- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- ATP-518-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-34-3-00196-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Olegas Šibkovas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
A. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2016 m. kovo 20 d. apie 23 val. 30 min., būdamas neblaivus (nustatytas 2,33 promilių girtumas), prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo, (duomenys neskelbtini), vairavo jam priklausančią transporto priemonę – automobilį Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas nutarimu A. K. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje paskyrė 720,00 Eur (septynių šimtų dvidešimties eurų 00 ct) dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. K. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliantas skunde neginčija, kad 2016 m. kovo 20 d. apie 23 val. 30 min. buvo neblaivus, tačiau pareiškia, kad automobilio nevairavo: byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent apeliantas nurodytu laiku nurodytoje vietoje vairavo automobilį. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė A. K. ir liudytojų L. N. bei S. Č. parodymus ir skundžiamą nutarimą grindė išimtinai tik policijos pareigūnų K. B. ir D. Ž. parodymais.
Šalies argumentai
Skunde A. K. nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytojas D. Ž. parodė, kad „K. B. pirmas priėjo prie žalios spalvos automobilio VW Passat vairuotojo“, „Liudytojo policijos pareigūnų K. B. parodymai analogiški liudytojo D. Ž. parodymams“. Tuo tarpu tarnybiniuose pranešimuose abu policijos pareigūnai yra nurodę, jog „Prie šio automobilio priėjome kartu“. Teismo posėdžio metu liudytojas D. Ž. parodė, kad gatvė buvo apšviesta žibintais, tačiau tarnybiniuose pranešimuose šių aplinkybių policijos pareigūnai nėra nurodę. Tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog automobilis ir aplink jį esanti teritorija buvo apšviesta įjungus pareigūnų automobilio ilgąsias šviesas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog fotonuotraukose aiškiai matyti, jog teritorija nėra apšviesta jokiais žibintais, teritorija apšviesta tik tiek, kiek apšviečia policijos pareigūnų automobilio šviesos. Taigi teismo posėdžio metu liudytojo D. Ž. duoti parodymai prieštarauja jo paties į bylą pateiktais duomenims. Taip pat skunde nurodoma, kad pareigūnas D. Ž. parodė, kad visiškai įsitikinęs, kad pagal visas esamas aplinkybes automobilį vairavo būtent A. K., kadangi nematė iš automobilio išlipančio jokio kito asmens. Apeliantas pažymi, kad asmenį traukti atsakomybėn (šiuo atveju, administracinėn) remiantis subjektyviu kito asmens manymu yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. A. K. skunde nurodo, kad teismo posėdžio metu jis parodė, kad automobilį vairavo jo draugas S. Č. (ką patvirtino tiek pats Š. Č., tiek kitas liudytojas L. N., kuris matė, kad už automobilio vairo sėdo būtent S. Č.), tačiau pavažiavus apie 300 metrų S. Č. nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies, dėl ko A. K. pradėjo priekaištauti pastarajam ir šie susipyko. S. Č. užgesino automobilio variklį, ištraukęs automobilio raktelius juos numetė ant grindų ir išėjo namo, kurie buvo kitoje gatvės pusėje. Maždaug po 5 minučių nuo to laiko, kai iš S. Č. išėjo namo, prie apelianto automobilio privažiavo policijos pareigūnai. Todėl A. K. atrodo logiška, kad policijos pareigūnai nematė (ir negalėjo matyti) kito asmens išlipant iš automobilio ir nueinant nuo jo, kadangi per tą laiko tarpą S. Č. jau buvo parėjęs namo.
Taip pat apelianto nuomone su tarnybiniu pranešimu nesutampa pareigūnų parodymai dėl pėdsakų ant sniego: pranešime nurodoma, kad nesimatė jokių šviežių pėdsakų, tuo tarpu D. Ž. negalėjo pasakyti ar buvo pėdsakai ant sniego. A. K. nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytojas D. Ž. parodė, kad „Už automobilio vairo sėdėjo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. K., automobilio variklis neveikė“. Taigi ir pats policijos pareigūnas patvirtino, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, automobilis nejudėjo, priešingai automobilio variklis neveikė, automobilio rakteliai net nebuvo užvedimo spynelėje. A. K. nurodo, kad jis tik sėdėjo vairuotojo vietoje, kas nėra uždrausta, o įrodymų byloje, kad jis valdė būtent judantį automobilį, teismas nesurinko, todėl nėra jokio pagrindo apelianto veiksmų vertinti kaip vairavimą. Pažymėtina, kad būtinas vairavimo požymis yra transporto priemonės valdymas, t. y. valingų veiksmų atlikimas, dėl kurių transporto priemonė juda.
Šalies argumentai
A. K. skunde nurodo, kad automobilio šviesų S. Č. neišjungė, dėl ko jis neišlipdamas iš automobilio, persėdo į vairuotojo vietą ir išjungė automobilio šviesas, t. y. automobilis buvo užgesintas, automobilio užvedimo raktelių apeliantas neturėjo, nežinojo kur juos numetė/užmetė S. Č.. A. K. skunde tvirtina, kad jis administracinio teisės pažeidimo nepadarė, nes įvykio laiku ir vietoje transporto priemonės nevairavo. Automobilis, kuriame jis sėdėjo, kai atvyko policijos pareigūnai nejudėjo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus siekdamas valdyti automobilį, o vien sėdėjimas vairuotojo vietoje, vairavimu nelaikytinas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 61 p. numatyta, kad transporto priemonės vairavimas - asmens, esančio transporto priemonėje ar ant jos, veiksmai, kuriais valdoma judanti transporto priemonė. A. K. skunde rašo, kad šiuo atveju įrodinėjimo dalykas byloje buvo vairavimo faktas, kuris turėjo būti patvirtintas tinkamais ir leistinais įrodymais tam, kad būtų galima apeliantą pripažinti padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Nurodo, kad faktą, kad vairavo automobilį, apeliantas neigė nuo pat pradžių, tačiau policijos pareigūnai net nenustatinėjo aplinkybių, kas tada vairavo. A. kubilius nurodo, kad jo parodymus patvirtino ir liudytojai S. Č. ir L. N.. Apelianto nuomone, byloje iškilus ginčui dėl vairavimo fakto, teismas negalėjo remtis vien policijos pareigūnų parodais, kurie abejotini ir nenuoseklūs.
A. K. skunde pažymi, jog administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. Tačiau institucija nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, išskyrus tai, kad policijos pareigūnai yra įsitikinę tuo, kadangi pastebėjo tai judantį, tai sustojusį, tai stojantį apelianto automobilį ir pamatė kaip užgeso jo gabaritinės (stovėjimo) šviesos.
Apeliantas skunde pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl A. K. daro išvadą, kad šioje byloje neįrodyta, kad jis 2016-03-20 būdamas neblaivus, vairavo automobilį.
Atsiliepimas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas atsiliepime prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir skundą atmesti.
A. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas A. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. K. kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Prienų rajono apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Padarytos išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas A. K. padarius administracinį teisės pažeidimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pažymėtina, kad policijos pareigūnų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) nurodytas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo S. Č. ir L. N. parodymais, nes jie yra nuoseklūs ir sutampantys su apelianto paaiškinimais, o policijos pareigūnų parodymai prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareigūnų D. Ž. ir K. B. suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnų D. Ž. ir K. B. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, kad 2016-03-20, 23 val. 30 min. patruliuodami tarnybiniu automobiliu Škoda-Yeti, valst Nr. (duomenys neskelbtini) pastebėjo stabdantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies ant apsnigtos pievos, o už šio automobilio vairo sėdėjo neblaivus asmuo, t.y. A. K., visiškai sutampa su šių pareigūnų parodymais duotais bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Skunde nurodomi pareigūnų parodymų nesitapimai, tokie kaip, tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad jie kartu priėjo prie VW Passat automobilio, o posėdžio metu duotuose parodymuose pareigūnai nurodė, kad pirmas priėjo pareigūnas K. B. ir neužilgo priėjo pareigūnas D. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl esminių įvykio aplinkybių pareigūnų parodymai visiškai nuoseklūs ir neprieštaringi, o aplinkybė kuris pareigūnas pirmesnis priėjo prie automobilio VW Passat neturi jokios reikšmės ir nepaneigia A. K. kaltės. Taip pat neturi reikšmės ar gatvė buvo apšviesta žibintais ar ne, nes akivaizdu, kad įjungus patrulių automobilio ilgąsias šviesas, pareigūnai aiškiai matė judantį VW Passat automobilį, kuris nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies sustojo pievoje ir iš automobilio neišlipo joks asmuo. Pareigūnų parodymai, kad iš automobilio neišlipo bei į jį neįlipo joks asmuo apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, be to iš byloje esančių fotonuotraukų (b.l. 6-8) matyti, kad užfiksuoto automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio durelės tolygiai apsnigtos ir priešingai, nei ant keleivio durelių, nematyti, kad sniegas būtų nubyrėjęs. Versija, kad A. K. persėdo į vairuotojo vietą neišlipdamas iš automobilio yra ne tik kad paneigta byloje surinktais įrodymais, bet ir visiškai nelogiška.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai liudytojo L. N. ir liudytojo S. Č. parodymus vertino kritiškai bei atmetė juos kaip subjektyvius ir duotus siekiant padėti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išvengti administracinės atsakomybės, nes jie prieštaringi nurodytoms ir byloje nustatytoms aplinkybėms, nepagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentus, kad automobilį vairavo jo draugas S. Č., tačiau pavažiavus apie 300 metrų S. Č. nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies, dėl ko A. K. pradėjo priekaištauti pastarajam ir šie susipyko, o S. Č. užgesino automobilio variklį, ištraukęs automobilio raktelius juos numetė ant grindų ir išėjo namo, laiko visiškai nepagrįstais, prieštaraujančiais faktinėms bylos aplinkybėms ir surinktiems bei įvertintiems įrodymams. Taigi, A. K. iškelta versija apie tai, kad jis 2016-03-20, 23 val. 30 min nevairavo automobilio yra tik gynybinė versija, kuri paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto teikiamos įvykio versijos nepatikimumą netiesiogiai patvirtina ir tai, jog šis administracinio teisės pažeidimo protokole pasirašyti atsisakė, o pareigūnams aiškindamas, kad vairavo A. K. draugas – jo neįvardino.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kai pareigūnai privažiavo prie automobilio VW Passat automobilio variklis neveikė, o A. K. tik sėdėjo vairuotojo vietoje, t.y. skunde nurodoma, kad A. K. nevaldė judančios transporto priemonės kaip, tai apibrėžta LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 61 punkte. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatyta, kad pareigūnai pastebėjo būtent važiuojantį (judantį) automobilį VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies sustojo pievoje ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad niekas kitas negalėjo vairuoti automobilio, išskyrus A. K..
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas rėmėsi išimtinai policijos pareigūnų duotais parodymais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ATPK 256 straipsnio 1–3 dalių, 257 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ATPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-1-2014). Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. K. inkriminuoto administracinės teisės pažeidimo sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius šį pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo principų nepažeidė, išvadas tinkamai argumentavo, motyvuotai pagrindė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. K. padarė šiukštų administracinės teisės pažeidimą (LR ATPK 126 str. 4 d.), kuris kelia pavojų visuomenės sveikatai bei gyvybei, todėl apygardos teismo nuomone, jam apylinkės teismo nutarimu paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ATPK 30 straipsnio ir 30² straipsnio reikalavimų, ji atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus, yra adekvati padarytam administraciniam teisės pažeidimui.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Prienų rajono apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Palikti Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutarimą nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.