Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro J. P. (J. P.) ir nukentėjusiųjų A. B. ir D. T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.

Nukentėjusiųjų S. K., A. B., D. T., J. Š. (miręs) pareikštas 222 579 Lt civilinis ieškinys ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM 5418,90 Lt civilinis ieškinys dėl gydymo išlaidų atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. liepos 7 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini) prie 21 namo itin žiauriai iš savanaudiškų paskatų nužudė M. K., panaudojęs specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą ir panaudojęs fizinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, būtent: beisbolo lazda ir kumščiais tyčia ne mažiau kaip dvidešimt penkis kartus smogė M. K. į galvą ir kitas kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam M. K. poodines kraujosruvas dešiniame momenyje, dešinės pusės viršutiniame akies voke, kairėje speninėje ataugoje ir kairės pusės sprando – kaklo riboje, pailgos juostos formos kraujosruvą kaktos dešinėje, kraujosruvas abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, poodines kraujosruvas dešiniame petyje, kraujosruvas juosmens dešinėje pusėje, ant kairiojo sėdmens, abiejų klubų, dešinės šlaunies, krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje, odos nubrozdinimus dešiniajame klube ir dešinės kojos kelio išoriniuose paviršiuose, kraujosruvą ir nubrozdinimus nosies nugarėlėje, masyvią kraujosruvą dešinės pėdos-čiurnos išoriniuose paviršiuose, keturias muštines žaizdas galvos pakaušinėje dalyje. Dėl smūgių į galvos pakaušinę dalį lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai, progresuojant traumos komplikacijai išsivystė smegenų koma, brinko smegenys ir įstrigo kaukolės didžiojoje angoje, dėl to 2005-07-10 M. K. ligoninėje mirė. Taip pavartodamas fizinį smurtą ir tokiu būdu atėmęs galimybę M. K. priešintis, iš pastarojo pagrobė jam priklausančio turto bendrai 8100 litų sumai, tai yra 5000 Lt vertės auksinę grandinėlę, 1500 Lt vertės auksinį laikrodį, 1500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sagem“, 100 Lt vertės automobilio „Mercedes-Benz“ raktelius bei šaunamąjį ginklą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

2007 01 12 T. D. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, teismo posėdžio metu sprendžiant šį klausimą, įtariamasis savo kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo neneigė, nurodydamas, jog gynėsi nuo M. K. (t.2, b.l.62-63, 64-65).

Pažymėtina, kad 2007 01 26 prokuroro nutarimu įtariamajam T. D. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones – dokumento paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje (t.2, b.l. 67-70).

Pirmosios instancijos teisme T. D. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku nebuvo nuvažiavęs prie M. K. namų, tą vakarą buvo (duomenys neskelbtini). S. K. yra jo giminaitis, kuris, kaip ir M. K. turėjo ryšių su nusikalstamu pasauliu. Iš M. K. jis buvo pirkęs automobilį, vėliau jam paskolinęs to automobilio ratus, kuriuos vėliau M. K. jam atsisakė grąžinti. Dėl negrąžintų ratų su M. K. nebandė aiškintis, suprasdamas, kad neturi galimybės jų atgauti. Ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo dėl policijos pareigūnų daromo psichologinio spaudimo (t. 4, b.l. 146-148).

Teisėjų kolegija, įvertinusi T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos apeliantai vertina kaip jo kaltę patvirtinančius įrodymus, daro išvadą, kad jie nėra visiškai nuoseklūs, nesutampa kai kurios aplinkybės, be to, kaip jau minėta, priešingai nei teigia apeliantai, jų visiškai nepatvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti duomenys.

Kaip matyti iš nuoširdaus prisipažinimo, rašyto T. D., turinio, jam nuvykus prie M. K. namų, pastarasis jau buvo išlipęs iš automobilio ir tik jį pamatęs iškarto pradėjo jį gąsdinti bei nukreipė į T. D. pistoletą. Tuo metu T. D. trenkė jam lazda. Vėliau, muštynių metu, M. K. iš savo mašinos pagriebė metalinį vamzdį ir toliau vyko abipusės muštynės. Apklausiamas tą pačią dieną įtariamuoju, T. D. parodė, kad atvažiavęs prie M. K. namų, jį pamatė sėdintį automobilyje ir tik T. D. einant link jo, M. K. išlipo iš automobilio, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, po ko, M. K. išsitraukė kovinį pistoletą. T. D. trenkė jam lazda, kurią nuolat vežiojosi savo automobilyje. Po to sekė muštynės, kurių metu, T. D. M. K. rankoje pamatė blizgantį metalinį daiktą (iš kur jį paėmė nematė) ir vienas kitą trankė lazdomis. Parodymų patikrinimo vietoje metu, atlikto taip pat tą pačią dieną – 2007 01 10 – T. D., rodydamas įvykio vietą, parodė ir vietą, kur jis lazda trenkė M. K. per ranką, tačiau tokia aplinkybė įtariamojo parodymų, kurie buvo tikrinami, metu nebuvo nurodyta. Be to, kaip matyti iš protokolo, T. D. parodė vietą, kur jis nuo žemės paėmė M. K. pistoletą, tačiau visiškai neaišku iš kurios vietos jis paėmė savo ir M. K. lazdas (tokia vieta nenurodyta), nors, pasak T. D., jie mušdamiesi keitė vietą, „besimušdami jie nužingsniavo už namo į kitą pusę“. Dar daugiau, įtariamojo parodymuose užfiksuota, jog po muštynių, jis pasiėmė M. K. pistoletą, savo ir M. K. lazdas, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu šie parodymai nėra patikrinti, lieka neaišku – iš kur buvo paimtos lazdos, ar jos abi buvo vienoje kiemo vietoje, ar skirtingose namo pusėse, kurioje vietoje rado ir paėmė pistoletą. Tuo labiau, neaišku kaip nakties metu, esant neapšviestam kiemui, T. D. pamatė kiemo teritorijoje numestas lazdas bei, kaip įvardinta įtariamojo apklausoje, kovinį pistoletą. Be to, parodymų patikrinimo vietoje metu T. D. nenurodė konkrečios vietos, kur išmetė beisbolo lazdą (nors tą pačią dieną atliktos įtariamojo apklausos metu vieta buvo nurodyta). (duomenys neskelbtini), T, D. parodė sandėliuką, kuriame jis laikė M. K. lazdą – metalinį cilindro formos su bumbulu viename gale vamzdį, nors įtariamojo apklausoje jis tvirtino, jog iškarto po muštynių išvažiavo į nuomojamą butą (duomenys neskelbtini) (o ne į savo motinos namus). Ikiteisminio tyrimo metu šie nustatyti prieštaravimai T. D. parodymuose nebuvo pašalinti, naujai nurodytos aplinkybės nepatikrintos - neaišku kurioje konkrečiai vietoje jie susitiko, kada M. K. išsitraukė pistoletą, ar jį jau buvo atstatęs į T. D., pastarajam artėjant prie jo; iš kur ir kada paimta metalinė lazda; kurioje kiemo vietoje ir kur buvo numestos abi lazdos, kur buvo rastas pistoletas, kada ir kur T. D. paslėpė iš M. K. paimtą metalinę lazdą – ar ji nuo 2005 metų įvykio iki 2007 metų atlikto parodymų patikrinimo vietoje buvo laikoma vienoje vietoje, ar buvo pernešta į kitą vietą. Visos šios prieštaringos aplinkybės kelia teismui pagrįstų abejonių dėl T. D. parodymų patikimumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek įtariamojo apklausa, tiek ir parodymų patikrinimas vietoje buvo atlikti 2007 01 10, todėl abejotina, kad tą pačią dieną duodamas paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, jas galėjo nurodyti skirtingai.

2007 01 18 vykusios apklausos metu T. D. negalėjo prisiminti kur gyveno 2005 metų liepos mėnesį – savo motinos namuose, ar nuomojamame bute. Beje, ši aplinkybė byloje objektyviai taip ir nebuvo nustatyta. Kaip matyti iš įtariamojo apklausos 2007 01 19 pas ikiteisminio tyrimo teisėją, T. D. parodymų turinio, jis tvirtino, kad nežiūrint į tai, kad M. K. buvo į jį atsukęs pistoletą, jis vis tiek nešinas beisbolo lazda ėjo tiesiai link jo (kas teisėjų kolegijos vertinimu nėra logiška); šiuose parodymuose jau yra užfiksuoti T. D. smūgiai beisbolo lazda M. K. per rankas, nurodyta, kad jie vienas kitą ne tik mušė rankomis, bet ir spardė į įvairias kūno vietas, dar daugiau, M. K. užgulęs smaugė T. D., sudavė jam stiprų smūgį į nosį, nuo kurio jam bėgo kraujas, apsvaigo galva. Ir tik po šių smūgių, T. D. M. K. rankose pamatė vamzdį, tačiau nežino iš kur jį gavo, teigė, jog iki automobilio jis tikrai nueiti negalėjo (ankstesnėje apklausoje tvirtino, jog matė, kaip išsiėmė iš automobilio), šiuo metaliniu vamzdžiu M. K. jam trenkė į šoną, ranką ir ne mažiau dviejų smūgių į galvą. Po to, T. D. sudavė beisbolo lazda M. K. ir šis susmuko. Tada jis paėmė K. lazdą, pistoletą nuo žemės ir išvažiavo. Analizuojant šiuos parodymus matyti, kad juose nurodytos naujos aplinkybės – tai, kad M. K. T. D. smaugė, sudavė smūgį į nosį, nuo kurio jam bėgo kraujas, svaigo galva, dar daugiau, pastarasis jam sudavė ne mažiau dviejų smūgių metaliniu vamzdžiu į galvą; po įvykio T. D. paėmė M. K. lazdą bei pistoletą (neaišku ar jis pasiėmė savo beisbolo lazdą, jei taip, tai kada ir iš kurios vietos). Kolegijai kelia abejonių ir tokios apklausoje užfiksuotos aplinkybės, ar T. D., būdamas stipriai sumuštas, gavęs ne mažiau dviejų smūgių į galvos sritį metaliniu vamzdžiu, sumušta nosimi, iš kurios bėgo kraujas, smaugtas, spardytas, galėjo vairuoti automobilį ir tokiu būdu grįžti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Taigi, ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje buvo nurodyta visa eilė aukščiau aptariamų aplinkybių, kai kurios iš jų nurodytos prieštaringai, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai šių aplinkybių nesiaiškino, neatliko papildomo parodymų patikrinimo vietoje, kitų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, vienareikšmiai apsiribodami tuo, kad T. D. pripažino kaltę dėl M. K. nužudymo.

Beje, labai svarbu pažymėti, jog, būtent, po šios apklausos, 2007 01 26 dieną, T. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnes kardomąsias priemonės ir jis buvo paleistas iš suėmimo (t. 2, b.l. 67-70). Apeliantai, kaip išteisintojo kaltės įrodymą, vertina ir T. D. apklausą 2007 07 12, kur jis patvirtino savo ankstesnius parodymus, tačiau, kolegijos vertinimu, jie nevisiškai sutampa su ankstesniais jo parodymais, jų nepatvirtina kiti įrodymai. Įtariamasis T. D. apklausos metu nepaaiškino iš kur S. K. buvo žinoma apie muštynes, kaip teigė ankstesnėje apklausoje, jis po įvykio su S. K. susitikęs nebuvo. T. D. parodė, kad kaip prieš įvykį jis skambindavo M. K. paprašyti, kad šis jam grąžintų automobilio ratus, pastarasis paaiškindavo, jog negali su juo susitikti, o paskutinio pokalbio metu, M. K. jam pasakė pamiršti tuos ratus, todėl jis nutarė tą patį vakarą nuvažiuoti su juo išsiaiškinti. Tuo tarpu ankstesnių apklausų metu aiškino, kad pas K. važiavo praėjus keletui mėnesių po telefoninių pokalbių, kurių metu jis atsisakė grąžinti ratus; pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad pokalbis apie ratus vyko 2004 metų pabaigoje ar 2005 metų pradžioje, po to, jis telefonu dar vieną kartą K. buvo išvadintas necenzūriniais žodžiais ir praėjus ilgesniam laiko tarpui, tik liepos 6 dieną jis nusprendė nuvažiuoti pas K. į namus – t.2, b.l. 83. Kieme sutiko K., kuris jį pamatęs, iškarto pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais. Tuomet T. D. iš savo automobilio išsiėmė beisbolo lazdą, kurią buvo pasiėmęs tam vakarui, anksčiau tos lazdos automobilyje niekada nesivežiojo (ankstesnėse apklausose tvirtino, kad visada ją vežiodavosi dėl saugumo) ir ėjo link K., kuris atkišo į jį ranką, joje laikydamas daiktą panašų į pistoletą (ankstesnėse apklausose įvardino konkrečiai ginklą – kovinis pistoletas).

Nuosekliai analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, kad po paskutinės įtariamojo T. D. apklausos 2007 07 12 dieną, nebuvo imtasi jokių proceso veiksmų esamiems prieštaravimams pašalinti; įtariamojo parodymams patikrinti net iki 2009 03 16 dienos, kai buvo nutarta proceso šalims paskelbti apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (t.2, b.l 119), byloje nebuvo atlikti jokie kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant kiek įmanoma greičiau ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes. Ir tik įtariamajam T. D. bei jo gynėjui pareiškus prašymą papildomai jį apklausti (t.2, b.l. 136-137), kur jis pakeitė ankstesnius parodymus, neigdamas savo kaltę dėl M. K. nužudymo bei paaiškino, kad ankstesnėse apklausose save apkalbėjo, jam gi buvo daromas policijos pareigūnų psichologinis spaudimas, nusikaltimo dieną jis nebuvo (duomenys neskelbtini), kaltinime nurodyto automobilio jis neturėjo.

Kita vertus, byloje apklausti liudytojais policijos pareigūnai D. M., Ž. M., E. J., G. Š. tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu T. D. psichologinis spaudimas nebuvo daromas, jis parodymus davė laisva valia, dalyvaujant gynėjui. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnų parodymai, vertinant visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, savaime nepaneigia T. D. teisme duotų parodymų, jog jis M. K. nenužudė ir 2005 07 06 (duomenys neskelbtini) mieste nebuvo. Kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2005 07 07 dieną, T. D. buvo sulaikytas tik 2007 01 10 ir tą pačią dieną jam pateiktas įtarimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl M. K. nužudymo. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki T. D. sulaikymo nusikaltime galimai dalyvavę asmenys nebuvo nustatyti. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojais policijos pareigūnai Ž. M. (apklaustas 2009 06 26 - t.2, b.l. 147-148) bei D. M. (apklausas 2010 05 14 - t.3, b.l. 35-36) tvirtino, kad tyrimo metu buvo gauta operatyvinė informacija, jog M. K. nužudė T. D., taip šie liudytojai tvirtino ir apklausiami teisiamojo posėdžio metu (t.4, b.l. 149-151), tačiau į bylą nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys, gauti pagal tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas. Nei vienas iš šių liudytojų nenurodė informacijos šaltinio. Lieka neaišku ar buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, jei taip, kada, kokiu pagrindu ir kokia informacija jo metu buvo gauta ir kur ji buvo panaudota. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog T. D. buvo sulaikytas 2007 01 10 dieną, o apie neva gautą jo atžvilgiu operatyvinę informaciją, pirmą kartą liudytojais apklausti policijos pareigūnai parodė tik 2009-2010 metais, kai tuo tarpu nusikaltimas įvykdytas 2005 07 07. Todėl, nesant galimybės patikrinti šių liudytojų pateiktos informacijos šaltinio, negalima ir jų parodymų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Liudytojų, tyrėjų E. J. bei G. Š. parodymų turinys, kolegijos vertinimu, nepaneigia T. D. teisme duotų parodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinių skundų argumentu, jog T. D. kaltę patvirtina liudytojo R. Š. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu R. Š. buvo apklaustas liudytoju 2007 09 05, kur jis parodė, jog iš paties T. D. žodžių žino, jog jis nužudė M. K. (t.1, b.l. 147-148); apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas R. Š. šiuos parodymus paneigė (t. 3, b.l. 148-150); apeliacinės instancijos teisme jis taip pat neigė savo pirminius parodymus. Liudytojo R. Š. 2007 09 05 duotų parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl teismas neturi pagrindo jų vertinti kaip T. D. kaltinančius įrodymus.

Prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog T. D. kaltę dėl M. K. nužudymo patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Kolegijos vertinimu priešingai, ji paneigia T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis prisipažino nužudęs M. K.. Specialisto išvada konstatuota, jog M. K. mirė dėl patirtos galvos traumos, kurios metu lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai, progresuojant traumos komplikacijai išsivystė smegenų koma, brinko smegenys ir įstrigo kaukolės didžiojoje angoje. Patirta trauma yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Jam buvo padaryti daugybiniai sužalojimai ir į kitas kūno vietas, kaip nustatyta, kietu buku daiktu. Be to, ekspertas nustatė, jog keturios muštinės žaizdos galvos pakaušinėje dalyje padarytos keturių traumuojančių smūginių kontaktų, su kietu buku, pailgos formos, galimai, cilindrinį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu pasekmėje. Dėl smūgių į galvos pakaušinę dalį lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai (t.1, b.l.22-27). Teisme ekspertas patvirtino duotą išvadą ir paaiškino, kad ne visi sužalojimai buvo padaryti pailgos formos cilindriniais daiktais, pagal sužalojimų pobūdį darytina išvada, kad jie buvo padaryti dviem skirtingais daiktais (t.4, b.l. 189). Analizuojant T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis pripažino savo kaltę, nėra nurodyta jokių aplinkybių, jog jis sudavė M. K. smūgius ne tik savo atsivežta beisbolo lazda, bet ir M. K. turėta metaline lazda. Prokuroras apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, jog T. D. parodė, jog „ grumtynių-imtynių su M. K. metu liko be savo beisbolo lazdos ir pagriebęs metalinę lazdą toliau M. K. mušė minėta lazda“. Neaišku kurią iš įtariamojo apklausų cituoja apeliaciniame skunde prokuroras. Tokių T. D. parodymų byloje nėra. Dar daugiau, T. D. pateiktame kaltinime yra inkriminuota, jog jis smūgius M. K. sudavė beisbolo lazda ir kumščiais, metalinė lazda, kurią prokuroras vertina kaip byloje nustatytą nusikaltimo įrankį, nėra išteisintajam inkriminuota. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad T. D. M. K. sudavė smūgius ir metaline lazda, kurie buvo priežastiniame ryšyje su pastarojo mirtimi. Ekspertams nebuvo pateikti jokie daiktai tikslu nustatyti ar jais padaryti sužalojimai. Tik 2007 07 10 atlikto parodymų patikrinimo metu metalinis vamzdis buvo išimtas iš T. D. motinai priklausančio sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini) nurodytu adresu. Tačiau nei ant metalinės lazdos, nei įvykio vietoje nerasta jokių T. D. biologinių ar kitokių pėdsakų, kurie galėtų būti vertinami kaltinančiais įrodymais. Be to, kaip minėta, visiškai neaišku kokiomis aplinkybėmis ir kada M. K. neva priklausanti metalinė lazda pateko į minėtą sandėliuką, esantį T. D. motinos gyvenamojoje vietoje, jei tikėti T. D. parodymais, jog tuo metu jis gyveno nuomojamame bute, kur jis ir grįžo po įvykdyto M. K. nužudymo bei parsinešė M. K. metalinę lazdą. Tuo labiau, kad, pasak T. D., nusikaltimo metu jam padarytų sužalojimų – kraujosruvų veido srityje, sumuštos galvos, nosies bei kitų sužalojimų, kurie detaliai išdėstyti ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje, niekas nematė, kadangi jis vengė išeiti iš savo gyvenamosios vietos. Šių parodymų patikimumu leidžia abejoti ir kita byloje nustatyta svarbi aplinkybė. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu T. D. teigė, jog po M. K. sužalojimo jis gydėsi namuose, vengė išeiti iš namų, nors ir įtarė lūžus šonkauliams dėl patirtų smūgių muštynių su M. K. metu, buvo stipriai sumuštas jo veidas, bijodamas, kad nepaaiškėtų tikrosios jo sužalojimo aplinkybės. Tačiau šiais jo parodymais leidžia abejoti objektyvūs bylos duomenys - 2005 07 18 (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo priimtas nuosprendis, kuriuo T. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 2 dalį dėl 2005 07 11 dieną įvykdyto nusikaltimo (t.2, b.l. 115), kai M. K. buvo sumuštas 2005 07 07 naktį, kas dar kartą leidžia abejoti T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, vertinant juos visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, dėl jo dalyvavimo sužalojant M. K..

Be to, byloje objektyviai nenustatyta kur įvykio naktį buvo T. D., ir ar jis buvo (duomenys neskelbtini) mieste, ar tuo metu jis naudojosi Audi markės automobiliu. Byloje nėra nei vieno asmens liudijimo, patvirtinančio, kad jį matė įvykio naktį ar prieš tai dieną, vakare (duomenys neskelbtini). Liudytojų S. K., L. K., A. B. parodymai patvirtina, kad įvykio naktį M. K. buvo kartu su S. K. (t.1. b.l. 107-108; 109-110; 111; 186-187; t. 2, b.l. 161-162; t. 4, b.l. 190). S. K. buvo asmuo, kuris paskutinis matė M. K. gyvą, pastarasis jį parvežė savo automobiliu iki namų, likus apie dviem valandoms iki jo mirties. Kaip matyti iš S. K. parodymų, M. K. vairavo automobilį, būdamas blaivus, tačiau po mirties M. K. kraujyje rasta 3,85 prom. etilo alkoholio (t.1, b.l. 27). Ši svarbi aplinkybė byloje taip pat nenustatyta – su kuo įvykio naktį buvo susitikęs M. K., kur jis vartojo alkoholį, jei pasak, S. K., važiuodamas namo jis buvo blaivus. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad po patirtų sužalojimų M. K. greitosios pagalbos automobiliu pristačius į (duomenys neskelbtini) ligoninę, M. K., būdamas sąmoningas, nei medikams, nei atvykusiems policijos pareigūnams, jokių jo sužalojimo aplinkybių nepaaiškino, jis netgi nesileido apžiūrimas medikų, ką patvirtina liudytojų D. I. parodymai, 2005 07 07 policijos pareigūno M. B. tarnybinis pranešimas. Ir iš pačios nukentėjusiojo M. K. motinos S. K. parodymų matyti, kad jai įleidus sužalotą sūnų pro duris į namus, jis konkrečių įvykio aplinkybių nepaaiškino. Nuvykus jai kartu su sūnumi į (duomenys neskelbtini) ligoninę, ji matė vaikiną, kuris domėjosi M. K. sveikatos būkle, tačiau jo įvardinti negalėjo (t. 1, b.l. 37). Byloje nenustatytas S. K. paminėtas asmuo. Iš bylos duomenų matyti, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) ligoninėje gydėsi M. K. draugas V. S. (t.1, b.l. 103), kuris, kaip matyti iš gydytojos J. M. liudijimo apeliacinės instancijos teisme, turėjo galimybę pasišalinti iš ligoninės be medicinos personalo žinios. Iš liudytojų O. P., V. P., S. P. parodymų matyti, kad įvykio naktį kartu su M. K. galėjo būti V. S.. M. K. sesuo D. T. taip pat parodė, kad tuo metu kai M. K. buvo gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninės reanimacijos skyriuje, nepažįstamas vaikinas domėjosi M. sveikata, be to ji parodė, kad nuotraukoje jai parodytas asmuo labai panašus į tą, kuris buvo ligoninėje. Liudytojai D. T. buvo parodyta N. B., V. S. brolio, nuotrauka (t.2, b.l. 165-166). Iš nukentėjusiosios S. K. papildomos apklausos metu duotų parodymų matyti, kad po M. K. laidotuvių pas ją į namus buvo atėjęs V. S. ir verkdamas, atsiprašinėjo dėl M. K. mirties, kartodamas „jie to nenorėjo“ (t.2, b.l. 164), tuos žodžius girdėjo ir nužudytojo sesuo D. T. (t. 2, b.l. 165). 2005 08 25 V. S. mirė dėl šautinio širdies sužalojimo, nustatyta savižudybė (t. 1, b.l. 106, t. 2, b.l. 168-185). Taigi, nustatytos bylos aplinkybės objektyviai nepatvirtina, jog įvykio naktį T. D. buvo (duomenys neskelbtini), tuo labiau prie M. K. namų ir jį ten sužalojo.

Beje, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų T. D. parodymų, prieš įvykį T. D. kalbėjo telefonu su M. K., po įvykio – S. nevieną kartą kalbėjo telefonu su T. D.. Tačiau byloje nėra nustatyti telekomunikaciniai įvykiai (t. 2, b.l. 22), kurie galėtų patvirtinti ne tik D. parodymus, kuriais jis pripažino kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų, bet tuo pačiu ir paneigtų jo vėlesnius parodymus, kuriuose jis neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme ir bendravimą su M. K. prieš jo mirtį. Pažymėtina, kad T. D. neneigė aplinkybės, jog M. K. negrąžino jam priklausančių automobilio ratų, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo tai vertinti, visų įrodymų kontekste, kaip nusikaltimo motyvą, kaip teigia skunde prokuroras.

Baudžiamojoje byloje nenustatyta taipogi svarbi faktinė aplinkybė – ar T. D. 2005 metų liepos 6-7 dienomis naudojosi Audi markės automobiliu. Byloje nėra dokumentų, liudijančių, kad 2005 metų liepos mėnesį T. D. turėjo įsigijęs, ar naudojosi kitam asmeniui priklausančiu Audi markės automobiliu. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra nurodyta kokiu konkrečiai automobiliu (valstybinis numeris) atvažiavo pas K. įvykio naktį, tai nenurodyta ir kaltinime. Beje, byloje esančioje pažymoje apie T. D. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra nurodyta, kad 2005 01 21 jis vairavo Audi 90 automobilį, v/n (duomenys neskelbtini) tačiau tai savaime nepatvirtina, kad ir 2005 07 07 naktį jis atvažiavo į M. K. namo kiemą tuo pačiu automobiliu. Taigi, byloje automobilis neidentifikuotas, T. D. buvimo vieta nenustatyta, bylai reikšmingi telekomunikaciniai įvykiai taip pat nenustatyti.

Kolegijai vertinant T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, pažymėtina ir tai, kad T. D., prisipažindamas kaltu, niekada nedavė jokių parodymų apie jam inkriminuotus kitus iš M. K. pagrobtus daiktus – auksinę grandinėlę, auksinį laikrodį, mobiliojo ryšio telefoną, automobilio raktelius. Objektyviai nenustatyta ar tą naktį M. K. šiuos daiktus turėjo su savimi. Tai jeigu vertinti T. D. parodymus kaip patikimus, nuoseklius, atitinkančius faktines bylos aplinkybes, kyla klausimas kodėl T. D., prisipažindamas kaltu, teigė iš įvykio vietos paėmęs tik dvi lazdas ir šaunamąjį ginklą. Beje, dėl šaunamojo ginklo – byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. K. turėjo įvykio naktį šaunamąjį ginklą ir, kad jį pagrobė T. D.. Byloje nėra nei asmenų parodymų, nei dokumentų, kurie leistų šaunamąjį ginklą identifikuoti, kartu nustatyti ir jo priklausomybę M. K. bei aplinkybę, kad T. D. jį pagrobė. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. D. įtarimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį buvo įteiktas tik 2010 10 06 (t.3, b.l. 86), po to, kai 2009 12 28 prokuroro nutarimu T. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę (t.3, b.l. 1-6) ir 2010 04 19 teisėjo nutartimi ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas (t.3, b.l. 31-32). Įtarimas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį įteiktas tik 2011 12 07 (t. 4, b.l. 61), tačiau jokios objektyvios aplinkybės, susijusios su ginklo pagrobimu nebuvo nustatytos. Įvertinant išdėstytą, kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamojo T. D. parodymai, kaip teigia apeliantai, visiškai patvirtina jo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Priešingai, jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Negalima sutikti ir su prokuroro skundo argumentu, kad iškarto po nusikaltimo padarymo T. D. pasislėpė, išvykdamas į užsienį. Tokių duomenų byloje nėra. Kaip nustatyta, nusikaltimas įvykdytas 2005 07 07, į užsienį jis išvyko 2005 11 23 ir grįžo 2006 metais (t.3, b.l. 47-49), įtarimai jam buvo įteikti tik 2007 01 10 dieną. Iki tol jokios procesinės prievartos priemonės jo atžvilgiu nebuvo taikomos. Be to, 2009 12 28 prokuroro nutarimu T. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam paskirtos kardomosios priemonės panaikintos (t.3, b.l.1-6), 2010 01 11 grąžintas asmens dokumentas (t.3, b.l. 9), 2010 02 11 T. D. išvyko į užsienį; 2010 04 29 teisėjo nutartimi ikiteisminis tyrimas T. D. atžvilgiu atnaujintas (t.3, b.l.31-32), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jam šis nutarimas buvo įteiktas ar kitokiu būdu jam apie tokio procesinio sprendimo priėmimą buvo pranešta; 2010 06 22 priimtas nutarimas paskelbti įtariamojo T. D. paiešką (t.3, b.l. 55-56), 2010 10 06 priimtas nutarimas T. D. pripažinti įtariamuoju pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį (t. 3, b.l. 86-87); 2010 11 12 priimta teisėjo nutartis skirti įtariamajam kardomąją priemonę – suėmimą (t.3, b.l. 70-71); 2010 11 24 išduotas Europos arešto orderis T. D. (t.3, b.l. 72-85), 2011 05 11 T. D. pagal Europos arešto orderį grąžinus į Lietuvą, jam nustatytas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, kuris buvo tęsiamas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme. Taigi, išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijai neleidžia daryti išvados, jog iškarto po nusikaltimo padarymo T. D. buvo pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, kaip teigia apeliaciniame skunde prokuroras.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje kaltinimas T. D. buvo grindžiamas išskirtinę reikšmę suteikiant jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, laikotarpiu nuo 2007 01 10 iki 2007 07 12 dienos. Kaip matyti iš įtariamojo T. D. apklausų turinio, jie nėra visiškai nuoseklūs, skirtingai nurodytos kai kurios esminės įvykio aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantai, jų nepatvirtina ir jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, todėl negalima juos vertinti kaip absoliučiai patikimus ir tik jais grįsti kaltinamojo kaltę. Dar daugiau, kaltinamojo kaltę grįsti tik jo paties ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pareigūnui duotais parodymais ir tuo pačiu perkelti įrodinėjimo naštą kaltinamajam, draudžia baudžiamojo proceso įstatymas, tai prieštarauja ir Aukščiausiojo teismo formuojamai teismų praktikai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį, jeigu teisiamajame posėdyje kaltinamasis duoda parodymus, kurie skiriasi nuo tų, kuriuos jis, būdamas įtariamasis, davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, šie parodymai teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi. Tokiais atvejais teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis ne tais parodymais, kuriuos kaltinamasis davė teisme, o būtent tais, kuriuos jis, kaip įtariamasis, davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad, vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktoje apklausoje gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, tačiau, kaip minėta, jie negali būti vertinami kaip savarankišką įrodomąją reikšmę ir galią turintys įrodymai. Jeigu yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė teisme ir prieš tai ikiteisminiame tyrime, teisėjas gali išsiaiškinti skirtumus ir prieštaravimus. Tačiau priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir todėl jais remiamasi nuosprendyje. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcija yra glaudžiai susijusi ir su tinkamu įrodinėjimo pareigos įgyvendinimu. Baudžiamajame procese pareigą įrodinėti turi valstybės pareigūnai, institucijos, kuriems nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas yra abejotini, nepakankamai išsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų apie kaltumą, kaltinamasis turi būti išteisintas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų T. D. dalyvavimą itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų tyčia nužudant M. K., panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą bei pagrobiant šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą ir jam priklausančio turto 8100 Lt sumai, kaip nurodyta kaltinime. Todėl teisėjų kolegija pritaria Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendyje padarytai išvadai, jog byloje neįrodyta, kad T. D. dalyvavo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų A. B., D. T. apeliacinius skundus atmesti.

Baudžiamąją bylą Nr. 1-85-1-00590-2005-6 perduoti prokurorui imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis).