Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 12 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. liepos 19 d. (b. l. 4). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 19 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 19 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2016 m. birželio 12 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 26 d. Kauno TI pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 245, kurios plotas 16,07 kv. m., jame buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 4,01 kv. m (16,07/4) ploto, nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 213, kurios plotas 15,42 kv. m., joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,86 kv. m. iki 4,01 kv. m (15,42/4; 15,42/3) ploto, nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 336, kurios plotas 16,13 kv. m., joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 4,03 kv. m. iki 5,37 kv. m (16,13/4; 16,13/3) ploto, nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. spalio 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 207, kurios plotas 16,84 kv. m., joje buvo laikoma nuo 2 iki 5 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,36 kv. m. iki 8,42 kv. m. (16,84/5; 16,48/2) ploto, nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 222, kurios plotas 19,00 kv. m., joje buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,80 kv. m. iki 6,33 kv. m. (19/5; 19/3) ploto, nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 338, kurios plotas 15,99 kv. m., joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,833 kv. m. iki 3,99 kv. m. (15,99/3; 15,99/4) ploto, nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. vasario 2 d. ir nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 340, kurios plotas 16,53 kv. m., joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 4,13 kv. m. iki 5,51 kv. m. (15,99/3; 15,99/4) ploto, nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 227, kurios plotas 13,99 kv. m., joje buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 6,99 kv. m. iki 13,99 kv. m. (13,99/2; 13,99/1) ploto, nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 220, kurios plotas 12,08 kv. m., joje buvo laikoma nuo 1 iki 3 asmenų, taigi vienam asmeniui teko nuo 4,02 kv. m. iki 12,08 kv. m. (12,08/3; 12,08/1) ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. 20 val. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. 20 val. ir nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 5 d. taigi, iš viso 3 paras.

Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 3 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,23 kv. m. ploto).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose trūko šviesos.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Analogiška nuostata yra ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja nei naktinio apšvietimo, nei natūralaus apšvietimo koeficiento.

Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apšvieta buvo tikrinama kamerose Nr. 213 bei Nr. 336, kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas apšvieta nebuvo tikrinama. Pateiktame 2016 m. kovo 30 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-457(7) nurodyta, kad dirbtinis apšvietimas tikrintose kamerose (tarp jų ir kamerose Nr. 213 bei Nr. 336) atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 88-92). Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kameroje Nr. 336 vasarą buvo labai karšta, kamera Nr. 220 avarinės būklės, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose bei higienos normų neužtikrinimas nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista tik 3 paras, o higienos normų pažeidimai nebuvo tokie intensyvūs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar higienos normų nesilaikymas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Kauno tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1992-624/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 18 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. liepos 20 d. – 2016 m. birželio 12 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.