Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

gynėjams advokatams Stasiui Zabitai, Jurgitai Lučinskaitei, Algimantui Deguliui, Anatolijui Svilai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. , N. B. , D. L. ir nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės Aidos L. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 7 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo bausme 8 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo bausme 16 metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį 25 parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu ir 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, prie griežčiausios šiuo nuosprendžiu paskirtos 16 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnių, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 19 metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis bei suėmime išbūtas laikas.

G. Š. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 6 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo bausme 14 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir 2007 m. liepos 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos 14 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 15 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi bei 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėjus 2006 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 18 metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įkaistytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d., suėmime išbūtas laikas bei pagal 2007 m. liepos 13 d. nuosprendį paskirtos ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, E. Ž. pripažintas pavojingu recidyvistu.

E. Ž. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimo bausme 6 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą - laisvės atėmimo bausme 14 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir 2007 m. balandžio 13 d., 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 28 d. nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos 14 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 15 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi bei 5 dalimi, bausmės subendrintos visiškai jas sudedant, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėjus 2004 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį -11 dienų, kuri paskirta 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 15 metų ir 11 dienų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2006 m. lapkričio 10 d., suėmime išbūtas laikas bei pagal 2007 m. liepos 13 d. nuosprendį paskirtos ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, N. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

N. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

- pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo bausme 10 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu ir 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, prie griežtesnės 11 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, pridėjus dalį švelnesnės, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 14 metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas ir pagal 2008 m. balandžio 18 d. nuosprendį paskirtos ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, D. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

D. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. M. laisvės atėmimo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo G. Š. nukentėjusiajam A. M. priteistas 20000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Iš nuteistojo G. Š. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 4876 litų už gydymo išlaidas. Solidariai iš nuteistųjų G. Š. , N. B. , E. Ž. , R. B. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 857 litai už gydymo išlaidas. Solidariai iš nuteistųjų G. Š. , N. B. , E. Ž. , R. B. nukentėjusiajai T. S. solidariai priteistas 17700 turtinės žalos atlyginimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas ir R. B. , kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje. R. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto V. G. laisvės atėmimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nuosprendis dėl R. B. apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. , E. Ž. , N. B. ir R. B. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, G. Š. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant, iš anksto aptarę veikimo planą, įsigiję nusikaltimo priemones - nusipirko kepures, iš kurių pasidarė kaukes ir pirštines, 2006 m. spalio 21 d., apie 12 val., G. Š. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune. G. Š. likus laukti automobilyje, E. Ž. , N. B. , R. B. ir V. G. (byla dėl jo nutraukta pastarajam mirus) atėjo prie V. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. N. B. paskambinus į buto duris, ir nukentėjusiajai T. S. jas atidarius, N. B. bei kaukes užsidėję E. Ž. , V. G. ir R. B. įsibrovė į gyvenamąją patalpą - butą, čia panaudojo fizinį smurtą - E. Ž. ir V. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. S. į veidą ir ne mažiau kaip tris kartus peiliu dūrė į pilvo sritį, plaštakas, bei grasino daiktu panašiu į revolverį; N. B. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį T. S. į veidą, rankomis smaugė jos kaklą, lipnia juosta surišo jai rankas, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis; R. B. sudavė S. S. vieną smūgį į veidą, lipnia juosta surišo jai rankas, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis. Šie asmenys veikdami bendrai pagrobė svetimą - nukentėjusiesiems V. ir T. S. priklausantį turtą: auksinę grandinėlę – 4000 Lt vertės, žiedą ir auksinius auskarus (komplektą) - 5000 Lt vertės, auksinę grandinėlę - 2000 Lt vertės, penkis auksinius žiedus - 5000 Lt vertės, mobilaus ryšio telefonus „Motorola V3“ su SIM kortele - 500 Lt vertės, „Nokia“ su SIM kortele - 500 Lt vertės, skaitmeninį fotoaparatą „Olimpus“ - 700 Lt vertės, iš viso turto už 17700 Lt. Po to, pasišalindami iš buto, pagal išankstinį susitarimą išsiskyrė į dvi grupes: R. B. ir V. G. atbėgo iki automobilyje (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) jų laukusio G. Š. , kuris juos su pagrobtais daiktais iš nusikaltimo vietos atvežė į V. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, kur atvažiavo ir E. Ž. bei N. B. . Čia kiekvienas iš jų sudėjo visus pagrobtus daiktus ir perdavė juos G. Š. .

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 3 d., 20 val. – 21:30 val. laikotarpiu, garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, pririšo nukentėjusįjį A. M. prie automobilinio keltuvo ir armatūros strypu ir sportavimui skirta priemone - metaline spyruokle su galuose pritvirtintomis medinėmis rankenomis sudavė jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, kūne, muštines žaizdas nosyje, viršugalvyje, dešinio alkūnkaulio, VI, VIII, IX šonkaulių lūžius kairėje, lydimus kraujo ir oro susikaupimo krūtinpilvės ertmėje, peiliu nupjovė jam dešinę ausį, dėl ko buvo nepataisomai subjaurotas A. M. kūnas, t. y. kankindamas ir itin žiauriai sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Be to, G. Š. , E. Ž. , N. B. ir D. L. nuteisti už tai, kad G. Š. parengus nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant, jo nurodymu, 2006 m. lapkričio 4 d., apie 10 val., iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, R. B. pakvietė V. G. . Šiam įsėdus į D. L. vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) G. Š. virve surišo V. G. rankas, ir ją laikant, kad V. G. nepabėgtų, šiuo automobiliu atvažiavo į aikštelę prie Karmėlavos kapinių, kur G. Š. virvę, kuria buvo surištas V. G. , perdavė laikyti D. L. , o pats kartu su E. Ž. surado ir į automobilio bagažinę įdėjo krepšį su sustingusiu cementu, skirtu V. G. nuskandinimui. Po to, G. Š. nurodymu, D. L. apie 11 val. juos atvežė prie Neries upės, Kauno rajone. Išlipę iš automobilio, G. Š. , E. Ž. ir N. B. nusivedė V. G. prie Neries upės kranto, kur E. Ž. ir N. B. laikė V. G. galvą panardintą į upę, nuo ko V. G. mirė prigerdamas vandens. G. Š. surišus V. G. rankas ir kojas už nugaros bei prie jo pririšus krepšį, į kurį buvo įdėtas gabalas sustingusio cemento, G. Š. nurodymu, R. B. įbrido į upę ir V. G. lavoną bei prie jo pririštą krepšį su sustingusiu cementu nuplukdė gilyn į vandenį ir paskandino. Šiais veiksmais G. Š. , E. Ž. , N. B. , padedant R. B. ir D. L. , veikdami organizuota grupe, kankindami nužudė V. G. .

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo dvi tabletes, turinčias savo sudėtyje 0,129 g. psichotropinės medžiagos MDMA, ir neturėdamas tikslo jos platinti, iki 2007 m. sausio 9 d. šią psichotropinę medžiagą laikė savo namuose, esančiuose Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), tol, kol ji buvo rasta ir paimta kratos metu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad jis kaltas dėl šių nusikaltimų padarymo, tokiu atveju G. Š. prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo nedalyvavęs apiplėšiant V. ir T. S. butą. Pirmosios instancijos teisme tai patvirtino nuteistieji E. Ž. ir N. B. , kurie teigė, jog plėšimą organizavo V. G. , o G. Š. ten nebuvo. Nuteistasis pažymi, kad jį kaltinančius parodymus davė tik R. B. , kuris siekdamas švelnesnės bausmės, jį apkalbėjo. Be šio nuteistojo parodymų byloje nesurinkta jokių jo kaltę dėl įvykdyto plėšimo patvirtinančių įrodymų. Apeliantas mano, kad buvo nuteistasis tik todėl, kad būtų surastas motyvas, kodėl buvo nužudytas V. G. .

Nuteistasis taip pat neigia sunkiai sutrikdęs A. M. sveikatą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme šis nukentėjusysis parodė, kad jį sužalojo V. G. ir N. B. . Savo kaltę pirmosios instancijos teisme pripažino ir N. B. . Apie jo (G. Š. ) dalyvavimą padarant šį nusikaltimą nieko neparodė ir E. Ž. bei D. L. . Liudytojo A. V. parodymai, apelianto nuomone, yra tik bendro pobūdžio ir įrodomosios reikšmės neturi. G. Š. mano, kad nukentėjusysis geriausiai žino, kas jį sužalojo, todėl šiais parodymais ir turėjo vadovautis teismas. Teismo prielaidos ir išvedžiojimai apie parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, negali būti įrodymais, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliantas taip pat neigia nužudęs V. G. . Jis nurodo, kad V. G. buvo jo draugas, jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, todėl motyvo jo nužudyti neturėjo. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nuteisdamas jį dėl V. ir T. S. apiplėšimo, sudarė įvaizdį, jog V. G. buvo nužudytas dėl pagrobto turto nepasidalijimo, nors nuosprendyje to neįvardijo.

G. Š. teigia, jog šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik suinteresuoto asmens – R. B. parodymais ir ikiteisminio tyrimo metu duotais N. B. samprotavimais. Peržiūrėjus N. B. apklausos įrašą, matyti, jog jis buvo apklaustas asmenų, kurie neužfiksuoti apklausos protokole. Jo gynėjas dalyvavo tik apklausos pradžioje ir pabaigoje. Be to, šiame įraše taip pat matyti, kad N. B. duoda parodymus skaitydamas juos iš jam pateikto lapo. Nuteistojo manymu, šios apklausos metu pastarasis buvo girdomas kava ar kitais narkotikais. Esant šiems pažeidimams, N. B. parodymai yra gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, todėl jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas negalėjo. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad bylą nagrinėjant teisme, N. B. motyvuotai paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Apeliantas nurodo, kad nuteistieji E. Ž. ir D. L. patvirtino, kad jis (D. Š. ) V. G. nužudyme nedalyvavo.

D. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dėl V. G. sužalojimo, buvo išteptas automobilio salonas, todėl jis paskambino G. Š. prašydamas, jog šis susitartų dėl automobilio išvalymo. Apeliantas nurodo nežinojęs, jog automobilyje buvo V. G. kraujas.

V. G. žmona A. G. teisme parodė, kad G. Š. pažinojo kaip vyro draugą. Ikiteisminio tyrimo metu ji buvo atpažinusi krepšį, tačiau teisme ji to nepatvirtino sakydama, kad krepšys tik panašus į tą, kurį turėjo jos vyras. Kitus daiktus A. G. atpažino. G. Š. nurodo, kad jis seniai turėjo šį krepšį, ir tai nėra tas pats krepšys, kurį turėjo V. G. . Minėtas krepšys byloje nėra identifikuotas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas padarė išvadą, kad V. G. nužudymą inicijavo G. Š. , tačiau byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad pastarasis įvykio dieną su nuteistaisiais ir V. G. važiavo D. L. automobiliu prie Neries upės, kur buvo nužudytas V. G. . Priešingai, šiame automobilyje buvo rasta V. G. kraujo ir R. B. biologinių pėdsakų, tuo tarpu G. Š. pėdsakų nebuvo rasta.

Nuteistasis pažymi, kad R. B. parodymai dėl V. G. nužudymo turėjo būti vertinti kritiškai. Šis nuteistasis jį (G. Š. ) kaltinančius parodymus davė paveiktas operatyvinių darbuotojų, nes už bendradarbiavimą jam buvo pažadėta švelnesnė bausmė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad V. G. buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų, todėl padarė išvadą, kad D. L. ir E. Ž. turėjo atskirus motyvus, o jis (G. Š. ), nužudydamas V. G. , norėjo išsaugoti savo autoritetą, kad jo nuomonei ateityje nebūtų prieštaraujama. Ši tesimo išvada, nuteistojo nuomone, yra nelogiška, nes D. L. ir E. Ž. buvo nuteisti ir greitu laiku turėjo atlikti laisvės atėmimo bausmę, t. y. būti izoliuoti nuo jo ir visuomenės.

Apeliaciniame skunde nuteistojo E. Ž. gynėja advokatė Aida L. K. prašo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. Ž. pripažintas kaltu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Apeliantė teigia, kad nuteistasis E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad nedalyvavo nei apiplėšiant V. ir T. S. , nei nužudant V. G. . Nuteistasis nurodė, kad plėšimo dieną, paprašytas R. B. ir V. G. , jis atvežė juos į senamiestį, prie pilies. Vėliau parvežė juos į Varnių gatvę, o pats grįžo namo. Apie V. G. nužudymą jis sužinojo perskaitęs tai laikraštyje. Šiuos jo parodymus patvirtina teisiamojo posėdžio metu duoti N. B. parodymai, tačiau jo parodymų dalies, kurioje kalbama apie E. Ž. , pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi nuteistojo N. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau neatsižvelgė, kad pats N. B. pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu, bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, apkalbėjo E. Ž. bei nurodė tokias įvykio aplinkybes, kokias buvo perskaitęs R. B. parodymuose.

Gynėja advokatė A. L. K. nurodo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismas privalo atlikti išsamų įrodymų tyrimą, ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, pašalinti esamus prieštaravimus. Asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tuo atvejus, kai baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustatomas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką (2008 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-418/2008). Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas šią teismų praktiką bei Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, išsamiai ištyrė tik R. B. parodymus, akivaizdžiai pripažindamas juos turinčiais didesnę įrodomąją galią, tačiau neištyrė nuteistųjų E. Ž. bei N. B. parodymų.

Teismas, E. Ž. kaltę grįsdamas tik R. B. parodymais, ignoruodamas nuteistųjų E. Ž. bei N. B. parodymus, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai bei pažeidė konstitucinius lygybės, viešumo, teismų nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principus bei Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Neišsamus ir šališkas bylos išnagrinėjimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad net ir tuo atveju, jeigu E. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikaltimas veikas būtų įrodyta, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistasis E. Ž. kartu su sutuoktine augina ir išlaiko 6 vaikus - 2 bendrus vaikus bei 4 vaikus iš ankstesnės žmonos santuokos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi bei 62 straipsniu, nuteistajam E. Ž. paskirta bausmė turėtų būti sušvelninta, nes paskirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei pažeidžia vaikų interesus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, kurią jis nori atlikti kalėjime.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, pažadėjus, kad bus apsaugotas nuo G. Š. , D. L. ir E. Ž. , jis davė teisingus parodymus, tik nuslėpė, kad buvo priverstas dalyvauti nužudant V. G. . Pirmosios instancijos teisme šiuos parodymus pakeitė, nes bijodamas nuteistųjų G. Š. , D. L. ir E. Ž. grasinimų, siekė, kad šie asmenys būtų išteisinti.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad dėl jo teisingų parodymų įkalinimo įstaigoje su juo gali susidoroti nuteistieji G. Š. , D. L. ir E. Ž. arba šių asmenų įtakoti kiti nuteistieji, todėl nori būti visiškai izoliuotas, nes mano, kad jo sveikatai ar net gyvybei gresia realus pavojus.

Apeliantas nurodo, kad gailisi trukdęs bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Lukiškių kalėjime susirgo sunkia nepagydoma liga – tuberkulioze. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis mano, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. L. prašo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl V. G. nužudymo, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, bei pašalinti iš nuosprendžio, kad D. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Apeliantas nurodo nedalyvavęs apiplėšiant V. ir T. S. , tačiau šio nusikaltimo įvykdymo data aiškiai atskleidžia nusikalstamos grupuotės sudėtį, t. y. jos narius ir bendrininkus.

Nuteistasis taip pat teigia nedalyvavęs ir sunkiai sutrikdant A. M. sveikatą bei neteisėtai atimant šiam nukentėjusiajam laisvę, nes jis tik atvežė kitus nuteistuosius į įvykio vietą ir išvažiavo. Nuteistasis mano, kad automobilio vairavimas buvo pripažintas dalyvavimu padarant nusikalstamas veikas todėl, kad anksčiau jis buvo teistas ir pažįsta šiuos nusikaltimus padariusius asmenis. Nuteistasis taip pat pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jo atlikti veiksmai padarant minėtas nusikalstamas veikas nebuvo analizuojami, tačiau buvo pabrėžiama, kad jis bendravo su nusikaltimą padariusiais asmenimis. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pažeidė teismo nešališkumo principo objektyvųjį aspektą.

Nuteistasis neigia dalyvavęs nužudant V. G. ir nurodo, kad įvykio metu tik vairavo automobilį. Kiti nuteistieji taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje D. L. nebuvo ir jis nematė, kaip buvo įvykdytas nusikaltimas. Apeliantas pažymi, kad jis neįtakojo kitų nuteistųjų duoti jį teisinančių parodymų, nes neturėjo tam moralinės teisės.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jis (D. L. ) neturėjo motyvo nužudyti V. G. . Teismo išvada apie tai, kad V. G. norėjo atimti šio nuteistojo automobilį, yra tik prielaida, kurios nepatvirtino nei automobilio savininkė – D. L. motina, nei kiti liudininkai. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudininkai A. M. bei nukentėjusiajam V. G. butą išnuomavusi moteris neįvardijo D. L. kaip asmens, slėpusio V. G. nužudymą ar artimai bendravusio su šiuo nukentėjusiuoju.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, nužudant V. G. , kaip padėjėjo. Nuteistasis teigia, kad G. Š. , kuris pripažintas šio nusikaltimo organizatorium, neįtakojo jo veiksmų. D. L. teigia nežinojęs apie G. Š. organizuojamą nusikalstamą veiką ir su kitais bendrininkais šios nusikalstamos veikos neplanavęs, tik vairavo automobilį.

Nuteistasis pažymi, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu jam paskirta neteisinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies bei 54 straipsnio 2 dalies nuostatas bei į kitas Lietuvos Respublikos BK įtvirtintas bausmių paskyrimo taisykles, o ne deklaratyviai išvardinti bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, neatskleidžiant jų turinio bei reikšmės. Šiuo atveju teismas pažeidė teisingumo principą bei 2008 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus“ nuostatas.

Apeliantas teigia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertinti jo atliktų veiksmų pavojingumo laipsnis, todėl jis neteisingai pripažintas pavojingu recidyvistu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų G. Š. , D. L. ir nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės Aidos L. K. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistojo N. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl plėšimo

Konstatuodamas G. Š. , N. B. , R. B. ir E. Ž. kaltę dėl plėšimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik R. B. teisme duotais parodymais, bet ir N. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais.

Neigdamas savo kaltę dėl šio nusikaltimo, apeliaciniame skunde G. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teisme N. B. paneigė, kad jis (G. Š. ) būtų prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo. Jį kaltinančius R. B. parodymus apeliaciniame skunde G. Š. vertina kaip apkalbėjimą, siekiant sau švelnesnės bausmės.

E. Ž. gynėjos apeliaciniame skunde remiamasi panašiais argumentais, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šiame teisme duotų N. B. parodymų, kuriuose šis paneigia E. Ž. dalyvavimą plėšime ir patvirtino, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją apkalbėjo N. Ž. .

Apeliaciniame skunde N. B. , be kita ko nurodė, kad teisingi yra jo pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai, o pirmosios instancijos teisme parodymus jis pakeitė bijodamas G. Š. , D. L. ir E. Ž. .

Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, N. B. ne tik pripažino savo kaltę, bet ir visiškai patvirtino teisingumą tų parodymų, kuriuos jis davė pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apie plėšimą jis parodė, kad šį nusikaltimą suorganizavo G. Š. , o jo padaryme dalyvavo jis pats, R. B. , E. Ž. ir V. G. . N. B. savo parodymuose taip pat paneigė bet kokią bylą tyrusių pareigūnų neteisėtą įtaką jo atžvilgiu ir paaiškino, kad jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai tuo klausimu buvo išgalvoti, siekiant pateisinti, kodėl jis pakeičia parodymus G. Š. , D. L. ir E. Ž. naudai. Pasakodamas apie patį plėšimą N. B. parodė, kad lyg tai 2006 metų spalio 21 dieną, jie nuvažiavo daryti plėšimą pas S. Atvažiavus G. Š. , jis (V. B. ), G. Š. , E. Ž. , R. B. ir V. G. nuvažiavo į Panemunę, ten sėdėjo ir kalbėjo, kaip, kas ir ką darys apiplėšiant S. Pagrindiniai iniciatoriai buvo G. Š. ir V. G. . Jie viskam vadovavo.

Jam (N. B. ) buvo paaiškinta, kad eis be kaukės, tik kepurę užsidėjęs. Jo pagrindinis tikslas buvo, kad atidarytų duris ir būtų galima įsiveržti į vidų, kad pro jį galėtų kiti įeiti į buto vidų. Iki apiplėšto buto juos nuvežė G. Š. savo automobiliu ir juos paleido prie aikštės. Nuo tos vietos, kur G. Š. juos paleido iki buto, kuris buvo apiplėštas, galėjo būti apie 50 -100 metrų atstumas. Buto adresą žinojo V. G. , jis buvo pagrindinis, kuris rodė kelią prie to namo. Laiptinėje V. G. jam padavė daiktą panašų į šaunamąjį ginklą. Tas daiktas buvo skirtas tam, kad pagrasintų, kad įleistų į vidų, bet jis to daikto nepanaudojo. Kiti matė, kad jis turi ginklą. E. Ž. ir V. G. turėjo peilius, o R. B. jokio įrankio neturėjo. Apiplėšimo metu visi buvo su kaukėm, tik jis be kaukės, nes jis nevietinis, jo niekas nepažįsta. Jį todėl ir išrinko kaip žmogų, kuris turi paskambinti į duris.

Nuėjus iki buto, jis paskambino į duris, moteris atidarė duris, jis ją pastūmė ir įsiveržė į vidų, o paskui pro jį tiesiai į kambarį įbėgo V. G. , R. B. ir E. Ž. . Kambaryje buvo mergaitė ir vyras, o jis koridoriuje surišo moteriai rankas ir užklijavo burną, po to nutempė ją į miegamąjį kambarį, kuriame matė, kaip R. B. rišo mergaitę, o E. Ž. su V. G. buvo ant žemės parsivertę vyrą, bandė jį surišti. Surišti vyrą jiems sunkiai sekėsi, įvyko grumtynės, grumtynių metu kilo didelis triukšmas ir visi pabėgo. Bute gyvenę žmonės buvo romų tautybės.

Išbėgus į lauką, jis ir E. Ž. pavažiavome troleibusu, po to galiuką kelio paėjo pėsčiomis, tada sėdo į taksi ir nuvažiavo iki V. G. nuomojamo buto. Kiti buvo sutarę su G. Š. , kad tas juos atveš iki V. G. buto, tačiau kaip G. Š. juos vežė, jis nematė.

Tą butą nuomavo V. G. . Tame bute E. Ž. jam davė pora žiedų, skaitmeninį fotoaparatą, laikrodį, iš tų pagrobtų daiktų, iš to buto. Jis tuos daiktus padavė V. G. .

Vėliau jis sužinojo, kad iš buto buvo pagrobta grandinėlės, pora mobilaus ryšio telefonų, daugiau neprisimena.

Šie jo parodymai visiškai atitinka pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus (b. l. 47-54, t. 6). Šie parodymai visiškai atitinka ir nuteistojo R. B. parodymus, kuriuos šis asmuo davė tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 130-135, t. 5), tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 120-122, t. 9). N. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų teisingumą patvirtina ir jo bei R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, kuriuose nurodytos tos pačios plėšimo planavimo ir padarymo aplinkybės, tie patys plėšime dalyvavę asmenys ir analogiški jų veiksmai (b. l. 63-69, t. 6; 152-158, t. 5).

Dėl nurodytų priežasčių teismas laiko teisingais ir remiasi kaip įrodymu N. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais ir R. B. parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti parodymai patvirtina, kad iš nukentėjusiųjų S. pagrobtais dviem mobiliaisiais telefonais naudojosi G. Š. artimi asmenys, kadangi jie ne kartą skambino į telefono numerį, kuriuo naudojosi G. Š. . Ši aplinkybė taip pat patvirtina minėtų N. B. bei R. B. parodymų teisingumą ir paneigia G. Š. parodymus, kad jis niekaip nesusijęs su plėšimu. Nuteistojo N. Ž. parodymai, kad jis nieko nežinojo apie plėšimą, o 2006-10-21 (tą dieną, kai buvo padarytas S. apiplėšimas) tik pavežė V. G. ir R. B. į Kauno miesto Senamiestį, o paskui parvežė atgal iki Vilijampolės, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip neteisingi. Toks vertinimas laikytinas teisingu atsižvelgiant ne tik į aptartus N. B. bei R. B. parodymus, bet ir į paties N. Ž. parodymų nenuoseklumą. Ikiteisminio tyrimo metu jis išvis neigė 2006-10-21 kur nors važinėjęs automobiliu, teigdamas, kad dėl stipraus sumušimo visą 2006 m. spalio mėnesį išbuvęs namuose (b. l. 45-46, t. 7).

Visuma aptartų duomenų patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog S. plėšime dalyvavo ir N. Ž. , o šį nusikaltimą organizavo G. Š. . Visų nuteistųjų veikos dėl šio nusikaltimo kvalifikuotos tinkamai. Jie nusikalto dalyvaudami organizuotoje grupėje, todėl pagal šį požymį jų veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas. Todėl tenkinti G. Š. bei N. Ž. gynėjos prašymus dėl G. Š. bei N. Ž. išteisinimo dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo ir švelninti šiems nuteistiesiems už plėšimą paskirtas bausmes. Šios teisės normos sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 10 metų. G. Š. už šį nusikaltimą paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vieneriais metais didesnė už sankcijos vidurkį. Ji nelaikytina per griežta ir nešvelnintina, atsižvelgiant į tai, kad šis nuteistasis buvo nusikaltimo iniciatorius, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. N. Ž. paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė taip pat nėra per griežta, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nusikalto būdamas recidyvistas.

Dėl A. M. sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis N. B. ir dėl šio nusikaltimo paaiškino, kad pirmosios instancijos teisme davė neteisingus parodymus, o teisingi parodymai buvo duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jis davė parodymus ir apeliaciniame teisme atliekant įrodymų tyrimą ir parodė, kad po buto apiplėšimo praėjus 2-3 savaitėms, pas jį atvažiavo G. Š. ir pareiškė, kad dingo jo automobilis, kurį jis (N. B. ) buvo padėjęs iš Jurbarke gyvenančių brolių B. atvežti į Kauną. G. Š. įtarė, kad jis B. pasakė, kad G. Š. paėmė jų automobilį, bet jis G. Š. paaiškino, kad Jurbarke nebuvo, nes ten jo ieško policija ir dėl to automobilio yra niekuo dėtas. Dar pasakė, kad „Gal M. ką pasakė“. Tada G. Š. jam liepė paskambinti A. M. ir iškviesti jį į Kauną. Jis tą ir padarė, ir A. M. mikroautobusu atvažiavo iš Jurbarko į Kauną.

D. L. , G. Š. , E. Ž. ir jis D. L. vairuojamu automobiliu „BMW“ nuvažiavo į autobusų stotį pasitikti A. M. . Jis vienas pasitiko A. M. ir nuvedė jį prie parko. Ten privažiavo D. L. vairuojamas automobilis. Iš automobilio išlipo G. Š. ir E. Ž. . Jie per prievartą įsodino A. M. į automobilį, ir jie nuvažiavo į garažą Aleksote.

Važiuojant automobilyje A. M. ant galvos buvo uždėtas polietileninis maišelis ir mėlyna virve užrištos rankos, kiek prisimena, jam buvo suduoti keli smūgiai.

Garažas buvo neužrakintas. G. Š. pakėlė vartus ir jie atsidarė. Garaže G. Š. pririšo A. M. rankas prie keltuvo ir pakėlė keltuvą taip, kad A. M. kojomis sunkiai siekė žemę. Laužtuvu G. Š. daužė A. M. ir klausinėjo dėl automobilio, bet informacijos apie automobilį negavo, nes A. M. neprisipažino.

Sumušęs A. M. , G. Š. paėmė reples, įtempė A. M. ausį ir peiliu nupjovė ausį ir įdėjo ją į kišenę. Po to A. M. ant galvos užmetė tepaluotą skudurą.

Nuo tada jis A. M. daugiau nebematė.

Šie N. B. parodymai laikytini teisingais, nes jie visiškai atitinka tuos parodymus, kuriuos N. B. buvo davęs pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 47-54, t. 6).

Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2006 metų rudenį, N. B. prašymu iš Jurbarko atvažiavo į Kauną. Autobusų stotyje jį pasitikęs N. B. nuvedė į parką, esantį šalia stoties. Tuo metu prie jų sustojo automobilis „BMW“, kurį vairavo Darius. Iš automobilio išlipo G. Š. ir jo pažįstamas „Efka“, kurie sudavė jam keletą smūgių ranka į galvą, nukritus, kelis kartus įspyrė ir įsodino į automobilį „BMW“, ant galinės sėdynės. G. Š. jam priekaištavo, kad pastarasis pasakė Jurbarke gyvenantiems broliams B., kur G. Š. Kaune laiko iš jų savavališkai pasiimtą automobilį „Mercedes Benz“. Automobilyje G. Š. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, o jis ant galinės sėdynės per vidurį, iš šonų sėdėjo „E.“ ir N. B. . G. Š. jam virve surišo rankas, ant galvos uždėjo polietileninį maišelį ir nuvežė į garažą. Garaže G. Š. pririšo jį prie automobilinio keltuvo ir armatūros strypu bei sportavimui skirta metaline spyruokle su galuose esančiomis medinėmis rankenomis sudavė daug smūgių. Mušdamas klausinėjo, ar jis pasakė B. apie automobilį, po ko replėmis įtempė jo dešinę ausį ir peiliu ją nupjovė. Po to vėl mušė minėtais įrankiais, po vieno smūgio jis neteko sąmonės ir ją atgavo tik vedamas iš garažo į automobilį. G. Š. ir dar vienas garaže buvęs vyriškis jį nuvežė ir išleido Veiverių plente, prie stotelės, kur jis praeivių paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ( b. l. 159-160, t. 2).

Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad jį sužalojant G. Š. nedalyvavo, o tuos smurto veiksmus, kuriuos anksčiau buvo priskyręs G. Š. , atliko V. G. (b. l. 155-157, t. 9).

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nesugebėjo paaiškinti, kodėl pakeitė parodymus (b. l. 156, t. 9). Jis pripažino, kad buvo gavęs N. B. rašytų raštelių, kuriuose buvo raginama neduoti parodymų prieš G. Š. , tačiau teigė, kad tie rašteliai įtakos parodymų turiniui ir jų pakeitimui neturėjo (b. l. 17, t. 10).

Vertindama šiuos parodymus kolegija prieina prie išvados, kad teisingi yra pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apeliacinės instancijos teisme duoti N. B. parodymai, taip pat ir prokurorui 2007-06-20 duoti A. M. parodymai. Tokia išvada daroma dėl keleto priežasčių. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme N. B. paaiškino, kad pirmosios instancijos teisme parodymus pakeitė iš baimės. Jo ir A. M. prokurorui duoti parodymai apie nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybes, įskaitant ir nemaža šio įvykio detalių, sutapo. Be to, parodymus apie tai, kad asmenį, pravarde „P.“ garaže sumušė ir jam ausį nupjovė G. Š. , N. B. davė ir 2007-05-11 parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 63-69, t. 6). Parodymo atpažinti pagal fotografiją protokolas patvirtina, kad N. B. atpažino nukentėjusįjį A. M. kaip asmenį, pravarde „P.“, apie kurį buvo davęs parodymus 2007-05-11 (b. l. 55-56, t. 6).

Visuma šių duomenų patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tyčinį sunkų A. M. sveikatos sutrikdymą padarė G. Š. . Pastarojo teiginys apeliaciniame skunde, kad pats nukentėjusysis geriausiai žino, kas jį sunkiai sužalojo, yra teisingas. Tačiau tai nekeičia teismo išvadų tuo klausimu, nes nukentėjusysis, nors ir žinodamas, kad jį sužalojo G. Š. , teigia, kad tai padarė N. B. . Tačiau iš jau aptartų įrodymų, iš N. B. parodymų apie tai, kad jis yra nuteistas už A. M. darytą poveikį dėl parodymų davimo, iš N. B. laiškelių A. M. , kuriuose N. B. prašo kaltę dėl šio nusikaltimo nuo G. Š. perkelti jam (N. B. ) matyti, kad tos N. B. pastangos pasiekė tikslą ir nukentėjusysis davė neteisingus parodymus, kuriais bandė padėti G. Š. išvengti atsakomybės už sunkų A. M. sveikatos sutrikdymą. Tai, kad D. L. ir E. Ž. neparodo apie G. Š. dalyvavimą padarant šį nusikaltimą, taip pat nepaneigia įrodymų, kurie jau aptarti ir kurie tą kaltę patvirtina. D. L. bei E. Ž. su G. Š. dalyvavo padarant labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteisti šioje byloje, todėl nėra keista, kad nenori duoti G. Š. nenaudingų parodymų. Liudytojo A. V. parodymai tiesiogiai neįrodo G. Š. kaltės, tačiau patvirtina, kad šis turėjo galimybę naudotis jo garažu, o tai atitinka N. B. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. V. neparodė pažįstąs N. B. ir R. B. . Ši aplinkybė patvirtina, kad pastarieji neturėjo galimybės žinoti, kur yra, ir naudotis A. V. garažu (b. l. 73-74, t. 10). Tai dar kartą paneigia G. Š. apeliacinio skundo teiginius ir nukentėjusiojo parodymus pirmosios instancijos teisme, kad į garažą nukentėjusįjį nuvežė N. B. , o G. Š. net nebuvo.

G. Š. veika teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas nusikaltimas, nes ilgai trukęs nukentėjusiojo mušimas, jo pririšimas prie keltuvo ir pakėlimas aukštyn, padarant, kad nukentėjusiojo kojos vos siektų žemę, daugybės smūgių sudavimas panaudojant įrankius, ausies nupjovimas, tyčiojimasis, nupjautą ausį įdedant nukentėjusiajam į kišenę, pagrįstai pripažinta veiksmais, rodančiais, kad kūno sužalojimas padarytas kankinant ir itin žiauriai.

Dėl nužudymo

Ir dėl šio kaltinimo nuteistasis N. B. apeliacinės instancijos teisme davė parodymus. Jis paaiškino, kad po A. M. sužalojimo, jie neišsiskyrė. Per visą naktį važinėjo pavalgyti, išgerti. Automobilyje įvyko pokalbis tarp D. L. , G. Š. , E. Ž. ir apie V. G. . G. Š. papasakojo apie tai, kad V. G. siūlė jį (N. B. ) vežti į mišką, kadangi įtarė, kad jis galėjo iš apiplėšto buto neatiduoti visų daiktų. Po to E. Ž. pasakė, kad buvo atvažiavęs V. G. ir nuteikinėjo juos prieš G. Š. . Dar buvo kalba apie D. L. mašiną. Baigus tą kalbą, buvo nutarta važiuoti pas V. G. ir su juo išsiaiškinti dėl tų blogų darbų ir intrigų.

Paryčiais jie nuvažiavo pas V. G. . Lyg tai D. L. nuėjo pakviesti V. G. , tačiau moteris jo nepakvietė. Tada jie nuvažiavo ir paėmė R. B. ir vėl grįžo pas V. G. . R. B. pakvietė V. G. . Kiti tuo metu nesirodė, kad V. G. nieko neįtartų. Kai V. G. įsėdo į automobilį, jam iš šonų įsėdo E. Ž. ir jis (N. B. ). Įsėdus į automobilį, G. Š. surišo V. G. rankas priekyje. V. G. per daug nesipriešino.

Tada jie dar pavažinėjo po Kauną, po to išvažiavo už Kauno ribų, į Karmėlavą.

Jie šešiese važiavo D. L. automobiliu „BMW“. Už vairo buvo D. L. . Be vairuotojo automobilyje, priekyje sėdėjo G. Š. , o gale jis (N. B. ), R. B. , E. Ž. ir V. G. .

Bevažiuojant, G. Š. , sėdėdamas priekyje, pradėjo reikšti V. G. pretenzijas, sudavė jam ranka į veidą, po to atsisukęs apie du kartus peiliu įdūrė į ranką, į koją. Nuo dūrių peiliu, V. G. bėgo kraujas. Kai važiavo automobiliu, virvės galą laikė G. Š. , o atvažiavus prie kapinių G. Š. virvės galą perdavė D. L. .

Nuvažiavus prie Karmėlavos kapinių, jis (N. B. ) ir R. B. išlipo ir valėsi kraują, nes V. G. kraujavo ir iškruvino jų drabužius. D. L. laikė virvę, prie kurios buvo pririštas V. G. , o E. Ž. ir G. Š. kažkur nuėjo. Vėliau jie grįžo nešini didele languota turgaus tipo rankine. Vėliau paaiškėjo, kad ten buvo sustingęs cementas, kaip svoris.

Jiems atėjus, G. Š. pasakė, kad „važiuosime ieškoti kranto“ ir kad „dėsim senį į vietą (V. G. vadindavo „seniu“)“. Jis (N. B. ), o taip pat ir kiti, įskaitant ir V. G. , tai girdėjo ir suprato, kad V. G. bus nužudytas, nes visiems buvo žinoma, kad frazė „dėti į vietą“ reiškia nužudymą.

Kai rado vietą, kur galima arčiau kranto privažiuoti, sustojo. G. Š. jam liepė paimti tą rankinę, kuri buvo atsinešta nuo kapinių, ir padėti vesti V. G. . Šis nesipriešino, pats ėjo. Į apačią prie upės nusileido jis (V. B. ), E. Ž. , G. Š. ir V. G. . Tada G. Š. jam liepė padėti E. Ž. parversti V. G. ant žemės. Tą nurodymą jie su E. Ž. įvykdė.

Kai V. G. jau gulėjo ant žemės, G. Š. atrišo V. G. rankas ir surišo jas V. G. už nugaros. Jis padėjo G. Š. laikyti V. G. rankas. Visa tai vyko šalia vandens. E. Ž. koja užmynė V. G. ant galvos ir V. G. nebegavo oro, ir pradėjo muistytis. Tada G. Š. liepė jam (V. B. ) stipriau laikyti, ir jis laikė maždaug ties V. G. pečiais jo nugarą. G. Š. buvo su keliu prispaudęs V. G. nugarą ties sėdmenim. Jis laikė V. G. rankas, nes jos dar nebuvo gerai surištos. Tuo metu V. G. galva buvo po vandeniu.

Kai V. G. nurimo, tapo aišku, kad jis nebegyvas.

Tada buvo pakviestas R. B. . Prie V. G. kūno pririšus minėtą sunkią rankinę jam ir R. B. buvo liepta nustumti V. G. į vandenį taip, kad jo kūno nesimatytų. Jie įstūmė kūną, kad nebebūtų matyti.

Paskandinus V. G. kūną, visi nuvažiavo pas D. L. . D. L. davė persirengti. Po to, G. Š. jį ir R. B. nuvežė paimti daiktų iš buto, kur gyveno V. G. . Buto šeinininkei, pas kurią V. G. nuomojosi kambarį, R. B. pasakė, kad V. G. išvažiavo į užsienį. Jie paėmė V. G. daiktus ir nuvažiavo pas D. L. . Dalį V. G. daiktų pasiėmė E. Ž. .

Tokie V. B. parodymai atitinka pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, kuriuose jis buvo parodęs iš esmės tas pačias V. G. nužudymo aplinkybes (b. l. 47-54, t. 6). Šie parodymai sutampa ir su nuteistojo R. B. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme. R. B. davė nuoseklius parodymus, nėra nustatyta, kad jis turėtų pagrindą apkalbėti kitus. Šių parodymų patikimumą patvirtina ir tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu tiek V. G. , tiek R. B. nurodė tokias pat V. G. nužudymo aplinkybes (b. l. 141-145, t. 5; 42-45, t. 6). Jų nurodytas aplinkybes atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad V. G. lavono radimo vieta ir ypatybės atitinka jų nurodytas aplinkybes (b. l. 9-20, t. 3). Ginčydamas ikiteisminio tyrimo metu duotų N. B. parodymų atitikimą įrodymams keliamiems reikalavimams, G. Š. nurodo, kad N. B. buvo apklaustas asmenų, kurie neužfiksuoti apklausos protokole, jo gynėjas dalyvavo tik apklausos pradžioje ir pabaigoje. Be to, kaip teigiama G. Š. apeliaciniame skunde, apklausos įraše taip pat matyti, kad N. B. duoda parodymus, skaitydamas juos iš jam pateikto lapo. Nuteistojo manymu, šios apklausos metu pastarasis buvo girdomas kava ar kitais narkotikais.

Šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais bylos duomenimis, tai tik G. Š. manymas, kuris nesant tai pagrindžiančių duomenų, atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teisme N. B. paneigė buvus bet kokį bylą tyrusių pareigūnų neteisėtą poveikį jam, taip pat ir kitų pažeidimų buvimą.

Nors G. Š. , D. L. ir E. Ž. neigė G. Š. buvimą nusikaltimo vietoje, iš užfiksuoto įrašo apie telefoninį skambutį nustatyta, kad iš vietovės, esančios nusikaltimo padarymo vietoje, 2006-11-04, 09.56 val.,- tuo laiku, kai buvo nužudytas V. G. , per bazinę ryšio stotį Nr. KN019B įvykusio sujungimo metu mobilaus ryšio abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi G. Š. bendravo su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi jo sugyventinė ( b.l. 5-10, t. 5). Ši aplinkybė patvirtina G. Š. kaltinančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tų išvadų nepaneigia G. Š. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė – kad automobilyje nerasta jo biologinių pėdsakų. Iš bylos žinoma, kad G. Š. nebuvo sužalotas, todėl nieko keisto, kad jo pėdsakų galėjo ir nelikti. Kad asmens biologinių pėdsakų lieka ne visais atvejais matyti ir iš to, kad nuteistųjų (N. B. , E. Ž. , D. L. ) pėdsakų taip pat nerasta, nors jie net neginčija važiavę automobiliu. Nukentėjusioji A. G. parodė, kad atpažino vyrui anksčiau priklausiusius bliuzoną ir batus, paimtus pas R. B. , taip pat atpažino ir rankinę su ratukais, paimtą pas G. Š. – tokią turėjo ir jos vyras (b. l. 160-161, t. 8). Šias aplinkybes patvirtina ir daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolai, iš kurių matyti, kad A. G. atpažino pas N. Ž. , G. Š. ir R. B. paimtus anksčiau jos vyrui priklausiusius daiktus – batus, kelnes, bliuzoną, šortus, kelioninį krepšį (b. l. 73-75, t. 5, 46-52, 91-92, 137-138, t. 4). Kaip ir nurodoma G. Š. apeliaciniame skunde, krepšys nėra identifikuotas kaip garantuotai tikrai tas pats, kuris paimtas iš V. G. , tačiau vertinant įrodymus kaip visumą, jis tikrai neduoda pagrindo abejoti teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Šie įrodymai patvirtina R. B. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, taip pat ir N. B. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus bei paneigia G. Š. parodymus, kad jis nebuvo įvykio vietoje bei E. Ž. ir D. L. parodymus, kad bevažiuojant į pirtį kilo konfliktas tarp R. B. bei N. B. iš vienos pusės, bei V. G. iš kitos pusės, kad pastarąjį N. B. su N. B. nusivijo ir šis nebegrįžo.

Nors pirmosios instancijos teismas, kaip nurodoma E. Ž. gynėjos apeliaciniame skunde, detaliai ir neanalizavo E. Ž. parodymų, tačiau juos perteikė. Taip pat perteikė ir šiems iš esmės prieštaraujančius N. B. bei ikiteisminio tyrimo metu duotus N. B. parodymus, išanalizavo kitus įrodymus. Remdamasis jų visuma pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisingi yra R. B. bei ikiteisminio tyrimo metu duoti N. B. parodymai. Tokiu atveju nei E. Ž. , nei D. L. parodymai apie tai, kad su V. G. nužudymu jie nesusiję, negali būti teisingi ir jau minėtas detalus jų neanalizavimas tiesos nustatymui nepakenkė, asmenų lygybės prieš įstatymą principo nepažeidė. Visuma aptartų duomenų patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog G. Š. , E. Ž. , N. B. tiesiogiai dalyvavo atimant V. G. gyvybę, todėl jie yra nužudymo vykdytojai. Ginčydamas savo kaltę, D. L. apeliaciniame skunde teigia, kad jis tik vairavo automobilį, o įvykio (nužudymo) vietoje nebuvo. Iš tikro R. B. ir D. L. savo veiksmais tiesiogiai gyvybės neatėmė, tačiau iš jau aptartų įrodymų matyti, kad D. L. automobiliu vežiojo kitus asmenis, suvokdamas, kad ieškoma vietos nužudymui, laikė virvę, kuria buvo surištas V. G. , kad jis nepabėgtų, kol G. Š. ir E. Ž. buvo išėję ieškoti daiktų, reikalingų V. G. kūno nuskandinimui, o jiems sugrįžus, nuvežė visus prie Neries upės, kur V. G. buvo nužudytas. Šie D. L. , o taip pat ir apeliacinio skundo nepadavusio R. B. veiksmai tinkamai įvertinti kaip padėjimas nužudyti. Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalis nustato, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Būtent tokius veiksmus – teikdamas priemonę – automobilį, reikalingą V. G. vežti, ieškant nužudymui reikalingos vietos, šalindamas kliūtis, t. y. laikydamas už virvės V. G. ir taip šalindamas galimybę šiam pabėgti, D. L. ir padėjo padaryti nusikaltimą. N. B. parodymai paneigia D. L. teiginį, kad jis neturėjo motyvo nužudyti V. G. . Motyvu pripažįstamos ir nebūtinai tikrovę atitinkančios paskatos, todėl nėra būtina, kad V. G. realiai būtų atlikęs kokius nors kaltus veiksmus dėl D. L. automobilio, svarbu, kad apie tai, kaip apie netinkamą V. G. elgesį, buvo kalbama prieš važiuojant jo nužudyti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir nužudymą kvalifikuojantį požymį – tai, kad V. G. nužudytas kankinant. V. G. iki nužudant gana ilgą laiką žinojo, kad bus nužudytas, buvo surištomis rankomis vežiojamas, ieškant tinkamos nužudymo vietos, renkant sunkumus kūnui paskandinti. Todėl G. Š. , E. Ž. , N. B. pagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o R. B. ir D. L. – pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Visi nuteistieji matė ilgai trunkančią kankinančią situaciją, kurioje buvo V. G. ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, susijusius su nužudymu, taigi visi jie suvokė ir paminėtą nužudymą kvalifikuojantį požymį.

G. Š. apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo motyvą – siekį išlaikyti autoritetą. Savo argumentus G. Š. grindžia tuo, kad D. L. ir E. Ž. buvo nuteisti ir greitu laiku turėjo pradėti atlikinėti laisvės atėmimo bausmę. Tokie argumentai nepagrįsti, nes autoritetas tarp nuteistųjų nėra momentinis dalykas, jį siekiama palaikyti ir laisvės atėmimo vietose, ir išėjus iš ten. Todėl tokie G. Š. apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir atmetami.

Dėl bausmių

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę numato tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

N. B. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme savo kaltę pripažino, taip pat davė vertingus parodymus ir apie kitų nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas ir šie jo parodymai buvo reikšmingi nustatant bylos aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teisme jis neigė savo ankstesnius parodymus, aiškino, kad parodymai išgauti neteisėtais būdais, bandė palengvinti kitų kaltinamųjų padėtį. Jis net nuteistas už poveikį nukentėjusiajam A. M. . Todėl formalaus pagrindo pripažinti N. B. aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra. Tačiau įvertindama jo ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų svarbą, siekdama, kad būtų skatinamas bendradarbiavimas su nusikaltimus tiriančiomis institucijomis, kolegija į tai atsižvelgia ir N. B. paskirtąsias bausmes švelnina. Tai padarytina ir atsižvelgiant į nuteistojo N. B. ligą - tuberkuliozę, kurią įrodo 2009-11-17 laisvės atėmimo vietų ligoninės išduotas medicininis pažymėjimas. Kartu kolegija įvertina ir šio nuteistojo neigiamą asmenybę, tai, kad jis ne kartą teistas, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Todėl jam bausmė sumažintina orientuojantis į vidurį tarp minimalios bausmės ir sankcijos vidurkio ir dėl neteisingai paskirtos bausmės nuosprendis pakeičiamas (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kolegija negali pabloginti nuteistojo padėties pagal jo prašymą ir paskirti bausmę atlikti kalėjime. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Švelninti bausmes nuteistiesiems G. Š. , N. Ž. ir D. L. kolegija nemato pagrindo.

G. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta tik dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalyje. Dėl nusikaltimų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę dėl nužudymo sunkina tai, kad nusikalto veikdamas organizuota grupe. Jis buvo plėšimo ir nužudymo iniciatorius, padarė du labai sunkius ir vieną sunkų nusikaltimą, yra ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, todėl jam už kiekvieną nusikaltimą pagrįstai paskirtos griežtesnės bausmės, nei kitiems bendrininkams ir didesnės kaip sankcijos vidurkis bausmės. Paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, jas laikyti per griežtomis ir švelninti nėra pagrindo.

E. Ž. ne kartą teistas, naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumams, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl jam paskirtos sankcijos vidurkiui lygios bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, jas laikyti per griežtomis ir švelninti nėra pagrindo.

D. L. padėjo padaryti nužudymą neišnykus teistumams, būdamas recidyvistas, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad jis buvo tik padėjėjas jam paskirta 4 metais už sankcijos vidurkį mažesnė bausmė nėra per griežta ir taip pat nešvelnintina.

N. B. , E. Ž. nužudymą ir plėšimą, o D. L. padėjimą nužudyti padarė būdami recidyvistais. Nors D. L. ir buvo tik padėjėjas, jo veikos apimtis, kuri jau aptarta šiame nuosprendyje (vežiojimas ieškant nužudymui vietos, laikymas už virvės, kuria surištas pasmerktas nužudymui asmuo) taip pat rodo didelį jo pavojingumą visuomenei. Tai reikšminga ne tik skiriant bausmę, bet ir sprendžiant pripažinimą pavojingu recidyvistu. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad asmuo, kuris labai sunkų nusikaltimą padaro būdamas recidyvistas, gali būti pripažįstamas pavojingu recidyvistu. Todėl pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti N. B. , D. L. ir E. Ž. pavojingais recidyvistais atitiko kaltininkų asmenybes ir įstatymo reikalavimus, todėl ši nuosprendžio dalis nekeistina, o D. L. prašymas panaikinti jo pripažinimą pavojingu recidyvistu, atmetamas.

Civiliniai ieškiniai byloje išspręsti tinkamai, tai apeliaciniuose skunduose ir neginčijama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuspre n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:

N. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį nuteisti laisvės atėmimo bausme ketveriems metams, o pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą - laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi bei 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir 2007 m. balandžio 13 d., 2007 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 28 d. nuosprendžiais paskirtas laisvės atėmimo bausmės subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, prie subendrintos bausmės pridėti 2004 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį -11 dienų ir galutinę bausmę N. B. nustatyti laisvės atėmimą dvylikai metų ir 11 dienų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų G. Š. , D. L. ir nuteistojo E. Ž. gynėjos advokatės Aidos L. K. apeliacinius skundus atmesti.