- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-240-332/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38017-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- M. Č., ir R
- Advokatai
- Modestas Švažas
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-05-18 nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 3 (trejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 4 (ketverių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. Č. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) mėnesiams.
Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo dėl bausmės vykdymo momento.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Č. nuteistas už tai, kad jis 2016-08-12, apie 02.05 val., viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini) m., mažareikšme dingstimi, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tai yra, tarpusavyje mušėsi su E. L. ir R. B., o būtent E. L. sudavus vieną smūgį jam ranka į veidą, vieną smūgį į galvos sritį ir vieną smūgį kumščiu į krūtinę, jam sudavus E. L. du smūgius kumščiu į galvos sritį ir sudavus N. A. nenustatytą kiekį smūgių rankomis, ko pasekoje N. A. nugriuvo ant žemės ir atsistojo, jam ir toliau suduodant nenustatytą kiekį kartų N. A. į įvairias kūno vietas, bet nemažiau aštuonių smūgių, po to, E. L. ir R. B. vienas kitam sudavė nenustatytą kiekį kartų kumščiais, E. L. apėmus R. B. kaklą ir taip prispaudus jį prie grindų, jis smūgiuodamas E. L. po vieną kartą koja ir ranka į galvos sritį ir atplėšdamas E. L. nuo R. B., jam toliau sudavus E. L. rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, bet ne mažiau aštuonių smūgių, o R. B. metant stiklinius butelius į gulintį E. L. bei suspiriant kojomis ne mažiau šešis kartus sėdinčiam E. L. ant žemės, jam du kartus spyrus koja E. L. į įvairias kūno vietas, R. B. kėde smogė du kartus sėdinčiam E. L. į galvą, o E. L. atsistojus ir susikibus su juo bei įspraudus jį į kampą, jam smūgiuojant galva E. L. į veidą, po to, R. B. ir E. L. smūgiuojant vienas kitam kumščiais nenustatytą kiekį kartų, R. B. atsitraukus ir koja spyrus tupinčiam E. L. į galvos sritį bei bandant smogti stalu ir kėde, jis jį sulaikė ir išstūmė iš baro, tačiau sugrįžęs spyrė E. L. tris kartus į galvos sritį bei septynis kartus kumščiais sudavė į galvos sritį, tuo savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, M. Č. nuteistas už tai, kad jis 2016-08-12, apie 02.05 val., viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini) m., mažareikšme dingstimi, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tai yra, tarpusavyje mušėsi su E. L. ir R. B., o būtent E. L. sudavus vieną smūgį jam ranka į veidą, vieną smūgį į galvos sritį ir vieną smūgį kumščiu į krūtinę, jam sudavus E. L. du smūgius kumščiu į galvos sritį ir sudavus N. A. nenustatytą kiekį smūgių rankomis, ko pasekoje N. A. nugriuvo ant žemės ir atsistojo, jam ir toliau suduodant nenustatytą kiekį kartų N. A. į įvairias kūno vietas, bet nemažiau aštuonių smūgių, po to, E. L. ir R. B. vienas kitam sudavė nenustatytą kiekį kartų kumščiais, E. L. apėmus R. B. kaklą ir taip prispaudus jį prie grindų, jis smūgiuodamas E. L. po vieną kartą koja ir ranka į galvos sritį ir atplėšdamas E. L. nuo R. B., jam toliau sudavus E. L. rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, bet ne mažiau aštuonių smūgių, o R. B. metant stiklinius butelius į gulintį E. L. bei suspiriant kojomis ne mažiau šešis kartus sėdinčiam E. L. ant žemės, jam du kartus spyrus koja E. L. į įvairias kūno vietas, R. B. kėde smogė du kartus sėdinčiam E. L. į galvą, o E. L. atsistojus ir susikibus su juo bei įspraudus jį į kampą, jam smūgiuojant galva E. L. į veidą, po to, R. B. ir E. L. smūgiuojant vienas kitam kumščiais nenustatytą kiekį kartų, R. B. atsitraukus ir koja spyrus tupinčiam E. L. į galvos sritį bei bandant smogti stalu ir kėde, jis jį sulaikė ir išstūmė iš baro, tačiau sugrįžęs spyrė E. L. tris kartus į galvos sritį bei septynis kartus kumščiais sudavė į galvos sritį, tuo padarė nukentėjusiajam E. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: nosies kaulų lūžį, galvos muštinę žaizdą, nes dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Č. prašo priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Č. nurodo, kad byloje nėra įrodymų (pvz. liudytojų parodymų), kuriais remiantis būtų galima jį kaltinti ir įrodinėti jo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nuteistojo nuomone, jam pareikštas kaltinamas grindžiamas tik spėliojimais, o ne byloje surinktais duomenimis, kurie įrodo jo nekaltumą. Jis skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas ir laisvės atėmimo 4 mėnesiams bausmė jam paskirta atsižvelgiant į jo ankstesnius teistumus, dėl kurių jis jau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.
Apeliantas pažymi, kad vaizdo įraše yra aiškiai matyti, jog nukentėjusysis E. L. pirmas užpuolė jį (M. Č.) ir sudavė jam tris kartus į galvos sritį. Tokiu savo elgesiu nukentėjusysis privertė jį (M. Č.) ir jo pažįstamą R. B. gintis ir padaryti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Nuteistojo M. Č. teigimu, jis buvo priverstas gintis ir saugoti savo sveikatą nuo E. L. ir jo draugo N. A. neadekvataus, agresyvaus ir puolamo elgesio. Vaizdo įraše aiškiai matyti, kaip E. L., priėjęs prie jo, suduoda smūgį, po kurio jis (M. Č.) pasitraukė vengdamas konflikto ir tai parodo, kad jis neprovokavo E. L.. E. L. panaudojus smurtą jo atžvilgiu, jis jo vengė, tačiau gavo dar du smūgius į galvos sritį, pradėjo pulti ir E. L. draugas. Todėl į konfliktą įsikišo ir jo pažįstamas R. B., kuris norėjo būti pilietiškas ir jį (M. Č.) užstoti, nes to nepadarė nei apsaugos darbuotojas, nei kiti kavinės darbuotojai. Taigi byloje nagrinėjamas įvykis kilo dėl E. L. kaltės, jis savo elgesiu sukėlė tokią situaciją. E. L. patyrė sužalojimus, nes jis (M. Č.) su R. B. buvo priversti gintis nuo jo puolimo. Teismas nustatė, kad jo (M. Č.) veiksmai buvo kiek mažiau intensyvūs ir agresyvūs nei R. B., taip pat kad jis konflikto metu užstojo E. L. nuo R. B. smurtinių veiksmų. Taigi jis (M. Č.) nebuvo konflikto iniciatorius, o viešą tvarką pažeidė gindamasis nuo užpuolimo. Todėl, nuteistojo M. Č. manymu, jam pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis M. Č. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir M. Č. išteisinti, nutiestojo gynėjas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad nuteistajam M. Č. paskirta bausmės rūšis – realus laisvės atėmimas – prieštarauja teisingumo, protingumo principams, todėl prašė taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo M. Č. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-05-18 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo M. Č. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo M. Č. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis M. Č. neneigia viešoje vietoje naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo E. L. atžvilgiu, tačiau teigia fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojęs esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamas save ir pažįstamą R. B.. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistojo M. Č. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.
Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-P-135-648/2016).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje esančiais vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju, M. Č. tyčia pradėjus smūgiuoti nukentėjusiajam E. L. į galvos sritį, nukentėjusysis tuo metu pavojingai kėsinosi į jo ar R. B. sveikatą arba gyvybę, ar kad buvo reali to grėsmė. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, remdamasis vaizdo įrašu teismas nustatė, kad nukentėjusysis E. L. pirmas pradėjo naudoti smurtą M. Č. atžvilgiu, suduodamas jam tris kartus, tačiau nuo šių E. L. smūgių M. Č. nesigynė, tik stengėsi jų išvengti pasisukdamas į šoną, jo rankos tuo metu buvo sukištos į kišenes ir jis jų neištraukė. Taigi po jam E. L. suduotų smūgių M. Č. jokių aktyvių veiksmų E. L. atžvilgiu neatliko. R. B. atžvilgiu nukentėjusysis E. L. pirmas jokių fizinių veiksmų išvis neatliko, jis tik galimai žodžiu konfliktavo su R. B., tačiau jo rankos buvo nuleistos, R. B. pirmas puolė nukentėjusįjį. R. B. puolus nukentėjusįjį ir pradėjus jo atžvilgiu naudoti smurtą, tik tuomet M. Č. taip pat sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius į galvos sritį, taip pat sudavė smūgį liudytojui N. A.. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes ir vėlesnius vaizdo įraše užfiksuotus nuteistųjų veiksmus, kuomet E. L. buvo mušamas jau neatliekantis jokių veiksmų nuteistųjų M. Č. ir R. B. atžvilgiu, pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes byloje nagrinėjamo įvykio metu nei nuteistajam M. Č., nei R. B. nebuvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus ar pavojingo kėsinimosi tiesioginė grėsmė, nuo kurio jie galėtų gintis naudojant jėgą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo E. L. netinkamą elgesį – jį pripažino provokuojančiu, turėjusiu įtakos M. Č. ir R. B. nusikalstamiems veiksmams. Teismas tai pripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju M. Č. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, ir jis, smogdamas kumščiu nukentėjusiajam E. L. į galvos sritį, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, realiai numatė, kad gali sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Č. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d. nurodyti nusikaltimų požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo M. Č. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-05-18 nuosprendį ir M. Č. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam M. Č. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas M. Č. už padarytus nusikaltimus paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam M. Č. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.
Kaip matyti iš skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2017-05-18 nuosprendžio, paskirdamas nuteistajam M. Č. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją – padarytos nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą ir rūšį – nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.), į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 13 p.), į M. Č. asmenybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, ikiteisminio tyrimo metu nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje. Taip pat teismas įvertino tai, kad M. Č. nusikalstami veiksmai buvo kiek mažiau intensyvūs nei R. B., kad konflikto pabaigoje M. Č. bandė sulaikyti R. B. nuo tolimesnio smurto naudojimo, ir tai, kad M. Č. neneigė nusikalstamų veikų, gailėjosi taip pasielgęs, tik aiškino savo veiksmus būtinąja gintimi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai M. Č. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.
Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad M. Č. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 284 str. 1 d., paskirta minimali sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 138 str. 1 d., paskirta bausmė, artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, ir galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas 4 mėnesiams. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. Č. už nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšį, už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė bausmė (4 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti M. Č. skundžiamu nuosprendžiu už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu nuteistojo M. Č. gynėjas advokatas prašė M. Č. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimą apsprendžia padarytų nusikaltimų sunkumas, asmeniui paskirtos bausmės dydis ir teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.
M. Č. skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas už dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti M. Č. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, M. Č. jau anksčiau yra teistas už tyčinius tokios pat rūšies nusikaltimus žmogaus sveikatai, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Iš ankstesnių nuteistojo teistumų matyti, kad jam buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai M. Č. teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. Č. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant M. Č. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo M. Č. padarytas veikas, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Č. paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-05-18 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.