- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-27
- Bylos Nr.
- 2-1072-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00084-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. B., A. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Euroconstruction group“ ieškinį atsakovams V. B., A. B. (A. B.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovų solidariai 52 820,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad bendrovės nemokumą nulėmė sąmoningai nesąžiningas ir neteisėtas atsakovų (bendrovės valdymo organų) elgesys, kuris pasireiškė ilgalaikiu netinkamu bendrovės valdymu ir siekiu bloginti jos finansinę padėtį, išvengti prisiimtų finansinių įsipareigojimų įvykdymo, įmonės turto išpardavimu arba nuslėpimu, mokesčių nemokėjimu, žalingų sandorių sudarymu, apskaitos nevedimu/netinkamu vedimu ir pan. Dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų bendrovė neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir padengti administravimo išlaidų, todėl atsakovai privalo solidariai atlyginti atsiradusią žalą.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 52 820,46 Eur vertės atsakovų nekilnojamąjį turtą, o nekilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Prašymą grindė tuo, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – areštavo 52 820,46 Eur vertės atsakovams priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, dalį, o jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovų piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, dalį.
Teismas konstatavo, kad ieškovė, savo reikalavimams įrodyti pateikdama ieškinį grindžiančius dokumentus, ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindė. Pasak teismo, atsakovų galimybė realizuoti turtą, kad į jį negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Apie teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba įvykdymo negalimumo grėsmę ieškinio patenkinimo atveju manytina ir dėl didelės ieškinio sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas V. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepranešęs atsakovui, tokiu būdu negavęs iš atsakovo duomenų, pagrindžiančių pareikšto ieškinio nepagrįstumą, padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus. Ieškovė žalą kildina iš įmonės neįvykdytų prievolių kreditoriams. Ieškovės reikalavimų suma yra bankroto bylos iškėlimo metu fiksuojama atitinkama ieškovės skola kreditoriams, todėl ši skolos dalis negali būti laikoma žala nagrinėjamos bylos kontekste. Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame antrąja eile patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) – 12 915,71 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV) – 25 517,52 Eur dydžio reikalavimai. Šie reikalavimai nepagrįsti, nes faktiškai ieškovės skolos šioms institucijoms susidarė, nes A. B. asmenis įmonėje įdarbino fiktyviai, nei vienas iš jų jokių darbo funkcijų neatliko ir atlyginimas šiems asmenims mokamas nebuvo, todėl darbdavys UAB „Euroconstruction group“ neturėjo prievolės mokėti mokesčius nei VSDFV Kauno skyriui, nei VMI. Šios aplinkybės nustatytos Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3125-720/2014. 2009 metais sudaryti sandoriai negalėjo turėti įtakos bendrovės nemokumo būklės atsiradimui 2015 metų pabaigoje. Ieškovė nenurodė konkretaus žalos dydžio dėl neva neteisėtų atsakovo veiksmų sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nuomos sutartį, kuris siejamas su patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje suma. Ieškinio reikalavimas galimai nepagrįstai nukreiptas į atsakovus solidariai, kadangi ieškovė neįrodinėja visų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo, ar kitų aplinkybių, kurių pagrindu kyla solidarioji atsakomybė.
2. Vien tik didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
3. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, neatitinka ekonomiškumo principo.
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovė BUAB „Euroconstruction group“ prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovė prie ieškinio pridėjo reikalavimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus, bei pagrindė ieškinio reikalavimą teisiniais argumentais. Atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos didžiąja dalimi įrodinėjamos įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis, taip pat VMI patikrinimo aktu, kuris laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str.). Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pagrindo ir/ar pareigos analizuoti VSDFV ir VMI finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimo. Be to, šie reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Bendrovės bankrotą nulėmė sąmoningai nesąžiningas bei neteisėtas abiejų atsakovų (buvusių bendrovės vadovų) elgesys, todėl jie abu yra solidariai atsakingi dėl bendrovės neįvykdytų prievolių kreditoriams (ĮBĮ 20 str. 7 d.).
2. Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad ieškinio suma jam (pagal jo gaunamas pajamas / turimą turtą) yra laikytina didele. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų gerą atsakovo finansinę padėtį ir realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais.
3. Praktiškai visi atskirojo skundo argumentai yra susiję su aplinkybių, kurios turi būti tiriamos bylą nagrinėjant iš esmės, vertinimu ir kvalifikavimu.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – apelianto atžvilgiu.
Teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti, kai yra abi šios sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pareigą įrodyti šias aplinkybes turi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priešinga šalis, siekdama, kad laikinosios apsaugos priemonės jai nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes (CPK 12 str., 178 str.).
Dėl apelianto argumento, kad ieškovės pareikštas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, pažymėtina, jog į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus (lot. prima facie) ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Apeliantas, neigdamas ieškovės nurodomos žalos padarymą, įrodinėja, kad ieškovės bankroto byloje kreditorių VMI ir VSDFV pareikšti atitinkamai 12 915,71 Eur ir 25 517,52 Eur dydžio reikalavimai yra nepagrįsti, taip pat įrodinėja, kad jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu sudaryti sandoriai neturėjo įtakos ieškovės nemokumui. Be to, nurodo, kad nėra atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumo. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, akivaizdu, kad civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų konstatavimas (be kita ko, ir vertinimas, kokias pareigas atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, turėjo, kokias pareigas atliko arba kurių neatliko) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, t. y. nagrinėjant ieškovės ieškinį iš esmės turi būti aiškinamasi, ar ieškovės nurodytų argumentų (aplinkybių) ir jiems patvirtinti pateiktų įrodymų pakanka atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškinys jo atžvilgiu yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas.
Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui neegzistuoja, jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.). Apeliantas įrodymų, kurie teismui leistų susidaryti visapusišką nuomonę apie jo turtinę padėtį, nepateikė. Tam, kad teismas galėtų spręsti, jog nėra rizikos būsimo tikėtina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių apelianto finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie apelianto gaunamas pajamas, jo vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, apeliantui suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie atsakovo vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas. Nesant tokių duomenų, grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepaneigta. Pažymėtina ir tai, kad ieškinys yra grindžiamas nesąžiningais atsakovų veiksmais, be kita ko nurodant, kad apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvo sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai, įmonės turtas buvo perleistas ir tokiu būdu įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto. Tai leidžia daryti prielaidą, kad egzistuoja grėsmė, jog būsimas teismo sprendimas šioje byloje gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl apelianto skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.