Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Galinta ir partneriai“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:1) viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (toliau – ir Agentūra) 2020 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą Nr. 2A-(4.8E)-049 „Dėl naujai pateikiamo užstato“ (toliau – ir Pranešimas), kuriuo pareiškėjui nurodyta pervesti neteisėtai grąžintą garantiją (9 000 Eur) į Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Šiaulių banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banko kodas (duomenys neskelbtini), per 30 (trisdešimt) dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos; 2) VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SPR-12 „Dėl uždarajai akcinei bendrovei „Galinta ir partneriai“ grąžintos garantijos susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Skundžiamais aktais pareiškėjui buvo nurodyta grąžinti sugrąžintą garantiją, t. y. pervesti neteisėtai grąžintą 9 000 Eur garantiją į NMA AB Šiaulių banko sąskaitą per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos. Nors skundžiamas Pranešimas yra ne sprendimo, o pranešimo pobūdžio, tačiau jo rezoliucinė dalis įpareigoja pareiškėją per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pervesti neteisėtai grąžintą 9 000 Eur garantiją į NMA sąskaitą. Taigi šis dokumentas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

2.2. Agentūra, vadovaudamasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. liepos 16 d. rašte Nr. (17.2/20)3B-4484 (toliau – ir 2020 m. liepos 16 d. raštas) nustatyta faktine aplinkybe, padarė išvadą, kad pareiškėjas importavo ryžius ne pagal Licencijoje AGRIM Nr. LTEI00975 (toliau – ir Licencija) nurodytą Kombinuotosios nomenklatūros kodą (toliau – ir KN kodas) (1006306590) ir, vadovaujantis 2016 m. gegužės 18 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2016/1237, kuriuo iš dalies papildomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013 dėl importo ir eksporto licencijų sistemos taikymo taisyklių ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 užstatų, sumokėtų už tokias licencijas, grąžinimo ir negrąžinimo taisyklių, ir iš dalies keičiami Komisijos reglamentai (EB) Nr. 2535/2001, (EB) Nr. 1342/2003, (EB) Nr. 2336/2003, (EB) Nr. 951/2006, (EB) Nr. 341/2007 ir (EB) Nr. 382/2008, ir panaikinami Komisijos reglamentai (EB) Nr. 2390/98, (EB) Nr. 1345/2005, (EB) Nr. 376/2008 ir (EB) Nr. 507/2008 (toliau – ir Komisijos reglamentas (ES) 2016/1237), 5 straipsnio nuostatomis, neįvykdė Licencijoje nurodyto įsipareigojimo Licencijos galiojimo laikotarpiu išleisti į laisvą apyvartą Licencijoje nurodytą kiekį. Atsakovas konstatavo, jog pareiškėjui neteisėtai grąžinta 9 000 Eur garantija. Atsakovas įpareigojo pareiškėją grąžinti neteisėtai grąžintą 9 000 Eur garantiją, vadovaudamasis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 2988/95) 5 straipsnio 1 dalies f punktu, Komisijos reglamento (ES) 2016/1237 7 straipsnio 1 dalimi ir 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų, finansų valdymo, sąskaitų patvirtinimo, užstatų ir dėl euro naudojimo (toliau – ir Komisijos reglamentas (ES) Nr. 907/2014), 23 straipsnio 2 dalimi. Atsakovo sprendimas nusavinti garantiją priimtas pažeidžiant teisės normas, todėl privalo būti panaikintas.

2.3. Pareiškėjo pagrindinė veikla yra įvairių kruopų didmeninė ir mažmeninė prekyba, tarp jų ir ryžių didmeninė bei mažmeninė prekyba. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 18 d. pasirašė Kontraktą/Patvirtinimą Nr. 3025 ir daug lydimųjų dokumentų, pagal kuriuos įsipareigojo nupirkti plikytus ryžius iš (duomenys neskelbtini), pardavėjas nurodė prekės KN kodą 1006.30.65. Su šiuo kodu ryžiai atplaukė į Lietuvą. Norint įvežti ryžius į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritoriją iš trečiųjų šalių yra būtina licencija. Licencijos išduodamos pateikus paraišką, kurioje nurodomas prekės KN kodas toks, koks buvo nurodytas pardavėjo. Pareiškėjas kartu su paraiška išduoti licenciją pateikė 9 000 Eur užstatą NMA. Po užstato sumokėjimo 2020 m. vasario 27 d. atsakovas išdavė importo licenciją AGRIM Nr. LTEI00975, kurioje buvo nurodytas pardavėjo nurodytas prekės KN kodas 1006306590. Gavęs Licenciją, pareiškėjas 2020 m. kovo 12 d. išmuitino prekes, – tai patvirtina muitinės deklaracijos Nr. 20LTLC0100IM03F817 ir Nr. 20LTLC0100IM047DE2, ir įvykdė importo procedūrą. Po importo procedūros įvykdymo pareiškėjas 2020 m. kovo 20 d. pateikė prašymą dėl 9 000 Eur užstato grąžinimo. NMA užstatą grąžino. Po muitinės procedūros įvykdymo Klaipėdos teritorinė muitinė 2020 m. kovo 24 d. paėmė mėginius iš muitinės posto ir 2020 m. balandžio 29 d. buvo surašytas prekės klasifikavimo aktas Nr. 20L0212 dėl nustatyto kito prekių kodo 1006306390, negu buvo deklaruotas. Muitinės departamentas 2020 m. liepos 16 d. kreipėsi į NMA dėl galimybės taisyti Licencijos duomenis ir tikslinti muitinei pateiktos muitinės deklaracijos informaciją apie prekės kodą. Pareiškėjas suprato, jog nebuvo leista tikslinti Licencijos duomenų ir jis buvo įpareigotas grąžinti neteisėtai grąžintą 9 000 Eur garantiją.

2.4. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 2988/95 užstatas gali būti nusavintas tik padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo. Jokio tyčinio ar aplaidaus pažeidimo pareiškėjas nepadarė. Atsakovas neįrodė pareiškėjo veiksmuose tyčinio pažeidimo ar pažeidimo padarymo dėl aplaidumo. Pareiškėjas ryžių rinkoje veiklą vykdo 23 metus ir anksčiau niekada nebuvo nurodytas netinkamas KN kodas. Atsakovas nenurodo, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai lėmė pažeidimą. Be to, pasikeitęs prekės kodas mokesčių apskaičiavimui įtakos neturėjo, valstybė jokių galimų nuostolių nepatyrė.

2.5. Ginčijamas aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turinčias užtikrinti jo objektyvumą ir pagrįstumą, todėl negali būti pripažintas teisėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

12. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 15 d. skundą kaip nepagrįstą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Licencija pareiškėjui suteikia teisę ir kartu įpareigoja importuoti konkrečią prekę (ją identifikuoja Licencijoje nurodytas KN kodas), Licencijoje nurodytą prekių kiekį ir importo veiksmą atlikti Licencijoje nurodytu terminu – iki Licencijos galiojimo pabaigos (Komisijos reglamento (ES) 2016/1237 1 str. ir 5 str. 1 d.). Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 24 straipsnis numato, kad vertinimas, ar įpareigojimas įvykdytas, ar ne ir sprendimas grąžinti užstatą priimamas vadovaujantis „pagal konkrečias Sąjungos taisykles pateiktais įrodymais“. Vadovaujantis Komisijos reglamento (ES) 2016/1239 14 straipsnio 1–3 dalimis, įsipareigojimų importuoti prekes įvykdymo įrodymas yra muitinės deklaracijos. Vadinasi, Agentūra, spręsdama, ar licencijos turėtojas įvykdė įpareigojimus ar ne, priima atitinkamą sprendimą dėl užstato nusavinimo ar grąžinimo, vadovaudamasi išskirtinai tik muitinės deklaracijų duomenimis.

12.2. Užstato paskirtis numatyta Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 66 straipsnyje. Užstatas reikalaujamas pateikti tam, kad kompetentingai valdžios institucijai bus sumokėta arba jos naudai bus paimta pinigų suma, jei bus nesilaikoma tam tikros žemės ūkio sektorių teisės aktuose numatytos pareigos. Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 16 straipsnyje numatyta, jog užstatu užtikrinama, kad bus įvykdytas daugiau kaip vienas įpareigojimas, atitinkama užstatu užtikrinamos sumos dalis, atitinkanti dydį, su kuriuo susijusio reikalavimo nesilaikoma. Pagal Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 17 straipsnį, užstatą teikianti šalis atsakinga už tai, kad būtų sumokėta nustatyta pinigų suma, jeigu įpareigojimas neįvykdomas. Taigi užstatas yra įpareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė ir nei vienoje iš minėtų nuostatų užstato grąžinimas nėra siejamas su kilusiomis materialinėmis pasekmėmis ar su įpareigojimų neįvykdymo aplinkybėmis – tyčia ar neatsargumu. Vienintelis pagrindas leidžiantis nenusavinti užstatą, kai nustatomas licencijos turėtojo įpareigojimų neįvykdymas, yra force majeure sąlygos (Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 22 str.). Įvertinus teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Agentūrai priimti sprendimą nusavinti užstatą pakanka vien tik fakto, kad licencijos turėtojas neįvykdė nors vieno iš įpareigojimų – neimportavo konkrečios licencijoje nurodytos prekės, neimportavo nurodyto kiekio ar neimportavo prekių nustatytu terminu. O įpareigojimų įvykdymo įrodymas gali būti tik muitinės deklaracijų duomenys. Tuo metu licencijos turėtojo mokėtini muitų mokesčiai, licencijos turėtojo įpareigojimų neįvykdymo priežastys (tyčia ar neatsargumas) ar kitos galimos kilusios materialinės pasekmės nedaro įtakos licencijos turėtojo įpareigojimų vertinimui. Muitų mokesčių sumokėjimas, jų dydis bei, pasikeitus importuotų prekių KN kodui, muitų mokesčių dalies primokėjimas ar dalies grąžinimas priklauso Muitinės departamento kompetencijai. Agentūra nevertina licencijos turėtojo mokėtinų muitų mokesčių. Agentūra ne tik, kad nėra įgaliota, tai yra neturi teisinio pagrindo vertinti licencijos turėtojo sumokėtus muitų mokesčius, bet ir neturi galimybių apskritai žinoti, ar pastarieji sumokėti, tuo labiau, sužinoti jų dydį.

12.3. Administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pažeidimui, kurio sudėtis formali, konstatuoti padarinių kilimas nebūtinas, todėl nesutinka su teismo išvada, jog atsakomybė galima ir pareiškėjui taikytinos poveikio priemonės galimos, kai realiai padaroma materiali žala Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams, taip pat pažeidėjas dėl padaryto pažeidimo neteisėtai įgyja naudą. Jeigu vadovautis teismo padaryta išvada, tai nagrinėjamu atveju būtų nenusavintas (nesusigrąžintas) užstatas, nors teismas pripažino, kad pareiškėjas įpareigojimų neįvykdė, pažeidė Bendrijos teisės aktų nuostatas ir tuo padarė pažeidimą. Be to, akivaizdu, kad pareiškėjas visgi įgytų naudą, nes užstato suma pasiliktų jam. Sprendimas nusavinti (susigrąžinti) užstatą priimamas įvertinus, ar licencijos turėtojas įvykdė įpareigojimus: ar importavo konkrečią licencijoje nurodytą prekę, importavo nurodytą kiekį ar importavo prekes nustatytu terminu – ar nepažeidė Bendrijos teisės aktų reikalavimų. Jeigu Agentūra, išdavusi licenciją pareiškėjui, būtų gavusi informaciją apie ketinamų importuoti prekių KN kodo pasikeitimą iki importo veiksmo, tai būtų panaikinus išduotą licenciją ir būtų išdavus naują licenciją. Jeigu Agentūra būtų gavusi informaciją apie importuojamų prekių KN kodo pasikeitimą licencijos galiojimo laikotarpiu, dar Agentūrai nepriėmus sprendimo dėl užstato, tai yra jo negrąžinus pareiškėjui, būtų užstatą nusavinusi (Komisijos reglamento (ES) Nr. 2016/1239 14 str.) Pastarieji pavyzdžiai parodo, kad licencijos turėtojo mokėtini muitų mokesčiai tam tikrais atvejais gali ir nepasikeisti, tačiau užstatas vis tiek privalo būti nusavintas (Komisijos reglamento (ES) Nr. 2016/1237 7 str. 1 d.). Muitų mokesčių dydžio pasikeitimas (ar grąžinant mokesčių dalį, ar primokant) galimas tik tais atvejais, kai KN kodo pasikeitimas nustatomas jau po atlikto importo veiksmo, pasibaigus licencijos galiojimui, ir po to, kai Agentūra yra grąžinusi užstatą licencijos turėtojui. O tai paneigia teismo padarytą išvadą, kad užstato nusavinimas (susigrąžinimas) turi būti siejamas su pareiškėjo padaryto pažeidimo pasekme – pasikeitusiais muitų mokesčių dydžiais. Vien tik ta aplinkybė, kada buvo nustatytas pažeidimas, negali lemti skirtingos licencijos turėtojo atsakomybės. Agentūra, vadovaudamasi Muitinės departamento nustatytais naujais faktais, turi teisę įvertinti licencijos turėtojo įvykdytus įpareigojimus ir priimti naują sprendimą – susigrąžinti užstatą (Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 54 str.). Muitinės departamento nustatytas kitas KN kodas tiesiogiai įpareigoja Agentūrą pakartotinai įvertinti licencijos turėtojo įpareigojimus ir priimti atitinkamą sprendimą dėl užstato, tuo metu dėl pasikeitusio prekės KN kodo muitų mokesčių perskaičiavimas pats savaime kaip savarankiška aplinkybė nedaro įtakos Agentūros sprendimui dėl licencijos turėtojo įsipareigojimų įvykdymo.

12.4. Teismas sprendime apsiribojo argumentais, paneigiančiais tik vieną teisinį pagrindą – Reglamento (ES) Nr. 2988/1995 5 straipsnio 1 dalies f punkto nuostatą, ir nepasisakė dėl kitų sprendime nurodytų teisinių pagrindų, tiesiogiai pagrindžiančių užstato nusavinimą. Agentūra grindžia sprendimą susigrąžinti užstatą ne tik teismo sprendime minimais teisiniais pagrindais: Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 54 straipsniu ir Reglamento (ES) Nr. 2988/1995 5 straipsnio 1 dalies f punktu. Be pastarųjų ES teisės aktų, sprendime nurodyti ir kiti teisiniai pagrindai, pagrindžiantys užstatų nusavinimą – Komisijos reglamento (ES) 2016/1237 7 straipsnio 1 dalis ir Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 23 straipsnio 2 dalis. Komisijos reglamento (ES) Nr. 2016/1237 7 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu importuotas kiekis sudaro mažiau nei 5 proc. licencijoje nurodyto kiekio, negrąžinamas visas užstatas. Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 23 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu įpareigojimas nevykdomas ir nėra nustatytas jo įvykdymo terminas, užstatas negrąžinamas, kai kompetentinga institucija nustato, kad įpareigojimas neįvykdytas. Taigi, Muitinės departamentui patikslinus muitinės deklaracijų duomenis, tai yra pakeitus importuotos prekės KN kodą, Agentūra padarė išvadą, kad pareiškėjas neimportavo viso kiekio (100 proc.) Licencijoje nurodytu KN kodu ryžių, o tai reiškia įpareigojimų neįvykdymą, todėl minėtos reglamentų nuostatos įpareigoja Agentūrą nusavinti visą užstatą, tai yra susigrąžinti pareiškėjui grąžintą užstatą.

12.5. Reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 ir Reglamentas (ES) Nr. 2988/1995 nustato bendras nuostatas dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) išlaidų finansavimo, valdymo, kontrolės bei kitas būtinas atsakomybės priemones, bendruosius principus, būtinus veiksmingai Europos Bendrijos interesų apsaugai užtikrinti. Pamatinio Reglamento (ES) Nr. 2988/95 5 straipsnyje išvardytos visos taikytinos administracinės nuobaudos. Tačiau, skiriant administracines priemones, visada reiktų atsižvelgti į konkretų atskirą sektorių reglamentuojančias reglamentų nuostatas, nustatančias konkrečią neteisėtą veiką ar įsipareigojimų neįvykdymą ir jai taikomas administracines priemones bei už ją skiriamas nuobaudas. Agentūra sprendimą nusavinti (susigrąžinti) užstatą priėmė, administruodama žemės ūkio produktų eksporto ir importo licencijų sistemą, todėl taikė specialiąsias normas, reguliuojančias šį konkretų atskirą sektorių, būtent Komisijos reglamento (ES) Nr. 2016/1237 7 straipsnio 1 dalies ir Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 23 straipsnio 2 dalies nuostatas.

12.6. Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 54 straipsnis numato valstybės narės, šiuo atveju Agentūros, pareigą inicijuoti visų nepagrįstai išmokėtų sumų išieškojimą. Šioje nuostatoje taip pat numatytas grąžintinų sumų reikalavimo pateikimo terminas – per 18 mėnesių nuo to laiko, kai valstybė narė sužino apie padarytą pažeidimą. Agentūra, gavusi Muitinės departamento 2020 m. liepos 16 d. raštą, kuriuo buvo informuota apie atliktą importuotų prekių tyrimą bei Muitinės departamento darbuotojams informacinėje sistemoje pakeitus muitinės deklaracijų duomenis, pakartotinai įvertino pareiškėjo įvykdytą importo veiksmą, ir, nustačiusi įpareigojimų neįvykdymą, priėmė sprendimą dėl susigrąžintino užstato bei, nepraleisdama numatytų terminų, išsiuntė Pranešimą pareiškėjui. Vadovaujantis tuo pačiu Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 54 straipsniu, Agentūra įpareigota atitinkamą susigrąžintiną sumą įregistruoti mokėjimo agentūros (šiuo atveju NMA, vykdančios visas su mokėjimais susijusias funkcijas) skolininkų knygoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi to paties Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 58 straipsnio 1 dalies e punktu, siekdama veiksmingai Sąjungos finansinių interesų apsaugai užtikrinti – nepagrįstai išmokėtoms sumoms susigrąžinti su palūkanomis ir, prireikus, teisminiam procesui tuo tikslu pradėti, 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtino Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisykles (toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės). Agentūra, vadovaudamasi Grąžintinų lėšų taisyklėmis, būdama vykdomąja institucija, priėmusi sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo (Sprendimas), nedelsdama išsiuntė šį sprendimą administruojančiajai institucijai – NMA (Grąžintinų lėšų taisyklių 5 p.), kuri pareiškėją įrašė į skolininkų knygą. Taigi teismas neišnagrinėjo visų ginčui svarbių aplinkybių, netyrė visapusiškai Agentūros sprendime nurodytų visų teisinių pagrindų (Bendrijos teisės aktų).

12.7. Teismas aiškindamas tik vieną iš Agentūros sprendime nurodytų teisinių pagrindų – Reglamento (ES) Nr. 2988/1995 5 straipsnio 1 dalies f punkto nuostatą, ją aiškina išskirtinai lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodu. Teismas, atsižvelgdamas į žodžius „Padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo“, daro klaidingą išvadą, kad užstatas gali būti nusavintas tik padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo. Agentūros sprendime nurodytos užstato nusavinimą pagrindžiančių reglamentų nuostatos įrodo, kad užstatai nusavinami, kai licencijos turėtojas neįvykdo įpareigojimų pagal jam išduotą licenciją, o neįvykdymą gali sąlygoti tiek tyčia, tiek aplaidumas. Tai reiškia, kad svarbus pats licencijos turėtojo įpareigojimų neįvykdymo faktas, nepaisant to, kas sąlygojo tą neįvykdymą, ar tyčiniai, ar aplaidūs veiksmai. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu teiginiu, kad „nėra akivaizdžios pareiškėjos kaltės“. Pareiškėjas, įsigijęs prekių iš trečiųjų šalių, kurias ketina importuoti į Bendrijos teritoriją, bei pateikęs Agentūrai, institucijai, atsakingai Lietuvoje už licencijų išdavimą, oficialų dokumentą – paraišką, negali būti neatsakingas už vykdomą ekonominę veiklą. Pareiškėjas, būdamas verslo subjektu, nieko neverčiamas, priimdamas laisva valia sprendimą importuoti prekę iš trečiųjų šalių į Europos Bendriją, privalo prisiimti verslo riziką bei atsakomybę, laikytis Europos Bendrijos teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas pateikdamas konkrečią paraišką importo licencijai gauti pats supildo informaciją apie ketinamą importuoti prekę, o Agentūra tik sutikrina, ar pareiškėjo pateikti duomenys eksporto / importo paraiškoje atitinka Pranešimo dėl žemės ūkio produktų importo ir eksporto licencijų ir išankstinio nustatymo sertifikatų Nr. 2013/C264/05 nuostatas. Atsakomybė už teisingų duomenų pateikimą muitinei tenka taip pat pačiam pareiškėjui (arba jį atstovaujančiam deklarantui), kaip tai nustatyta 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodekso), 77 straipsnio 3 dalyje.

12.8. Pareiškėjui, kuris ryžių rinkoje veiklą vykdo 23 metus, negali būti nežinomi licencijos turėtojo įpareigojimai, kad licencija yra konkrečios galiojimo trukmės elektroninis arba popierinis dokumentas, kuriame nurodoma teisė ir įpareigojimas importuoti produktus. Pareiškėjui išduota Licencija jį įpareigojo importuoti 300 000 kg ryžių pagal KN kodą 1006306590 iki 2020 m. balandžio 30 d. Tačiau, Muitinės departamentui kilus įtarimų dėl importuotų prekių kokybės bei atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad importuotos prekės neatitiko Licencijoje nurodyto KN kodo ir į Europos Bendrijos teritoriją buvo įvežtos prekės (ryžiai) kitu KN kodu 1006306390. Licencija buvo išduota prekei – ryžiams, kurie pagal KN kodą 1006306590 laikytini ilgagrūdžiais ryžiais, tačiau faktiškai pareiškėjo buvo įvežti importuoti ryžiai, kurie pagal KN kodą 1006306390 laikytini vidutinio dydžio grūdais. Vadinasi, pareiškėjas neimportavo viso kiekio (100 proc.) Licencijoje nurodytu KN kodu ryžių, o importavo visiškai kitą prekę. Įvertinus Komisijos reglamento (ES) Nr. 2016/1237 7 straipsnio 1 dalies ir Komisijos reglamento (ES) Nr. 907/2014 23 straipsnio 2 dalies nuostatų formuluotes, darytina išvada, kad, nustačius ūkio subjekto įpareigojimų neįvykdymą, užstatas nusavinamas nevertinant ūkio subjekto veiksmuose tyčios ar aplaidumo, tuo labiau neįrodinėjant šių aplinkybių. Vien pats faktas – įpareigojimų neįvykdymas – yra pagrindas valstybei narei, šiuo atveju Agentūrai, nusavinti užstatą. Taip pat užstato nusavinamas turi būti atliktas nevertinant jokių dėl įpareigojimų neįvykdymo galbūt kilusių materialinių pasekmių.

12.9. Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. spalio 31 d.) taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, tai yra turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

12.10. Be to, teismas nevertino ir nepasisakė apie Europos Komisijos pateiktą poziciją. Agentūra pateikė susirašinėjimo su Europos Komisijos atstovais vertimus į lietuvių kalbą. Europos Komisija aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad licencijos turėtojui, įvežus į Europos Bendriją prekę kitu KN kodu, nei numatytas licencijoje, užstatas turi būti nusavintas. Teismas privalo nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus, kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, taip pat teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas bei motyvuotas (ABTĮ 86 str. 1, 2 d., 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo turinys yra neaiškus, jo turinyje yra dviprasmiškų išvadų, viena kitai prieštaraujančių teiginių.

12.11. Agentūra administruoja žemės ūkio produktų eksporto ir importo licencijų sistemą (Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 str. 4 d. 2 p.) ir priima sprendimus dėl licencijų išdavimo bei su tuo susijusius kitus sprendimus dėl užstatų nusavinimo/grąžinimo. Pastaruosius Agentūros sprendimus, susijusius su užstatais, vykdo NMA. Administruojančioji institucija, gavusi vykdomosios institucijos sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo, nedelsdama Finansų ir apskaitos informacinėje sistemoje registruoja grąžintinas lėšas pagal priemonę, finansavimo šaltinį (ES žemės ūkio fondų arba Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos) ir mokėjimo dokumentą (Grąžintinų lėšų taisyklių 6 p.) bei informaciniame portale https://portal.nma.lt, jeigu skolininkas sutiko, kad informacija jam bus teikiama tokiu būdu, informuoja skolininką apie priimtą sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo (Grąžintinų lėšų taisyklių 9 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Grąžintinų lėšų taisyklėse skolininko informavimas reglamentuotas su minėta sąlyga, Agentūra, priėmusi Sprendimą, vadovaudamasi VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi parengė ir pareiškėjui išsiuntė Pranešimą, kurį pareiškėjas gavo ir skundu prašė panaikinti. Tuo metu Sprendimas niekada nebuvo siunčiamas pareiškėjui ir jo jis niekada negavo, tik bylos nagrinėjimo metu buvo išreikalautas. Sprendimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu VAĮ 8 straipsnio prasme, nes nebuvo įteiktas pareiškėjui, yra neatitinkantis įstatyme numatytų reikalavimų – jame nėra apskundimo tvarkos; nėra adresuotas pareiškėjui. Sprendimas yra tik informavimo priemonė apie priimtą sprendimą administruojančiajai institucijai – NMA, kuri atlieka visas su administruojama priemone susijusias mokėjimo funkcijas; tai patvirtina Sprendimo paskutinė pastraipa, kuria Agentūra informuoja NMA apie tai, kad pareiškėjas yra informuotas apie priimtą sprendimą; Sprendimo tekste kalbama apie pareiškėją trečiuoju asmeniu. Tuo metu Pranešimo tekste tiesiogiai kreipiamasi į pareiškėją; kartu su minimu Pranešimu pridedamas faktines aplinkybes patvirtinantis Muitinės departamento raštas; aiškiai suformuluotas pareiškėjui įpareigojimas pervesti grąžintą garantiją, nurodyta NMA banko sąskaita, tai pat terminas, per kurį turi būti įvykdytas įpareigojimas. Būtent šį Pranešimą pareiškėjas gavo, susipažino ir, nepraleisdamas nustatytų apskundimui terminų, jį apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Teismas klaidingai nurodo, kad Sprendimas adresuotas pareiškėjui. Vien tai, kad Sprendimas priimtas pareiškėjui, nereiškia, kad jis adresuotas jam. Teismas neatsižvelgė į Agentūros nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas niekada nėra gavęs ir niekada nebūtų gavęs Sprendimo. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis.