- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- A-602-1207-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00367-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- E. U.
- Atsakovas
- Alytaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. U. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo, nelaimingo atsitikimo pripažinimo susijusiu su tarnyba, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. U. (toliau – ir pareiškėjas), bylai aktualių faktinių aplinkybių susiklostymo metu dirbęs atsakovo Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, 2011 m. gegužės 4 d. (pagal gavimo teisme datą) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Alytaus pataisos namų tarnybinio tyrimo 2011 m. kovo 31 d. išvadą Nr. 4-1260 (toliau – ir Tarnybinio tyrimo išvada); 2) pripažinti, kad jis 2008 m. gruodžio 12 d., apie 23 val. 30 min., traumą patyrė Alytaus pataisos namuose tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba; 3) įpareigoti Alytaus pataisos namų administraciją kreiptis į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) jo sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.
Šalies argumentai
Skunde nurodė, jog 2008 m. gruodžio 12 d., apie 23 val. 30 min., budėdamas Alytaus pataisos namų kontroliniame praleidimo punkte Nr. 9 (KPP-9) ir eidamas užrakinti 4 lokalinio sektoriaus (drausmės grupės) gyvenamųjų patalpų durų, lipdamas laiptais link durų, esant slidžiai dangai, paslydo bei pargriuvo, dėl ko susižalojo dešinės kojos kelį. Apie įvykį informavo Alytaus pataisos namų budintįjį padėjėją ir kreipėsi į Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybą, kur jam buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba. Po tarnybos kreipėsi į Alytaus apskrities S. K. ligoninės priėmimo skyrių. Dėl patirtos dešinės kojos kelio traumos buvo gydomas ligoninėje, 2009 m. kovo 18 d. atlikta operacija, vėliau gydymas buvo tęsiamas ambulatoriškai ir baigtas 2009 m. liepos 14 d. Pažymėjo, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-321 buvo sudaryta komisija nelaimingam atsitikimui ištirti, o 2008 m. gruodžio 30 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu Nr. 7 (toliau – ir Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas) nustatyta, jog traumą jis patyrė tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba. Dėstė, jog 2010 m. sausio 14 d. jis prašymu kreipėsi į Alytaus pataisos namų personalo skyriaus viršininką, prašydamas duoti jam siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, tačiau Alytaus pataisos namų direktorius 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 8-702 atsisakė duoti siuntimą į CMEK, nurodydamas, jog trauma darbe įvyko dėl jo paties neatsargumo, be to, šiuo metu jis nėra pareigūnas, pareigūno statusą prarado, kai buvo atleistas iš tarnybos. Pažymėjo, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-451-402/2010 Alytaus pataisos namų raštas Nr. 8-702 buvo panaikintas ir atsakovas įpareigotas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl jo 2008 m. gruodžio 12 d. patirto sveikatos sutrikdymo, o atsakovo Alytaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-53 sudaryta komisija pateikė skundžiamą Tarnybinio tyrimo išvadą, kurioje nurodė, jog tarnybinio tyrimo metu nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūno nelaimingo atsitikimo tarnyboje ir pareigūno tarnybinių pareigų ėjimo, todėl teisės aktais numatytos kompensacijos pareiškėjui nuspręsta nemokėti. Manė, jog ši tarnybinio tyrimo komisijos išvada yra nepagrįsta, prieštarauja Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto išvadai, kurioje konstatuota, jog traumą jis patyrė tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.
Atsiliepime pažymėjo, jog nuo 2003 m. gegužės 21 d. Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 48 straipsnis neteko galios ir pareigūnų draudimas valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe yra panaikintas. Tikino, jog pareiškėjas galėjo pats savanoriškai apsidrausti draudimo įstaigoje dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo įstatymo numatyta tvarka, o nelaimingas atsitikimas Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte bei 2011 m. kovo 31 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 4-1260 įvardinti kaip nelaimingas atsitikimas darbe dėl paties E. U. neatsargumo. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kompensacija pareiškėjui dėl patirtos traumos darbo metu negali būti išmokėta, kadangi jis nebuvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų einant tarnybines pareigas, o Alytaus pataisos namai nebuvo įpareigoti ir neturėjo parengę bei patvirtinę nelaimingų atsitikimų, vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatų. Nurodė, jog tokius nuostatus Kalėjimų departamentas parengė tik 2010 m. sausio 15 d. Taip pat pažymėjo, jog į CMEK siunčiamas pareigūnas, tačiau ne buvęs pareigūnas. Pažymėjo, jog pareigūno statusą pareiškėjas E. U. prarado 2009 m. gruodžio 6 d., kai buvo atleistas iš tarnybos, o prašymą dėl siuntimo į CMEK jis pateikė 2010 m sausio 18 d., t. y. jau nebūdamas pareigūnu, todėl pataisos namai jį siųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti neturėjo pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. U. skundą tenkino iš dalies ir nusprendė pakeisti Alytaus pataisos namų Tarnybinio tyrimo išvados dalį, kurioje konstatuota, jog nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūno nelaimingo atsitikimo tarnyboje ir pareigūno tarnybinių pareigų ėjimo, nurodant, kad Alytaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas E. U. 2008 m. gruodžio 12 d., apie 23 val. 30 min., traumą patyrė Alytaus pataisos namuose tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba bei įpareigoti atsakovą Alytaus pataisos namus išduoti pareiškėjui E. U. siuntimą į CMEK patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti.
Teismas pažymėjo, jog byloje nėra nuginčytas Alytaus pataisos namų 2009 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 8-8645, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išmokėti kompensaciją, tačiau Kauno apygardos administraciniam teismui 2010 m. sausio 20 d. sprendimu pripažinus, kad administracinė procedūra dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, susijusią su minėtu įvykiu, buvo pažeista ir įpareigojus atlikti tarnybinį tyrimą, minėtas raštas iš esmės teisinių pasekmių nebesukelia, o tarnybinio tyrimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui turi būti taikomos tarnybinio tyrimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos. Nurodė, jog kompensacijų pareigūnams, kuriems einant tarnybines pareigas buvo sutrikdyta sveikata, mokėjimą reglamentuoja Statuto 48 straipsnio 3 dalis, tuo tarpu ar pareigūno žūtis arba sveikatos sutrikdymas susiję su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje, nustatoma Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka (Statuto 48 straipsnio 6 dalis). Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr.V-16 patvirtintų Nustatymo, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnybą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 4 ir 12 punktais bei Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-87 7 punktu ir pažymėjo, jog pareigūnas siunčiamas sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti tik pripažinus, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, t. y. nustačius tarp jų priežastinį ryšį.
Nurodė, jog nesutinka su atsakovo pozicija, kuria jis iš esmės atsisakymą nustatyti priežastinį ryšį tarp tarnybos ir nelaimingo atsitikimo grindžia Taisyklių 2 punkte apibrėžta sveikatos sutrikdymo sąvoka, pagal kurią sveikatos sutrikdymas apibrėžiamas kaip pareigūno sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant jo kūno audinių (organų) vientisumą ar sutrikdant jų funkcijas, teigdamas, jog pareiškėjas susižalojo pats, dėl jo paties neatsargumo, todėl nėra priežastinio ryšio tarp tarnybos ir įvykio. Pažymėjo, jog pagal aukštesnę galią turinčio teisės akto Statuto 48 straipsnio 3 dalį, viena iš būtinų sąlygų teisei į Statuto 48 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją atsirasti yra aplinkybės, jog pareigūnui sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Akcentavo, jog atsakovas Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu pripažino, kad pareiškėjas traumą patyrė būtent tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba, nurodydamas, jog minėtas įvykis įvyko tarnyboje pareiškėjui vykdant Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigas budėjimo KPP-9 metu, einant užrakinti tarnybinių patalpų durų, dešinės kojos kelis buvo sužalotas paslydus ir pargriuvus ant tarnybinių patalpų grindų. Pabrėžė, jog atliekant tarnybinį tyrimą nebuvo konstatuoti jokie neteisėti pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jis pats būtų sukėlęs įvykį ar įtakojęs jo atsiradimą, o nors išvadoje ir nurodyta, kad įvykis įvyko dėl paties pareigūno neatsargumo, tačiau šią aplinkybę patvirtinantys duomenys neišdėstyti. Pridūrė, jog byloje taip pat nėra nustatyta Taisyklių 13.1-13.2 punktuose išvardintų pagrindų, kuriems esant sveikatos sutrikdymas būtų nelaikomas susijusiu su tarnyba, o pareiškėjo patirtos traumos nurodyta priežastis (neatsargumas) nėra susijusi nei su vienu iš nurodytų atvejų.
Konstatavo, jog atsakovo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir jo tarnybinių pareigų ėjimo, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teisės aktų normoms, neatitinka objektyvių duomenų, priimta, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 4 punkto nuostatas, pareiškėjo teisę į kompensacijos pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį gavimą. Pridūrė ir tai, jog Statuto 49 straipsnyje nurodytos pareigūnų kompensacijos yra viena iš pareigūnų socialinių garantijų formų ir jų teisės aktai nesieja su draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, todėl atsakovo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
III.
Atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51 – 53), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo E. U. skundą – atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, jog 2009 m liepos 28 d. gavo E. U. pareiškimą išmokėti kompensaciją dėl patirtos traumos darbo metu, tačiau, atsižvelgus į tai, kad Statuto 2000 m. balandžio 18 d. redakcijos 48 straipsnis, kuriuo buvo numatytas pareigūnų draudimas nuo nelaimingų atsitikimų einant tarnybines pareigas (Žin., 2000, Nr. 39-1088), nebegalioja, nes nuo 2003 m gegužės 21 d. (Žin., 2003, Nr. 49-2158) šis straipsnis neteko galios ir pareigūnų draudimas valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe nėra numatytas, kompensacija pareiškėjui išmokėta nebuvo. Pažymi, jog pareiškėjas galėjo pats savanoriškai apsidrausti draudimo įstaigoje dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo įstatymo numatyta tvarka, tačiau to padaręs nebuvo. Teigia, jog teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai, vadovaudamasis negaliojančia Statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostata, pripažino tą aplinkybę, jog jeigu pareigūnui sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas, atsiranda teisė į kompensaciją.
2. Pabrėžia, jog tik nuo 2010 m sausio 15 d. (Žin., 2010, Nr. 10-518) buvo išleistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos įsakymas, kuriuo nustatytos taisyklės dėl Kalėjimų departamentui ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų nelaimingų atsitikimų ar sveikatos sutrikdymų tyrimą ir apskaitą, kuris neturi atgalinio galiojimo, todėl iki 2010 m sausio 15 d. jokie įstatymai bei poįstatyminiai aktai nenumatė, kad Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos turėjo atlikti tarnybinius tyrimus ir pateikti dėl jų išvadas. Pažymi, jog Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (Žin., 2004, Nr. 136-4945) 3 punkte nurodyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai, kai šie asmenys vykdo veiklą kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai, tiriami pagal šių institucijų parengtus ir patvirtintus nelaimingų atsitikimų, įvykusių vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatus. Šių Nuostatų 7 punktas nurodo, kad ištyrus nelaimingą atsitikimą nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kaip ir buvo padaryta. Tačiau teismas, pabrėždamas, kad Alytaus pataisos namai pažeidė Taisyklių 13 punktą, negalėjo vadovautis dar neišleistomis Taisyklėmis, todėl teismo įpareigojimas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl E. U. sveikatos sutrikdymo ir pakeisti pataisos namų Tarnybinio tyrimo išvadą neturi teisinio pagrindo, kadangi šis įvykis ištirtas ir 2008 m. gruodžio 30 d. surašytas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 7, kuris atitinka visus tuo metu galiojusius teisės aktus dėl nelaimingų atsitikimų tyrimo tvarkos (Nuostatų 30 ir 48 punktai).
3. Mano, jog teismas nepagrįstai daro nuorodą į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nes jis vadovavosi tik Lietuvos Respublikos išleistais teisės aktais ir juos nurodė visuose pataisos namų išleistuose teisiniuose dokumentuose, o atsakymuose į pareiškėjo prašymus buvo nurodyta jo teisė kreiptis į teismą, jeigu jis nesutinka su išvadomis.
4. Nurodo ir tai, jog teismas netinkamai traktuoja pareiškėjo E. U. siuntimo į CMEK pagrindus sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, kuriuo patvirtintos „Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo“ taisyklės bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. IV-299, patvirtintu „Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos“ aprašu, į CMEK siunčiamas pareigūnas, o ne buvęs pareigūnas. Tuo tarpu pareigūno statusą pareiškėjas E. U. prarado 2009 m. gruodžio 6 d., kai buvo atleistas iš tarnybos, o prašymą dėl siuntimo į CMEK jis pateikė 2010 m. sausio 18 d., t. y. jau nebūdamas pareigūnu, todėl pataisos namai jį siųsti į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti neturėjo pagrindo. Priduria, jog atleidžiant E. U. iš tarnybos, jis buvo siunčiamas į CMEK dėl tinkamumo tarnybai, todėl turėjo visas galimybes tuo metu pateikti prašymą ir dėl patirtos traumos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57 – 58) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, jog atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti ir atsiliepime į skundą. Pažymi, jog visas atsakovo nurodytas aplinkybes teismas apsvarstė ir įvertino, nurodė motyvus, kodėl su šiais argumentais nesutinka, o jokių naujų motyvų, kurie paneigtų teismo padarytas sprendime išvadas, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo. Teigia, jog tas apeliacinio skundo motyvas, kad iki 2010 m. sausio 15 d. jokie įstatymai bei poįstatyminiai aktai nenumatė, jog Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos turėjo atlikti tarnybinius tyrimus ir pateikti dėl jų išvadas, nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu Departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai privalomai nedraudžiami. Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 3 punkte nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai, tiriami pagal šių institucijų parengtus ir patvirtintus nelaimingų atsitikimų, vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatus. Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, sužeistam einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, atsižvelgiant į kūno sužalojimo sunkumą, kurį nustato atitinkama medicininės ekspertizės komisija, išmokama kompensacija. Šio statuto 50 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad draudimo išmokos ir kompensacijos pareigūnams nemokamos, jeigu pareigūno sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ 20 punkte nurodyta, kad kompensacija apdraustajam, sužeistam ryšium su tarnyba, mokama vadovaujantis atitinkamai pagal nustatytą veiklos sritį CMEK (Vidaus reikalų ministerijos, Karinės medicinos ekspertizės ar kitos) arba Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada ir pateiktu įvykio aktu, surašytu darbovietėje (tarnybos, mokymo, stažuotės, praktikos vietoje). Prireikus vadovaujamasi tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada arba teismo sprendimu. CMEK pareigūnui sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį nustato, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintomis Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklėmis. Šių taisyklių 4 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas siunčiamas į CMEK, kai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustatoma, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba.
Teigia, jog atsižvelgus į tai, 2008 m. gruodžio 12 d. darbo metu įvykęs nelaimingas atsitikimas, kurio metu jam, E. U., buvo sutrikdyta sveikata, kai jis vykdė veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai, turėjo būti tiriamas pagal institucijos, kurioje jis tuo metu dirbo, parengtus ir patvirtintus nelaimingų atsitikimų, vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatus. Pabrėžia, jog tai, kad Alytaus pataisos namuose parengtų ir patvirtintų nelaimingų atsitikimų, vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatų tuo metu dar nebuvo, nereiškia, jog atsakovas neturėjo atlikti tarnybinio tyrimo ir surašyti tarnybinio tyrimo išvados, kurią pareigūnui kartu su personalo tarnybos siuntimu reikia pateikti specializuotajai medicininei ekspertizei. Nesutinka ir su tuo atsakovo teiginiu, jog į CMEK jis negali būti siunčiamas, nes nebėra pareigūnas, kadangi įvykio metu jis buvo pareigūnu, o Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute nėra straipsnio, numatančio, kad kompensacija dėl sužalojimo tarnybos metu nemokama, jei pareigūnas vėliau atleidžiamas iš tarnybos. Pabrėžia, jog neatliko veiksmų, nurodytų Statuto 50 straipsnyje, dėl kurių kompensacijos pareigūnams nemokamos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas E. U. dirbo Alytaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, t. y. pareiškėjas buvo Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos pareigūnas. Pareiškėjo tarnybos santykius reglamentavo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, patvirtintas 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 (toliau – ir Statutas).
2008 m. gruodžio 12 d., apie 23 val. 30 min., pareiškėjas darbo metu susižeidė, 2008 m. gruodžio 13 d. medicininės pagalbos kreipėsi į Alytaus apskrities S. K. ligoninę. 2008 m. gruodžio 22 d. Alytaus apskrities ligoninė išdavė pažymą apie pareiškėjo traumos sunkumą, kurioje konstatavo, kad trauma nepriskiriama prie sunkių. 2008 m. gruodžio 30 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu sudaryta komisija surašė Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 7, kuriuo konstatavo, kad E. U. traumą patyrė tarnybos metu ir šis nelaimingas atsitikimas susijęs su tarnyba. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte konstatuotos įvykio aplinkybės: pareiškėjas, budėdamas KPP-9 ir eidamas užrakinti lokalinio sektoriaus (drausmės grupės) gyvenamųjų patalpų duris, lipo laiptais link durų ir lipdamas paslydo bei pargriuvo, dėl ko susižalojo dešinės kojos kelį. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte nurodyta įvykio priežastis – neatsargumas.
Pareiškėjas buvo nedarbingas ir jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai nuo 2008 m. gruodžio 16 d. iki 2009 m. sausio 12 d. ir nuo 2009 m. kovo 18 d. iki 2009 m. liepos 14 d. pareiškėjas gydytas ambulatoriškai, 2009 m. kovo 18 d. atlikta kelio operacija. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad laikinojo nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas 100 procentų vidutinis darbo užmokestis.
Žemesnės instancijos teismas
2009 m. liepos 13 d. gydymo įstaiga išdavė pareiškėjui Siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri davė išvadą nukreipti pareiškėją į CMEK. Siuntimas dėl darbingumo lygio pareiškėjui buvo išduotas, nes pareiškėjas kartu su minėtais nedarbingumo laikotarpiais per 1 metus su pertraukomis buvo nedarbingas 185 dienas.
2009 m. liepos 27 d. LR VRM Medicinos centro centrinė medicinos ekspertizės komisija (toliau – ir CMEK) išdavė Specializuotą medicininės ekspertizės pažymą, kad E. U. tinkamas tolesnei vidaus tarnybai.
2009 m. liepos 27 d. E. U. kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių, prašydamas išmokėti jam priklausančią kompensaciją dėl patirtos traumos darbo metu. Alytaus pataisos namai 2009 m. rugsėjo 3 d. raštu atsakė pareiškėjui, jog kompensacija nebus mokama, kadangi įvykis kvalifikuojamas kaip nelaimingas atsitikimas darbe dėl jo paties neatsargumo, o Statute pareigūnų draudimas valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe nėra numatytas.
2009 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 32 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcija) (Pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai sumažinamas pareiginių etatų skaičius dėl darbo organizavimo pakeitimų).
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Alytaus pataisos namai įpareigoti atlikti tarnybinį patikrinimą dėl E. U. 2008 m. gruodžio 12 d. patirto su tarnyba susijusio sveikatos sutrikdymo. Teismo sprendimas įsiteisėjo.
Alytaus pataisos namai, vykdydami Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą, 2011 m. kovo 1 d. sudarė komisiją tarnybiniam tyrimui atlikti. Alytaus pataisos namų tarnybinio tyrimo 2011 m. kovo 31 d. išvada Nr. 4-1260 siūloma nemokėti kompensacijos pareiškėjui, kadangi tarnybinio tyrimo metu nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūno nelaimingo atsitikimo tarnyboje ir pareigūno tarnybinių pareigų ėjimo.
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl pareiškėjo kaip Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos pareigūno, aktualiu laikotarpiu buvusio pareigūno, teisės gauti kompensaciją pareigūno sveikatos sutrikdymo atveju.
Statuto 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1631 redakcijos, kuri galiojo materialinių teisinių santykių atsiradimo metu, 49 straipsnis nustatė pareigūnų teisę gauti kompensacijas. Statuto 49 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnui, sužeistam einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente, arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, atsižvelgiant į kūno sužalojimo sunkumą, kurį nustato atitinkama medicininės ekspertizės komisija, išmokama kompensacija. Statuto 48 straipsnyje buvusios nuostatos dėl pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, panaikintos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1545. Statuto 50 straipsnyje buvo nustatytos draudimo išmokų ir kompensacijų nemokėjimo atvejai. Statuto 54 straipsnis, reglamentavęs kitas pareigūnų socialines garantijas, nustatė, kad pareigūnams taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytos socialinės garantijos, laikinojo nedarbingumo <...> laikotarpiu pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis.
Pareiškėjas savo teisę gauti kompensaciją sieja su 2008 m. įvykiu, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal minėtas materialinės teisės normas, reglamentuojančios kompensacijos skyrimą.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Statuto 2008 m. gruodžio 23 įstatymu Nr. XI-123 patvirtinta redakcija. Šiuo metu galiojančios Statuto 48 straipsnio 3 dalis nustato iš esmės analogišką normą, kaip ir buvo 49 straipsnyje (Pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente, arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija.). Statuto 49 straipsnyje nustatytos kompensacijų nemokėjimo atvejai. Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams taikomos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytos socialinės garantijos. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo 53 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio, taikant maksimalaus ir minimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, dėl ligos pašalpos skaičiavimo.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenustato, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Minėti asmenys yra privalomai draudžiami tik kitų rūšių socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
1991 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (toliau – ir Draudimo sąlygos). Pagal Draudimo sąlygų 1.12 punktą pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas apdraudžiami Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų ar valstybės įmonių pareigūnai. Draudimo sąlygų 2 punkte yra nustatyta, kad draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė. Pagal Draudimo sąlygų 3.1 punktą draudiminiais pripažįstami šie įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi nelaimingas atsitikimas, pasikėsinimas į apdraustojo gyvybę ir (ar) sveikatą, taip pat kitas staigus įvykis, kai prieš apdraustojo valią jo kūną veikia fizinė jėga (cheminis, terminis, nuodingųjų dujų ar kitas fizinis poveikis). Pagal Draudimo sąlygų 14 punktą prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustasis, jo įgaliotas asmuo, šeimos narys arba asmuo, paskirtas gauti draudimo sumą apdraustojo mirties atveju, turi pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudiminio įvykio dienos. Pagal Draudimo sąlygų 17 punktą, jeigu šių draudimo sąlygų 1 punkte išvardyti asmenys buvo sužeisti vykdydami profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas, jiems išmokama kompensacija, apskaičiuota pagal profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
2004 m. rugsėjo 2 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1118 yra patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai, kurių 3 punkte yra nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams, vidaus reikalų sistemos, muitinės, valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnams, kurių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai, kai šie asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai, tiriami pagal šių institucijų parengtus ir patvirtintus nelaimingų atsitikimų, įvykusių vykdant tarnybines pareigas, tyrimo ir apskaitos nuostatus.
Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute, Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme bei juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos pareigūnai sužeisti einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba turi teisę gauti dviejų rūšių išmokas – kompensacijas arba draudimo išmokas dėl nelaimingo atsitikimo. Draudimo išmokos pareigūnams mokamos kaip sumos, kuriomis kompensuojamas jų darbo užmokestis laikinojo nedarbingumo metu. Pažymėtina, kad analogiškas reglamentavimas yra nustatytas Vidaus statute vidaus tarnybos pareigūnams. Statute kaip ir Vidaus tarnybos statute nėra aiškiai atribojami minėti atvejai, tačiau pagal reglamentavimą galima daryti išvadą, kad tai yra skirtingo pobūdžio išmokos, kuriems nustatyta skirtinga tyrimo tvarka. Kompensacijos yra mokamos pareigūnams tokiais atvejais, kai pareigūno sveikata sužalojama dėl jų atliekamų tarnybos funkcijų, dėl to, kad jų atliekamos tarnybos funkcijos yra susijusios su padidintu pavojumi jų sveikatai ar gyvybei. Kitais atvejais, t. y. tokiais atvejais kai pareigūno sveikata sužalojama ne dėl jų atliekamų tarnybos funkcijų, ne dėl to, kad jų atliekamos tarnybos funkcijos yra susijusios su padidintu pavojumi jų sveikatai ar gyvybei, o dėl kitokių aplinkybių, kurios gali būti susijusios su atsitiktinio pobūdžio aplinkybėmis, įvykusiomis tarnyboje arba vykstant į tarnybą ar iš tarnybos, yra mokamos draudimo išmokos.
Nurodytas išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl vidaus tarnybos pareigūnų sveikatos sužalojamo, kuris jeigu nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, tokiais atvejais nėra pagrindo konstatuoti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (žr. pvz., 2009 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2258/2009, 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, 2011 m. gruodžio mėn. 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-121/2011).
Vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu, teismas daro išvadą, kad analogiška praktika kaip vidaus tarnybos pareigūnams turi būti taikoma ir Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams. Todėl pagal ginčo teisinių santykių metu galiojusio Statuto 49 straipsnį ir pagal šiuo metu galiojantį Statuto 48 straipsnį kompensacijos Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams dėl jų sveikatos sužalojamo, gali būti mokamos tik tokiu atveju, kai sužalojimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, tokiais atvejais yra pagrindas konstatuoti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Statuto 48 straipsnio nustatytų kompensacijų mokėjimo paskirtis yra būtent tokia, kad būtų užtikrintas pareigūnų sveikatos sužalojimo kompensavimas dėl pareigūnų turimo statuso, dėl jų tarnybos pobūdžio, kuris gali būti susijęs su pavojumi sveikatai ar gyvybei. Nelaimingas atsitikimas pagal reglamentavimą, nustatytą vidaus tarnybos pareigūnams, pagal reglamentavimą, nustatytą valstybiniu socialiniu draudimu apdraustiems asmenims pagal savo požymius ir apibrėžimus yra panašus į minėtus kompensacijos mokėjimo atvejus, tačiau nustačius nelaimingą atsitikimą siekiama kompensuoti asmeniui nedarbingumo laikotarpį ar sumokėti kitas papildomas kompensacijas vien dėl to, kad įvykis įvyko tarnyboje ar vykstant į ją, šis įvykis nebūtinai turi būti siejamas su darbinių funkcijų atlikimu, su atitinkamo priežastinio ryšio nustatymu, šio įvykio konstatavimui pakanka jo atsitikimo tarnyboje aplinkybių, jeigu nenustatomi teisės aktuose nustatyti faktai, kuomet nelaimingas atsitikimas nepripažįstamas draudiminiu įvykiu (Nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingo atsitikimo darbe.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta ne dėl jo atliekamų tarnybos funkcijų, pareiškėjo sveikata sužalota tarnybos metu, tačiau nebuvo padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjo sveikata buvo sužalota dėl atsitiktinio pobūdžio aplinkybių, įvykusių tarnybos metu – pareiškėjas, budėdamas KPP-9 ir eidamas užrakinti lokalinio sektoriaus (drausmės grupės) gyvenamųjų patalpų duris, lipo laiptais link durų ir lipdamas paslydo bei pargriuvo, dėl ko susižalojo dešinės kojos kelį. Alytaus pataisos namų viešai paskelbta informacija dėl prižiūrėtojo funkcijų patvirtina, kad yra nustatytos atskiros prižiūrėtojo kontrolės ir praleidimo poste Nr. 9 funkcijos (30 punktas), prie kurių yra priskirtas kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 9 nuteistųjų, atliekančių bausmę 4-ame lokaliniame sektoriuje izoliacijos, ir leidimų režimo užtikrinimas, nuolatinės šių nuteistųjų priežiūros vykdymas, vaizdo stebėjimo sistemos aparatūra nuteistųjų elgesio jų buvimo vietose stebėjimas (30.1.); nakčiai užrakinus nuteistuosius, patruliuojant koridoriumi, jų elgesio per durų langelį stebėjimas, prieinant prie gyvenamosios kameros, nuteistiesiems kamerose įjungus iškvietimo signalą reagavimas (30.9). Pareiškėjas sužalojo sveikatą būdamas tarnybos vietoje, atlikdamas veiksmus, susijusius su tarnybos funkcijų įgyvendinimu, tačiau tai buvo įprastas funkcijų atlikimas, nesusijęs su pavojinga situacija, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad šis įvykis negali būti pripažintas susijusiu su tarnyba, tai yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Todėl atsakovas pagrįstai ištyrė ginčijamą įvykį kaip nelaimingą atsitikimą tarnyboje. Atsakovas, tirdamas įvykį, pagrįstai vadovavosi 2004 m. rugsėjo 2 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1118 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais, kurie taikytini asmenims, apdraustiems valstybiniu socialiniu draudimu, nes nei tyrimo metu, nei šiuo metu nėra patvirtintas teisės aktas, reglamentuojantis tokių įvykių tyrimą Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnams. Todėl atsakovas vadovavosi panašius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Tai, kad nėra teisinių instrumentų, kurie reguliuotų tam tikrus santykius, nesudaro pagrindo, atsisakyti taikyti asmenims atitinkamas garantijas ir atsakovas tokia nuostata vadovavosi. Atsakovo pozicija atitiko Statuto 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad Kalėjimų departamentui pavaldžių valstybės įmonių pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas.
Atsakovas, ištyręs nelaimingą atsitikimą tarnyboje ir nenustatęs jokių aplinkybių patvirtinančių, kad įvykis yra susijęs su tarnyba, t. y. nenustatęs, kad pareiškėjo tarnybos funkcijų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjo sveikatai ar gyvybei, neturėjo pagrindo inicijuoti tyrimo, kurio metu būtų buvęs sprendžiamas klausimas, ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje.
Pagal Statuto 48 straipsnio 6 dalį, ar pareigūno žūtis arba sveikatos sutrikdymas susiję su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje, nustatoma Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. 2010 m. sausio 15 d. Kalėjimų departamento įsakymu Nr. V-16 yra patvirtintos Nustatymo, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba, taisyklės. Šios teisės normos įsigaliojo po ginčijamų teisinių santykių atsiradimo, todėl pagal bendrą taisyklę neturėjo būti taikomos byloje. Tačiau atsakovas turėjo pagrindą jomis vadovautis, kai sprendė procedūrinio pobūdžio klausimus, vykdė teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą tirti įvykį.
Neteisingi yra atsakovo motyvai dėl to, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti išmokų, nes ginčo inicijavimo metu jis jau buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjo įgyta teisė gali būti ginama kreipiantis į atsakovą ir į teismą, nes galimybė ginti materialinę teisę yra vienas iš šios teisės elementų. Be to, teisės aktai nenustatė, kad pareigūnai, kurių tarnybos santykiai pasibaigę, praranda teisę reikalauti kompensacijų ar draudimo išmokų. Minėtas atsakovo atsikirtimo į skundą motyvas buvo pagrįstas vien lingvistiniu teisės normų aiškinimu.
Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą atmesti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo E. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.