Kauno apygardos teismo nuosprendis

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą bei jų įgaliotas atstovas prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

7. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro esminį pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.

8. Pažymėtina, kad teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sutiktina su R. S. gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įvertinimu, rėmėsi tik, teismo įsitikinimu, kaltinimą patvirtinančiais, be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, tačiau visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl R. S. kaltę paneigiančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, suvaržęs įstatymų garantuotas kaltinamosios teises bei sutrukdęs teismui priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį.

11.1. Nukentėjusioji I. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad viskas vyko tada, kai ji pas trenerę R. S. lankė dailųjį čiuožimą, gal 2010 m. ar 2011 m. Treniruotes pas I. S. ji lankė nuo 7 metų iki 12–13 metų. Vėliau treniruotes lankė pas kitą trenerę, kuri jos neskriaudė. Trenerė R. S. ją skriausdavo už tai, kad ji blogai padarydavo pratimą - paimdavo už rankos, įgnybdavo, patampydavo, kryžiuodavo rankas. Stovykloje ją gnaibė, kuomet ji blogai padarydavo pratimą, rėkė ant jos, pakratydavo. Kiti treneriai taip nesielgdavo, tik ji vienintelė taip elgdavosi. 2010 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) buvo dailiojo čiuožimo stovykla, kuri vyko dvi savaites. Pirmą savaitę trenerė jos nemušė, todėl ji nusprendė pasilikti dar savaitei. Antrą savaitę ją taip ištampė, kad liko mėlynės ant kairės rankos, tampė už abiejų ausų, už smakro, paimdavo už kairio ir už dešinio šono. Pamena, kai trenerė rėkė ant jos, atėjo vienos mergaitės mama, tada R. S. iš karto apsiramino. R. S. padaro mėlynes, paskui kurį laiką nemuša, bet žemina žodžiais, sakydama, kad ji stora, nieko nemoka. Jei pasiskųsdavo tėvams, tai trenerė pradėdavo vadinti skundike. Apie stovykloje įvykusius įvykius tėvams ji papasakojo, kai grįžo iš stovyklos. Ant jos kūno buvo mėlynės ir tėvai jas matė. Mama nufilmavo tas mėlynes, bet jos jau buvo geltonos. Stovykloje buvo daugiau trenerių, bet buvo viena pagrindinė trenerė N. L.. Gal ir kiti matė, kaip ją skriaudė R. S., bet mano, kad nelabai kažkas atkreipė dėmesį, nes visi treniravosi. Vieną kartą choreografė iš Kauno jos paklausė, kas jai ant rankos, tačiau jis nieko jai neatsakė. Choreografei paklausus, ar trenerė ją patampė, ji atsakė, jog taip. Tos choreografės nei vardo, nei pavardės nepamena. Mama ją nufilmavo, tačiau į specialistus ir medikus ji nesikreipė. Draugai, išskyrus G. Č. ir A. Ž., nematė jos mėlynių. Trenerė su ja taip elgėsi vieną dieną ir atsirado mėlynės. Šiaip visada ji taip elgdavosi, bet tą vieną dieną ji ją žiauriai ištampė (1 t., b. l. 29–30).

11.2. Nukentėjusioji I. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad 2010 metų vasaros treniruočių stovykloje R. S. iš pykčio, dėl to, kad ji gerai neatliko pratimo, ją žnaibė, sukdama rankomis už juosmens, spaudė ir kėlė jos galvą, suėmusi ties ausimis. Jai labai skaudėjo, liko mėlynės ant rankų, juosmens, už ausų, ji prašė kitų mergaičių tepalo. Tai buvo ne vienintelis kartas, kai trenerė smurtavo. Tuo metu jai buvo 11 metų. Kadangi norėjo treniruotis, o kitos trenerės nebuvo, niekam nesakydavo apie smurtą. Jai tik grįžus iš stovyklos, sužalojimus pamatė jos mama, vėliau močiutė.

11.3. Nukentėjusios atstovė D. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 metais, jos dukrai grįžus iš treniruočių stovyklos Kaune, pamatė ant dukters kūno sužalojimus. Dukra jai pasakė, kad juos padarė trenerė R. S.. Kitą dieną nusprendė sužalojimus nufotografuoti, po to filmavo. Po kurio laiko ji kalbėjosi apie tai su R. S., tačiau ši neprisipažino sužalojusi Ievą. Kadangi dukra labai norėjo treniruotis, o kitos trenerės nebuvo, todėl ji į policiją nesikreipė.

11.4. Liudytojas N. M. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apie smurtą prieš nukentėjusiąją I. L. sužinojo iš medžiagos (duomenys neskelbtini)-ų savivaldybės sudarytos komisijos, kur buvo patekęs kompaktinis diskas su vaizdo įrašu. Pasitarė su specialiste, kuri sakė, kad tai yra nusikaltimas. Matė, kad Loibaitės tėvai nedrįsta kreiptis į policiją, nutarė jiems padėti, tačiau sužinojo, kad nukentėjusios motina pati kreipėsi į policiją.

11.5. Liudytoja L. Č. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos dukra jai papasakojo mačiusi, kaip R. S. sugriebė I. L., kuriai vėliau atsirado mėlynės. Liudytoja buvo atvažiavusi pasižiūrėti treniruočių, matė, kad I. L. treniravosi ant ledo, bet trenerės buvo nustumta į (duomenys neskelbtini)os kampą, matė, kad vyko konfliktas, I. L. buvo išsigandusi. Trenerė R. S. jai paaiškino, kad I. L. neklauso, kad susidūrė su kita mergaite. Stovykla vyko 2010 liepos mėnesį.

11.6. Liudytoja R. Ž. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad momento, kuomet buvo sužalota I. L. nematė, tačiau girdėjusi, kaip R. S. suriko ant I. L., sakė: „jei dar kartą taip padarysi, lėksi per bortą“. I. L. buvo išsigandusi. Liudytoja teigė, kad iš savo dukters A. Ž. išgirdusi, kaip trenerė R. S. žemindavo mergaites dėl blogai atliktų užduočių.

11.7. Liudytoja R. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 metais, po vasaros stovyklos Kaune, nuėjo aplankyti anūkės I. L. ir pamatė ant jos kūno mėlynes. Anūkė jai paaiškino, kad jas padarė trenerė R. S.. Mėlynės buvo ant kaklo, prie ausies, ant rankų, ant žastų.

11.8. Liudytoja A. Ž. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad ji su I. L. susipažino lankydama dailųjį čiuožimą. Jos buvo 2010 m. liepos mėnesį stovykloje Kaune. I. L. čiuoždama susitrenkė su kita mergaite, todėl R. S. paėmė I. L. už rankos ir kratė, po ko pas ją atsirado mėlynės. Jas matė, kai I. L. nusirengė megztinį koridoriuje, o paskui dar matė, kai jos ėjo žaisti į kiemą ir I. L. buvo su trumpomis rankovėmis. Tą kartą pas I. L. matė mėlynes tik ant rankų. Bet kai I. L. grįžo namo, tai apsižiūrėjo ir pamatė mėlynes už ausų ir ant smakro. Taip jai pasakojo I. L., o ji pati mėlynes matė tik ant rankų (1 t., b. l. 32­–33).

11.9. Liudytoja G. M. Č. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad I. L. jos geriausia draugė ir jų mamos yra draugės. Ji lankė dailųjį čiuožimą pas R. S., dalyvavo stovykloje, kuri buvo Kaune. 2010 m. liepos mėnesį buvo stovykla, tai trenerė R. S. paėmė I. L. už rankų ir stipriai pakratė. Po kelių dienų jie matė ant I. L. rankų mėlynes. Ant vienos rankos labiau matėsi mėlynės. Ji gyveno viename kambaryje su A. ir G., o I. L. gyveno gretimame kambaryje, bet jos turėjo pereinamą koridorių. Tikrai matė pas I. L. mėlynes ant rankų, dar stovyklos metu matė ant I. L. pilvo mažytes mėlynes. Trenerė R. S. su daug kuo taip elgdavosi, sakydavo, kad per didelis liežuvis, per didelis užpakalis, dėl to negali čiuožti. R. S. jas skriausdavo dėl to, kad nepavykdavo atlikti pratimo. Trenerė visas vadino negražiais žodžiais. A. nepatiko stovykloje maistas, o trenerė vertė ją valgyti, po ko A. apsivėmė, todėl trenerė labai ant jos rėkė (1 t., b. l. 34–35).

11.10. Liudytoja V. M. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos dukters L. M. stovykloje nebuvo, apie įvykį sužinojo iš G. Č.. D. L. parodė vaizdo įrašą. Ji iš savo dukters girdėjo apie netinkamą trenerės elgesį. Kartu su kitų besitreniruojančių mergaičių mamomis yra rašiusi skundus mokyklos ir savivaldybės vadovams.

11.11. Liudytoja D. P., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad ji dalyvavo vasaros dailiojo čiuožimo stovykloje 2010 metais. Iš pradžių vaikai buvo pas trenerę R. S., antrą savaitę prisijungė liudytoja. Dalyvavo treneriai D. K., L. V., K., D. ir R. S.. Antrą stovyklos savaitę I. L. sužalojimų nematė, jeigu būtų kas nors buvę, būtų pamačiusi. Vaikai ant ledo treniruojasi, laisvalaikiu bendrauja. Liudytojos treniruojami vaikai bendrauja su R. S. treniruojamais vaikais. Jei kas nors ką nors būtų matę, būtų nenutylėję. Jei iškyla problema, vaikai pasako. Stovyklos metu ir po jos tėvai trenerės R. S. elgesiu nesiskundė.

11.12. Liudytoja I. P. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad aptariamo įvykio nematė, bet yra įsitikinusi, kad jo ir nebuvo, nes visi treneriai dirba kartu, mato vieni kitus, suvokia savo, kaip pedagogo, galimybes ir etiką. Liudytoja prisiminė I. L., tačiau su ja stovykloje nebendravo. Su R. S. liudytoja yra daug kartų buvusi stovyklose ir važiavusi į užsienį. Netiki, kad galėjo taip būti. Kiek pamena, nebuvo skundų dėl vaikų nepriežiūros. Jeigu būtų buvęs incidentas, vaikai būtų papasakoję.

11.13. Liudytoja L. V. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 metų stovykla vyko (duomenys neskelbtini)oje ir PPC „(duomenys neskelbtini)“. Sportininkai skirstomi į grupes pagal pajėgumą. Vienu metu ant ledo eina visi treneriai, jauni treneriai stebi, mokosi. Vienas treneris veda treniruotes, o kiti sportininkams paaiškina. Kartais būna ant ledo, kartais už ribos. I. L. liudytojai yra žinoma. Matė ją varžybose, treniruotėse. Ji buvo R. S. auklėtinė. Nepastebėjo jokios konfliktinės situacijos tarp R. S. ir I. L.. Treneriai rūpinasi vaikais. Trenerė tikrai jos nesužalojo, nebent ji pati nukrito ir susižalojo. Būna, kad sportininkai krenta po šuolių. Neteko girdėti, kad po stovyklos kažkas būtų patyręs traumą.

11.14. Liudytoja D. R. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji 2010 metais dalyvavo stovykloje liepos mėnesį, Kaune, (duomenys neskelbtini)oje. Iš pradžių treniruotės vyko PPC „(duomenys neskelbtini)“, vėliau (duomenys neskelbtini)oje. Vaikai buvo skirstomi į grupes pagal amžių. Dalyvavo visi Kauno (duomenys neskelbtini)os treneriai ir kviestiniai. Stovyklą vedė trenerė N. L.. R. S. vaikai buvo pirmoje ir antroje grupėje. Treneriai vaikus stebi už aikštelės ribų, bet, jei vaikai nesupranta, jiems padeda, tai yra ant ledo būna pagrindinė trenerė, o kiti treneriai iščiuožia esant poreikiui. Būdavo vienu metu apie 6 trenerius. R. S. iščiuoždavo ant ledo. Neteko girdėti apie vaikų traumas, sumušimus. Vaiko su mėlynėmis, sumušimais matyti neteko. Vaikai sportinių traumų nepatyrė. I. L. pavardė girdėta, bet kieno ji auklėtinė, nežino.

11.15. Liudytojas D. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neprisimena, ar dalyvavo stovykloje 2010 metais. Su N. L. vyksta kasmetinės stovyklos liepos mėnesį. Vaikai pagal amžių ir lygį suskirstomi į grupes. N. L. veda treniruotes, o treneriai būna už borto, kartais iščiuožia padėti vaikams. Sumuštų vaikų nematė. Nieko negirdėjo apie tai, kad R. S. neprižiūrėtų vaikų, netiki, kad ji galėtų sužaloti vaiką. I. L. nepažįsta.

11.16. Liudytojas E. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 metų stovykloje nebuvo, nieko apie ją negirdėjo. Dirba Kaune trenere. Žino, kad vaikai ant ledo krenta ir skaudžiai susižaloja. Būna, kad alkūnės mėlynos, nes tai yra sportas. Būna, kad žymės lieka nuo šokdynių. Kokiu būdu galėjo atsirasti sužalojimai, matomi pateiktose nuotraukose (1 t., b. l. 40–42) liudytoja paaiškinti negalėjo.

11.17. Liudytoja N. L., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad ji treniruoja vaikus dailiojo čiuožimo (duomenys neskelbtini)oje kiekvienais metais, dalyvavo ir 2010 metų stovykloje. Pažįsta R. S., tačiau apie jokios mergaitės sužalojimus nieko nežino. Vienu metu ant ledo būna 5–6 treneriai ir 15–20 vaikų. Vaikai čiuoždami gali susižeisti atsitrenkę į kliūtį. Juos prižiūri treneriai.

11.18. Liudytojas V. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra (duomenys neskelbtini)ų savivaldybės sporto mokyklos, kurioje dirba R. S., direktorius. Liudytojo teigimu, jis nuolat gaudavo signalų dėl pastarosios netinkamo elgesio su vaikais, pripažino savo kaltę, kad būdamas administracijos vadovu, neatkreipė pakankamai dėmesio į trenerės R. S. darbo metodus, nors jos elgesį svarstė darbo grupė, sudaryta iš trenerių, administracijos atstovų ir pedagogų.

11.19. Ekspertas J. R., dirbantis valstybinėje teismo medicinos tarnyboje Vilniaus skyriaus vyresniuoju teismo medicinos ekspertu, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš filmuotos medžiagos I. L. nustatytų sužalojimų pobūdis, poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl sužalojimo laiko išvados nepateikė, kadangi tai būtų netikslu. Kad kraujosruvos ausies kaušelyje, žastuose, atsirastų atsitrenkiant ar nugriuvus, mažai tikėtina.

11.20. 2014 m. balandžio 15 d. D. L. protokolas – pareiškimas patvirtina, jog pareiškėja kreipėsi dėl fizinio smurto panaudojimo prieš jos dukrą I. L. (1 t., b. l. 9).

11.21. 2014 m. balandžio 7 d. raštu (duomenys neskelbtini)ų savivaldybės tarybos narys N. M. (duomenys neskelbtini)ų policijos komisariatui pranešė apie galimą smurto naudojimą (duomenys neskelbtini)ų savivaldybės sporto mokykloje ir pateikė kompaktinį diską su vaizdo ir garso įrašais (1 t., b. l. 12).

11.22. Iš 2014 m. balandžio 5 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad I. L. parodė kraujosruvas, kurias, jos teigimu, padarė trenerė R. S. (1 t., b. l. 38–42).

11.23. Iš 2014 m. rugsėjo 4 d. medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad ekspertui J. R. apžiūrėjus jam pateiktą vaizdo įrašą bei susipažinus su įvykio aplinkybėmis, konstatuojama, jog I. L. buvo padarytos daugybinės poodinės kraujosruvos kairio žasto vidiniame paviršiuje, pavienės poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelio nugariniame paviršiuje, dešinio žasto apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, pilvo dešinėje pusėje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje. Ausies kaušelio ir žastų sužalojimai galėjo būti padaryti suspaudžiant šias sritis rankomis, o pilvo dešinės pusės ir šlaunų sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į kitus bukus paviršius. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 43).

11.24. Iš 2016 m. kovo 22 d. teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0049/16 matyti, kad, nesant medicininio įvertinimo, iš nuotraukų ir vaizdo įrašų, sužalojimų, jų padarymo priemonių, būdo ir laiko nustatymo ekspertizės negali būti atliekamos, nes galimos klaidos dėl odos susirgimų, sukčiavimo, imituojant sužalojimus ar grimuojant. Fotonuotraukos ar vaizdo medžiaga galima kaip papildoma vaizdinė medžiaga prie specialisto išvados ar ekspertizės (4 t., b. l. 60–62).

11.25. Iš 2016 m. balandžio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. G 1102/2016 (01) matyti, kad teismo medicinos praktikoje gali būti atliekami sužalojimų tyrimai pagal vaizdo įrašą. Pateiktame vaizdo įraše ant asmens kūno matomos dėmės yra poodinės kraujosruvos, o pateikiamame vaizdo įraše užfiksuoti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (4 t., b. l. 91– 93).

11.26. Iš 2016 m. birželio 8 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto matyti, kad vaizdo byla „vasara014.AVI“ yra ištisinė, montavimo ar trynimo požymių nenustatyta (4 t., b. l. 95–96).

11.27. Iš 2017 m. balandžio 10 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-1785(16) matyti, kad kompaktiniame diske esantis vaizdo failas, kurio pavadinimas „vasara014.AVI“ su mergaitės apžiūra, yra identiška kopija originalaus vaizdo failo, užfiksuoto 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val., tyrimui pateiktame fotoaparate „Lumicron“ tuo metu buvusioje atminties kortelėje, iš kurios jis be jokių turinio pakeitimų buvo importuotas 2010 m. gruodžio 29 d. 18.53 val. į tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko laikmeną (5 t., b. l. 58–74).

12.1. Nukentėjusioji I. L. parodė, kad 2010 m. vasarą stovykloje jai blogai atlikus pratimus, trenerė R. S. supykusi ją mušė – pradėjo žnaibyti, sukdavo iš visos jėgos iki skausmo, iki ašarų. Nepadarius šuolio, imdavo už smakro, ausų, už rankų, liemens ir spausdavo, sukdavo. Be to, trenerė naudojo ir psichologinį smurtą, sakydavo: „stora karvė“, berniukus vadindavo „gaidžiais“, liepdavo daryti pratimus tol, kol atsiskaitys. Iš dalies trenerė norėdavo parodyti pratimus, tačiau daugiausia tai buvo iš pykčio, keršto dėl netaisyklingai atliktų pratimų, ji norėjo sukelti fizinį skausmą. Apie tai ji pranešė ne iš karto. Aiškintis situaciją tikslo neturėjo iki tada, kai R. S. neleido (duomenys neskelbtini)uose treniruoti naujai trenerei. Nauja trenerė G. atvažiavo į (duomenys neskelbtini)us jos, G. Č. ir jų abiejų tėvų kvietimu, kadangi jų bei A. Ž. tėvai nenorėjo, jog jas treniruotų R. S.. Galvojo, kaip visa tai pabaigti. Vienas Seimo narys apie jos mamos darytą vaizdo įrašą pranešė policijai ir jos taip pat dėl kraujosruvų kreipėsi į policiją, kadangi tai buvo svariausias argumentas. Nukentėjusioji pažymėjo, jog A. S. taip pat buvo skriaudžiama, o po stovyklos S. Č., kuris jas vežė namo, jos rodė kraujosruvas, kurias padarė trenerė. Tiek G. Č., tiek A. Ž., E. P., L. buvo skriaudžiamos. G. Č. rodė, kaip trenerė iš rankos jai išdrėskė mėsos gabaliuką. Būdama stovykloje, apie trenerės pavartotą smurtą ji pasakė A. Ž. ir G. Č.. Grįžus iš stovyklos, mamai ir senelei pamačius kraujosruvas, ji papasakojo, kas nutiko. Liko didelės kraujosruvos ant smakro, prie ausų, ant liemens, virš alkūnių. Ji negalėjo paliesti tų vietų, nes skaudėjo. Mama jos sužalojimus nufilmavo, padarė kelias nuotraukas, ėjo aiškintis su trenere, kuri prižadėjo, jog daugiau tai nepasikartos. Po to ją skriausdavo ir pravardžiuodavo mažiau. Nors pas trenerę R. S. treniruotis nebenorėjo, tačiau kitos trenerės nebuvo, todėl teko likti. Nenorėjo, kad mama rašytų skundus, kadangi trenerė daugiau skriausdavo, jei pasiskųsdavo tėvams. Pas R. S. treniravosi nuo 6 iki 13 metų, jos elgesys visada buvo toks pats, ji siekdavo išsikrauti savo problemas ant sportininkų, visi kentėjo. Kai trenerė sukeldavo kraujosruvas, po to elgdavosi gražiai, kol jos užgydavo. Direktorius V. Š. viską užglaistydavo, o pasisakė tik neatlaikęs R. S. spaudimo. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad lankydama dailųjį čiuožimą, ji nugriūdavo, atsitrenkdavo į bortą. Ar dalyvavo varžybose 2011, 2012 metais, neprisimena. 2010 m. stovykloje pirmą savaitę labai patiko, antrąją – trenerė rodė tokį savo elgesį. Stovykloje po treniruočių ji žaidė kieme, tačiau šie žaidimai kraujosruvų sukelti negalėjo, kadangi tose vietose, kur buvo kraujosruvos, nuo griuvimo jos negalėjo atsirasti, treniruočių metu su kitais vaikais nesusidūrė. Stovykloje vykstant treniruotėms, nors būdavo negalima, tačiau trenerė lipdavo ant ledo, stovėdavo kairiajame kampe ir, čiuožiant dideliu ratu, sakydavo prie jos pričiuožti.

12.2. Liudytoja L. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ji R. S. pažįsta 20 metų, ji pastatė dailųjį čiuožimą ant kojų, labai rūpinasi savo auklėtiniais, juos prižiūri. Mano, kad, jei būtų buvęs incidentas stovykloje, ji būtų žinojusi, kadangi susirenka daug trenerių. Teigia, kad viską pradėjo L. Č., kurios dukra užėmė varžybose paskutinę vietą ir jos nepriėmė daugelis trenerių, kadangi buvo silpna. Kai priėmė trenerę studentę G. Ž., liudytoja rašė (duomenys neskelbtini)ų merui raštą, kad ne tokios trenerės (duomenys neskelbtini)ams reikia, bet turėjo užnugarį, sakė, kad teisme R. S. vis tiek sutvarkys. Ji pati buvo 2010 m. stovykloje, tačiau stebėjo treniruotes ne visą laiką. Yra stebėjusi ir I. L. treniruočių. Ją atsiminė kaip čiuožėją, ji nebuvo iš stipriųjų. Stovyklos metu vaikai būna ant ledo, visą treniruotę veda trenerė N. L., mažiausiai septyni treneriai stovi už borto, nebent kažkuriam auklėtiniui reikėdavo išversti, jei nesuprasdavo. Treniruotės metu būdavo iki 100 vaikų, ant ledo būdavo 30 mažesniųjų sportininkų ir 25 – didesni. Jei R. S. būtų smurtavusi, mažiausias incidentas būtų nuskambėjęs. Sužaloti vaiką, rodant pratimus, kai aplink daug pašalinių žmonių, neįmanoma. Ji pati tikrai nematė, kad prieš I. L. būtų naudojamas smurtas. Jokių nusiskundimų, kad stovyklos metu vaikai bijotų R. S. nebuvo.

12.3. Liudytoja R. S. apklausiama apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2010 m. stovykloje dalyvavo jos dukra, jos trenerė buvo R. S.. Apie jokius konfliktus, mušimą ji nieko negirdėjo, niekur nėjo skųstis, nerašė jokių skundų. Kiek buvo nuvažiavusi į stovyklą, viskas buvo tvarkoje. Treniruočių metu, kiek ji stebėjo, trenerė R. S. ant ledo nebuvo iščiuožusi. Stovyklos metu ji su dukra susiskambindavo, ji niekuo nesiskundė. Jei jai būtų buvę padarytos kraujosruvos, dukra būtų pasisakiusi. Dukrai nelabai sekėsi čiuožti, tačiau, jei ko nepadarydavo, nieko dėl to nebūdavo. S. Č. vežė po stovyklos mergaites namo, tačiau jai nieko nesakė apie nusiskundimus. Bus dvylikti metai, kai jos dukra treniruojasi su R. S., niekada nėra buvę, kad ją skriaustų. Dukrai pasiūlius lankyti kitą sporto šaką, ji atsisakydavo, norėdavo lankyti tik pas R. S.. Trenerė yra reikli ir griežta, tačiau tyčia iš pykčio sužaloti vaiką ji tikrai negalėtų. Sporto mokyklos susirinkimo metu ji nėra sakiusi, kad dukrai A. S. buvo padarytos kraujosruvos, kurios jau praėjo. Jei tokių ir buvo, tai tik nuo treniruotės. Jei trenerė ką padarytų, dukra jai pasakytų.

12.4. Liudytoja A. S. parodė, kad 2010 m. buvo pirmoji stovykla, kurioje ji dalyvavo. Vieną savaitę ji gyveno su I. L., kitą – su A. Ž.. Kai gyveno kartu, matė I. L. nusirengiant, kraujosruvų ant jos kūno nematė. I. L. apie kraujosruvas nesiskundė, niekas nepasakojo, kad buvo sužalota. Paskutinę stovyklos dieną ji treniruotėje buvo, kraujosruvų ant I. L. kūno nematė. Be to, buvo karšta, ji matė I. L. rankas ir jokių sužalojimų nebuvo. Trenerė ant ledo išeiti negalėjo, nes pagrindine trenerė buvo N. L., o sportininkų treneriai būdavo už borto. Po treniruočių trenerė jas nusiveždavo prie ežero. Negali pagalvoti, kad R. S. kažką žalotų. Mano, kad jei kas būtų įvykę, visi apie tai žinotų. Tikrai nebuvo taip, kad ji pati būtų sužalota. S. Č. nėra mačiusi, kiek prisimena, po stovyklos namo ją parvežė trenerė. Trenerė yra reikli ir griežta, tačiau sutaria draugiškai, niekada nebuvo minčių ją pakeisti. Ji nebūtų lankiusi treniruočių, jei trenerė būtų smurtavusi. I. L., kaip ir kitų vaikų, trenerė neskriausdavo, su ja visada elgdavosi draugiškai, ji nematė pykčių. I. L. su trenere vykdavo į varžybas. Treniruotės metu I. L. čiuoždavo su vyresniais, o ji su mažesniais.

12.5. Liudytoja J. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jos sūnus su R. S. treniravosi 10 metų. Jei trenerė būtų bloga, tiek laiko iš (duomenys neskelbtini) nebūtų važinėję. Ji visada stebėdavo treniruotes, kartais tik išeidavo į parduotuvę, niekada nematė trenerės smurto prieš vaikus, nėra girdėjusi, kad berniukus vadintų „gaidžiais“. 2010 m. vyko stovykla, kaip ir kasmet. Apie jokius incidentus ant ledo ji niekada nėra girdėjusi, vaikas būtų pasakęs, jei kas būtų atsitikę. Jos sūnus treniravosi toje pačioje vyresnių grupėje kaip ir I. L.. Vyresnieji visada treniruodavosi toje pačioje grupėje. Ji su sūnumi susiskambindavo kasdien, niekada nebuvo kalbos, kad trenerė žaloja vaikus. Ji pati į stovyklą buvo atvykusi ne kartą, stebėdavo treniruotes. Treniruodavo N. L., kiti treneriai būdavo už borto. Jei vaikas nesuprasdavo, treneris šiek tiek prieidavo arčiau ir iškart eidavo atgal už borto. I. L. ji gerai prisimena, ji jai niekuo nesiskundė. Grįžęs iš užsienio sūnus važiuoja pačiuožinėti pas trenerę. Jei būtų bloga, nevažiuotų. Jos dėka sūnus yra Lietuvos čempionas.

12.6. Liudytoja M. L. parodė, kad ji kartu su R. S. dirbo sporto mokykloje, lydėdavo ją į dailiojo čiuožimo varžybas. G. Č. lankė čiuožimą, o L. Č. norėjo, kad ji būtų pirma, prašydavo, kad R. S. su ja dirbtų papildomai. Kai 2011 m. Latvijoje varžybose G. Č. užėmė paskutinę vietą, išėjo iš R. S. ir prisikalbino kitą trenerę, kurią norėjo atsivežti 2012 m., todėl prasidėjo L. Č. inicijuotos kalbos, kad R. S. negera, reikia rinkti vaikus, kurie įtakingi, turtingi ir įkurti naują klubą. Jį įkūrus ir pamačius, kad per brangu, buvo bandoma savą trenerę įdarbinti sporto mokykloje, stengtasi išmesti R. S.. Dėl to prasidėjo kalbos, kad I. L. buvo stovykloje sumušta. Liudytoja parodė, kad ji pati būdavo stovyklose, matė, kaip jos vyksta. Neįmanoma užlipti ant ledo, kad niekas nepamatytų. R. S. mylėjo I. L., pirkdavo jai pačiūžas. Jei I. L. būtų sumušta, močiutė, dirbusi mokykloje valytoja, būtų liudytojai pasakiusi. Inicijavus naujos trenerės priėmimą, R. S. valandos buvo sumažintos. Buvo siekiama pašalinti direktorių V. Š., atliekami mokyklos patikrinimai. Viename iš garso įrašų girdisi, kaip motina pasakė: „jei negausime, ko norim, turime vieną kozirį, kreipsimės į teismą“. ir kovo mėn. pabaigoje vaizdo įrašas atsidūrė ten, kur atsidūrė. 2010 m. liudytoja buvo nuvykusi į stovyklą, matė, kaip N. L. vedė treniruotes, o kiti treneriai stovėjo už borto, ant ledo nelipo ir vaikų nežalojo. Ant I. L. kūno kraujosruvų ji tikrai nepastebėjo.

12.7. Liudytoja N. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad ji yra dviejų čiuožėjų mama. 2010 m. vyresnioji čiuožė kartu su I. L.. R. S. ji pažįsta apie 15 metų, susitikdavo su ja varžybose ir stovyklose. Trenerė pati su vaikais visada vykdavo į stovyklas, jais rūpindavosi. R. S. jos vaikų nemušdavo, jai vaikus patikėdavo kartu važiuoti į varžybas, jei pati negalėdavo vykti. Mažesniąją yra išleidusi kartu atostogauti. Nėra girdėjusi, kad čiuožimo metu būtų vartojamas smurtas. Vienu metu dalyvauja daug žmonių, tai nėra individualus užsiėmimas, todėl tėvai ar vaikai tikrai būtų matę smurtą, būtų papasakoję. Kad toks įvykis, sužinojo apytiksliai po 5 metų. Parodė, kad jos dukra Kotryna bendraudavo su trenerės globotine Gabriele, niekada nesiskundė, jokių kalbų niekada negirdėjo, R. S. visada su mergaite elgėsi gražiai.

12.8. Liudytoja S. K. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad ji treniravosi su R. S. nuo 5 iki 18 metų, iki kol išvyko gyventi į kitą šalį. 2010 m. ji vyko į stovyklą, gyveno su kitais vaikais, kartu praleido dvi savaites. Ji su I. L. čiuožė vienoje grupėje. Trenerė R. S. buvo griežta, nes siekė, kad sportininkų rezultatai būtų geri, bet jos griežtumas pasireikšdavo tik prašymais, pasakymais, kaip taisyklingai atlikti pratimą. Beveik visą laiką kaip taisyklingai atlikti pratimą rodydavo pati. Per visus 13 treniravimosi metų nei karto nėra mačiusi, kad jos trenerė prieš kurį nors vaiką būtų pakėlusi ranką ar kad būtų specialiai kaip nors vaikams bandžiusi pakenkti. Ji nei karto nėra girdėjusi vaikų skundų, kalbų, kad buvo trenerės sužaloti. Ji su I. L. buvo labai geros draugės, nakvodavo viena kitos namuose, bet I. L. jai niekada nesiskundė dėl trenerės smurto, nors jos buvo tikrai labai artimos ir nuo 2010 m. iki 2015 m. su I. L. bei E. M. praleisdavo labai daug laiko kartu. Ji nėra mačiusi jokių kraujosruvų ant nukentėjusiosios kūno. Ar 2010 m. ji gyveno su I. L., neprisimena, nes tai buvo prieš 8 metus, bet visi vaikai būdavo daugiausiai laiko kartu. Be to, mergaičių kambariai buvo vienas šalia kito, todėl ji tikrai būtų mačiusi, jei ant I. L. kūno būtų buvę kraujosruvų. Tuo metu buvo vasara ir jos būdavo visą laiką trumpais šortais ir marškinėliais. Be to, pirmą savaitgalį buvo nuvažiavę prie ežero maudytis. 2010 m. stovyklos metu ji yra mačiusi vaikus krentančius, kadangi tai yra gana pavojingas sportas, daug vaikų susižalodavo atlikdami pratimus, šuolius. Stovyklos metu vykdavo treniruotės su N. L., taip pat choreografe, bet su R. S. atskirai stovyklų metu nesitreniruodavo. Stovykloje liudytoja praleido dvi savaites, jos metu jokios kojos traumos ji nepatyrė, tuo labiau L. Č. tikrai nevežė jos atskirai be kitų vaikų iš Kauno į (duomenys neskelbtini)us, kaip teigiama. Jų santykiai nebuvo tokie, nors kartais ją po treniruotės ir parveždavo namo. Traumą ji patyrė tik 2012 m. vasaros stovykloje. Kai I. L. išėjo pas kitą trenerę G. Ž., ji sakė, kad nenori treniruotis su nauja trenere, niekada pati nežinojo, kodėl išėjo, bet norėtų grįžti pas R. S., tik jai to neleidžia mama. Trenerė R. S. su visais vaikais elgdavosi vienodai, parveždavo po treniruočių namo, jei būdavo tamsu ar lydavo. Ji dovanojo I. L. pačiūžas, kitiems vaikams varžybines sukneles, treniruočių kostiumus, sumažindavo treniruočių mėnesio kainą tiems, kurie negalėdavo išsimokėti.

13. BK 140 straipsnio 3 dalis numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas mažamečiui asmeniui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Taip pat turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų kaltinamojo veiksmų. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, ir to siekia (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant).