Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui M. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, jam kalint Pravieniškių PN-AK 3-ojo lokalinio sektoriaus 11 būrio 3 brigadoje, pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų, nepriimant jo skundų, neteikiant informacijos ir pan.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Teismo nuomone, skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą.

M. G. nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau jo skundai nebuvo registruojami. Prašė atsakovo atstovą pateikti duomenis apie jo laikymo sąlygas, tačiau pateikti prašomus dokumentus buvo atsisakyta.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių su minėtais pažeidimais susijusių atvejų, t.y. nenurodė, kada, kokį konkretų skundą ir kam padavė, kada ir kas atsisakė jį registruoti, taip pat nenurodė, kada ir į ką kreipėsi dėl duomenų apie kalinimo sąlygas pateikimo, kas ir kada atsisakė tokius duomenis pateikti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (t.y. rašytų skundų, prašymų, atsakovo atstovo atsakymų), neįrodinėjo šių aplinkybių kitomis leistinomis priemonėmis (liudytojų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimosi į atsakovo atstovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų faktą ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nėra pagrindo tikėti nekonkrečiu, deklaratyviu, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstu pareiškėjo tvirtinimu, kad jis rašė skundus, prašymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsakovo atstovui, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, o informacija neteikiama.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro patalpos ploto.

Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (b.l.16-17,26) patvirtina, kad pareiškėjas 3 –ojo lokalinio sektoriaus 11 būrio 3 brigadoje kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. Šios brigados gyvenamasis plotas yra 34,37 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 4,296 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos gyvenamąjį plotą, joje buvusį nuteistųjų skaičių, buvimo šioje gyvenamojoje patalpoje laikotarpį, nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių minėtus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint 3- ojo lokalinio sektoriaus 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje jam buvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkama gyvenamosios patalpos dirbtine apšvieta, ventiliacija, santykine oro drėgme.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei, oro judėjimo greičiui reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 HN 134:2015 16 punkte.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per langą, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovo atstovas, pateikdamas įrodymus, patvirtinančius, kad 11 būrio 3 brigada buvo vėdinama per langus ir ventiliacines angas (b.l. 16), tai, teismo nuomone, atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie 11 būrio 3 brigados dirbtinės apšvietos bei santykinės oro drėgmės atitiktį higienos normos HN 134:2015 HN 134:2015 reikalavimams, tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, netinkamos ventiliacijos, oro drėgmės) nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos gyvenamosios patalpos dirbtinės apšvietos bei santykinės oro drėgmės parametrų pareiškėjo buvimo minėtoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos dirbtinės apšvietos bei didelės drėgmės, jo kalinimo šioje gyvenamojoje patalpoje metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas nurodė, kad pastato, kuriame buvo 11 būrys, sienose, kanalizacijoje bei stogo dangoje buvo asbesto, kuris kėlė pavojų jo sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsiliepime į skundą (b.l. 12) nurodyta, jog pastato, kuriame yra 11 būrys, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas, į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo jo gyvenamojo pastato konstrukcijoje ir jo daromos žalos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus 11 būrio sanitariniame mazge, taip pat nurodė, kad sanitariniame mazge buvo įrengti ne unitazai, o klozetai.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01), nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis, patvirtinančius, kad 10 ir 11 būrių sanitariniame mage įrengta 10 klozetų ir 2 praustuvės (b.l. 26), šiais sanitariniais įrenginiais 2015 m. spalio – gruodžio mėn. naudojosi 184 nuteistieji, 2016 m. sausio – kovo mėn. – 172 nuteistieji, (b.l. 50). Akivaizdu, kad sanitarinių įrenginių skaičius pareiškėjo buvimo 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje metu neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo pretenzijos dėl klozetų įrengimo atmestinos, nes pagal Aprūpinimo normas sanitariniuose mazguose gali būti įrengiami pasirinktinai klozetai arba unitazai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, matyti, kad byloje vertinamuoju laikotarpiu konstatuotas Aprūpinimo normų pažeidimas, atsakovo atstovui neįrengus reglamentuoto skaičiaus sanitarinių įrenginių sanitariniame mazge, kiti skundo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje atmesti kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sveikatos sutrikimus, sutriko regėjimas, tačiau byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu (b.l. 15,28-45) to nepatvirtina. Į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybą jis yra kreipęsis dėl galvos, nugaros, dešinio kelio raiščių skausmų, ausies užgulimo, bronchito, hematomos. Teismo nuomone, tokiais sveikatos sutrikimais skundžiasi ir laisvėje esantys asmenys, be to, byloje nėra jokių įrodymų, apie patirtų sveikatos sutikimų sąsają su nustatytu byloje pažeidimu (sanitarinių įrenginių trūkumu). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų apie pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimus, patirtus neigiamus išgyvenimus, vertinamuoju laikotarpiu nėra. Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų (sanitarinių įrenginių trūkumo) poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimo trukmę (truko apie penkis mėnesius), jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, vertinamuoju laikotarpiu dėl šio pažeidimo būtų pablogėjusi, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.