- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-335-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01374-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- O. Š.
- Atsakovas
- B. M.
- Kategorijos
- 2.1.3.3.1Piniginiai vertybiniai popieriai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2741-341/2015 pagal ieškovo O. Š. ieškinį atsakovei B. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovės B. M. priešieškinį ieškovui O. Š. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas O. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės B. M. 9 847 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio mėn. buvo kelis kartus skolinęs atsakovei pinigines sumas, kurias atsakovė iš dalies grąžindavusi. 2015 m. sausio 15 d. ieškovo prašymu atsakovė patvirtino ieškovui negrąžintos paskolos likutį – išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 9 847 Eur sumai. 2015 m. kovo 27 d. ir 2015 m. balandžio 1 d. ieškovas išsiuntė atsakovei raštus, kuriais pareikalavo apmokėti vekselį bei grąžinti perduotą piniginę sumą. Ieškovas taip pat kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, tačiau sužinojo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisės aktų pakeitimai, pagal kuriuos vekselis privalėjo būti notariškai patvirtintas, ir todėl minėtu pagrindu notaras negalėjo išduoti vykdomojo įrašo. Atsakovė iki šiol minėtos piniginės sumos ieškovui negrąžino.Atsakovė B. M. su ieškiniu nesutiko ir pareikštu priešieškiniu prašė 2015 m. sausio 15 d. vekselį pripažinti negaliojančiu. Nurodė, kad niekada neturėjo piniginių santykių su ieškovu ir nebuvo gavusi iš jo pinigų. Teigė, kad 2015 m. sausio 15 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį kaip bendrovės UAB „Ehotexs“ atstovė. 2014 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi naujas UAB „Ehotexs“ akcininkas E. D. įsigijo visas nurodytos įmonės akcijas iš ieškovo, ir sudarant sutartį akcijų pirkėjo E. D. interesams atstovavo atsakovė. Atsakovės teigimu, vekselio tikslas buvo susietas su užsienio užsakovo – įmonės Ensemble Clothing Limited (Didžioji Britanija) – skola UAB „Ehotexs“, t. y. ieškovas manė, kad ši skolos suma (34 000 Lt / 9 847 Eur) turėtų priklausyti jam, ir tikėjosi ją gauti. Naujasis akcininkas šios sumos išmokėjimą sutiko svarstyti tuomet, kai įmonė Ensemble Clothing Limited (Didžioji Britanija) atsiskaitys su UAB „Ehotexs“. 2015 m. sausio 15 d. ieškovui atvykus į UAB „Ehotexs“ įmonę ir įkalbinėjant atsakovę dėl atsiskaitymo garantijų, atsakovė, telefonu pasitarusi su naujuoju akcininku, įformino formalų pasižadėjimą sumokėti ieškovui gautus iš Ensemble Clothing Limited pinigus. Ieškovas pateikė vekselio blanką atsakovei pasirašyti; atsakovė, pasitikėdama ieškovu ir neabejodama jo sąžiningumu, kaip atstovė ir įmonės vadovė pasirašė vekselio blanką, kurį ieškovas pats užpildė. 2015 m. kovo 3 d. pranešimu iš Didžiosios Britanijos atsakovė sužinojo apie įmonei Ensemble Clothing Limited pradėtą bankroto procedūrą ir jau 2015 m. sausio 15 d. buvus paskirtą bankroto administratorių; paaiškėjo, jog įmonė UAB „Ehotexs“ skolos (34 000 Lt / 9 847 Eur) iš įmonės Ensemble Clothing Limited neatgaus. Atsakovės teigimu, ieškovas žinojo apie užsienio užsakovo nemokumą, kurį nuslėpė, nes norėjo gauti atsiskaitymo garantijas. Pažymėjo, kad sandoris ne tik neatitinka formos reikalavimų, bet ir yra negaliojantis dėl esminio sandorio elemento – tikrosios šalių valios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad, atsakovei pasirašant vekselį, nesilaikyta imperatyvaus įstatymo reikalavimo (notarinės formos), todėl vekselis laikytinas paprastu skolos rašteliu, ir konstatuotina, kad ieškovas, būdamas verslininkas, suvokdamas, kad surašytas vekselis patvirtina pinigų paskolinimo faktą bei įsipareigojimą juos grąžinti, todėl jis turi būti surašytas privaloma notarine forma bei jame turi būti teisingai surašyti visi duomenys, o nesilaikydamas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo reikalavimų, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai.Teismas sprendė, kad ieškovo byloje pateiktas vekselis tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, tačiau pateiktas dokumentas turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi iš CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatytos paskolos sutarties sampratos matyti, kad pagrindinė paskolos davėjo pareiga – pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita.Teismas nurodė, kad ieškovas teigė atsakovei paskolinęs 9 847 Eur, o pinigai pagal atsakovės pasirašytą ginčo vekselį jai perduoti nebuvo, su kuo sutinka ir pats ieškovas. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ieškinio dalyką suformulavo kaip paskolos grąžinimą, bet nepatvirtino jokiais įrodymais, išskyrus ginčytiną vekselį, teismas sutiko su atsakovės teigimu, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrindžia ieškinyje nurodytą 9 847 Eur (34 000 Lt) sumą. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 4 dalį, paskolos sutartims, jei paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, sandoris turi būti sudarytas notarine forma.Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovo reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.Be to, teismas sprendė, kad šalims nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio notarinės formos reikalavimo, toks sandoris nesukėlė ir negali sukelti prievolinių teisinių padarinių, nes sandoris neprilygintinas vekseliui, todėl nėra pagrindo tenkinti ir atsakovės reikalavimo pripažinti vekselį negaliojančiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas O. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys netenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pinigų perdavimo atsakovei metu, t. y. kuomet laikytina, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, galiojęs Civilinis kodeksas nenustatė paskolos sutarčiai notarinės formos reikalavimo. Be to, net nesant rašytinės paskolos sutarties, skolos raštelio ar kitokio skolos dokumento, tai nedaro paskolos sandorio negaliojančiu.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, priėmė formalų sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovės dėstytos faktinės aplinkybės yra prieštaringos bei akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės ir kad ginčo aplinkybės bei byloje esantys įrodymai neabejotinai leidžia daryti išvadą bei susiformuoti įsitikinimui, kad tarp šalių buvo susiklostę (nors ir rašytine sutartimi neįforminti, o tik vekseliu patvirtinti) paskolos teisiniai santykiai.Teismas nepagrįstai suabsoliutino lingvistinį vertinimą bei aplinkybę, kad išduotame vekselyje nebuvo teksto apie pinigų priėmimą, neatsižvelgė į kitas reikšmingas ginčo aplinkybes bei įrodymus.Net sandorio negaliojimo dėl notarinės formos nesilaikymo atveju atsakovė, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, privalėtų grąžinti iš ieškovo gautas sumas.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė B. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismui ieškovas nurodo skirtingas paskolos suteikimo faktines aplinkybes, ir tai rodo ieškovo pozicijos šiuo klausimu nenuoseklumą ir prieštaringumą. Be to, apelianto nurodomo aplinkybės apie skolinimąsi laikytinos ne tik neįrodytomis, bet ir nelogiškomis.Byloje pateiktas vekselis nepatvirtina paskolos sutartinių santykių buvimo ir kaip dokumentas (sandoris ir vertybinis popierius) yra niekinis ir negaliojantis ab initio, todėl nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.Paskolos sutarties, reikalaujančios notarinės formos, sudarymą bei galiojimą besąlygiškai gali patvirtinti tik byloje pateikta notarinės formos sutartis. Jeigu tokios sutarties nėra, šalis negali įrodinėti jos sudarymo fakto kitomis priemonėmis, ir tai leidžia konstatuoti, kad tokia sutartis sudaryta nebuvo. Įvertinus paties apelianto teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus apie įmonės akcijų pardavimo dieną (2014 m. gruodžio 18 d.) paskolintą 34 000 Lt sumą, negali kilti jokių abejonių, kad toks sandoris privalo būti rašytinis, ir jo egzistavimo aplinkybė turėtų būti įrodinėjama atitinkamais rašytiniais įrodymais.Apeliantas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje remiasi kasacinio teismo išaiškinimais apie vekselio įrodomąją galią, nes nurodytoje kasacinio teismo nutartyje analizuojamas galiojančio ir atitinkančio reikalaujamos formos vekselio kvalifikavimo klausimas.Apeliantas tapatina vekselį su paskolos sutartimi, kurios sąlygos galėtų patvirtinti pinigų perdavimo faktą. Pats vekselis, kaip vienašalis sandoris ir vertybinis popierius, per se nepatvirtina pinigų perdavimo fakto ir nenumato abipusės prievolės įvykdymo. Taigi negalima sutikti su apelianto motyvais dėl restitucijos pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį taikymo, pripažinus sandorį negaliojančiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.Byloje nėra ginčo dėl to, kad apelianto pateiktas vekselis nurodyto įstatymo reikalavimo dėl notarinės vekselio formos neatitinka.Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Tai reiškia, kad apelianto pateiktas dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, ir jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt.Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galio, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal atsakovės pasirašytą vekselį jame nurodyta pinigų suma atsakovei nebuvo perduota, apelianto teigimu, vekselio pasirašymu buvo patvirtintas anksčiau apelianto atsakovei suteiktos ir negrąžintos paskolos likutis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, apeliantui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad nurodytas dokumentas (vekselis) buvo išduotas būtent sudarytos paskolos sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015).Nagrinėjamu atveju apelianto pateiktame dokumente, įvardytame vekseliu, jokios informacijos apie tai, kokio sandorio pagrindu buvo išrašytas vekselis, nėra. Apeliantas taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, t. y. kad apeliantas kaip paskolą atsakovei perdavė 9 847 Eur. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumo apeliantas neįrodė (CPK 178 str.).Dėl apelianto argumentų, susijusių su restitucijos taikymu pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas plačiau nepasisako, nes, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus motyvus, sprendžia, kad jie yra teisiškai neaktualūs nagrinėjamoje byloje.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai 270 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šio atsakovės prašymo netenkina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostata, draudžiančia advokato padėjėjui atstovauti klientams apeliacinės instancijos teisme.Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.