Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Valdo Vitunsko,

dalyvaujant prokurorei G. R., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M., gynėjai advokatei Deimantei Tiškei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. (toliau – ir apeliantas) gynėjos advokatės Deimantės Tiškės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. spalio 23 d. nuosprendžio (toliau – ir nuosprendis), kuriuo jis padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, remiantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį pagal laidavimą laiduotojo A. M. atsakomybėn be piniginio užstato, nustatant laidavimo terminą 1 metams, ir baudžiamoji byla M. M. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, nuspręsta paskirti M. M. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jam 1 metus 6 mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 1 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalies 3 punktu, nuspręsta paskirti M. M. baudžiamojo poveikio priemonę – turto, tai yra transporto priemonės „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą.

Nuspręsta laikiną nuosavybės teisės apribojimą M. M. turtui – automobiliui „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo.

Nuspręsta kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir specialiosios teisės sustabdymą, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąsias priemones panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. M. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 28 d., apie 15.00 val., J. B. gatvėje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (nutarimo redakcija nuo 2024 m. gruodžio 1 d.) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviam asmeniui, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Audi A6“ su valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ ARFM-0377 (patikros Nr. 2359327) tą pačią dieną 15.30 val. jam buvo nustatytas 1,75 promilių neblaivumas. Tokiu būdu jis vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas daugiau kaip 1,51 promilės neblaivumo.

2. Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, todėl jo veika pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Teismas sprendė, jog kaltinamasis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, turtinė žala nusikalstamais veiksmais nebuvo padaryta, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltinamojo ir laiduotojo tarpusavio santykius ir laiduotojo galimybes daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl kaltinamasis M. M. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotinas laiduotojo A. M. atsakomybėn be užstato 1 metų laikotarpiui, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina. Teismas sprendė, jog šiuo atveju, padarytas sunkesnis pažeidimas – nusikaltimas, todėl nėra jokio pagrindo skirti kaltinamajam baudžiamojo poveikio priemonę, kuri yra švelnesnė, nei numatyta už analogiško pobūdžio administracinį nusižengimą ar apskritai neskirti. Aplinkybės dėl darbo pobūdžio, dukros išlaikymo, mokesčių mokėjimo, kaltinamajam buvo žinomos ir anksčiau, tačiau tai nesustabdė kaltinamojo nuo nusikaltimo padarymo. Be to, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad M. M. darbo funkcijos nėra tiesiogiai susijusios su transporto priemonių vairavimu, šiuo metu, net ir sustabdžius teisę vairuoti transporto priemones, jis vykdo savo tiesiogines funkcijas, kas rodo, jog kaltinamojo galimybės dirbti ir gauti pajamų nėra apsunkintos. Kaltinamasis vairavo transporto priemonę praėjus valandai po alkoholinių gėrimų vartojimo, nesant tam būtinybės, dienos metu esant pakankamai intensyviam eismui ir tokiais veiksmais kėlė itin didelį pavojų kelių eismo saugumui, savo ir kitų kelių eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, taip pat į kaltinamajam nustatytą neblaivumo laipsnį ir kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis. M. M. vairavo jo vardu registruotą transporto priemonę „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,75 promilių neblaivumas, todėl minėta transporto priemonė pripažintina nusikalstamos veikos padarymo priemone ir konfiskuotina.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apelianto gynėja apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir laidavimo terminu, bei prašo baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skirti trumpesniam nei sankcijoje numatytas minimalus terminas skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos.

3.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas vienerių metų ir šešių mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminas yra paskirtas tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, taip pat neatsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas paskiriant baudžiamąją poveikio priemonę - teisę vairuoti kelių transporto priemonės atėmimą, jos tinkamai nemotyvavo, neįvertino šios priemonės taikymo tikslingumo.

3.2. Skunde teigia, kad M. M. nusikalto pirmą kartą, padarė neatsargų nusikaltimą, jis pilnai supranta savo veiksmų negrįžtamas pasekmes ir dėl to labai gailisi bei gailėsis visą likusį gyvenimą. Apeliantas nusikaltimą padarė būdamas neteistas, nėra įrašytas į psichiatro ar narkologo įskaitą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Taip pat pažymime, kad M. M. yra pavyzdingas vairuotojas, kadangi penkių metų laikotarpyje administracine tvarka buvo baustas vos du kartus (bet ne už šiurkščius nusižengimus), kas laikytina itin retu atveju šiais laikais. Sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, tačiau jo veika padaryta esant neatsargiai kaltės formai, jis nesiekė ir nesukėlė sunkių padarinių, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą gyvenime.

3.3. Skunde pažymima, jog specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones turėjimas yra neatsiejama apelianto M. M. profesinio bei asmeninio gyvenimo dalis, šios teisės atėmimas vienerių metų ir šešių mėnesių terminui stipriai pablogintų jo gyvenimo kokybę, apsunkintų socialinį funkcionavimą ir prisitaikymą, itin paveiktų gebėjimą dirbti bei rūpintis tiek savo, tiek jam artimų asmenų gerove. Teisė vairuoti M. M. yra būtina dėl darbo. Apelianto darbovietė yra įmonėje UAB „TOI-TOI Lietuva“. M. M. darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, kadangi jis vykdo techninės priežiūros darbus objektuose įvairiuose Lietuvos vietose. Kiekvieną dieną vykti j darbą naudojantis viešuoju transportu galimybės nėra, kadangi M. M. gyvena rajone, t. y. kaimo vietovėje.

3.4. Skundo autorius teigia, jog vairuotojas su transporto priemone neatliko jokių staigių manevrų, vairavimo metu nesukėlė jokios avarinės situacijos ir policijos pareigūnams nesukėlė jokių įtarimų dėl šioje eismo situacijoje dalyvaujančios transporto priemonės. Tame kelio ruože, kuriame važiavo M. M., eismas nebuvo intensyvus. M. M. vairavo transporto priemonę ne miesto teritorijoje, o kaime, t. y. (duomenys neskelbtini), tame ruože, kur yra vos po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi. Ir pats nuvažiuotas atstumas buvo nedidelis, vairuota šviesiu paros metu, esant geram matomumui, asmuo jokio eismo įvykio nesukėlė, materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais nebuvo padaryta. Šios aplinkybės patvirtina mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą.

3.5. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog atėmus apeliantui specialiąją teisę vairuoti transporto priemones iki 1 metų bus įgyvendintas jo nubaudimas bei prevencinis auklėjimas nekartoti tų pačių klaidų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad jis važiavo prisisegęs saugos diržus, su įjungtomis šviesomis, automobilis buvo draustas privalomuoju draudimu, atlikta automobilio techninė apžiūra, niekam nebuvo padaryta žala, savo sąžiningais ir pilietiškais veiksmais jis prisidėjo prie greito ir objektyvaus nusikalstamos veikos atskleidimo.

4. Atsiliepimų byloje negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

M. M. gynėjos advokatės Deimantės Tiškės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o nesutinkama tik su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimu vairuoti transporto priemones terminu. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), kartu patikrindamas ir tai, ar nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, galėję turėti įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

7. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. gynėjos apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą nuo 1 metų 6 mėnesių iki mažesnio, nei sankcijoje numatytas – mažesnio, nei 1 metų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metų 6 mėnesių terminui ir ją sutrumpinti, nėra objektyvaus pagrindo.

8. Pažymėtina, jog baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamosios poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, skiriamos tais atvejais, kai asmuo naudodamasis specialia teise, padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014, 2K-183-628/2023 ir kt.).

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog sprendimą paskirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nustatant mažesnį nei vidutinį šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo terminą, apylinkės teismas grindė šiomis aplinkybėmis: padarytos nusikalstamos veikos rūšimi – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, praeityje būnant neteistam, baustam administracine tvarka, dirbančiam, proporcingumo principu, atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebūvimu. Apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, darė išvadą, kad siekiant užkirsti kelią tokio pobūdžio veikoms daryti ateityje, įvertinus jau aptartas M. M. asmenybę, bei jo veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nusprendė skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – įstatyme numatytam mažesniam, nei vidutiniam šios baudžiamojo poveikio priemonės terminui – 1 metams 6 mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokio pirmos instancijos teismo vertinimo nepašalina apelianto nurodytos aplinkybės, jog teisė vairuoti jam reikalinga darbo veikloje, kadangi šios aplinkybės jam buvo žinomos jau nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nesulaikė jo nuo teisei priešingo elgesio.

10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas M. M. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos taikymo terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. M. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – neblaivus vairavo automobilį, kuomet jo neblaivumas siekė 1,75 promilės, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, galėjo sukelti skaudžias ir negrįžtamas pasekmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jis sėdo už transporto priemonės vairo neblaivus, nesant jokios būtinybės vairuoti. Pakartotinai įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias apelianto asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 1 metų 6 mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus šios poveikio priemonės taikymo terminas yra 5 metai, o už pakartotinį pažeidimą net 7 metai, todėl apeliantui paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas ar dar didesnis jo sumažinimas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju apelianto padaryta nusikalstama veika kėlė pavojų ne tik asmeniškai pačiam vairuotojui, bet ir kitų eismo dalyvių bei visuomenės saugumui. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei yra akivaizdus – apeliantas vairavo neblaivus (nustatytas 1,75 promilių neblaivumas) dienos metu (15.00 val.), J. B. gatvėje, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, kurioje galėjo važiuoti ir kiti eismo dalyviai, o rimtesnių pasekmių buvo išvengta tik atsitiktinumo dėka. Nors skunde teigia, kad apeliantas policijos pareigūnų nebuvo stabdomas, o tik stovėjo įjungtu varikliu, tačiau, tai nepaneigia aplinkybės, kad jis vairavo transporto priemonę minėtoje vietoje, minėtu laiku ir būdamas neblaivus. Be to, kilus pasekmėms dėl tokio nuteistojo neteisėto elgesio, jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę. Apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, būdamas neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors jokia materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Kaip jau minėta, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė 1 metų 6 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kuris atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės (poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam mažesniam nei 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

12. Apeliacinio skundo teiginys, kad apeliantui teisė vairuoti būtina darbinėms funkcijoms atlikti, ar kad ji reikalinga šeiminiams poreikiams patenkinti, nėra priežastimi sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Pažymėtina, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia prioriteto baudžiamajai atsakomybei švelninti. Taip pat pažymėtina, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netrukdo dirbti kitokio pobūdžio darbą, t. y. darbą, kuriame jo tiesioginės užimamos pareigos nebūtų tiesiogiai susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, toje pačioje ar kitoje darbovietėje. Jokių kliūčių, kurios trukdytų jam dirbti gan neilgą laikotarpį kitokio pobūdžio darbą, kuriam nereikia teisės vairuoti transporto priemones, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Tokių aplinkybių nenurodyta ir M. M. apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų, jog jis toliau savo nerūpestingu elgesiu nekeltų grėsmės nei sau, nei kitiems eismo dalyviams.

13. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. nuosprendis dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metų 6 mėnesių terminui yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl neteisingai taikytos baudžiamojo poveikio priemonės ir sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2025 m. gruodžio 12 d. pažymą Nr. APD-2025-14252, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Darius Karabinas, teikė antrinę teisinę pagalbą M. M. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 141,67 Eur.

15. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata M. M. buvo išaiškinta nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal M. M. gynėjos skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, bei tai, kad gynėjas Darius Karabinas buvo atleistas nuo M. M. gynimo, jam sudarius susitarimą dėl gynybos su advokate Deimante Tiške, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš M. M. išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. M. gynėjos advokatės Deimantės Tiškės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.