- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-498-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11230-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- G. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei G. V. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės G. V. (toliau – ir atsakovė) 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad su atsakove bendravo internetiniame tinklalapyje, susitikęs su ja nebuvo. Tačiau, pagal atsakovės pareiškimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu, kuriame jis tapo įtariamuoju dėl 400 Eur vagystės. Pažymėjo, kad jam buvo įteiktas įtarimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir net buvo skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti. Ikiteisminis tyrimas buvo nutraktas. Nurodė, kad jo patirta neturtinė žala pasireiškia nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, t. y. dėl paskleistos melagingos informacijos jautėsi pažemintas. Taip pat sumažėjo bendravimo galimybės dėl kardomosios priemonės paskyrimo, kadangi jis negalėjo išvykti pas draugus gyvenančius užsienyje, išvykti į užsienį pailsėti ir pan. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad jis yra kaltinamas vagyste tapo žinoma ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau ir tretiesiems asmenims – apie tai sužinojo jo darbų vadovas R. A. ir pažįstama I. Z., kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Todėl paskleistas šmeižtas akivaizdžiai pažemino jo reputaciją. Pažymėjo, kad atsakovė turėjo tikslą paskleisti šmeižtą, t. y tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau nesiekė, kad teisėsaugos institucijos nustatytų vagystę, nubaustų kaltą asmenį bei rastų ir grąžintų jai dingusius pinigus, kadangi jos elgesys ikiteisminio tyrimo metu buvo netinkamas – ji daug melavo, t. y. akistatoje su juo nepagrįstai nurodė, kad jo bijo, teikė prieštaringus parodymus, taip pat neaišku, kodėl atsakovė neskundė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, jeigu buvo įsitikinusi tuo, jog jis įvykdė vagystę. Akcentavo, kad tarp žalos, neteisėtų veiksmų bei kaltės yra tiesioginis priežastinis ryšis, kadangi būtent atsakovės tyčiniais neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, kuri atlygintina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas bando klaidinti teismą, teikdamas tikrovės neatitinkančius paaiškinimus ir nurodydamas su tikrove prasilenkiančias aplinkybes. Ieškovas nurodo, kad su ja susitikęs nebuvo, tačiau nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinys liudija, kad ieškovas įvykio vietoje buvo. Ieškovas neįrodė, kad ji paskleidė tikrovės neatitinkančią (melagingą, šmeižiančią) informaciją. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ir nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą aiškiai paneigia jos tyčios skleidžiant melagingą, šmeižiančią informaciją buvimą. Prokuroras iš esmės konstatavo, kad ieškovas turėjo galimybę paimti pinigus, tačiau nėra pakankamo pagrindas baudžiamosios atsakomybės realizavimui. Taip pat akcentavo, kad netgi jei apie ieškovą būtų paskleista melaginga, šmeižianti ar kita tikrovės neatitinkanti informacija, atsižvelgiant į jos pasklidimo mastą (tiksliau realų nepasklidimą), reikalaujama 800 Eur dydžio kompensacija laikytina aiškiai neproporcinga, nes ši suma iš esmės atitinka teismų praktikoje priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą už smurtinius nusikaltimus, kuriais padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 700 Eur bylinėjimosi išlaidas ir Lietuvos valstybei iš ieškovo 8,63 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog sužadėtinei, darbdaviui ir bendradarbiams apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dar iki jų iškvietimo į policiją, informavo pats. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai būtų atskleidę liudytojams kokią nors iš atsakovės gautą informaciją, nesusijusią su tyrimu ir daugiau, nei būtina liudytojus apklausti. Sprendė, kad atsakovės kreipimąsis į pareigūnus pagal jų kompetenciją dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, nelaikytina duomenų paskleidimu, todėl darė išvadą, jog atsakovė jokių duomenų, susijusių su galima pinigų vagyste iš jos nepaskleidė. Taip pat akcentavo, kad ieškovo bendradarbiai, apklausti liudytojais, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas niekaip neįtakojo jų požiūrio į ieškovą, nes jie manė, kad tai klaida, o ieškovą apibūdino, kaip negalinti taip pasielgti asmenį. Todėl sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog informacijos apie galimą vagystę ir pradėtą ikiteisminį tyrimą sužinojimas sugadino jo reputaciją, pakeitė bendravimą su juo ar požiūrį į jį, t. y. neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala. Nurodė, kad liudytojai taip pat patvirtino, jog esminių pokyčių, išskyrus pykčio, ieškovo elgesyje nepastebėjo, todėl sprendė, kad nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas padarė kokią nors įtaką ieškovo psichinei būsenai. Pažymėjo, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog negalėjo išvykti į užsienį pas giminaičius dėl taikytos kardomosios priemonės, atmestini, nes ieškovas neįrodė, jog faktiškai norėjo išvykti ir pareigūnai būtų atmetę tokį jo prašymą. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovo sužadėtinės požiūris į ieškovą buvo neigiamas, neįrodo, jog jis tapo dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, o ne dėl kito ieškovo elgesio, pvz.: bendravimo pažinčių portale. Nurodė, kad aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nei įrodo, nei atmeta faktą, jog atsakovė paskleidė melagingą informaciją. Ikiteisminis tyrimas nebūtinai turi baigtis baudžiamąja byla ir perduotas į teismą. Be to, ir teisme asmuo gali būti išteisintas dėl baudžiamosios atsakomybės pagrindų nebuvimo. Tačiau tai niekaip neįtakoja ir neriboja pareiškimą pateikusio asmens pateikti informaciją valstybės įgaliotiems pareigūnams pagal jų kompetenciją apie savo įtarimus. Apibendrindamas darė išvadą, kad atsakovė turėjo pakankamą ir pagrįstą pagrindą kreiptis į policijos pareigūnus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu, atsakovė tretiesiems asmenims jokios melagingos informacijos nepaskleidė, todėl jai nekyla atsakomybė CK 2.24 straipsnio pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, peržiūrėti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
6. Ieškovas nurodė, kad gali sutikti, jog kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į pareigūnus ar teismą, jeigu mano, kad jo teisės galimai pažeistos, tačiau prašo atkreipti dėmesį, kad atsakovė į policiją kreipėsi visiškai nepagrįstai (melagingai). Akcentavo, kad nesuprantama kodėl atsakovė, neturint jokių įrodymų, nurodė jį, kaip kaltą asmenį. Tokiu būdu ji elgėsi neprotingai ir neapdairiai, nes būtent pareigūnų darbas yra išsiaiškinti ir ištirti visas įvykio aplinkybes ir nustatyti kaltus asmenis. Tokia jos pozicija nepasitvirtino, tačiau jam sukėlė aibę nepalankių emocijų ir išgyvenimų. Taigi, atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl ko jam atsirado neigiamos pasekmės. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų, turėjo pareigą byloje nustatytiems teisiškai reikšmingiems faktams taikyti ginčo santykius reglamentuojančią teisę. Neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinės žalos atlyginimui priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę (CK 6.245–6.249 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis dėl teisminės gynybos gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, esminę reikšmę turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi dėl teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo; tai teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais, būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl baudžiamojo persekiojimo, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės rodytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir CK 6.263 straipsnio nuostatas, pagal kurias civilinės atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Bylą nagrinėjusiam teismui nustačius, kad atsakovės veiksmas, nepagrįstas (melagingas) pareiškimo padavimas policijai, yra nesuderinamas su moralės ir (ar) paprotinių normų laikymusi, žemina asmens garbę ir orumą, atsirado pagrindas spręsti dėl tokiais atsakovės veiksmais ieškovui padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškime dėstomas aplinkybės neatitiko tikrovės. Tikrovės neatitinkančių įžeidžiančio turinio žinių paskleidimo faktas generalinio delikto prasme nėra būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, ji gali būti reikšminga tik nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teismas žalos atlyginimo reikalavimo apskritai nenagrinėjo, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas. Taip pat akcentavo, kad nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria atsakovei iš jo priteista 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi tai yra nesąžininga ir neteisinga. Akcentavo, kad jis ir taip nukentėjo nuo atsakovės veiksmų. Pačios atsakovės civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu siekė net 7 000 Eur, nors, neva, buvo pavogta tik 400 Eur. Akivaizdu, kad atsakovė siekė gauti kuo daugiau pinigų, todėl nurodė jį kaip kaltą asmenį. Toks bylinėjimosi išlaidų priteisimas pakerta asmenų pasitikėjimą visa teisine sistema, kadangi gindamas savo teises, kurios tikrai buvo pažeistos (nes yra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas be pagrindo), patys nukenčia finansiškai. Šiuo atveju yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė patyrė 700 Eur (500 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teisme), kadangi iš byloje esančių dokumentų matyti, jog atsiliepimas atsakovei kainavo 400 Eur, o ne 500 Eur.
7. Atsakovė atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Ieškovas, reikšdamas ieškinį, neturtinės žalos atlyginimą prašė priteisti CK 2.24 straipsnio, kuris reglamentuoja civilinę atsakomybę už žalą, paskleidus duomenis, žeminančius garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, pagrindu. Iš ieškovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog atsakovei nekyla atsakomybė minėtos teisės normos pagrindu.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir kt.).
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2018 m. birželio 21 d., paskambinusi bendruoju pagalbos centro numeriu, nurodė, kad ieškovas, su kuriuo ji susipažino internetinėje pažinčių svetainėje ir susitarė susitikti, neseniai, tuo metu, kol ji buvo nusisukusi prisidegti cigaretę, iš jos piniginės ištraukė (pavogė) pinigus. Šio pranešimo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-29505-18, ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2019 m. vasario 18 d. nutarimu, nesurinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje.
14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, kad duomenys yra paskleisti kreipimesi (pareiškime, skunde) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi aiškintis, ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 ir kt.).
15. Iš Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-29505-18, turinio matyti, kad, kaip liudytojai, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo apklausti: vyresnysis tyrėjas M. K., tyrėjas T. J., vyriausiasis patrulis M. L., vyriausiasis patrulis A. L., kurie bendravo su atsakove įvykio dieną; ieškovo darbovietės darbų vadovas R. A., kuris pasirašė pažymą, jog atsakovas įvykio dieną buvo darbe; I. Z., kuri yra ieškovo pažįstama, ir kuri parodė, jog kartais pildo ieškovo telefono sąskaitą. Teismo posėdžio metu liudytojai A. K., A. J., A. C., kurie yra ieškovo kolegos, parodė, kad apie ieškovui pareikštus įtarimus papasakojo pats ieškovas.
16. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė apie įvykdytą nusikalstamą veiką ir, kad ją galimai įvykdė ieškovas, informavo kitus trečiuosius asmenis.
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatytų duomenų pagrindu ir, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžia, kad atsakovės kreipimasis su pranešimu apie įvykdytą nusikalstamą veiką negali būti vertinamas kaip žinių paskleidimo faktas, nepriklausomai nuo skundo tyrimo rezultato. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pareigūnai paskleidė tyrimo informaciją tretiesiems asmenims, nesusijusiems su skundo tyrimu.
18. Nenustačius duomenų paskleidimo fakto, negali būti ginami ieškovo garbė ir orumas, nes, kaip jau buvo nurodyta, yra būtinas sąlygų – žinių paskleidimo fakto; fakto, kad žinios yra apie ieškovą; fakto, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės; fakto, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą – visetas.
19. Ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, t. y. pirmosios instancijos teismas, net ir nenustatęs jo garbės ir orumo pažeidimo požymių CK 2.24 straipsnio kontekste, turėjo pareigą pagal bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus kvalifikuoti tarp šalių kilusį teisinį santykį kaip deliktą, vadovautis CK 6.245–6.249, 6.263 straipsnių nuostatomis.
20. Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai teismas nustato, kad kreipimasis į kompetentingą valstybės instituciją (pareigūną) yra nesąžiningas (melagingas) ir asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, peržengia šių teisių įgyvendinimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises bei laisves, nukentėjusio asmens teisės yra ginamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2006, 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2012).
21. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su atsakove bendravo internetinėje pažinčių svetainėje ir, galimai, telefonu (neprisiminė), tačiau susitikęs niekada nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, t. y. ji, pranešdama apie įvykdytą nusikalstamą veiką, nurodė jį, kaip asmenį, atlikusį neteisėtus veiksmus, nors tam neturėjo pagrindo, t. y. nurodė jį, kaip asmenį, atlikusį neteisėtus veiksmus, melagingai.
22. Iš Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-29505-18, turinio matyti ir tai, kad atsakovės pranešimas apie nusikalstamą veiką nebuvo įvertintas kaip melagingas, priešingai nurodoma, kad atsakovės nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino tiek bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys, tiek apklaustų liudytojų ir policijos pareigūnų parodymai, tiek gautos telefoninių pokalbių išklotinės, tiek kiti bylos duomenys, tuo tarpu ieškovo parodymai apie tai, kad jis niekada nebuvo susitikęs su atsakove, buvo vertinami kritiškai.
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, neturi pagrindo spręsti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Neturtinės žalos atlyginimui priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę (CK 6.245-6.249 straipsniai). Taigi, nenustačius, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, jos atsakomybė negalima.
24. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat išdėstė argumentus, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atsakovei, nes jis ir taip nukentėjo nuo jos veiksmų bei, gindamas savo teises, kurios tikrai buvo pažeistos (nes yra konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas be pagrindo), pats vėl nukentės finansiškai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė patyrė 700 Eur (500 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teisme) bylinėjimosi išlaidas, kadangi iš byloje esančių dokumentų matyti, jog atsiliepimas atsakovei kainavo 400 Eur, o ne 500 Eur.
25. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnyje. Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks, kad pralaimėjusi šalis atlygina šias išlaidas laimėjusiai šaliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas. Taip pat byloje nenustatyta, kad atsakovė apie nusikalstamą veikė pranešė melagingai. Todėl nenustatytas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir bylinėjimosi išlaidų atsakovei iš ieškovo nepriteisti.
27. Pasisakant dėl atsakovės turėto bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovę, iki 2019 m. gegužės 9 d., atstovavo advokatas P. R., o vėliau – advokatas S. G.. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai, iš kurių matyti, kad atsakovė advokatui P. R. sumokėjo 600 Eur, o advokatui S. G. – 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad tarp atsakovės ir advokato P. R. 2019 m. gegužės 9 d. sudaryto Susitarimo dėl sutarties dėl atstovavimo ir kitų teisinių paslaugų teikimo nutraukimo 10 punkte nustatyta, jog šio susitarimo pasirašymo metu atsakovei grąžinamas nepanaudotas avansas, kuris sudaro 100 Eur, nurodė, kad už ieškinio parengimą atsakovei priteistina 500 Eur ir 200 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teisme. Ieškovas nurodė, kad atsiliepimas atsakovei kainavo 400 Eur, o ne 500 Eur, todėl jai iš jo viso priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
28. Iš aukščiau nurodyto tarp atsakovės ir advokato P. R. 2019 m. gegužės 9 d. sudaryto Susitarimo dėl sutarties dėl atstovavimo ir kitų teisinių paslaugų teikimo nutraukimo turinio matyti, kad jie susitarė, jog: advokato užmokestis apskaičiuojamas pagal 100 Eur/val įkainį, o atsiliepimo parengimo kainą yra 400 Eur (3 punktas); atsakovė sumokėjo advokatui 600 Eur avansą (6 punktas); advokatas suteikė atsakovei 1 val. konsultaciją (7 punktas); nepanaudoto avanso liko 100 Eur (9 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad už ieškinio parengimą atsakovei priteistina 500 Eur, tačiau iš esmės teisingai sprendė dėl viso priteistinos sumos dydžio, nes, kaip matyti iš jų susitarimo, atsakovė už ieškinio parengimą advokatui P. R. sumokėjo 400 Eur, o už 1 val. konsultaciją – 100 Eur. Todėl nenustatytas pagrindas sumažinti atsakovei iš ieškovo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą.
29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuota, kad nenustatytas pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą bei, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, sumažinti atsakovei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
30. Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.