- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- A-756-1590-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. Č., J. A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Č. ir J. A. R. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Č. ir J. A. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. A. R. ir R. Č. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovų – Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. J. A. R. – 352 187 Lt neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d., R. Č. – 340 037,47 Lt neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d.
Pareiškėjai nurodė, kad R. Č. teisėjo pareigas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pradėjo eiti 1969 m. gruodžio 12 d., o Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. X-1125 „Dėl R. Č. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ jis buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. J. A. R. teisėjo pareigas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pradėjo eiti 1974 m. rugsėjo 2 d., Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. IX-1324 „Dėl J. A. R. skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku“ buvo paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, o Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. X-1278 „Dėl J. A. R. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigų“ jis nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigų, sukakus įstatymo nustatytam pensiniam amžiui.
Pareiškėjai pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pareiškėjų nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidė jų teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimų ir 2001 m. sausio 12 d. sprendimo išvadomis, kad draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Teigė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik vienai valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei – teisėjams. Toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Pareiškėjai papildomai pabrėžė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomos Darbo kodekso normos, nes teisėjo statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymas, o teisėjas yra teisminės valdžios atstovas. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje tiesiogiai taikytina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Teismų įstatymas ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnis.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą ir atsiliepimu į patikslintą skundą, nesutiko su pareikštu prašymu ir nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje ekonominės-finansinės ekspertizės išvadose konstatuota, jog 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo tik 2003 metais. Teigė, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2001 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą bei valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus. Pabrėžė, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus – teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui ir t. t. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėnesį jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teigė, kad teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimai sumažinti mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu, valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Taip pat nurodė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pažymėjo, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą.
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepimu į skundą ir atsiliepimu į patikslintą skundą prašė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nelaikyti atsakovu byloje, o jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas būtų laikomas atsakovu, nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.
Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, neturi teisės ar pareigos savo nuožiūra teisėjui mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos norminiai aktai. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nėra pavesta nei įstatymu, nei ad hoc atstovauti valstybei tokio pobūdžio bylose, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmai negali būti apskundimo objektu reikalaujant nepaskaičiuotos ir neišmokėtos, pasikeitus įstatymams, darbo užmokesčio dalies priteisimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų R. Č. ir J. A. R. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (su išeitine išmoka), kuri yra su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), turinčiais būti išskaičiuotais sprendimo vykdymo eigoje - 132 987,46 Lt nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2007 m. birželio mėn.; pareiškėjui J.A. R. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (su išeitine išmoka), kuri yra su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), turinčiais būti išskaičiuotais sprendimo vykdymo eigoje - 163 482,68 Lt nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2007 m. spalio mėn.
Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Nagrinėjant šią administracinę bylą minėto įstatymo nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios ir negalėjo būti taikomos. Pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., taigi ir pareiškėjams, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos, tačiau minėtas įstatymas, kuris skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su nesumokėtu teisėjų atlyginimu, net jeigu ir būtų jau galiojantis, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjų absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises.
Teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatavo, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime paminėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos valstybei, atsižvelgus į teisėjų atlyginimų dydžius nustatantį teisinį reguliavimą, kuris apsiriboja Konstitucija, kyla pareiga mokėti pareiškėjui teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, ir toliau po šio sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą taikytini Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis ir 298 straipsnis. Iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams (o ne iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo), yra priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų, ėjusių teisėjų pareigas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, reikalavimai dėl atlyginimo priteisimo tenkinami iš dalies. Iš viso pareiškėjui R. Č. priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis (su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą) nuo 2005 m. gegužės mėn. (t. y. skaičiuojant tris metus atgal nuo skundo padavimo dienos) iki 2007 m. birželio mėn. – 132 987,46 Lt, pareiškėjui J. A. R. – nuo 2005 m. gegužės mėn. (t. y. skaičiuojant tris metus atgal nuo skundo padavimo dienos) iki 2007 m. spalio mėn. – 163 482,68 Lt. Teismas pažymėjo, kad apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas. Tačiau šioje administracinėje byloje teismas, pritaikęs ieškininės senaties terminą, priteisė pinigines sumas: už 25 mėnesius R. Č. ir už 29 mėnesius J. A. R. . Todėl pareiškėjams pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas išlieka teisė reikalauti iš Lietuvos Respublikos nesumokėtos teisėjo atlyginimo dalies už 11 mėnesių R. Č. ir 7 mėnesius J. A. R. .
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai R. Č. ir J. A. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir pareiškėjui R. Č. iš Lietuvos valstybės priteistą nuostolių atlyginimą padidinti iki 181 973,96 Lt, pareiškėjui J. A. R. – iki 190 831,24 Lt.
Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 nagrinėjamoje byloje remtis negalima, nes teisinės aplinkybės šiose bylose yra skirtingos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas įstatymo analogija taikoma, jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykius. Šioje byloje yra įstatymai, tiesiogiai reglamentuojantys ginčo santykius. Tokie įstatymai yra Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios valstybės vadžios institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl žalos atlyginimo. Procesiniai terminai tokiems skundams, kaip ir ieškiniams, nenumatyti. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Teigia, kad atsakovo padaryti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimai yra tęstiniai, todėl ieškinio senaties terminas pareiškėjui R. Č. prasidėjo 2007 m. gegužės 11 d., J. A. R. – 2007 m. rugsėjo 25 d. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotas 2008 m. gegužės 7 d., nepraleidus ieškinio senaties termino (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalys). Nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįstą prievolę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiksmais yra pripažinusi prievolę, ką patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 579 ir Vyriausybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 19 d. aiškinamasis raštas XP-3194. Tai kaip įrodymus įtvirtino ir Lietuvos Respublikos 2008 m. spalio 28 d. įstatymas Nr. X-1761. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Civilinio kodekso 1.131 straipsnio nuostatas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalį, 87 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nepasisakė dėl prašymo atnaujinti ieškinio terminą.
Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-P-187/2007 konstatuota, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Šias išvadas teismas padarė remiantis Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu bei kita konstitucine doktrina. Pažymi, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuriuo valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro trys paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendinti vadovaujantis įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimu į pareiškėjų bei atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Nurodė, kad atsakovas – tai asmuo, kuris turi tam tikrą pareigą pareiškėjui, tolygią pareiškėjo reikalavimo teisei, todėl tarp pareiškėjo ir atsakovo turi būti tam tikras materialinis teisinis santykis, apibrėžtas pareiškėjo teise reikalauti ir atsakovo pareiga atsakyti. Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas atlieka tik formalų veiksmą – išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Skunde ginčijamas teisėjo atlyginimo atitinkamu laikotarpiu dydis ir jo nustatymas, kaip išimtinė valstybės prerogatyva, negali būti ir nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareiga.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus, t. y.: Vidaus audito ataskaitą, kurioje konstatuota, jog teisėjams pateiktos darbo užmokesčio pažymos bylose dėl neišmokėto teisėjams atlyginimo dalies priteisimo yra neteisingos nuo 2004 m. gegužės mėnesio ta suma, kuriai apskaičiuoti buvo taikomas 115 Lt bazinis dydis; patikslintas pažymas apie pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą (R. Č. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., J. A. R. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjai R. Č. ir J. A. R. nesutinka su pareikštais argumentais ir nurodo, kad atsakovo teiginys, jog itin sunki Lietuvos valstybės ekonominė ir finansinė padėtis nepasibaigė iki 2006 m., paneigtas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birelio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kuria konstatuota, kad itin sunki valstybės ekonominė bei finansinė padėtis baigėsi 2003 m. pradžioje. Dėl pareiškėjų teisės kreiptis į teismą pažymi, kad atsakovo argumentai prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimui byloje Nr. 34/03.
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo pareiškėjų R. Č. ir J. A. R. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 skyrė ekspertizę, kurios išvadose konstatuota, jog itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis valstybėje truko iki 2003 m. Ši aplinkybė konstatuota ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams. Pažymėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą bei valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus. Pabrėžė, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus – teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui ir t. t. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teigė, kad teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimai sumažinti mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).
Pareiškėjai R. Č. ir J. A. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jiems priklausančią atlyginimo dalį už tris metus, kuri jiems nebuvo mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jų gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad jiems neišmokėto atlyginimo dalis turi būti apskaičiuojama taikant ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą 115 Lt BMA dydį nuo 2004 m. gegužės 1 d. Reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai grindė Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti teisėjams atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaikė teisingai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, taikymo požiūriu. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. spalio 28 d. priimtu Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu Nr. X-1761 (įsigaliojusiu nuo 2008 m. lapkričio 11 d.) valstybė įsipareigojo už tris metus grąžinti teisėjams nesumokėto atlyginimo dalį, ir tuo iki sprendimo priėmimo šioje byloje išsprendė ginčo santykius, nustatydama prievolės vykdymą dalimis, tad tenkinti pareiškėjų reikalavimą nebuvo pagrindo, atmestinas. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Pareiškėjų teisė gauti teisėjo atlyginimo skirtumą, kuris jiems nebuvo išmokėtas už tam tikrą laikotarpį, nepagrįstai po 2003 m. sausio 1 d. valstybei neatkūrus teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, turi būti ginama. Byloje nagrinėjamą ginčą galima vertinti išspręstu tik tuomet, jei atsakovas pareiškėjams jau būtų grąžinęs nesumokėtą atlyginimo dalį, o tokių įrodymų byloje nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų (teisėjų) reikalavimą. Gi teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies pagal minėtą įstatymą.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų taikymo, nagrinėjamoje byloje pritaikė ir ieškinio senatį. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), daroma išvada, jog tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.
Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatyto 115 Lt BMA dydžio nuo 2004 m. gegužės 1 d. taikymo pareiškėjams apskaičiuojant neišmokėto atlyginimo dalį atskirai nepasisakė. Šis klausimas priimant sprendimą nebuvo iškilęs, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymoje apie nesumokėto R. Č. ir J. A. R. atlyginimo dydį, kuri buvo pateikta į bylą pirmojoje instancijoje, konkrečiai neišskirtas BMA dydis, taikytas pareiškėjams paskaičiuojant atlyginimų skirtumą. Abejones dėl pažymose pateiktų duomenų teisingumo atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, ir po atlikto audito pateikė naujas pažymas apie pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dydį (t. 2, b. l. 34-37).
Pasisakydama dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 nustatytą 115 Lt BMA dydį pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, kad joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams, jų skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus.
Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjų reikalavimas apskaičiuojant jiems priklausantį darbo užmokestį, taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą BMA dydį, negali būti tenkinamas.
Tokios praktikos Vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio (teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo) bylose (žr. 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-979/2009; A143-1019/2009; A143-58/2010 ir kt.).
Pareiškėjų nurodytoje administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 faktinės aplinkybės skiriasi tuo aspektu, kad toje byloje pateiktoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymoje apie teisėjui neišmokėto atlyginimo už tam tikrą laikotarpį dalį nebuvo nurodyta, jog paskaičiuojant atlyginimų skirtumą buvo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytas BMA dydis (t. y. 115 Lt), o pažymoje pateiktų duomenų (piniginių paskaičiavimų) nei vienas proceso dalyvis nekvestionavo. Vyriausybės nutarimais nustatytų bazinės mėnesinės algos dydžio taikymo klausimo savo procesiniuose dokumentuose nekėlė nei pareiškėjas, nei atsakovai.
Įvertinusi Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėto jiems atlyginimo dalį už trejus metus, susidariusį laikotarpiu: nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. R. Č. (t. y. dienos, kurią R. Č. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. X-1125 buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, o nutarimas įsigaliojo tą pačią dieną (t. 1, b. l. 10)) ir nuo 2004 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d. J. A. R. (t. y. dienos, kurią J. A. R. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. X-1278 buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigų (t. 1, b. l. 9)), pagrįstas ir tenkintinas.
Todėl pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.).
Teisėjų kolegija pareiškėjams R. Č. ir J. A. R. nesumokėto darbo užmokesčio dalies dydį už minėtą laikotarpį dėl anksčiau išdėstytų priežasčių paskaičiuoja remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo į bylą 2010 m. sausio 15 d. pateiktomis pažymomis (t. 2, b. l. 34-37). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Č. priteistina suma už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. sudaro 124 398,36 Lt (3 927,20 Lt už 2004 m. gegužės mėnesį (nuo 11 d.) + 17 563,60 Lt už 2004 m. birželio – gruodžio mėnesius + 35 705,56 Lt už 2005 metus + 34 501,74 Lt už 2006 metus + 32 700,26 Lt už 2007 metus (iki 2007 m. gegužės 10 d.)) ; J. A. R. priteistina suma už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d. – 134 614,48 Lt (182,20 Lt už 2004 m. rugsėjo mėnesį (nuo rugsėjo 25 d.) + 9 449,40 Lt už 2004 m. spalio – gruodžio mėnesius + 36 670,89 Lt už 2005 metus + 38 884,10 Lt už 2006 metus + 49 427,89 Lt už 2007 metus (iki 2007 m. rugsėjo 24 d.)).
Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjams nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjams priskaičiuota teisėjo atlyginimo suma.
Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti: rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:
,,Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 124 398,36 Lt (vieną šimtą dvidešimt keturis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 36 centus) neišmokėto teisėjo atlyginimo (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. gegužės 10 d.
Priteisti pareiškėjui J. A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 134 614,48 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis tūkstančius šešis šimtus keturiolika litų 48 centus) neišmokėto teisėjo atlyginimo (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 24 d.“
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.