- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- e2-506-1059/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01003-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- P. S.
- Advokatai
- Mindaugas Beinaravičius
- Kategorijos
išnagrinėjęs civilinę bylą dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovui P. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašo iš atsakovo jam priteisti 4400 eurus skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2018-10-04 iki sprendimo visiško įvykdymo ir 499 eurus bylinėjimosi išlaidų.
Ieškinyje nurodė, jis ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis 2017-01-30 vienos savaitės laikotarpiui paskolino atsakovui P. S. 4400 eurų ir pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį. Paskolos grąžinimo terminas numatytas 2017-02-06. Nurodytu terminu atsakovas pinigų negrąžino, ieškovas geranoriškai sutiko palaukti, tačiau, atsakovas delsė atsiskaityti pagal vekselį, vėliau nebereagavo į ieškovo telefoninius skambučius. Ieškovo reikalavimas yra grindžiamas rašytiniu įrodymu – vekseliu. Toks dokumentas, pagal įstatymo prasmę atitinka paskolos raštelio sampratą, kai nebuvo sudaroma rašytinė paskolos sutartis. Atsakovas sutartu laiku pagal vekselį neatsiskaitė, o ieškovas sutiko laukti, tai vekselis nebuvo teikiamas notarui dėl vykdomojo įrašo gavimo iš karto, suėjus prievolės įvykdymo terminui. Mano, kad ieškovas savo reikalavimą įrodo leistinu rašytiniu įrodymu. Mano, kad grynųjų pinigų išėmimas iš atsakovo banko sąskaitos, savaime nereiškia, kad pinigai buvo panaudoti atsiskaityti su ieškovu be to atsakovas nurodo jau pirmosios įmokos metu ieškovui sumokėjęs 3000, nors tą dieną Utenoje nusiėmė net 5000 Eur, ko pilnai pakako visai skolai grąžinti, tuo metu 2017-08-24 atsakovas nusiėmė iš sąskaitos 2500 Eur, tačiau 1000 Eur grąžino atgal į sąskaitą. Įstatymas draudžia remtis liudytojų parodymais įrodinėjant paskolos suteikimą, tai analogiškai – liudytojų parodymais negali būti įrodinėjamas ir prievolės įvykdymas be to liudytoja yra atsakovo draugė su kuria jis veda bendrą ūkį.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodė, jis ir jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės yra neteisingos. Jis neneigia to, jog tarp jo ir ieškovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Tačiau pinigus ieškovas atsakovui skolino ne jo nurodyto „vekselio“ surašymo metu, tačiau maždaug prieš mėnesį iki šio rašto pasirašymo 2017 m. sausio mėnesio pradžioje 4000 Eur sumą, sutardamas kad atsakovas sumokės 400 Eur palūkanų ir skolą su palūkanomis sugrąžins iki 2017 m. vasaros pabaigos. Po kiek laiko ieškovas pradėjo atsakovui sakyti, jog reikia sudarytą paskolą įforminti ir pasirašyti su tuo susijusius dokumentus. Atsakovas pasiūlė sutartį pasirašyti pas notarą, tačiau ieškovas nurodė, jog to daryti kategoriškai nesutinka, nes bijo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) pradės domėtis, iš kur jis turi tiek grynųjų pinigų, kad gali skolinti kitiems asmenims. Tuomet ieškovas, susitikimo su atsakovu metu, padavė ieškovo ranka surašytą 2017-01-30 dienos vekselį, kurį pareikalavo pasirašyti. Jis savo prievolės neneigė ir raštą pasirašė. Nors vekselyje nurodyta, kad skola turi būti grąžinama iki 2017-02-06, tačiau realiai tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. Atsakovas skolą grąžino sutartu laiku – 2017-05-25 iš asmeninės sąskaitos Utenoje, A. B. g. 19 iš bankomato išgrynindamas tris kartus po 1000 Eur ir Utenoje, prekybos centro „Moki veži“ aikštelėje šiuos pinigus perduodamas ieškovui, o likusią 1400 Eur sumą 2017-08-24 dieną Utenoje, A. B. g. 19 išgrynindamas iš bankomato ir perduodamas ieškovui prie jo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Jis norėjo atsiskaityti bankiniu pavedimu, tačiau ieškovas su tuo nesutiko. Atsiskaitęs su Ieškovu atsakovas paklausė, kur yra jo pasirašytas raštas, į ką ieškovas atsakė, kad rašto originalą pametė, kadangi skiriasi su sutuoktine ir skyrybų metu teko perkraustyti dokumentus iš vienos vietos į kitą. Ieškovas pažadėjo, jog jeigu raštą ras, jį sunaikins. 2018 metų vasarą tarp jo ir ieškovo kilo nesutarimų dėl bendrai vykdytos verslo veiklos ir ieškovas pradėjo atsakovui grasinti, kad jam atkeršys. Ieškovo teikiamas dokumentas neatitinka leistinumo reikalavimų, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 str. 4 d., jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos, o pagal CK 1.105 str. 5 d., vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, taip pat turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Ieškovo nurodomas vekselis neatitinka įstatymo jam keliamų formos reikalavimų ir toks sandoris laikytinas negaliojančiu (CK 1.93 str. 3 d.). Įstatymas reikalauja sandorį sudaryti notarine forma, todėl CK 1.93 str. 2 d. nuostata netaikytina apribojant įrodinėjimo teisę vienai šaliai. Atsakovas turi sandorio įvykdymo faktą patvirtinančių netiesioginių rašytinių įrodymų – banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtina jo nurodytas faktines aplinkybes, taip pat skolos grąžinimo faktą taip pat patvirtino jo draugės liudytojos S. J. parodymai, kuriai žinomos faktinės situacijos aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo skolą. Kaip įrodymą pateikia 2017 m. sausio 30 d. vekselį atsakovo pasirašytą Utenoje 4400 Eur sumai. Ieškovas vekselį prašo traktuoti kaip paskolos raštelį. Nurodo, kad jis 2019 m. sausio 30 d. paskolino atsakovui 4400 Eur sumą, kurią atsakovas turėjo grąžinti iki 2017 vasario 6 d. Atsakovas skolintos sumos jam negrąžino, iš pradžių žadėjo, tačiau vėliau pradėjo nebeatsiliepti telefonu ir jį užblokavo.
Atsakovas ginčija ieškovo nurodomas aplinkybes ir nurodo, kad jis pripažįsta, kad skolinosi iš ieškovo pinigus, tačiau ne 4400 Eur kaip teigia ieškovas, o 4000 Eur. Maždaug po mėnesio ieškovas jo paprašė pasirašyti vekselį 4400 Eur sumai. Jis turėjo grąžinti 4000 Eur skolą, o 400 Eur buvo kaip atlygis ieškovui už pinigų skolinimą. Sutarė, kad jis skolą grąžins vasaros pabaigoje, o ne kaip nurodė ieškovas 2017 m. vasario 6 d. Atsakovas tvirtina skolą grąžinęs dalimis per du kartus, iš ieškovo neprašė padaryti įrašų apie skolos grąžinimo faktą, nes juo pasitikėjo, taip ieškovas jam negrąžino ir vekselio originalo. Po kurio laiko jis susipyko su ieškovu dėl verslo reikalų, ieškovas pradėjo jam grasinti, todėl jis užblokavo jo telefono numerį.
Taigi bylos šalių parodymai skiriasi iš esmės dėl skolos gražinimo fakto, skolos suteikimo aplinkybių, grąžinimo termino. Ieškovas remiasi rašytiniu įrodymu – vekseliu ir nurodo, kad atsakovas skolinosi iš jo jame nurodytą pinigų sumą, nurodytam terminui. Prašo vekselį vertinti kaip skolos raštelį. Tuo metu ieškovas pateikė kitą versiją dėl skolos atsiradimo aplinkybių, dydžio, grąžinimo termino. Savo teigiamoms aplinkybėms pagrįsti prašė byloje apklausti liudytoją – sugyventinę S. J., kuri iš dalies patvirtino atsakovo nurodomas aplinkybes, tačiau vietomis ji nurodė skirtingas nei atsakovas aplinkybes: skirtingai nei atsakovas, kuris teigė, kad pinigus skolinosi vienas, liudytoja nurodė buvusi su atsakovu kartu ir mačiusi paskolos gavimo faktą, taip pat ji nurodė, kad ieškovas su atsakovu susipyko vasaros pabaigoje dėl verslo, kai pats atsakovas nurodė, kad su ieškovu susipyko pavasarį dėl to, kad jis atsisakė atlikti miško darbus ieškovui.
Dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015).
Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Analogiška nuostata įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 straipsnio 5 dalyje. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.
Nagrinėjamu atveju atsakovo 2017 m. sausio 30 d. pasirašytas vekselis imperatyvaus reikalavimo dėl notarinės vekselio formos neatitinka. Tai reiškia, kad ieškovo pateiktas dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, ir jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos.
Kasacinio teismo praktikoje, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Iš teismui pateikto ieškinio turinio bei ieškovo paaiškinimų, spręstina, jog, ieškovo teigimu, tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis. Tačiau tam, kad ieškovo pateiktas dokumentas (vekselis) būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo – priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Civilinio proceso teisėje įrodinėjimas grindžiamas rungimosi principu, t. y. šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Taigi, įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, kaip jau buvo nurodyta, tenka ieškovui. Pareiga įrodyti, kad atsakovui perduotas paskolos dalykas buvo grąžintas ieškovui sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais tenka atsakovui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.).
Pažymėtina, kad paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat privalo būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). CK 1.93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).
Nors pasirašyto vekselio turinys, vertinant jį lingvistiškai, neleidžia daryti išvados dėl 4400 Eur sumos perdavimo atsakovui, tačiau atsakovas pats pripažino aplinkybę, kad jis gavo iš ieškovo 4000 Eur sumą. CPK 182 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Pagal CPK 187 straipsnio 1 dalį šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Aukščiau minimo straipsnio dalyje nurodyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.
Šioje byloje atsakovas iš dalies pripažino ieškovo teigiamą faktą jog gavo iš ieškovo paskolą, šiuo atveju jis faktą pripažino tik mažesne apimtimi, pripažindamas, kad iš ieškovo pasiskolino 4000, o ne 4400 Eur. Atsakovo pripažintas faktas atitinka bylos aplinkybes, nes teismui pateiktame vekselyje, kurį ieškovas prašo vertinti kaip paskolos raštelį yra matomas atsakovo pasirašytas įpareigojimas iki 2017 m. vasario 6 d. grąžinti ieškovui 4400 Eur sumą. Taipogi aplinkybė, kad atsakovas iš ieškovo pasiskolino 4000 Eur sumą yra patvirtinama liudytojos S. J. parodymais, kuri teigia mačiusi paskolos suteikimo ir pinigų gavimo faktą.
Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau teismas sprendžia, kad yra įrodyta, jog atsakovas gavo iš ieškovo 4000 Eur sumą, o dėl likusios paskolos dalies suteikimo ieškovas įrodymų nepateikė, todėl laikytina, kad neįrodė perdavęs atsakovui 4400 Eur sumą.
Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, darytina išvada, kad 2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartis dėl 4400 Eur skolos, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, pripažintina niekine ir negaliojančia, kaip pažeidžianti CK 6.871 straipsnio 4 dalies imperatyvią įstatymo normą. Taikant restituciją, atsakovas P. S. įpareigotinas ieškovui grąžinti 4000 Eur sumą, gautą pagal aukščiau nurodytą sandorį.
Kadangi piniginė prievolė tarp šalių atsiranda dėl restitucijos taikymo, priteistina iš atsakovo ieškovei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tokia praktika dėl procesinių palūkanų priteisimo taikant restituciją yra formuojama ir kasacinio teismo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-668-915/2015).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Byloje susidarė šios proceso išlaidos: ieškovas patyrė 400 Eur išlaidų atstovavimo išlaidų, 74, 32 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas 700 Eur atstovavimo išlaidų, 11, 40 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų patyrė valstybė.
Atsižvelgiant į tai, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ir niekiniu taikytina restitucija ir atsakovas įpareigojamas grąžinti iš ieškovo gautą 4000 Eur sumą, teismas sprendžia, kad ieškovo ieškinys yra tenkintinas iš dalies (90, 91 %), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 431, 20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 10, 36 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 93 str. 1, 4 d., 96 str., 99 str.), o iš ieškovo atsakovui 63, 63 Eur atstovavimo išlaidų. Atlikus įskaitymą iš atsakovo ieškovui priteistina 367, 57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei – 1, 04 Eur, neviršija 3 Eur, todėl iš ieškovo valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d., 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“) (nauja redakcija 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
2017 m. sausio 30 d. paskolos sutartį dėl 4400 Eur skolos, sudarytą tarp D. V. ir P. S. pripažinti niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Taikyti restituciją ir priteisti iš P. S. a. k (duomenys neskelbtini) 4000 Eur (keturis tūkstančius eurų), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 367, 57 Eur (tris šimtus šešiasdešimt septynis eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų D. V., a. k (duomenys neskelbtini)
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš P. S. a. k (duomenys neskelbtini) 10, 36 Eur (dešimt eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, valstybei. Valstybei priteistas išlaidas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pasirinktą surenkamąją sąskaitą (gavėjo kodas – 188659752; įmokų kodas – 5660).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus.