Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. Z. 2018-03-12 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad nuo 2014-07-24 iki 2015-12-28 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų – pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Laikoma po 3–4 asmenis kamerose, kurių plotas apytiksliai yra 7,6 kv. m., taip pat gyvenamąjį plotą mažino baldai. Pareiškėjo teigimu, kamerose vėdinimo sistema neveikia, langai neatsidaro, kiauri, seni, arba jų nėra. Sienos yra drėgnos, pelėsis ant lubų ir sienų, nuo lubų byra tinkas. Priešais langą įmontuotos grotos. Žiemą kamerose šalta. Neįrengtos sanitarinio mazgo kabinos kameros tipo patalpose: kamerose pertvara nesiekė 1,5 m aukščio, o sanitarinis mazgas nesiekė 100 x 140 cm, be to nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Kadangi apie pažeistas teises sužinojo tik 2018 m., todėl teismo prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu, dvasiniu nepatogumu, diskomfortu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2014-07-24 iki 2015-12-28, sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad pažeidimų metu jis nežinojo apie jo atžvilgiu vykdomus teisių pažeidimus, o jam sužinojus 2018 m. kreipėsi į teismą. Taip pat pareiškėjo teigimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas. Teismo vertinimu, pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K metu galėjo žinoti, kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos, nes jo nurodomi galimi pažeidimai turėjo būti matomi kiekvieną jo kalinimo dieną Lukiškių TI-K. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomos aplinkybės laikomos subjektyvaus pobūdžio. Todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už likusį laikotarpį, t. y. nuo 2015-03-12 iki 2015-12-28, kuriam ieškinio senaties terminas netaikytas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, taip pat kaip iki 2015-10-31 galiojusi Lietuvos higienos norma 76:2010, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas toliau nurodytose kamerose nuo 2015-09-18 iki 2015-09-22: 6,34 kv. m. ploto kameroje Nr. 112A (3 asm.); 6,34 kv. m. ploto kameroje Nr. 112A (1 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. vieną parą, t. y. 2015-09-18 pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A (6,34 kv. m.), kurioje buvo kalinami trys asmenys ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 2,11 kv. m. Likusiomis dienomis pareiškėjui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui kalinimo laikotarpiu teko 6,34 kv. m. kameros ploto.

Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-122/2010). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas vieną parą kalint Lukiškių TI-K galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršićprieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Kita vertus, šiuo atveju įvertinant šį nustatytą pažeidimo laikotarpį (viena para), teismas sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, reikšmingas ir galėjęs sukelti tokio lygio ir intensyvumo padarinius, kokius pareiškėjas nurodo pateiktame skunde, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti baldais užstatyto kameros ploto.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai kiauri, seni arba jų visai nėra, neužtikrinamas tinkamas vėdinimas, kamerose buvo drėgna.

Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 134:2015 39 punktas). Iki 2015-10-31 galiojusi Lietuvos higienos norma 76:2010 nustatė, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų sezonu turėtų būti 18-28 °C, šaltuoju – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju metu – 35–65 proc. šaltuoju – 35–60 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju – 0,05–0,15. Higienos normos 76:2010 22 ir 23 punktai įtvirtino, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Kitos nuostatos dėl vėdinimo ar pelėsiu analogiškos kaip ir Higienos normos 134:2015 įtvirtinti reikalavimai.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 112A išmatuota oro temperatūra buvo 19 °C, santykinė oro drėgmė buvo 57 proc., bendra dirbtinė apšvieta buvo 403 lx, kamerą galima išvėdinti per atidaromus langus, kameroje buvo vizualiai švaru (jose buvo šepetys grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibiras, valikliai), unitazai techniškai tvarkingi, minkštasis inventorius tvarkingas, nesuplyšęs, rūkymo faktų nenustatyta, palangė ir unitazas vizualiai švarūs (b. l. 21, 22, 25). Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018-03-28 Nr. 24-2386 pranešime dėl J. Z. skundo nurodyta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra (b. l. 28–29). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad kamera yra tikrinama reguliariai, o nustatomi pažeidimai yra tiksliai fiksuojami. Teismo argumentai dėl kameroje įrengtų senų langų nevertintini kaip pagrindas konstatuoti atitinkamus jo teisių pažeidimus, nes Lukiškių TI-K yra įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl remontas ar atnaujinimo darbai ten atliekami pagal turimus resursus ir nedelsiant atnaujinti kamerų įrengimą pagal kiekvieno kalinamo asmens reikalavimus nėra galimybių. Įvertinus, kad tikrintoje kameroje pareiškėjo nurodomų pažeidimų nenustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais.

Pastebėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi, atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, t. y. nuo 2015-09-18 iki 2015-09-22, iš viso 5 paras.

Apibendrinant pareiškėjo skunde išsakytus nusiskundimus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjo privatumas galėjo būti pažeistas visą kalinimo laikotarpį, t, y. nuo 2015-09-18 iki 2015-09-22, iš viso 5 paras, taip pat vieną parą pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniu, dvasiniu nepatogumu, diskomfortu – frustracija. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-6 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2015-09-18 iki 2015-09-22 (5 paras) neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, taip pat vieną parą (2015-09-18) pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą. Šios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintini nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kamerose tik 1 parą, tuo tarpu 4 iš 5 parų, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje jis buvo laikomas vienas, kas sumažino privatumo pažeidimo pobūdį. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014; 2017-05-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo J. Z. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo J. Z. (J. Z.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. Z. (J. Z.) teisė būti kalinamam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo J. Z. (J. Z.) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.