Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjui I. M., atsakovo atstovui D. V., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mugės redakcija“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas I. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2013-10-03 sprendimą Nr. SPR-99 ir perduoti atsakovui išnagrinėti jo pareiškimą iš naujo.

Skunde nurodė, kad ginčijamame sprendime atsakovas sutapatino „turto (vėliavos) perdavimo“ ir „vėliavos perdavimo ceremonijos“ sąvokas. Pareiškėjo teigimu, vėliavos dokumentacijos ir turto perdavimo nebuvo galima įvykdyti 2011-02-09, kadangi jis dar nebuvo gavęs įsakymo, nebuvo surašytas turto perdavimo aktas, atvykęs už turto perdavimą atsakingas asmuo. Taip pat nurodė, kad jis atsisakė dalyvauti vėliavos perdavimo ceremonijoje, kadangi naujai paskirtas jaunųjų šaulių vadas dėl jo asmeninių savybių nebuvo vertas šių apeigų. Pabrėžė, kad jo dalyvavimas ar atsisakymas dalyvauti vėliavos perdavimo ceremonijoje turto teisinės padėties nekeičia. Patikėtas turtas (vėliava) jo asmeninėje atsakomybėje liko iki 2011-02-15. Tačiau straipsnyje aprašytų faktų visuma visuomenei leido padaryti tikrovės neatitinkančią išvadą, kad jis įvykdė vėliavos vagystę. Pasak pareiškėjo, toks jo veiksmų vertinimas atsispindėjo ir Krašto apsaugos ministerijos rašte (b. l. 1).

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad žurnalistų etikos inspektorius (toliau - Inspektorius), kaip viešojo administravimo subjektas, atliko pareiškėjo skundo dėl publikacijoje „Sukarintoje organizacijoje - ambicijų protrūkis“ („Kėdainių mugė“, 2011-03-05, Nr. 17/13850) paskelbtos informacijos tyrimą Visuomenės informavimo įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų, todėl laiko, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Akcentavo, kad Inspektorius, atlikdamas Visuomenės informavimo įstatymo priežiūrą nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistųjų neturtinių teisių, vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų, taip pat atlieka kitas įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas. Tačiau asmens skundo pateikimas savaime nesuponuoja jo pagrįstumo. Todėl tai, jog pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, t. y. nepateisino pareiškėjo lūkesčių, jokiu būdu nereiškia sprendimo neteisingumo ir nepagrįstumo.

Žurnalistų etikos inspektorius sprendime nustatė, kad skundžiamame teiginyje „Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas I. M.“ paskelbiant informaciją yra pateikta prielaida apie pareiškėjo veiksmus. Įvertinus šį teiginį su prieš tai paskelbtu teiginiu: „Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų - esą vasario 9-ąją per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio 92-ųjų žūties metinių pagerbimą buvo pavogta Šaulių kuopos vėliava <...>“ buvo nustatyta, kad pareiškėjui priskiriamas neteisėtas šaulių kuopos vėliavos užvaldymas. Sprendime pažymėta, kad tokio pobūdžio informacija, jei ji neatitinka tikrovės, laikytina žeminančia. Nurodė ir tai, kad vertinant skundžiamo teiginio atitikimą tikrovei buvo atsižvelgta į visos publikacijos turinį ir publikacijoje pateiktą pareiškėjo poziciją, kuri skunde žurnalistų etikos inspektoriui nebuvo ginčijama. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog pareiškėjas neperdavė vėliavos iki 2011-02-15 jis pats patvirtino tiek skunde žurnalistų etikos inspektoriui, tiek teismui.

Paaiškino, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011-02-08 įsakymo Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių 10-osios kuopų reorganizacijos“ 2 p. Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 5-osios kuopos buvusiam vadui I. M. įsakoma perduoti, o Kėdainių 5-osios kuopos vadui K. Š. - perimti Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 5-osios kuopos vėliavą dokumentaciją ir turtą. To paties įsakymo 4 p. įsakyta vėliavos perdavimo ceremoniją vykdyti 2011-02-09 15 val. 30 min. Kėdainių kultūros centre. Iš 2011-02-15 Lietuvos Šaulių sąjungos perdavimo-priėmimo akto matyti, kad kuopos vėliava nurodytam asmeniui buvo perduota 2011-02-15, o ne 2011-02-09, kaip buvo nurodyta įsakyme.

Pabrėžė, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011-02-08 įsakymas Nr. A-04 yra individualus teisės aktas, kuriame konkretiems asmenims yra suformuluotas privalomo elgesio paliepimas, taip pat ir įsakymas pareiškėjui vėliavą, dokumentaciją ir turtą perduoti nurodytam asmeniui, vėliavą perduodant įsakyme nustatytu laiku. Minėtame įsakyme nustatytas iškilmingas vėliavos perdavimas nesuponuoja savarankiško, paties pareiškėjo suvokimo nulemto įsakymo vykdymo. Atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visuomenei pateikė informaciją būtent apie tai, kad 2011-02-09, kaip buvo nustatyta aukščiau paminėtame įsakyme, pareiškėjas šaulių kuopos vėliavos K. Š. neperdavė, o padėjo į buvusią nuolatinę saugojimo vietą savo namuose.

Akcentavo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), informuodamas visuomenę klausimu, kuris ją pagrįstai ir teisėtai gali dominti, turi teisę tam tikras aplinkybes paryškinti, perdėti, hiperbolizuoti. Atsakovo manymu, šiuo konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) taip pat turėjo teisę apie pareiškėjo veiksmus paskelbti skundžiamo turinio informaciją, tačiau neturėjo pareigos analizuoti, ar pareiškėjui buvo sudarytos turto perdavimo sąlygos, įteiktas įsakymas ir kiti, pareiškėjo suvokimu, būtini veiksmai. Žurnalistų etikos inspektorius, įvertinęs visas pareiškėjo skundo tyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju prioritetas teiktinas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisei (pareigai) skleisti informaciją ir visuomenės teisei būti informuotai. Todėl nesant pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nustatymui būtinos faktinių aplinkybių visumos, garbės ir orumo pažeidimas nebuvo konstatuotas.

Nurodė, kad žurnalistų etikos inspektorius įvertino ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje publikacijoje pateikė informaciją apie Lietuvos Šaulių sąjungos reorganizaciją, Kėdainių mieste veikiančias šaulių kuopas ir jų veiklą. Informavo visuomenę aktualia ir svarbia tema, kurios aprašymas skatina visuomenės patriotiškumą, pilietiškumą ir atlieka švietėjišką misiją. Publikacijoje buvo pateiktos Povilo Lukšio šaulių 5-osios kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P. nuomonės bei paties pareiškėjo pozicija. Be to, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė pareiškėjo atsiųstą laišką, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją, taip pat paskelbė kitų skaitytojų laiškus ta pačia tema. Atsižvelgdamas į tai, žurnalistų etikos inspektorius nusprendė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys yra sąžiningas, o informacijos pateikimas visuomenei objektyvus (b. l. 11-13).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad publikacijoje jis viešai apkaltintas Šaulių sąjungos vėliavos vagyste, o tai neatitinka tikrovės, kadangi vėliava jo žinioje pagal materialinės atsakomybės sutartį jam priklausė iki 2011-02-15, kai buvo pasirašytas turto perdavimo-priėmimo aktas. Kadangi 2011-02-09 jis buvo materialiai atsakingas už vėliavą, ją išsinešė į namus. Akcentavo ir tai, kad vėliavos perdavimo ceremonijos vykdymas jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teigia, kad apie Šaulių Sąjungos vado 2011-02-08 įsakymą 2011-02-09 jam nebuvo žinoma.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmeti remdamasis atsiliepime išdėstyta pozicija.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad rašant straipsnį buvo išklausytos visos pusės, taip pat ir pareiškėjas.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-04-21 kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorių su skundu dėl 2011-03-05 leidinyje “Kėdainių mugė” Nr. 17 paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos, prašydamas įpareigoti viešosios informacijos rengėją atšaukti publikacijos teiginius: „Ir tai esą padarė ne bet kas kitas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas I. M.. Kėdainių mugė pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos”, “o per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios šalių kuopos vadas I. M., matyt neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, išsinešė namo...” (b. l. 14-15).

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, žurnalistų etikos inspektorius 2013-05-03 raštu Nr. SK-99/S-454 paprašė pareiškėją jį patikslinti (b. l. 20).

Pareiškėjas 2013-05-06 skundą patikslino: remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, prašė žurnalistų etikos inspektoriaus pareikalauti, kad visuomenės informacijos rengėjas “Kėdainių mugė” nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią paskelbtą informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, taip pat kenkiančią dalykinei reputacijai (b. l. 21-22).

Žurnalistų etikos inspektorius 2013-05-13 kreipėsi į laikraščio „Kėdainių mugė” redaktorių, prašydamas pateikti skundžiamo turinio informacijos atitikimą tikrovei įrodančius duomenis, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus ir argumentus (b. l. 28).

Laikraščio „Kėdainių mugė” redaktorius 2013-05-21 Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus (b. l. 29-36).

Remdamasis surinkta tyrimo medžiaga, žurnalistų etikos inspektorius 2013-10-03 priėmė sprendimą Nr. SPR-99, kuriuo pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu (b. l. 38-40).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytu žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu dėl to, kad laikraščio „Kėdainių mugė” publikacijoje pateikta informacija apie jo asmenį nepagrįstai įvertinta, kaip nepažeidžianti jo garbės ir orumo.

Ginčo santykius reguliuojančio Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ, Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. VIĮ (2012-06-14 įstatymo Nr. XI-2071 redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-11-07) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Įstatyme nuomonė apibrėžiama, kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (2 str. 36 d.). Tuo tarpu žinių paskelbimu laikytinas konkrečių faktų ar duomenų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims, kai šie asmenys sužinojo apie perteikiamą informaciją, tiek tada, kai pranešami tikri faktai ar duomenys, tiek tada, kai pranešama apie tikrovėje neegzistuojančius (įsivaizduojamus ar melagingus) faktus ar duomenis (VIĮ 2 str. 84 d.).

Kriterijai, kuriais remiantis duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Turi būti vertinama, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Šiam ginčui taip pat aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punkto nuostatos, pagal kurias žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą dalykinę reputaciją ar gerą vardą; tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę - ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

Taigi, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, o ne tik pareiškėjo skunde pateiktos konkrečios straipsnio ištraukos, jame naudojami žodžiai, jų reikšmės, išraiškos formos, straipsnio kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema.

Kaip matyti iš ginčo publikacijos „Sukarintoje organizacijoje – ambicijų protrūkis“ turinio, joje pateikiama informacija apie Lietuvos Šaulių sąjungos reorganizaciją Kėdainių mieste, veikiančias šaulių kuopas ir jų veiklą. Publikacijos įžangoje nurodyta, kad: „Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų – esą vasario 9-ąją, per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava. Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas I. M.! „Kėdainių mugė“ pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos.“ Vertinant pacituotą publikacijos ištrauką, joje naudojamus žodžius „netyla kalbos“, „esą“, „pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos“, darytina išvada, kad paskelbtoje informacijoje informacijos rengėjas pateikė prielaidą apie pareiškėjo veiksmus. Kaip matyti iš tolesnio publikacijos teksto, autorius, mėgindamas nustatyti tiesą, nusprendė atlikti žurnalistinį tyrimą. Publikacijoje nurodyta: „Pirmiausia kreipėmės į I. M.. Jis nebuvo kalbus, tačiau pripažino, kad Šaulių kuopos vėliavą iš iškilmingo Povilo Lukšio žūties metinių minėjimo parsinešė namo ir niekam neatidavė“. Pareiškėjas savo nuomonę dėl šiame straipsnyje aptariamų įvykių žadėjo pateikti vėliau.

Pažymėtina, kad publikacijos teiginiuose „Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas I. M.!“, „O per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios kuopos buvęs vadas I. M., matyt, neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, o išsinešė namo ir užsirakinęs nieko neįsileido“ paskelbtos informacijos pareiškėjas iš esmės neginčija. Tiek skunde žurnalistų etikos inspektoriui, tiek teismui pareiškėjas nurodė, kad nesutiko dalyvauti šaulių kuopos vėliavos perdavimo procese, o po vykusio minėjimo, vėliava buvo saugiai grąžinta į tą pačią vietą, kaip visuomet, jo bute iki turto perdavimo-priėmimo akto. Nurodė, kad vėliava buvo perduota 2011-02-15 pagal perdavimo-priėmimo aktą. Be to, šias faktines aplinkybes patvirtina ir tyrimo metu surinkti įrodymai. Byloje esantis Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011-02-08 įsakymas Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių 10-osios kuopų reorganizacijos“ patvirtina, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 5-osios kuopos buvusiam vadui I. M. buvo įsakyta perduoti, o Kėdainių 5-osios kuopos vadui K. Š. perimti Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 5-osios kuopos vėliavą, dokumentaciją ir turtą. To paties įsakymo 4 dalyje įsakyta vėliavos perdavimo ceremoniją vykdyti 2011-02-09 15 val. 30 min. Kėdainių kultūros centre. Lietuvos Šaulių sąjungos perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad kuopos vėliava įsakyme nurodytam asmeniui buvo perduota 2011-02-15.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek teiginyje „Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas I. M.!“, tiek teiginyje „O per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios kuopos buvęs vadas I. M., matyt, neištvėrė - šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, o išsinešė namo <...>.“ paskelbta informacija atitinka tikrovę. Kaip matyti, publikacijos autorius nebuvo kategoriškas ir teisiniu požiūriu nevertino pareiškėjo elgesio. Publikacijoje tebuvo aprašyta situacija ir pateikti atsakingų asmenų (penktosios Povilo Lukšio šaulių kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių antrosios rinktinės sąjungos vado pulkininko Povilo Lukšio) komentarai dėl susidariusios situacijos. Taigi, vertinant bendrą publikacijos kontekstą, darytina išvada, kad ginčijamuose teiginiuose paskelbta žinia yra pagrįsta publikacijoje pateikiamu išsamiu įvykių ir aplinkybių aprašymu, susijusiu su Kėdainiuose veikusiomis šaulių kuopomis ir jų reorganizacija, todėl pagrįstai atsakovo įvertinta kaip teisinga.

Bylos duomenys taip pat rodo, kad „Kėdainių mugė“ redakcija 2011-03-19 „Kėdainių mugės” numerio publikacijoje „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė” išspausdino ir paties pareiškėjo nuomonę dėl 2011-02-09 įvykių (b. l. 32). Kadangi ginčo publikacijoje buvo nagrinėjama visuomenei aktuali tema (Šaulių sąjungos reorganizavimas, neįvykdyta vėliavos perdavimo ceremonija), laikraštyje „Kėdainių mugė“ buvo išspausdintos dar dviejų asmenų nuomonės (laiškai) šiuo klausimu (2011-03-30 „Ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia“, 2011-04-06 „Dėl šaulių, šauliukų ir jų mamyčių“).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo šiuo atveju nėra. Trečiasis suinteresuotas asmuo publikacijoje įvykius Kėdainių šaulių sąjungoje aprašė objektyviai, pateikdamas ne vieną, o kelias nuomones, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys, teismo vertinimu, laikytinas sąžiningu, o informacijos pateikimas visuomenei objektyviu. Skundžiamuose teiginiuose paskelbta informacija pareiškėjo garbės ir orumo požiūriu yra neutrali. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių gynimo į žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi praėjus dvejiems metams po publikacijos paskelbimo.

Dėl nurodytų priežasčių teismas daro išvadą, kad skundžiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-10-03 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviu ir teisingu įrodymų vertinimu, todėl teisinio pagrindo jo naikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą nėra. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo I. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.