Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatei L. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Tarnyba 2010 m. gruodžio 15 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (1.7)-SR-4530, kuriuo netenkino pareiškėjo M. S. prašymo ir nepakeitė jam paskirtos advokatės (b. l. 46-48).

II.

III.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (1.7)-SR-4530 bei įpareigoti Tarnybą pakeisti advokatę L. B. kitu advokatu teisėjų kolegija nustatė, jog ginčo teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 straipsnio 1 dalis, Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas, 4 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas nei Tarnybai, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl advokatės negalėjimo tinkamai atlikti savo pareigų ir jį atstovauti. Priešingai, iš faktinės situacijos teisėjų kolegija nustatė, jog advokatė pareiškėjui paskirta 2010 m. spalio 26 d. sprendimu, o jau 2010 m. lapkričio 8 d. jis pateikė prašymą pakeisti advokatę. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog pareiškėjas buvo iš anksto neigiamai nusistatęs prieš jam paskirtą advokatę ir pats net neketino su ja bendradarbiauti. Aptartos faktinės situacijos pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo įgaliotas asmuo J. S. konfrontuoja su absoliučia dauguma Tarnybos advokatų ir kitose administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas yra J. S. arba jis veikia įgaliojimo pagrindu. Dėl šios priežasties Tarnybos advokatai sunkiai gali įgyvendinti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai keliamus tikslus ir uždavinius bei tinkamai atlikti savo pareigas. Teisėjų kolegija nurodė, jog fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis. Pareiškėjo konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą užtikrinančia advokate, nebendravimas ir nebendradarbiavimas, neigiamas požiūris yra akivaizdus piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba. Be to, anot teismo, iš pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokate atstovavimas iš esmės tampa neperspektyvus. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai Tarnybai būtų tikslinga svarstyti, ar yra pagrindas toliau teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog Tarnybai nėra nustatyta pareiga pareiškėjo prašymu pakeisti paskirtą advokatą. Absoliučią teisę pasirinkti advokatą pareiškėjas turėtų, jeigu pats sudarytų sutartį su advokatu ir mokėtų jam už suteiktas paslaugas. Pareiškėjui yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, už kurią jam mokėti nereikia. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, tuo labiau negali būti absoliuti teisė pareiškėjui pačiam pasirinkti advokatą, teiksiantį jam valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Todėl, įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių advokatė L. B. negali pareiškėjui teikti antrinės teisinės pagalbos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo teisėjų kolegija netenkino, todėl jis neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

IV.

Tarnyba, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, nurodo, jog ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Tarnyba pažymi, kad nei ABTĮ, nei Įstatymas nenumato pareiškėjo privalomo atstovo dalyvavimo administracinėse bylose, nagrinėjamose pagal ABTĮ. Tarnyba nurodo, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą šalys ir jų atstovai buvo informuoti tinkamai. Todėl, Tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir pareiškėjo išvada, kad, bylą išnagrinėjus jo atstovui nedalyvaujant, buvo pažeista jo teisė į gynybą, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Tarnyba atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, dėl ko, jo manymu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir suinteresuotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (1.7)-SR-4530, kuriuo Tarnyba nusprendė netenkinti pareiškėjo M. S. prašymo pakeisti advokatę L. B., paskirtą jam teikti nemokamą antrinę teisinę pagalbą, kitu advokatu.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).

Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje inter alia numatyta, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Lingvistinis minėtos teisės normos aiškinimas leidžia identifikuoti du atskirus advokato pakeitimo kitu advokatu pagrindus: pirma, kai nustatomas interesų konfliktas, ir, antra, kai nustatomos kitos aplinkybės, t. y. aplinkybės, nesusijusios su interesų konfliktu.

Analizuojant kiekvieną iš šių pagrindų detaliau, dėl pirmojo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nereglamentuoja interesų konflikto, iškilusio tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam ji teikiama, sąvokos, neatskleidžia jos turinio. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atstovavimas, kaip civilinės teisės institutas, yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 2.135 straipsnyje, apibrėžiant interesų konfliktą, nurodoma, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti (1 d.), ir kad asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu, tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų (2 d.). Pagal prasmę analogiška, tik atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį pakoreguota, interesų konflikto samprata atsispindi ir advokato teisinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad advokato veikla turi būti grindžiama lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principu, o 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia numatyta, kad advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 3 straipsnyje atskleistas interesų konflikto vengimo principo turinys, įtvirtinant, kad advokatas negali konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu tų klientų interesai yra priešingi (3.1 p.). Nurodoma, kad jeigu atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu (3.2 p.).

Tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam tokia antrinė teisinė pagalba teikiama, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos administracinio akto (Įstatymo 18 str. 6 d.) pagrindu susiklosto specifiniai atstovavimo teisiniai santykiai. Todėl, vadovaujantis paminėtų teisės aktų nuostatų sistemine analize, darytina išvada, kad Įstatymo 18 straipsnio 7 dalies taikymo aspektu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu, jeigu objektyviai nustatoma tokia situacija (interesų konfliktas), kai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas konsultuoja, atstovauja, gina ar veikia asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba teikiama, ir kito (ar kitų) klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu šių atstovaujamųjų asmenų interesai yra priešingi.

Kaip minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio 7 dalį pagrindas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu gali būti ir kitos (su interesų konfliktu nesusijusios) pareiškėjo arba paties advokato motyvuotame rašytiniame prašyme išdėstytos aplinkybės. Įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio tokių aplinkybių sąrašo, kas, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, jog minėtas klausimas yra vertinamojo pobūdžio ir turi būti sprendžiamas kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją.

Konkrečiu atveju Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1664-10 suteikė pareiškėjui M. S. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, ją teikti paskirdama advokatę L. B., tačiau pareiškėjas M. S. jau 2010 m. lapkričio 8 d. padavė prašymą Tarnybai pakeisti paskirtą advokatę kitu advokatu, prašymą grindė šiais motyvais –advokatė negalės tinkamai atlikti savo pareigų, nes žemino ir nepagarbiai elgėsi su pareiškėjo žmona D. S. ir tėvais J. S. ir S. S., nebendradarbiauja su toje pačioje civilinėje byloje pareiškėją atstovaujančiu tėvu J. S. (b. l. 45). Tarnyba 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (1.7)-SR-4530 (b. l. 11-13), kuriuo netenkino pareiškėjo M. S. prašymo ir nepakeitė jam paskirtos advokatės, įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus dėl advokatės pakeitimo ir nenustatė, kad tarp pareiškėjo ir advokatės būtų interesų konfliktas ar egzistuotų kitos objektyvios aplinkybės (ne tik subjektyviomis ir įrodymais nepatvirtintomis priežastimis grindžiamas pareiškėjo nebendradarbiavimas su advokate), kliudančios teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, įvertinusi procesinę pareiškėjo įgalioto atstovo padėtį civilinėje byloje, antrinės teisinės pagalbos teikimo specifiką, pagrindė, kodėl pareiškėjo nurodytas advokatės atsisakymas bendrauti su pareiškėjo įgaliotu atstovu, negali būti vertinamas kliūtimi, trukdančia pareiškėjos ir advokatės bendradarbiavimui bei kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui. Taip pat Tarnyba, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, išsamiai, savo atsakymą pagrįsdama teisės aktais, išaiškino pareiškėjui dėl advokatės įgaliojimų atstovauti pareiškėją sprendimo pagrindu. Tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (1.7)-SR-4530 priėmė ir pasirašė Tarnybos skyriaus vedėja K. G., pavadavusi Tarnybos direktorių R. V. kasmetinių atostogų metu (b. l. 51-55), t. y. tinkamas subjektas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai, formaliai ir neišsamiai, sprendimas nemotyvuotas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos sprendimu, skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė įrodymų, paneigiančių Tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (1.7)-SR-4530 bei patvirtinančių, kad Tarnyba privalėjo pakeisti paskirtą advokatę L. B. kitu advokatu. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, bylos medžiagą ir vadovaudamasis byloje taikytinomis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė pasirinkti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nėra absoliuti, o konkrečiu atveju nėra pagrindų (nei interesų konflikto, nei kitų (su interesų konfliktu nesusijusių) aplinkybių), dėl kurių advokatė L. B. negali teikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas jau 2010 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl advokatės pakeitimo (Tarnybos sprendimas priimtas 2010 m. spalio 26 d.) rodo paties pareiškėjo išankstinį nusistatymą prieš advokatę, nenorą bendradarbiauti, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepateisinamas jokiomis objektyviomis priežastimis (tokių duomenų byloje nenustatyta) ir yra nesuderinamas nei su asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama pagalba, pareigomis (Įstatymo 4 str.), nei su principais, kuriais paremta visa valstybės garantuojama teisinė pagalba, inter alia lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos pagalbos efektyvumo, kokybės bei ekonomiškumo, nei su pačia tokios pagalbos paskirtimi (Įstatymo 1 str. 1 d.). Priešingai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog toks pareiškėjo elgesys gali būti pagrindas svarstyti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Dėl pareiškėjo argumento, kad advokatė nenori bendradarbiauti su jo įgaliotu atstovu, teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išsamiai išdėstytus motyvus, pagrįstus LITEKO duomenimis, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas J. S. pats konfliktuoja su Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatais, dėl ko advokatų darbas tampa praktiškai neįmanomas, o efektyvus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas apsunkintas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pavedimo sutarties pagrindu įgaliodamas veikti atstovą jo vardu ir interesais, prisiima riziką dėl įgalioto atstovo veikimo pasekmių. Byloje duomenų, kad pareiškėjo netenkina J. S. atstovavimas, nėra. Be to, įvertinus tai, kad J. S. civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba, taip pat yra atsakovas, t. y. asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi, sutiktina su Tarnybos pozicija, kad besąlygiškas įpareigojimas advokatei bendradarbiauti su pareiškėjo atstovu, sudarytų prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintus lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principus, taip pat kiltų abejonės dėl tokios teikiamos pagalbos efektyvumo ir kokybės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka, kad konkrečiu atveju nėra Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu, kaip nustatyta aukščiau, skundžiamas Tarnybos sprendimas yra motyvuotas, atsakyta į visus pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, todėl pareiškėjo reikalavimai netenkinti pagrįstai. Atmetus pareiškėjo reikalavimus, nebuvo pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidų, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Kaip minėta aukščiau, pareiškėjas apeliaciniu skundu nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindė tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, neatitinka reikalavimų, teismas buvo suinteresuotas ir šališkas, vadovavosi subjektyviais samprotavimais. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad pareiškėjo argumentai išdėstyti abstrakčiai, nekonkretizuota, kokias aplinkybes ir įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai, nepateikti objektyvūs duomenys dėl pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo, nedetalizuoti padaryti procesinės teisės pažeidimai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė jokių pareiškėjo argumentus patvirtinančių aplinkybių. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, kurių teisingumo vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, pagrįstas jo nesutikimu su priimtu sprendimu, nepaneigia.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes įgaliotas atstovas atsisakė atstovauti pirmosios instancijos teisme dėl jam daromo spaudimo, todėl jis liko be teisinės gynybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Pareiškėją, nagrinėjant administracinę bylą, atstovavo jo įgaliotas atstovas J. S. (b. l. 14). Konkrečiu atveju tiek pareiškėjas, tiek jo įgaliotas atstovas J. S. buvo tinkamai informuoti apie teismo posėdį (b. l. 63-64), tačiau į posėdį neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant, kad įgaliotam atstovui yra daromas spaudimas, pagrindžiant šį faktą įrodymais, nepateikė. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nagrinėti bylą pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui nedalyvaujant ir šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateiktame skunde išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, pirmosios instancijos teismas išreikalavo papildomus įrodymus ir juos visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 str.). Pareiškėjas realizavo teisę į apeliaciją, paduodamas jo paties pasirašytą apeliacinį skundą, kuriame pateikė savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau nepagrindė, kaip konkrečiai minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą lėmė tas faktas, jog byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant jam pačiam ar įgaliotam atstovui, nenurodė jokių naujų aplinkybių.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo. Apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas pripažintas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.