8 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal ieškovo VSDFV Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovei R. M. dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo perdavė nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams.
11. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą ir priimdamas 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, todėl nurodytą sprendimą panaikino dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo.
III.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus prašymą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovės R. M. priteisė 376,51 Eur dydžio permoką.
13. Teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. V-562 „Dėl funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo įgyvendinimu, paskirstymo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo efektyvų įgyvendinimą, nustatyta, kad VSDFV Mažeikių skyrius centralizuotai vykdo vaikų išlaikymo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą, išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimą iš skolininkų, pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir neišmokėtų išmokų išmokėjimą, prašymų, gautų iki 2017 m. gruodžio 31 d., kai dėl jų iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimti sprendimai, nagrinėjimą, išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir išmokėjimą bei pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir išmokėtų išmokų bei priskaičiuotų palūkanų išieškojimą iš skolininkų (1.1 punktas).
14. Pacitavęs Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.), 2 straipsnio 7 ir 8 dalių, 3 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio bei nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog atsakovė R. M. (buvusi M.) Fondo administracijai 2012 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymus Nr. D1-21004 ir Nr. D1-21003 gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo vaikams D. Ž., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir E. Ž., gimusiam (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į šiuos prašymus, Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimus Nr. V2-12072 ir Nr. V2-12073 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo D. Ž. ir E. Ž.. Fondo direktoriaus sprendimu Nr. V2-64 nuo 2014 m. gruodžio 5 d. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas E. Ž. (sukakus 18 metų). Elektroniniu paštu UAB ,,Nadis“ Vaikų išlaikymo fondui persiuntė pranešimą apie tai, kada buvo išmokėti vaikų išlaikymo pinigai už jų darbuotoją V. Ž. ir pervesti į R. M. (buvusios M.) sąskaitą. Gavusi raštą iš UAB ,,Nadis“, Fondo administracija 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimus Nr. V2-1954 ir Nr. V2-1955 dėl sprendimo pakeitimo ir už 2014 m. buvo perskaičiuotos vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo tenkančios išmokos: E. Ž. ir D. Ž. nuspręsta nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki gegužės 31 d. kiekvienam išmokėti po 33,31 Eur, 2014 m. birželio mėnesį – po 56,48 Eur, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki lapkričio 30 d. – kiekvieną mėnesį po 33,31 Eur kiekvienam; D. Ž. nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 31 d. – 10,96 Eur, o E. Ž. nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki gruodžio 4 d. – 1,42 Eur. Fondo direktoriaus sprendimu Nr. V2-1956 nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas D. Ž.. Fondo administracija atsakovei R. M. (buvusiai M.) 2015 m. kovo 12 d. siuntė raštą „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“, o VSDFV Mažeikių skyrius – 2018 m. spalio 29 d. raštą Nr. (9.69) I-21517 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“, kuriais atsakovė buvo informuota apie išmokėtų išmokų permokos grąžinimą.
15. Teismas pažymėjo, kad R. M. teismo posėdyje neneigė aplinkybės, jog žinojo, kad reikia informuoti Fondo administraciją, jog iš UAB „Nadis“ buvo pervedamos sumos vaikų išlaikymui iš V. Ž. darbo užmokesčio, tačiau nesutikimą su prašoma priteisti suma grindė tuo, kad buvo sunki jos materialinė padėtis, ji siekė vaikams užtikrinti stabilią materialinę situaciją ir manė, kad vaikų išlaikymo išmokų permoka turėtų būti išieškoma ne iš jos, o iš vaikų, kadangi vaikų išlaikymo išmokas gavo jie.
16. Teismas nurodė, kad UAB „Nadis“ pranešimas patvirtina, jog 2014 m. kovo–gruodžio mėnesiais buvo išmokėti vaikų išlaikymo pinigai už darbuotoją V. Ž., ir sprendė, kad atsakovė įstatymuose nustatyta tvarka privalėjo raštu Fondo administracijai pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui. Teismas akcentavo, kad pagal 2014 m. galiojusią Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakciją (pagal naują redakciją, aktualią nuo 2018 m. sausio 1 d., šio įstatymo 12 straipsnio 1–3 punktai) pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka privalo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, tačiau atsakovė R. M. Vaikų išlaikymo fondo neinformavo apie tai, kad ji iš vaikų tėvo V. Ž. gauna teismo priteistas lėšas vaikų išlaikymui, kaip nustato Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, bei tuo pačiu metu gavo išmokas ir iš Vaikų išlaikymo fondo.
17. Teismas pažymėjo, kad neįvykdęs pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, pareiškėjas įgyja teisę iš asmenų, kurių prašymu buvo mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Apie šią teisę Fondo administracija R. M. informavo 2015 m. sausio 14 d. rašte Nr. (V1-2365/2012)D2-439, o VSDFV Mažeikių skyrius – 2018 m. spalio 29 d. rašte Nr. (9.69) I-21517, kuriuose atsakovė buvo informuota, jog ji privalėjo raštu Fondo administracijai pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos fondo išmokos mokėjimui, o to nepadarius, susidarė 376,71 Eur dydžio Vaikų išlaikymo fondo lėšų permoka, kurią buvo paprašyta grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą.
18. Teismas nurodė, kad nors atsakovė teigė, jog gautos lėšos, jos nuomone, nebuvo einamieji mokėjimai, o buvo skirtos padengti įsiskolinimą, tačiau pagal 2014 m. galiojusią Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakciją (pagal naują redakciją, aktualią nuo 2018 m. sausio 1 d., šio įstatymo 12 straipsnio 1–3 punktai), bet kuriuo atveju R. M. Fondo administraciją privalėjo informuoti apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui. Be to, Raseinių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-811-476/2010 nusprendė, kad materialinį išlaikymą uzufrukto teise tvarkys motina R. M.. Teismas akcentavo, kad prašymus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti pateikė atsakovė R. M. (buvusi M.) ir jai buvo pervedamos lėšos, skirtos vaikams išlaikyti. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė atsakovės argumentą, kad permoka turi būti išieškoma iš vaikų.
19. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys pagrindžia faktą, jog R. M. neįvykdė pareigos pranešti apie pradėtą mokėti išlaikymą Fondo administracijai, todėl ji tuo pačiu metu gavo ir išlaikymą iš V. Ž., ir Fondo administracijos paskirtas išmokas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas jam iš atsakovės priteisti 376,51 Eur permoką, susidariusią nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio ir nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio, turi būti tenkinamas.
20. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 7 dalį, į Vaikų išlaikymo fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai; pareiškėjas prašo už laikotarpius nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio ir nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio iš atsakovės priteisti susidariusią 376,51 Eur permoką. Teismas nustatė, kad VSDFV Mažeikių skyrius į teismą kreipėsi 2019 m. vasario 7 d., todėl konstatavo, kad pareiškėjas nėra praleidęs Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyto 5 metų senaties termino savo reikalavimas pareikšti.
21. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatyme Nr. XIII-650 nustatyta, jog įsigaliojus įstatymui Nr. XIII-650, nutraukiamas palūkanų nuo iki įstatymo Nr. XIII-650 įsigaliojimo išmokėtų ir negrąžintų Vaikų išlaikymo fondo išmokų skaičiavimas pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą ir pradedami skaičiuoti delspinigiai pagal įstatymo Nr. XIII-650 1 straipsnyje išdėstyto Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalis nuo negrąžintos Vaikų išlaikymo fondo išmokų sumos.
22. Teismas nustatė, kad VSDFV Mažeikių skyrius 5 procentų metinių palūkanų priteisimo reikalauja pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį, bei pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, šios normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams. Teismas akcentavo, kad šioje byloje ginčas kilo ne iš civilinių, o iš administracinių teisinių santykių, be to ginčo atveju Vaikų išlaikymo fondo įstatymas palūkanų priteisimo nenustato. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašomos priteisti palūkanos nebuvo priteistos.
IV.
23. Atsakovė R. M. apeliaciniame skunde, kurį šalindama teismo nustatytus apeliacinio skundo trūkumus patikslino, prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti.
24. Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, lėšos yra išieškomos iš skolininko (toliau tekste– ir Įstatymo). R. M. akcentuoja, kad nebuvo įrodyta, jog ji yra skolininkė ir kuo remiantis atsirado skola; teigia, kad atsakovei niekada nebuvo pervestos lėšos ir Fondo administracija jai nėra jokių lėšų skyrusi, todėl nėra skolininkė. R. M. atkreipia dėmesį, kad buvo pagrindas jos vaikams periodinėmis išmokomis mokėti lėšas ir jie, o ne atsakovė, tas lėšas gavo teisėtai. R. M. nurodo, kad Fondo administracija gali išieškoti lėšas, jeigu jos mokamos neteisėtai, tačiau 3 metus Vaikų išlaikymo fondo lėšų nebuvo ieškoma, o tai reiškia, kad jos buvo mokamos teisėtai. Atsakovė pažymi, kad jeigu pareiškėjas prašymą būtų pateikęs 2015 m., kai buvo traktuojamas permokos atsiradimas, toks prašymas būtų buvęs atmestas kaip nepagrįstas, kadangi tuo metu nepilnamečiai vaikai negavo nustatytos išlaikymo dalies; kadangi anksčiau į teismą nebuvo kreiptasi, po 5 metų prašymas taip pat netenka prasmės, nes kalbama apie 2014–2015 m., kai vaikai gyveno žemiau nustatytos skurdo ribos ir prieš juos ieškiniai netenka galios. R. M. nuomone, permokos traktavimas negalioja, kadangi 2014–2015 m. šeimos finansinė padėtis yra įrodyta dokumentais ir permokos perkėlimas atsakovei nėra pagrįstas; vaikai iš Vaikų išlaikymo fondo gavo einamojo mėnesio mokėjimą, o 58 Eur alimentų skola buvo siunčiama nereguliariai, ją išieškoti turėjo antstolė.
25. Atsakovė akcentuoja, kad sprendimai nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą vaikams nebuvo skundžiami, nes gautas pranešimas iš UAB ,,Nadis“ yra vieno iš tėvų lygiateisiškumo vaikų atžvilgiu principų ir pagrindas gautą pranešimą traktuoti kaip piniginę vieno iš tėvų prievolę. Teigia, kad Vaikų išlaikymo fondo skolininkas buvo vaikų tėvas V. Ž., todėl be raštiško sutikimo kito asmens skola negalėjo būti perkelta jai. R. M. akcentuoja, kad ji augino ir aprūpino vaikus, todėl prievolė grąžinti lėšas jai negali būti taikoma. Nurodo, kad V. Ž. ir jo vaikų piniginės prievolės nėra pasibaigusios, kadangi nėra užbaigta alimentų išieškojimo byla, todėl negalima traktuoti, kad ne tik V. Ž., bet ir R. M. yra skolinga valstybei. Atsakovė nurodo, kad ji tik tvarkė vaikų pinigus; nors 2015 m. sūnus sulaukė pilnametystės, tačiau alimentų skola jam nebuvo grąžinta ir ieškinys jam nebuvo teikiamas, nors atsakovė jau nebuvo teisėta savo pilnamečio sūnaus pinigų tvarkytoja. R. M. nuomone, teismo sprendimas yra šališkas, jame nėra jokių teisinių argumentų, o pareiškėjas susidariusios išmokų permokos nepagrindė; atsakovės su juo jokie finansiniai santykiai nesiejo, tokie santykiai buvo tik tarp vaikų, jų tėvo ir antstolės, kuri neteisėtai tvarkė alimentų išieškojimą ne vaikų naudai, o atsakovė vaikams skirtus pinigus naudojo jiems ir nebuvo įrodyta, jog vaikams skirti pinigais tapo R. M. pinigais. Atsakovė pažymi, kad pretenzijas dėl netinkamo pinigų naudojimo jai gali reikšti tik vaikai, kurie su ja yra susiję finansiniais ryšiais, niekas kitas su R. M. tokiais ryšiais nėra susiję.
26. R. M. atkreipia dėmesį, kad jai buvo siunčiami informacinio pobūdžio raštai apie permoką, tačiau jos grąžinti nebuvo reikalaujama. Atsakovės nuomone, Fondo administracija negalėjo iš jos nuskaičiuoti neva susidariusios išmokų permokos, todėl ir neteikė ieškinio, o šiuo metu tuo labiau neturi tokios teisės.
27. R. M. pažymi, kad nei 2014 m., nei šiuo metu nebuvo nagrinėjama, kaip ir kada permoka susidarė, nebuvo pateikti skaičiavimai, nurodyta jų metodika; negalima teigti, kad nuo pirmo mėnesio, kai skolos dalis buvo pervesta tik vienam vaikui, tą mėnesį Vaikų išlaikymo fondo išlaidos vaikams nepriklausė, kadangi tai prieštarautų teisės aktams, o atsakovė teisės aktų nepažeidė. R. M. nuomone, 58 Eur skolos su pertraukomis mokėjimas nesudarė pagrindo nutraukti vaikams mokamų išmokų.
Atsiliepimas
28. Atsakovė teigia, kad teismas privalėjo nagrinėti alimentų istoriją, kurios byloje taip ir nepavyko išreikalauti nei iš teismo, nei iš pagrindinės skolos administratorės, todėl ši byla, kurios esmė nebuvo nagrinėta teisme, netenka prasmės. R. M. nuomone, nepranešimas apie pasikeitusias aplinkybes savaime netampa pinigine prievole, o piniginės prievolės atsiradimo faktas ir jos perkėlimo nuo V. Ž. pagrįstumas bei atsakovės tiesioginis ryšys su Vaikų išlaikymo fondu nebuvo įrodytas, todėl VSDFV Mažeikių skyriaus prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
29. R. M. nurodo, kad ieškinio senatis yra treji metai, o penkeri metai suėjo 2020 m. sausio mėnesį, kadangi pareiškėjo 2019 m. vasario 7 d. ieškinys jai buvo pateiktas ne pagal gyvenamąją ir deklaruotą vietą ir jį privalėjo nagrinėti ne Raseiniuose, o Šalčininkuose esantis teismas, todėl prašo ginčą perduoti nagrinėti pagal jurisdikciją arba prašymą atmesti kaip nepagrįstą. R. M. mano, kad teismas buvo šališkas, jis atmetė visus atsakovės prašymus, todėl tolesnis bylos nagrinėjimas Šiaulių apskrityje nėra įmanomas.
Atsiliepimas
30. Atsakovė teigė, kad jeigu teismui kiltų abejonių dėl jos teiginių, jis turėtų reikalauti įrodymų, jog buvo vykdomi einamieji mokėjimai, o antstolė vaikams mokėjo skolą; pačiai R. M. šių įrodymų nepavyko gauti.
31. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, kurio procesinių teisių perėmėjas yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, prašo atsakovės R. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
32. Aptaręs faktines aplinkybes, VSDFV teritorinis skyrius paaiškina, kad valstybės biudžetui padaryta žala nebuvo atlyginta, o Fondo administracijos sprendimai nebuvo nuginčyti. Pareiškėjas akcentuoja, kad vaiko išlaikymo iš Vaikų išlaikymo fondo išmokos buvo pervedamos į R. (M.) M. sąskaitą; vaikų išlaikymo išmokų permoka susidarė dėl to, jog R. (M.) M., žinodama apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, laiku Fondo administracijos apie tai neinformavo (nors elektroniniu paštu bendravo su Fondo administracijos darbuotoja), t. y. pažeidė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 12 straipsnio nuostatas (įstatymo 2018 m. sausio 1 d. redakcijos 15 straipsnis).
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas nurodo, kad V. Ž., kaip vaikų išlaikymo išmokų skolininkui, yra suteiktas draudėjo kodas (duomenys neskelbtini) ir jo atžvilgiu vykdomos priemonės, nustatytos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 11 straipsnyje (įstatymo 2018 m. sausio 1 d. redakcijos 14 straipsnis) bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatytais išieškojimo būdais bei terminais.
34. Pareiškėjas akcentuoja, kad sprendimas skirti iš Vaikų išlaikymo fondo vaikų išlaikymo išmokas vaikams E. Ž. ir D. Ž. buvo priimtas pagal R. (M.) M. prašymą, o vaikų išlaikymo išmokos buvo pervestos į jos prašyme nurodytą sąskaitą. Atsakovė, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo administracijos išmokos mokėjimui, raštu apie pasikeitimus Fondo administraciją privalėjo informuoti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą, o Fondo administracijos neinformavus apie iš skolininko V. Ž. gaunamas lėšas vaikams išlaikyti, susidarė permoka, kuri turi būti grąžinama.
35. Pareiškėjas pažymi, kad pagal UAB „Nadis“ pateiktus duomenis, už laikotarpį nuo V. Ž. įsidarbinimo šioje įmonėje 2014 m. vasario 24 d. iki 2015 m. sausio 13 d. pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-811-476/2010 buvo išlaikomi ir pervedami pinigai į R. (M.) M. sąskaitą. (duomenys neskelbtini) E. Ž. sulaukė pilnametystės, todėl priteisto išlaikymo išieškojimas buvo nutrauktas, o 2015 m. rugpjūčio 10 d. E. Ž. įsidarbino ir dirbo UAB „Theca Furniture“.
36. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo, pareiškėjas mano, kad taikant teisės aiškino analogiją, šis teismo išaiškinimas turėtų būti taikomas ir teisiniams santykiams, susijusiems su valstybės išmokėtų vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimu, todėl R. M., negrąžinusi permokos į valstybės biudžetą, t. y. neįvykdžiusi prievolės atlyginti žalą pagal Fondo administracijos raštą, iki 2015 m. birželio 20 d. negalėjo turėti teisėtą lūkesčių, kad po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo redakcijai, prievolei, kurios ji, pažeisdama teisės normas, nevykdė, bus taikomas senaties terminas.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovė neskundė nė vieno nurodyto Fondo administracijos sprendimo, VSDFV Mažeikių skyrius R. M. 2018 m. balandžio 6 d. ir 2018 m. spalio 29 d. siuntė pretenzijas, kurios pagal akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ informaciją, jai buvo įteiktos asmeniškai, tačiau žala, padaryta valstybės biudžetui, nebuvo atlyginta ir tik 2019 m. sausio 15 d. VSDFV Mažeikių skyriui pateikus pareiškimą Šiaulių apylinkės teismo rūmams, atsakovė pateikė prieštaravimus. Pareiškėjo nuomone, faktas, kad R. M. nuo 2015 m. birželio 20 d. (Fondo administracijos raštas apie prievolę atlyginti žalą) iki VSDFV Mažeikių skyriaus kreipimosi į teismą nesiėmė jokių veiksmų žalai atlyginti ar bent pasiaiškinti galiojusių teisės aktų nuostatas, leidžia manyti, jog atsakovė neatsakingai elgėsi, manydama, kaip taip išvengs prievolės atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
38. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl 376,51 Eur dydžio permokos iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų bei 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo iš R. M..
39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
40. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus prašymą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovės R. M. priteisė 376,51 Eur dydžio permoką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 liepos 7 d. nutartimi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrių (kuris dėl reorganizavimo jungimo būdu prijungiamas prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus) pakeitė jo teisių perėmėju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriumi.
41. Atsakovė R. M. patikslintame apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti šias pagrindais: ji nėra skolininkė, nes išmokos buvo mokamos vaikams; ieškinio senatis yra treji metai, o penkeri metai suėjo 2020 m. sausio mėnesį, kadangi pareiškėjo 2019 m. vasario 7 d. ieškinys jai buvo pateiktas ne pagal gyvenamąją ir deklaruotą vietą, jį privalėjo nagrinėti ne Raseiniuose, o Šalčininkuose esantis teismas; pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas.
Dėl senaties termino ir grąžintinos permokos
42. Vertinant atsakovės teiginį, kad senaties terminas yra treji metai, atkreiptinas dėmesys, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-650 1 straipsniu buvo išdėstyta nauja Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-650 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vaikų išlaikymo išmokų įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui, Vaikų išlaikymo fondo išmokos skiriamos ir mokamos šia tvarka: iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos.
43. Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmokų administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto dydžio delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo sumos. Išmokų administratorius pradeda skaičiuoti delspinigius kitą dieną po išmokų išmokėjimo ir baigia skaičiuoti išmokėtų išmokų grąžinimo dieną įskaitytinai. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų po išmokų išmokėjimo dienos. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministras. Antstolis pagal vykdomąjį dokumentą iš skolininko išieškomą vaiko išlaikymo lėšų skolą mažina išmokų administratoriaus išmokėtų išmokų dydžiu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas ir (arba) delspinigius kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
44. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Vaikų išlaikymo fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.
45. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad senaties terminas yra ne penkeri, o treji metai, kaip nurodė atsakovė. Todėl atsakovės teiginys atmetamas kaip neteisingas.
46. Atsakovės teigimu, ji nėra skolininkė, nes išmokos buvo mokamos vaikams. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, lėšos vaikui išlaikyti mokamos pareiškėjui, kuris pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi į išmokų administratorių dėl išmokų mokėjimo. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja, kaip mama, kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą ir lėšos buvo pervedamos į R. M. (M.) sąskaitą. Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 12 straipsnyje nustatytos pareiškėjo pareigos, be kita ko, pareiga prašyme išmokų administratoriui nurodyti išsamią ir teisingą informaciją, įrodančią vaiko teisę gauti išmokas, bei pateikti išmokoms gauti būtinus dokumentus; pranešti išmokų administratoriui apie šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 6, 8, 9 ir 10 punktuose nurodytas sąlygas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių sąlygų atsiradimą; pranešti išmokų administratoriui apie prašyme pateiktų duomenų pasikeitimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šių duomenų pasikeitimo dienos; grąžinti neteisėtai gautas išmokas. Todėl teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė turi grąžinti neteisėtai gautas išmokas – 376,51 Eur dydžio permoką.
47. Vertinant atsakovės argumentą, kad VSDFV ieškinį teismas turėjo nagrinėti ne Raseiniuose, o Šalčininkuose, pareiškėjo ieškinys jai buvo pateiktas ne pagal gyvenamąją ir deklaruotą vietą, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teismo šaukimo įteikimo pažymą apie tai, kad byla bus nagrinėjama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose 2019 m. gruodžio 5 d., akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“ įteikė atsakovei adresu: (duomenys neskelbtini) (Raseinių rajono savivaldybė), ir šioje teismo šaukimo pažymoje yra atsakovės ranka įrašyta pavardė, vardas ir parašas (b. l. 110). Iš rašytinių dokumentų taip pat matyti, kad atsakovė teikė pirmosios instancijos teismui daug prašymų (b. l. 90–93, 130–131, 135–140), tačiau juose nėra prašymo apie tai, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra ne Raseinių savivaldybėje, ne Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų jurisdikcijai priskirtoje teritorijoje. Be kita ko, 2019 m. lapkričio 5 d. atsakovė prašė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų perkelti bylos nagrinėjimą vėliau dėl to, kad nebus Lietuvoje (I t., b. l. 111). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, argumentas, kad bylą, pasak atsakovės, išnagrinėjo ne tas teismas, atmetamas kaip nepagrįstas. Kartu atmetamas ir atsakovės argumentas, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes nei vienas iš jos nurodytų pagrindų, kuriems esant būtų galima spręsti apie teismo šališkumą, nėra numatytas Administracinių bylų teisenos įstatyme. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šį klausimą pirmosios instancijos teismas vertino ir 2019 m. gruodžio 6 d. priėmė pagrįstą bei motyvuotą nutartį, kuria atsakovės pareiškimą dėl bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nušalinimo nutarė atmesti.
48. Kiti atsakovės argumentai, kurie neturi teisinės reikšmės sprendimo priėmimui, atskirai neaptariami.
49. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.