Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nukentėjusiojo R. K. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) BK 170 str. 2 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir L. B. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 6 mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., L. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Nuspręsta priteisti iš L. B. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 350,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo R. K.. Kitoje dalyje R. K. ieškinys atmestas.Nuspręsta įsiteisėjus nuosprendžiui, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. kompaktinę plokštelę „Acme“ CD-R 700 MB, palikti saugoti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2013 m. vasario 23 d., apie 16 val. 30 min., viešoje vietoje - Aukštadvario Žemės ūkio mokyklos renginių salėje, esančioje Trakų r. sav., Aukštadvario sen., Aukštadvario mst. Technikumo g. 1., atlikėjo R. K. koncerto metu, žiūrovų akivaizdoje, priėjo prie dainuojančio atlikėjo R. K. ir tyčia metė į jį du kiaušinius, pataikydamas į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko kilo sumaištis, nutrūko vykęs koncertas. Taip viešoje vietoje įvykdytais įžūliais veiksmais, neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, L. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

L. B. taip pat nuteistas pagal BK 170 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. vasario 23 d., apie 16 val. 30 min., viešoje vietoje - Aukštadvario Žemės ūkio mokyklos renginių salėje, esančioje Trakų r. sav., Aukštadvario sen., Aukštadvario mst. Technikumo g. 1, atlikėjo R. K. koncerto metu, žiūrovų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, viešai tyčiojosi, niekino R. K. dėl jo seksualinės orientacijos, t. y. priėjo prie dainuojančio atlikėjo R. K. ir tyčia metė du kiaušinius į nukentėjusįjį, pataikydamas į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, o išeidamas iš koncertų salės viešai pasakė įžeidžiančius R. K. žodžius „pederastai Aukštadvaryje nekoncertuos“. Šiais savo veiksmais L. B. viešai tyčiojosi ir niekino R. K. dėl jo seksualinės orientacijos.

Teismo posėdyje nuteistasis L. B. bei jo gynėjas Saulius Juzukonis prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo R. K. atstovės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis R. K. prašė nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliantų skundus atmesti.

Nuteistojo L. B. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nukentėjusiojo R. K. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo L. B. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. B. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai pripažino, jog nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo padarytos inkriminuojamos veikos. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl L. B. padarytos nusikalstamos veikos, įvertintas jų visetas, ir nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Nors apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas netinkamai vertindamas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų aukštesnės instancijos teismas nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis L. B. neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu BK 170 str. 2 d. Pagrindu. Tvirtina jo veiksmuose nesant siekio įžeisti R. K. dėl jo seksualinės orientacijos, nes jis apie jo seksualinę orientaciją nežinojo.

Šio baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – žmonių lygiateisiškumas. BK 170 straipsnyje įtvirtintas draudimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Papildomi objektai yra visuomenės saugumas, taip pat žmogaus gyvybė, sveikata, orumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, išreiškė niekinančio ir įžeidžiančio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, metant kiaušinius atlikėjui R. K. į veidą koncerto metu suaugusių ir vaikų akivaizdoje (taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą), bei viešai pasakydamas žodžius „pederastai Aukštadvaryje nekoncertuos“ – pagrįstai vertino kaip tyčiojimąsi ir niekinimą nukentėjusiojo dėl jo seksualinės orientacijos. Taigi pagrįstai pripažino, kad nuteistojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Pažymėtina, kad BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyta veika reiškiasi vienu ar keliais alternatyviais veiksmais: a) tyčiojimusi iš tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens; b) jų niekinimu; c) neapykantos jiems skatinimu; d) kurstymu juos diskriminuoti. Šios veikos turi būti padarytos viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui, nukreiptais prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tyčiojimasis – tai garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto. Niekinimas – tai labai neigiamas nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan. Neapykantos skatinimas – tai primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei. Kurstymas diskriminuoti – tai tiesioginis kvietimas arba netiesioginis skatinimas riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis. Visos veikos pasižymi kraštutinumu, jų diskriminacinis pobūdis turi būti akivaizdus. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu bando įtikinti teismą, jog savo tokiais veiksmais L. B. nesiekė tyčiotis ir skatinti neapykantos prieš R. K. dėl jo seksualinės orientacijos, o mesdamas kiaušinius į R. K. bei pasakydamas žodžius „pederastai Aukštadvaryje nekoncertuos“, išreiškė nepasitenkinimą dėl R. K. dainų atlikimo pagal fonogramą, nes jis atlikėjo seksualinės orientacijos nežinojo, tačiau tokie argumentai yra neįtikinami ir vertintini kaip siekis sušvelninti L. B. teisinę padėtį. Be to, L. B., reikšdamas pasipiktinimą dėl neva R. K. dainų atlikimo, pavartojo žodį „pederastai“, kuris vertinant byloje nustatytų aplinkybių kontekste, neabejotinai rodo, kad nuteistasis išreiškia neigiamą, nepagarbų požiūrį į nukentėjusįjį dėl jo seksualinės orientacijos. Taigi suprato, kad viešai atlikdamas inkriminuojamus veiksmus, tyčiojasi ir niekina nukentėjusįjį dėl jo seksualinės orientacijos, t.y. suprato savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip elgtis. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus teisių Teismas yra konstatavęs, kad diskriminacija, grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat rimta (sunki, pavojinga), kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva ( 2012-02-09 sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją, peticijos Nr.1813/07). Ir nors skunde teigiama, kad Vilniaus Universiteto Filologojos Fakulteto Lietuvių žargonų baze žodis „pederastas“ reiškia „menkysta, išgama, išsigimėlis, padugnė“, tačiau pažymėtina, kad „Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius, 2013, p. 621) pateikta žodžio „pederastas“ reikšmė – „vyras, užsiimantis pederastija“, o žodžio „pederastija“ – „vyro lytinis santykiavimas su nesubrendusius jaunuoliu pro išangę“. Taigi įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio veiksmai, išreikšti viešoje vietoje – koncerto metu, byloje nustatytų aplinkybių kontekste sudarė pagrindą pripažinti, kad apelianto veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad R. K. yra žinoma Lietuvoje asmenybė, jis įvairių televizijos laidų metu yra pasisakęs apie savo lytinę orientaciją Apeliacinio skundo argumentus, kad L. B. kaltinime nurodytus veiksmus padarė būdamas pasipiktinęs dėl dainų atlikimo pagal fonogramą, kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš paties nuteistojo, o taip pat liudytojo P. T. parodymų, L. B. iki koncerto vietos atvažiavo automobiliu, ir, kaip teigia pats, apie atlikėjo lytinę orientaciją nieko nežinojo ir tikėjosi gyvo garso koncerto, tačiau maisto produktų automobilyje nepaliko, o juos atsinešė į koncertą, kas nėra logiškai paaiškinama. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad inkriminuojami veiksmai nėra atsitiktinio pobūdžio.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas kritiškai vertino L. B. parodymus, kadangi nuteistasis juos davė perskaitydamas ir atsisakydamas atsakinėti į pateiktus proceso dalyvių, taip pat ir teismo klausimus, dėl ko teismas neturėjo galimybės pašalinti prieštaravimų, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, kad kaltinamasis turi teisę savo parodymus duoti tiek žodžiu, tiek juo perskaitant iš anksto pasiruošiant. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino L. B. parodymus ne dėl jų davimo būdo, o dėl to, kad nuteistajam juos perskaičius, teismas įžvelgė prieštaravimus, tačiau atsakyti į teisėjos klausimus L. B. atsisakė, tuo neleisdamas jų pašalinti. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuodamas savo išvadą, dėl ko kritiškai vertina L. B. parodymus, nurodė būtent dėl kokių konkrečiai prieštaravimų jais nesivadovauja.

Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas L. B. veiką pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepažeidė iš BPK kylančių įrodymų vertinimo taisyklių.

Be to, apelianto teigimu, teismas be pagrindo nepripažino L. B. prisipažinimo dėl padaryto BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nors nuosprendyje konstatavo jo sunkią materialinę padėtį, tai, kad jis savo jėgomis kaip kompensaciją organizavo nemokamą koncertą, o vykusio koncerto metu surinktas aukas panaudojo vaikų namų poreikiams.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailėjimasis. Taigi, norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas turi nustatyti ne tik tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru, o ne spaudžiant byloje surinktiems įrodymams. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, teisme parodymus davė juos perskaitydamas, tačiau atsisakė atsakinėti į pateiktus klausimus, dėl ko teismas neturėjo galimybės pašalinti prieštaravimų. Pažymėtina, kad, nors nuteistasis savo parodymuose ir teigė, kad pripažįsta ir gailisi pažeidęs viešąją tvarką, tačiau nurodė, kad tai padarė dėl nekokybiško R. K. pasirodymo, nors nustatyta, kad tai jis padarė dėl seksualinės atlikėjo orientacijos. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad L. B. prisipažino pažeidęs viešąją tvarką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį

Dėl nukentėjusiojo R. K. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė prašo paskirti L. B. už nusikaltimus, numatytus BK 170 str. 2 d. bei BK 284 str. 1 d., ne švelnesnes kaip 1 metų laisvės atėmimo bausmes, o taip pat neatidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš sudėtingiausių bei svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.

Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam L. B. bausmę, BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius, kurios, kolegijos vertinimu, nėra per švelnios.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nusikalstamos veikos padarymas siekiant išreikšti neapykantą asmeniui dėl jo seksualinės orientacijos nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., būtinasis požymis, todėl, skiriant bausmę už šią nusikalstamą veiką bei parenkant bausmės dydį, turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog minėta nusikalstama veika yra padaryta esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (BK 60 str. 2 d.), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai visus kaltinamojo veiksmus vertino kaip padarytus esant idealiajai sutapčiai. Nagrinėjau atveju tyčia buvo nukreipta į asmens, turinčio kitą seksualinę orientaciją, paniekinimą bei tyčiojimąsi, o ne į viešosios tvarkos pažeidimą, dėl ko nusikalstamos veikos padarymą siekiant išreikšti neapykantą asmeniui dėl jo seksualinės orientacijos įvertino kaip būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį ir nepripažino sunkinančia aplinkybe.

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas L. B. skiriamos bausmės atidėjimo klausimą, tokį pagrindą įžvelgė pagrįstai. Kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje yra formalios sąlygos, sudarančios prielaidą spręsti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pažymėtina, kad formuluodamas išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad ir atidėjus nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai, teismas turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko socialinius ryšius (kasacinės nuartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-499/2013, 2K-56/2014).

Pirmosios instancijos teismas, L. B. paskirdamas laisvės atėmimo bausmių dydžius ir atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, nurodė, jog jis kaltinamas dviejų nesunkių nusikalstamų veikų padarymu, kaltu prisipažįsta tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo, praeityje teistas - teistumas neišnykęs ir šias abi veikas padarė Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 vienerių metų laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu, pažymėjo, jog kaltinamasis teigiamai vertinamas gyvenamosios vietos seniūnės ir bendruomenės tarybos pirmininko, yra aktyvus pilietis, apibūdinamas kaip energingas, pozityvus, atsakingas, be to, turi keturis išlaikomus mažamečius vaikus. Įvertinus auščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo R. K. atstovė prašo pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir dalyje dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo ir priteisti iš L. B. 14481 Eur neturtinės žalos atlyginimo R. K.. Neturtinės žalos dydį pakeisti prašo ir nuteistojo L. B. gynėjas - sumažinti R. K. priteistą neturtinę žalą iki 600 Eur, todėl apeliacinių skundų motyvai dėl neturtinės žalos dydžio aptariami kartu.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. B. yra kaltas dėl Lietuvos Respublikos BK 170 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų R. K. atžvilgiu padarymo ir savo nusikalstamais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, todėl teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajam R. K. atsiradusią neturtinę žalą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam R. K. iš L. B. priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų.

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnis).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas R. K. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį iš nuteistojo L. B., vertybinių kriterijų visuma vadovavosi, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo taikytos tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog R. K. dėl L. B. veiksmų patyrė viešą pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasines kančias, nepatogumus, buvo sutrikdytas nukentėjusiojo normalus gyvenimas, nes jis turėjo atidėti suplanuotą koncertą, taip pat negalėjo dalyvauti LRT projekte. Atsižvelgiant į tai, kolegijos manymu, nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajam R. K. priteistą neturtinės žalos dydį. Kartu pažymėtina, jog nėra pagrindo ir padidinti R. K. priteistos neturtinės žalos dydžio. Nors kolegija ir sutinka, kad dėl jo atžvilgiu padarytų nusikaltimų nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasines kančias, nepatogumus, vartojo vaistus, atšaukė dalyvavimą suplanuotose renginiuose, dėl atsiradusio baimės jausmo turėjo samdyti apsaugą, tačiau nustatydamas neturinės žalos dydį teismas į visas šias aplinkybes atsižvelgė. Todėl nukentėjusiojo atstovės prašymas dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes, atmestinas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis ir ypatingomis, dėl kurių būtų pagrindas teismui padidinti R. K. priteistos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, jog L. B. nedirba, turi keturis mažamečius vaikus.

Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek viename, tiek ir kitame apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam R. K. iš nuteistojo L. B., todėl keisti šioje dalyje Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

Nukentėjusiojo R. K. atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo jos atstovavimo išlaidų sumažinimu iki 350 Eur ir prašo, priteisti iš nuteistojo L. B. visą advokato atstovavimo išlaidų suma, t. y. 700 Eur.

BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.Iš bylos duomenų matyti, jog advokatė Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė atstovavo nukentėjusiojo R. K. interesus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2013-02-23 ir advokatė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė 2013-07-31 pateikė orderį bei prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei daryti jos kopijas ir išrašus. Be šio prašymo advokatė 2013-10-30 pateikė prašymą dėl veikos papildomo kvalifikavimo, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2013-11-08 nutarimu buvo atmestas, o taip pat surašė nedidelės apimties civilinį ieškinį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme advokatė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė nedalyvavo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad advokatė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė dalyvavo tik ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat atsižvelgė į sunkią kaltinamojo turtinę padėtį, į tai, kad turi 4 mažamečius vaiku, pagrįstai prašomą advokato atstovavimo išlaidų sumą sumažino pusiau.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo R. K. atstovė advokatė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė taip pat prašė iš nuteistojo L. B. priteisti proceso išlaidas už pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2015 m. rugsėjo 9 d. posėdyje – 200 Eur bei apeliacinio skundo parengimą – 363 Eur ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus – 2015 m birželio 18 d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaitas faktūras (serija AA Nr. 15-06/04 ir serija INV Nr. 15-09/01). BPK 106 str. 2 d. nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ne tik pagal nukentėjusiojo R. K. atstovės, bet ir pagal L. B. gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas R. K. turėtas išlaidas dėl atstovės dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš L. B.. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo R. K. atstovė advokatė D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė atstovavo jo interesus ikiteisminiame tyrime, jai buvo žinomos bylos aplinkybės, o taip pat į tai, kad ji dalyvavo viename teismo posėdžiuose, kuris truko 25 min., prašomą priteisti 563 Eur sumą mažina iki 350 eurų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nukentėjusiojo R. K. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės-Kuzminskienės apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistojo L. B. nukentėjusiajam R. K. 350 eurų turėtų proceso išlaidų advokatui.