Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-18 · Administracinė byla Nr. eI-3444-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-18
Bylos Nr.
eI-3444-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01630-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3444-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01630-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (el. b. l. 1–2).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d. buvo apgyvendintas Vilniaus PN sekcijoje Nr. 1-309, kurios plotas apie 20 kv. m. Pažymėjo, jog sekcijoje nebuvo užtikrintas minimalus plotas, be to, plotą mažino esantys baldai. Taip pat dėl vietos trūkumo sekcijoje buvo sunku judėti. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė nepatogumus, kuriuos įvertino kaip padarytą žalą.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą (el. b. l. 10–15).

Nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas i 5-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 309. 5-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas yra 19,11 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,18 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atkreipė dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Taip pat nuteistieji, atsižvelgdami į savo poreikius, savo laisvalaikį organizuojasi patys, Vilniaus PN pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis.

Paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpoje. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Taip pat 2017 metu pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose duso patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybe pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metu antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC). Akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė i Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtu dušu ar sanitariniu mazgu. Pareiškėjas visa ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

Nurodė, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams Vilniaus PN administracijos yra išduodamas valymo biocidas, universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis. Taip pat nuteistųjų būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengti tiek pisuarai, tiek tualeto kabinos, todėl pareiškėjas turėjo galimybę naudotis tualeto kabinomis, užtikrinančiomis visišką privatumą.

Vilniaus PN įrengti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus, galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių atsakovės atstovo galimai neteisėtų veiksmų, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad Vilniaus PN sekcijoje Nr. 1-309 nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 5-ame nuteistųjų būryje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 309, kurios plotas 19,11 kv. m., įrengtos 6 miegamos vietos (el. b. l. 10–15, 19).

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta asmenų kartu su pareiškėju gyvenamojoje patalpoje Nr. 309, todėl teismas vertins pareiškėjui tekusį minimalų gyvenamąjį plotą atsižvelgiant į įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas skunde ginčija laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d., t. y. kai buvo laikomas sekcijoje Nr. 1-309 (el. b. l. 1–2), tačiau byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 7-151 pareiškėjas 2016 m. gegužės 2 d. paskirtas į 5-309-01 gyvenamąją patalpą (el. b. l. 18). Atsižvelgiant į tai, vertinamasis laikotarpis nagrinėjamoje byloje laikytinas nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. sausio 20 d. Įvertinus įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 3,18 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, todėl darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sekcijos plota mažino baldai.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Akcentuotina, jog atsakovės atstovas nurodė, kad ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Be to, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje (el. b. l. 10–15). Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamojoje patalpoje kartu pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamąjį plotą mažino baldai, atmestini kaip nepagrįsti.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė