Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovė Kauno apylinkės teismui 2013-01-15 pateiktu 2013-01-14 prašymu (b. l. 31–33) prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, uždraudžiant jam gyventi šeimos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) sen., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas).

Ieškovė nurodė, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01798-12 dėl atsakovo smurto, kuomet jis (duomenys neskelbtini), šeštadienį apie 16 val. grįžo į namus išgėręs, mažamečiam sūnui D. P. girdint, pradėjo įžeidinėti ieškovę ir koliotis necenzūriniais žodžiais, ieškovei paprašius liautis, atsakovas, sučiupęs ją už kaklo, pradėjo ją purtyti, šaukdamas, kad vieną dieną ją užmuš. Sūnui išsigandus ir pradėjus verkti, šaukti „mama“, apeliantas liepė vaikui nustoti verkti, pasičiupęs jį stipriai papurtė ir pradėjo nešti laiptais į trečią namo aukštą, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir su vaiku nukrito nuo laiptų. Ieškovei paėmus klykiantį vaiką ir iškvietus policiją, atsakovas pradėjo siautėti po namus: daužė daiktus, keikdamasis ir grasindamas liepė atiduoti sūnų, išplėšė jį iš rankų ir neaprengtą išsinešė į lauką. Ieškovė išbėgo iš paskos ir dar spėjo kartą paskambinti policijai, seseriai, kaimynams. Tai išgirdęs apeliantas apsisuko, pastūmė ieškovę, įėjo nešinas vaiku į namo vidų ir užsirakino, palikdamas ieškovę lauke. Ji nubėgo iki kaimynų prašyti pagalbos ir į namus grįžo lydima kaimyno, kurį pamatęs atsakovas atrakino duris ir leido ieškovei paimti vaiką. Tuo metu atvyko policija, kuri atsakovą išsivežė ir sulaikė dviem paroms, po kurių grįžęs su savo motina atsakovas pradėjo terorizuoti vaikus, grasindamas, kad jeigu jie liudys prie jį, tai jiems geruoju nesibaigs. Toks teroras prieš vaikus tęsiasi jau nuolat ir faktiškai kasdien. Tačiau be psichologinio smurto tiek ieškovė, tiek vaikai patiria ir fizinį smurtą. Būdamas neblaivus (o tai faktiškai yra kasdien), jis nuolatos grasina vyresniajam sūnui L. S., kad jį apkaltins vagystėmis iš jo (atsakovo), pasodins jį į nepilnamečių vaikų koloniją, sūnų įžeidinėja, jį vadindamas įvairiais necenzūriniais žodžiais, įžeidinėja jo išvaizdą, neleidžia ruošti namų darbų. Sutikęs namo erdvėje atsakovas ne kartą yra sūnų pastūmęs, atėmęs ar netgi išmušęs iš rankų namų apyvokos daiktus. Sūnus L. S. yra ramaus būdo, tačiau jis akivaizdžiai keičiasi vis labiau užsisklęsdamas savyje. Tai ypač pradėjo jaustis po to, kuomet apeliantas pradėjo vadinti jį neįgaliu, nevyrišku (deja, ieškovė negali pati vartoti tų žodžių, kuriuos jis sako sūnui), negalinčiu santykiauti su merginomis. Šios frazės berniukui, esančiam brendimo laikotarpyje, daro žalą jo emociniam vystymuisi, jį traumuoja. Pastaruoju metu suprastėjo sūnaus pažymiai, kas rodo, kad apelianto elgesys namuose sukelia neigiamus padarinius nepilnamečiam vaikui ir jo raidai. Sūnus negali netgi ilsėtis, nes vėlyvu paros metu apeliantas neleidžia ilsėtis nei ieškovei, nei vaikams: padauginęs alkoholinių gėrimų apeliantas kelia beprotišką triukšmą, veržiasi į ieškovės ir vaikų kambarius, mėto daiktus, tranko durimis. Jaunėlis sūnus pradėjo nuolatos sirgti, tapo irzlus, nevalgus. Darželyje auklėtojos ne kartą ieškovės yra klaususios: „kokia situacija namuose?“, aiškina, kad pasikeitė vaiko elgesys. Būdamas namuose jaunesnysis sūnus yra įsitempęs, matyti, kad jis bijo tėvo, nes į namus apeliantas nuolat grįžta išgėręs, nuolatos vaikų akivaizdoje ieškovę vadina necenzūriniais žodžiais, žemina ją, sakydamas, kad ji laisvo elgesio moteris, prostitutė, alkoholikė ir pan. Jis ne kartą jau yra jai sukėlęs fizinį skausmą, ją pastumdamas, spirdamas ir pan. Jis gadina namų inventorių, vaikų daiktus, taip sukeldamas ieškovei ir vaikams diskomfortą. Į sūnaus žaislus įdeda vaikui pavojingų daiktų: virbalus, šakutes, fotografuoja, teigdamas, kad mama duoda vaikui žaisti su pavojingais daiktais. Ne kartą padauginęs alkoholio yra kėlęs grėsmę mažamečio sūnaus sveikatai, jį išplėšdamas iš ieškovės rankų, purtydamas, kad šis nurimtų, kai sūnus išsigandęs dėl jo grubaus elgesio verkia. Atsakovas, būdamas neblaivus, su mažuoju sūnumi yra nuvirtęs nuo laiptų, dėl ko vaikas patyrė šoką, kad nebuvo įmanoma jo nuraminti. Sutuoktinis sūnų nešėsi į lauką neaprengtą, esant žemai lauko temperatūrai (-14 laipsnių šalčio), pastarajam sukeldamas ne tik šoką, bet ir kenkdamas fizinei savijautai, nes vaikas galėjo peršalti. Ieškovė ir abu nepilnamečiai (iš kurių vienas mažametis) sūnūs nuolatos gyvena baimėje, kad šis savęs nekontroliuojantis žmogus jiems pakenks dar smarkiau. Ieškovė bijo dėl savo vaikų, nes apeliantas pastoviai grasina padegti namus (pavasarį būdamas neblaivus yra palikęs užkaistą keptuvę ant viryklės ir užmigo, ko pasekoje apdegė šalia stovėjęs šaldytuvas), grasina nuolat visus užmušti ir kitaip susidoroti. L. S. dar 2012-03-15 raštu teismui nurodė, kad jo tėvas girtauja beveik kiekvieną dieną, grįžęs girtas smurtauja tiek prieš jį, tiek prieš ieškovę, vadina necenzūriniais žodžiais, rėkia, ramybės metu garsiai klauso televizorių, nuolat grasina išmesti iš namų, neduoda malkų krosniai pasikurti. Apeliantas yra prieš ieškovę smurtavęs ir anksčiau, dėl ko jam buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir pagal LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Ši baudžiamoji byla šiuo metu jau nagrinėjama Kauno apylinkės teisme. Be to, atsakovo atžvilgiu yra nagrinėjama ir administracinė byla dėl Administracinio teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 181 straipsnyje numatytos veikos.

Atsakovas atskiruoju skundu (b. l. 53–57) prašo panaikinti 2013–02–27 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti šiais argumentais:

1. Dėl tapataus reikalavimo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Kauno apylinkės teismui nukentėjusioji (ieškovė) baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė 2013-01-22 prašymą (b. l. 40–44): (i) uždrausti atsakovui prisiartinti prie nukentėjusiųjų ieškovės ir L. S. bei įpareigoti atsakovą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiųjų ir (ii) įpareigoti atsakovą gydytis nuo alkoholizmo ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančios programos užsiėmimuose. Kauno apylinkės teismo teisėjas (duomenys neskelbtini), išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir visapusiškai ištyręs su įvykiu susijusias aplinkybes bei nukentėjusiosios 2013-01-22 prašymą, nusprendė taikyti tik vieną iš baudžiamojo poveikio priemonių, t. y. įpareigojimą atsakovui gydytis nuo alkoholizmo. Tai reiškia, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, susijusią su nusikalstamos veikos padarymu, nusprendė, jog pagrindo skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą atsakovui gyventi skyriumi nuo šeimos – nėra. Pagrindo skirti baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigoti jį gyventi skyriumi nuo šeimos neįžvelgė nei bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei prokuroras, rengęs medžiagą teismui. Nors LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, skiriamos šios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos priemonės skiriamos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neskiria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apelianto nuomone, akivaizdu, kad ji, reikšdama iš esmės tapatų reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo santuokos nutraukimo byloje ir šį reikalavimą grįsdama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir 2012-01-22 prašymą nurodytoje baudžiamoje byloje, reiškia tapatų reikalavimą, dėl kurio teismas kitoje byloje jau yra pasisakęs. Atsižvelgus į civilinį ir baudžiamąjį procesą reglamentuojančias nuostatas bei šias bylas tyrusių teismų kompetenciją, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis santuokos nutraukimo bylą, neturi teisės kvestionuoti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo priimtų ir šiuo metu įsiteisėjusių procesinių sprendimų. Pažymėtina ir tai, jog, remiantis ieškovės ir atsakovo paaiškinimais dėl ginčo esmės, po to, kai Kauno apylinkės teismo teisėjas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-625-408/2013, konfliktų šeimoje nebuvo kilę. Tai reiškia, jog šeimoje nebekyla konfliktų, kurie galėtų sudaryti prielaidas išvadai, jog šalys šeimoje ir/ar nepilnamečiai vaikai jaustųsi nesaugiai, jiems būtų daroma fizinės ar psichinė žala. Juolab kad ir pati ieškovė savo elgesiu rodo tam tikrą indiferentišką požiūrį į šalis užklupusias problemas: kaip paaiškino ieškovė, šeimai nuo 2012 m. rugsėjo mėn. yra priskirta socialinė darbuotoja, tačiau iki šiol ieškovė taip ir nerado laiko su ja susitikti ir aptarti šeimoje iškilusių problemų. Tuo tarpu apeliantas su ja buvo susitikęs net kelis kartus. Vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas priima procesinį sprendimą nutraukti bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to pateis dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgus į ginčo pobūdį ir faktines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas tiek reikalavimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės baudžiamojoje byloje Nr. 1-625-408/13 skyrimo, tiek ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje taikymo, priimtina nutartis nutraukti procesą dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Dėl netinkamo CPK 144, 145 straipsnių, CK 3.65 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo. Asmuo, teikiantis prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo prašymą turi pagrįsti ir jį motyvuoti bei pateikti atitinkamus įrodymus. Laikinosios apsaugos priemonės – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų ir įpareigojimas kitą tėvą gyventi skyrium iki santuokos nutraukimo bylos išnagrinėjimo yra išimtinio pobūdžio priemonė (ultima ratio), kurios taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio interesams iš kito sutuoktinio, vieno iš tėvų pusės. Tuo tarpu esant vienodoms tėvų galimybėms ir sąlygoms užtikrinti vaiko gerovę, vien ieškovės pageidavimas nėra pakankamas pagrindas tokios priemonės imtis (Kauno apygardos teismo 2013-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-300-657/2013). Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 144, CK 3.65 straipsnių nuostatas. Šeimos teisinių santykių bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad, netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Teismas neturi pagrindo taikyti įpareigojimą atsakovui gyventi skyriumi nuo sutuoktinės ir vaikų, nes ieškovė savo reikalavimą grindžia išimtinai tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo nagrinėtos baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir, atsižvelgus į įrodinėjimo procesą reglamentuojančias normas, negali nutarties grįsti išimtinai vien tik ieškovės samprotavimais ir pageidavimais. Juolab kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, šeimoje konfliktai kyla dėl to, jog abu sutuoktiniai vienodai nesutaria ir neadekvačiai elgiasi vienas kito atžvilgiu, be to, pati ieškovė yra agresyvi ir konfliktiška, nuolat provokuoja apeliantą, sąmoningai nuteikinėja vyresnįjį sūnų L. S. prieš tėvą, dėl ko apeliantas net keletą kartu kreipėsi į policiją dėl jo teisių pažeidimo ir netgi reiškė prašymus teismui, kad būtų imtasi kokių nors priemonių ieškovės nederamam elgesiui sutramdyti (įrodymai pateikti ir yra byloje). Teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones tik tuo atveju, jei šis prašymas yra sprendžiamas kompleksiškai, bendrame sąryšyje su kitais klausimais, o būtent – teismas, priimdamas nutartį įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, privalo tuo pačiu išspręsti ir kitus, neatskiriamai su įpareigojimu gyventi skyriumi susijusius klausimus, t. y. (i) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, (ii) priteisti laikiną išlaikymą, (iii) nustatyti skyrium gyvensiančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką (CK 3.65 str. 2 d. 1 p., 2 p., 4 p.). Tačiau teismas imperatyvaus įpareigojimo nepaisė, šias nuostatas pažeidė. Svarbu pažymėti, kad reikalavimo dėl laikino vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir bendravimo su tėvu tvarkos, atsižvelgus į menamą grėsmę vaikams laisvai ir nevaržomai (maksimaliai) bendrauti su skyrium gyvensiančiu tėvu, ieškovė taip pat nebuvo pareiškusi. Įstatymas aiškiai numato sąlygas, kurias nustačius (t. y. išsprendus vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su skyrium gyvensiančiu tėvu tvarkos nustatymo ir laikino išlaikymo klausimą) gali būti nutarta įpareigoti vieną iš tėvų gyventi skyrium nuo šeimos. Teismui priėmus skundžiamą nutartį ir neišsprendus nei vaikų gyvenamosios vietos, nei bendravimo su skyrium gyvensiančiu tėvu klausimo, yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo nuostatos ir yra nepaisoma nuosekliai formuojamų kasacinio teismo išaiškinimų šios kategorijos bylose. Akivaizdu, jog skundžiama nutartimi yra pažeidžiamas ir CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, kuris reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo sistemą. Nurodytas principas taip pat reiškia, kad sprendžiant visus su vaikais susijusius šeimos klausimus tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausiai atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta (CPK 263 str.) ir neteisinga, todėl naikintina. Pritaikius įpareigojimą atsakovui gyventi skyrium nuo jo nepilnamečių vaikų ir ypač mažamečio D. P., tai neigiamai paveiks vaikų interesus. Tačiau teismas nepagrįstai nevertino sutuoktinių vaikų ir ypač minėto mažamečio vaiko atskyrimo nuo tėvo pasekmių, galimo ryšio tarp tėvo ir vaikų nutrūkimo, jų tarpusavio santykių atšalimo. Juolab kad, kaip jau buvo nurodyta, konfliktai iš esmės kyla dėl abiejų sutuoktinių nederamo elgesio vienas kito atžvilgiu ir nesugebėjimo susitarti. Todėl teismas neturėjo pagrindo tėvo elgesį įvertinti kaip ,,blogesnį“, lyginant su ieškovės, ir būtent apeliantą įpareigoti gyventi skyriumi nuo šeimos. Teismo nutartimi nustatytas įpareigojimas apeliantui gyventi skyrium neadekvačiai pažeidžia apelianto interesus ir pagrįstus lūkesčius, nepateisina laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir tikslo, be to, gali neigiamai paveikti atsakovo mažamečio sūnaus ir tėvo tarpusavio ryšius, susiformavusį sūnaus ir tėvo prieraišumą, emocinį ryšį. Teismo nutartis, nesant nustatytos jokios skyrium gyvensiančio tėvo bendravimo su sūnumis tvarkos, nepagrįstai apriboja tėvo galimybę betarpiškai bendrauti su sūnumis, dalyvauti jų auklėjime ir sudaro prielaidas ieškovei piktnaudžiauti esama padėtimi. Pagal CK 3.170 straipsnį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str.). Tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje ar skyrium, ar santuoka nutraukta. Nors tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Esant nurodytai įstatyminei reglamentacijai, teismas turėjo įstatyminį pagrindą nustatyti laisvą šalių su nepilnamečiais sūnumis bendravimo tvarką, juolab kad ieškovė nebuvo pareiškusi jokio reikalavimo dėl tėvo valdžios apribojimo ir/ar reikalavimo dėl konkrečios formalizuotos bendravimo tvarkos nustatymo. Nagrinėjama byla yra priskiriama šeimos bylų kategorijai, todėl teismui yra suteikta teisė šios kategorijos bylose patenkinti daugiau reikalavimų, nei yra pareikšta, bei priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (CPK 376 str. 2 d.). Dėl paminėto, teismas turi teisę ir įstatyminį pagrindą taikyti ir tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurių šalis ir neprašo. Tai reiškia, jog teismas, matydamas, jog byloje reikalavimas dėl įpareigojimo apeliantą gyventi skyriumi nuo šeimos nėra parengtas, turėjo nustatyti terminą ieškovei savo reikalavimą patikslinti, arba, išsiaiškinęs ginčo esmę ir privalomai įrodinėtinas faktines aplinkybes – nuspręsti ir dėl reikalavimų, kurie privalomai turi būti išspręsti (CK 3.65 str.). Tuo tarpu klausimas, su kuo iki bus išnagrinėta byla gyvens nepilnamečiai sūnūs, kokia tvarka bei sąlygomis skyrium gyvensiantis tėvas bendraus su jais, lieka atviras. Tokia situacija netoleruotina, juolab kad teismui įstatymo yra deleguota funkcija išspręsti ginčytinus klausimus iš esmės, t. y. visa apimtimi. Tuo tarpu vaikų interesus betarpiškai liečiantys klausimai savieigai negali būti palikti. Kadangi nutartis pažeidžia CK 6.65, 3.3 ir CPK 144 straipsnių nuostatas, ji turi būti panaikinta.

3. Nutartis pažeidžia bendruosius civilinio proceso principus – ekonomiškumo, protingumo, teisingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, atspindintis visuomenės poreikį užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo, ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Kol nėra priimtas teismo sprendimas dėl santuokoje įgyto turto – gyvenamojo namo padalijimo, šalys turi teisę juo naudotis, nepažeidžiant viena kitos teisių. Kadangi šis turtas įgytas santuokoje, preziumuojama, kad abu sutuoktiniai yra bendraturčiai, valdantys nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis. Todėl nutartis, įpareigojanti apeliantą gyventi skyrium, akivaizdžiai pažeidžia jo, kaip savininko, pagrįstus lūkesčius ir teises. Apeliantas neturi nei faktinės, nei juo labiau, finansinės galimybės persikelti gyventi į kitą gyvenamąjį būstą, nes santuokos metu įgytas namas yra vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa, kito būsto sutuoktiniai neturi, o apelianto artimieji/motina neturi nuosavybės teisė priklausančio turto, be to, gyvena ne (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau nei 60 km nuo (duomenys neskelbtini), todėl persikraustyti pas ją apeliantas negali, nes dirba (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad, vykdant nutartį, apeliantas bus priverstas ieškotis gyvenamojo būsto ir patirs papildomas išlaidas – nuoma, komunaliniai mokesčiai būstui išlaikyti, kai tuo tarpu šiuo metu apeliantas savo lėšomis perka kietąjį kurą/malkas gyvenamajam būstui apšildyti ir taip savanoriškai rūpinasi vaikų ir tuo pačiu bendraturtės–sutuoktinės gerove. Apelianto vienintelės pajamos yra darbo užmokestis (apie 1 000 Lt / mėn.), kurių šiai dienai pakanka tik sumokėti laikinąjį išlaikymą vaikams, pavalgyti ir padengti transporto išlaidas vykstant į darbą. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tyręs teismas neatsižvelgė ir deramai neįvertino fakto, kad nutartis, įpareigojanti apeliantą gyventi skyriumi, lems visą eilę neigiamų ekonominio pobūdžio pasekmių, turėsiančių esminės reikšmės tiek paties apelianto turtiniams interesams (savininko teisių apribojimas, papildomos išlaidos nuomai, komunaliniams mokesčiams ir kt.), tiek ir apelianto nepilnamečių vaikų materialinei gerovei, nes jis paprasčiausiai neturės iš ko mokėti vaikams išlaikymo. Juolab kad alternatyvūs šios situacijos išsprendimo variantai yra, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė sąmoningai atsisako bendradarbiauti su apeliantu, nesileidžia į jokias diskusijas ir be svarstymo atmeta apelianto pateiktus alternatyvius kompromisinius galimo laikino gyvenimo skyriumi variantus, o teismas savo ruožtu netgi nesigilina į šias reikšmingas faktines aplinkybes ir dėl jų neteikia savo išvados. Apelianto teigimu, yra galimybė šeimos gyvenamajame name iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla įrengti laikinas pertvaras ir šalims – ieškovei su vaikais bei apeliantui – gyventi formaliai izoliuotose patalpose, kurios turėtų atskirus įėjimus, o sutuoktiniai galėtų nevaržomai naudotis visomis rūšinės paskirties patalpomis (gyvenamosios, virtuvės, vonios ir tualeto). Šis variantas labiau atitiktų šalių teises ir realiai užtikrintų sutuoktinių interesų pusiausvyrą, juolab kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas netinkamai elgiasi šalims priklausančio gyvenamojo būsto atžvilgiu ar kad dėl galimybės apeliantui tinkamai naudotis šalims priklausančiu gyvenamuoju namu gali nukentėti turtinės ar asmeninės ieškovės teisės. Laikinas pertvarų šeimos gyvenamajame name įrengimas iki bus išspręstas santuokos nutraukimo klausimas nereikalauja jokių papildomų leidimų statybai ar gyvenamojo namo rekonstrukciniam pertvarkymui. Reikia tik ieškovės geranoriškumo ir bendradarbiavimo, juolab kad apeliantas sutinka šias pertvaras įrengti savo sąskaita. Kadangi ieškovė vengia bendradarbiauti su apeliantu ir kategoriškai atsisako netgi svarstyti siūlomas alternatyvas dėl teisės naudotis jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančiu turtu įgyvendinimo ir tuo pačiu gyvenimo skyriumi nors ir po vienu stogu, tačiau izoliuotai atskirtose patalpose, o teismas šiuo klausimu iš viso nepasisako, yra nepagrįstai pažeidžiamos Konstitucijos garantuojamos nuosavybės neliečiamumo principas, savininko teisės naudotis ir disponuoti jam priklausančiu vieninteliu gyvenamuoju būstu.