- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-12
- Bylos Nr.
- e2S-1498-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01795-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Kreditorius
- UAB „Kapitalo valda“
- Skolininkas
- M. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus (apelianto) UAB „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-05-06 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-2407-723/2016 pagal kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui M. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 67,00 EUR skolos, 451,31 EUR delspinigių, 6,70 EUR baudos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-05-06 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui M. G. dėl skolos priteisimo ir grąžino kreditoriui UAB „Kapitalo valda“ 3,00 EUR žyminio mokesčio.
Teismas vertino, jog delspinigių skaičiavimo laikotarpis (nuo 2007-02-13 iki 2016-05-04) yra neprotingai ilgas. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris išperkamosios nuomos sutartį su pirminiu kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomi priteisti 451,31 EUR dydžio delspinigiai, paskaičiuoti net 0,2 proc. norma, yra aiškiai per dideli, o kreditoriaus prašymas priteisti delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimai negali būti visiškai tenkinami, o įstatyme nėra numatytos galimybės priimti teismo įsakymą iš dalies, todėl kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą, atsisakė priimti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-05-06 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti kreditoriaus pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą pilna apimtimi.
Nurodo, kad kreditoriaus pareiškime nėra jokių CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytų požymių ar neatitikimų šios normos reikalavimams. Pareiškimas grindžiamas išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp kreditorės ir atsakovo. Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutarties netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Pažymi tai, kad pareiškimo priėmimo stadijoje dėl šios kategorijos bylų supaprastinto proceso teismo diskrecijos teisė įvertinti pareiškimo atitiktį imperatyvioms teisės normoms objektyviai ribojama, nes teismas netikrina reikalavimo nepagrįstumo ir nėra galimybės įvertinti visas bylos aplinkybes bei ištirti įrodymus. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad skolininkui yra suteikiama galimybė pareikšti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Kreditoriaus įsitikinimu teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-05-06 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-05-06 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko M. G. 67 EUR skolos, 451,31 EUR delspinigių, 6,70 EUR baudos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 3 EUR žyminio mokesčio.
Vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sudarymo sąlygų, palūkanų normos ir dydžio, buvo ribotos, todėl teismai šiuo atveju turi pareigą ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apelianto reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).
CK 6.71 straipsnio nuostatos leidžia civilinio teisinio santykio šalims, sudarant sandorį, susitarti dėl netesybų (baudos, delspinigių). Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Kasacinis teismas formuoja praktiką ta linkme, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, ir tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, jog teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
Nagrinėjamuoju atveju kreditoriaus prašoma iš skolininko išieškoti skola yra 67 EUR. Taigi kreditoriaus už laikotarpį nuo 2007-02-13 iki 2016-05-04 priskaičiuoti delspinigiai – 451,31 EUR, už skolininko laiku nesumokėtą skolą už nupirktą fotoaparatą beveik septynis kartus viršija skolos sumą. Nustatyta, kad 2006-04-03 išperkamosios nuomos sutarties pagrindu atsiradusią reikalavimo teisę į skolininką UAB „Ūkio banko lizingas“ kreditoriui UAB Kapitalo valda“ perdavė dar 2009-03-04, tuo tarpu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius į teismą kreipėsi tik 2016-05-04, dėl to iš skolininko išieškotina netesybų suma šiuo metu ženkliai viršija pagrindinės skolos sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į skolos ir apskaičiuotų delspinigių santykį, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad kreditoriaus reikalavimas dėl delspinigių priteisimo gali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 straipsnio 2 dalies prasme.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.