- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- 2A-3154-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05748-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LUVEL transportas“
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
- 1.1.4.3Ieškinio senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „LUVEL transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LUVEL transportas“ ieškinį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos sprendimo panaikinimo ir žalos iš atsakovės A. P. priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LUVEL transportas“ pateikė ieškinį, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-01-20 sprendimą Nr. DGKS-404 ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės 2 392,98 Eur (8 262,50 Lt) žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija nenagrinėjo ieškovo reikalavimo dėl 2 392,98 Eur žalos atlyginimo ir nevertino aplinkybės, ar atsakovė pateisino pinigines operacijas, atliktas jai išduota įmonės mokėjimo kortele, o pritaikė ieškinio senatį. Ieškovo teigimu, atsakovė atsiliepime į ieškovo prašymą Darbo ginčų komisijai neprašė taikyti 3 mėnesių ieškinio senaties, todėl Darbo ginčų komisija, vadovaudamasi pagal analogiją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ieškinio senatį reglamentuojančiomis normomis, neturėjo pagrindo atmesti ieškovo prašymo dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Nurodė, kad atsakovė 2012-12-10 buvo priimta į ieškovo įmonę vadybininke, atsakinga už transportą ir automobilių licenzijavimą, o jai su darbu susijusioms funkcijom atlikti buvo išduota jos vardu mokėjimo kortelė, į kurią ieškovas pervesdavo atitinkamas pinigines sumas. Ieškovo teigimu, atsakovė išlaidas turėdavo pagrįsti dokumentais, tačiau atlikus piniginių operacijų skaičiavimus bei įvertinus rašytinius įrodymus paaiškėjo, jog ne visos išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais. Ieškovas nurodo, jog dėl atsakovės veiksmų patyrė 2 392,98 eurų žalos, o atsakovės veiksmuose yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) 246 straipsnis, 253 straipsnis), todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovo patirtą turtinę žalą (b. l. 1).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2014-12-16 praleidęs ieškinio senaties terminą, kai tuo tarpu mokėjimo kortelė ieškovui buvo grąžinta nutraukus 2014-01-02 darbo sutartį, o vidaus auditas dėl kortelės naudojimo buvo atliktas 2014-08-22. Ieškovas neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti, svarbių priežasčių nenurodė, todėl, esant atsakovės prašymui, Darbo ginčų komisija pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Kilęs ginčas nebuvo išspręstas ikiteismine ginčo tvarka, o ieškovas tokia galimybe gali pasinaudoti prašydamas Darbo ginčų komisijos atnaujinti praleistą terminą individualiam ginču nagrinėti, ieškovo ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovė nurodo, kad į jai išduotą banko kortelę V. E., banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo pervedamos lėšos buvo naudojamos išimtinai ieškovo interesais ir vykdant darbo funkcijas, o išlaidos pagrįstos dokumentais. Ieškovas neįrodė piniginių lėšų panaudojimo ne įmonės reikmėms fakto, todėl jai nekyla materialinė atsakomybė (b. l. 13-16).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendime konstatavo, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, todėl ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės jam padarytą žalą, bei neįrodė atsakovės kaltų veiksmų ir priežastinio ryšio. Nustatė, kad ieškovas žalos dydį grindžia banko sąskaitos išrašų išklotinėmis ir savo sudaryta pažyma ir sprendė, jog minėti dokumentai neįrodo padarytos žalos dydžio. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kodėl ieškinio dalyką sudarančios sumos yra neteisėtai pasisavintos atsakovės, bei finansinės atsakomybės dokumentų, sudarančių pagrindą spręsti apie įmonėje vestą buhalterinę apskaitą, grynųjų pinigų išdavimo, priėmimo ir atsiskaitymo už juos tvarką, banko sąskaitoje esančių pinigų apskaitą ir jų išgryninimą. Teismas nustatė, jog atsakovė ne kartą išgrynino banko kortelėje esančias pinigines lėšas, tačiau ne dėl visų operacijų darbdavys pareiškė pretenzijas. Teismas labiau tikėtinomis laikė atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji darbo funkcijų vykdymui pagal įmonės vadovo nurodymus nuimdavo nuo kortelės sąskaitos grynuosius pinigus tam, kad jai atsiskaitytų įmonės vardu už prekes ir paslaugas, o atsiskaitymą pagrindžiančius dokumentus (čekius, sąskaitas) pateikdavo ieškovui. Konstatavo, kad Darbo ginčų komisija pagrįstai išsprendė praleisto trijų mėnesių termino klausimą ir atmetė ieškovo prašymą. Teismas nustatė, kad ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimui, todėl ieškinį priėmė, o prašymą palikti ieškinį nenagrinėtu atmetė, kadangi ieškovas pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, o Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą (b. l. 65-69).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Darbo ginčų komisijos 2015-01-20 priimtą sprendimą Nr. DGKS-404 panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovo prašymą priteisti iš atsakovės 2 392,98 Eur žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, vertindamas, jog ieškovas neįrodė žalos ir atsakovės kaltų veiksmų. Apelianto teigimu, Darbo ginčų komisijos sprendime buvo nurodyta, jog 8 262,50 Lt sumos trūkumas nustatytas atlikus auditą, ieškovas pateikė rašytinius įrodymus apie pinigų išgryninimo faktą, todėl teismas netinkamai įvertino įrodymus, pagrindžiančius atsakovės atsakomybę. Apeliantas nurodo, jog atsakovės veiksmuose yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis) ir atvejai, numatyti DK 253 straipsnyje. Apelianto teigimu, atsakovė neprašė Darbo ginčų komisijos taikyti ieškinio senatį, todėl Darbo ginčų komisija nepagrįstai priimdama sprendimą taikė trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Apelianto teigimu, trijų mėnesių terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis atnaujintinas, kadangi tik 2014-08-22 buvo atliktas auditas, kurio metu sužinojo apie galimai atsakovės panaudotas pinigines lėšas ne įmonės poreikių tenkinimui ar darbo funkcijų atlikimui, ir 2014-10-24 klaidingai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą nesilaikant išankstinio neteisminio ginčo sprendimo tvarkos (b. l. 74-76).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo 2015-06-17 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kad ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs 3 mėnesių terminą ir neįrodinėjo termino praleidimo priežasčių. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl jam padarytos žalos bei neįrodė atsakovės kaltų veiksmų ir priežastinio ryšio (b. l. 90-94).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „LUVEL transportas“, atstovaujamo direktoriaus K. S., ir atsakovės A. P. 2012 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 65 ir nuo 2012-12-10 A. P. ėjo vadybininko, atsakingo už transportą, automobilių licencijavimą pareigas. Apeliantas 2014-12-16 pateikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl 8 262,51 Lt materialinės žalos atlyginimo išieškojimo, kurio ji netenkino, priimdama 2015-01-20 sprendimą Nr. DGKS-404 (T.1, b.l.2). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje įrodymus, sprendė, jog ieškovas (apeliantas) neįrodė nuostolių dydžio. Apelianto nuomone, teismas neišsamiai ir vienpusiškai išnagrinėjo bylą, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
Civilinių bylų nagrinėjimas grindžiamas rungimosi principu, reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindų (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų. Kaip matyti iš ieškinio argumentų, materialinės žalos atsiradimo faktą ieškovas sieja su dokumentų nepateikimu, kurie galėtų pagrįsti pinigų panaudojimą iš atsakovei (darbuotojai) išduotos banko kortelės V. E., banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.1). Nuostolių dydį darbdavys įrodinėja banko sąskaitos išrašų išklotinėmis ir savo sudaryta pažyma (b.l.32-33, DGK b.l.36-44, 54-57).
Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. DK 246 straipsnis numato, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Tai reiškia, kad apeliantui neįrodinėjant, jog pats savaime išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikimas jam sukėlė žalą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nebuvo įrodytas nuostolių faktas ir dydis (CPK 185 straipsnis). Visų pirma, darbdavio (apelianto) į bylą pateikti įrodymai patvirtina pinigų iš išduotos banko kortelės V. E., banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išėmimo faktą, tačiau byloje nėra įrodymų dėl priežastinio ryšio buvimo tarp pinigų išėmimo ir įrodinėjamos darbdaviui padarytos materialinės žalos, t.y., kad pinigai nebuvo panaudoti įmonės reikmėms (pvz., finansinės atskaitomybės dokumentų, pagrindžiančių piniginių lėšų apyvartą, pirktas paslaugas per laikotarpį nuo 2013-03-12 iki 2013-06-26 ir pan.). Antra, atsakovės argumentai, kad už banko kortelėje esančias pinigines lėšas ji dažniausiai pirkdavo licencijas krovinių pervežimui, įsipildavo automobiliui kuro darbo reikmėms, pirkdavo pervežimams naudojamų automobilių detales (b.l.14,15), apelianto nepaneigti (CPK 12 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, jog paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys pripažįstami patikimais, kai jie detalūs, nuoseklūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.P.-G. v. valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nuosekliai aiškino, jog pinigines lėšas naudojo darbo funkcijoms vykdyti (b.l.92). Šie paaiškinimai atitinka apelianto nurodytas aplinkybes dėl įmonės vykdomos ūkinės – komercinės veiklos (tarptautiniai pervežimai sausumos keliais). Pats apeliantas DGK išdėstytame reikalavime nurodė, kad atsakovei buvo pavesta atlikti visus formalumus su krovinių gabenimu, tame tarpe, leidimų gavimu, licencijų įsigijimu. Apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2013-03-12 iki 2013-06-26 nebuvo pirktos įmonei reikalingos paslaugos ar mokėjimo neatitikimus pagrindžiančių įmonės finansinių dokumentų (CPK 12, 178 straipsniai).
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl materialinės atsakomybės taikymo, rėmėsi teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3709-852/2015. Inter alia apeliantas net ir nenurodė, kokius faktus, anot jo kaip prejudicinius (b.l.74), panaudojo teismas. Iš esmės pirmosios instancijos teismas nurodė aplinkybes dėl kilusio ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio, bet jomis nemotyvavo sprendimo (b.l.67). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad materialinės darbuotojo atsakomybės taikymo ypatumai yra tai, kad sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija išvardytuose įstatymuose nenustatyta. Tokiu atveju atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė (darbuotoja) nagrinėjamoje byloje turėjo įrodinėti išimtų sumų panaudojimą įmonės reikmėms (b.l.76), kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai). Kasacinis teismas išaiškino, jog skolininko kaltės prezumpcija civilinėje atsakomybėje yra išimtis iš bendrojo sąžiningumo principo, todėl pagal analogiją netaikoma, o DK darbuotojo materialiąją atsakomybę reglamentuoja kaip taikomą už kaltą pažeidėjo veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Optimalūs finansai“ v. G.P., bylos Nr. 3K-3-428/2008).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardama pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė sumokėjo 200 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b.l.95). Prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovės naudai (CPK88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „LUVEL transportas“, juridinio asmens kodas 226209920, 200 eurų (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.