Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarimo M. A. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M., nutarimui įsiteisėjus, nutarta iškelti administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187² str. už tai, kad ji 2014 m. kovo 21 d. apie 9.00 val. Kauno apylinkės teisme, Kęstučio g. 29, Kaune, teismo posėdyje davė melagingus parodymus administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1565-540/2014 apie tai, kad 2014 m. vasario 12 d., apie 19.00 val., Kaune, Kalniečių gatvėje, prie 45 namo, ji, o ne M. A. vairavo transporto priemonę „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas nagrinėjimo betarpiškumo principas, aktualios Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, kuriose nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 126 str. 1 d. kyla tam, kas transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 iki 1,5 promilės). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ginčijama kaltė su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresniojo patrulio 2014 m. vasario 12 d. surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą M. A., jis 2014 m. vasario 12 d., 19.00 val., vairavo automobilį „VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 0,95 promilės (paklaida 5 prom.). Kaip matyti iš šio protokolo, M. A. nurodė aplinkybes, kuriomis jis vartojo alkoholį, pripažino, kad buvo išgėręs brendžio, bet abejojo dėl girtumo. Neblaivumas buvo tikrinamas alkotesteriu Lion alcometer 500, jo patikros sertifikatas galioja iki 2014-06-15, todėl abejoti jo parodymais nėra jokio pagrindo, patvirtinti ar paneigti girtumo į medicinos įstaigą pažeidėjas M. A. nesikreipė.

M. A. kaltę, neblaiviam vairavus automobilį, patvirtina ir pareigūnų A. R. bei D. T. pateikti tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodytos ne tik aplinkybės, susijusios su padaryto pažeidimo fakto nustatymu, bet ir M. A. veiksmai, siekiant išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, taip pat transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, pareigūno A. R. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai.

Bylos teisminio nagrinėjimo metu, buvo pareikštas prašymas iškviesti ir apklausti liudytoją M. M..

Liudytoja M. M. teismo posėdžio pirmojoje instancijoje metu nurodė, kad 2014 m. vasario 12 d. ji važiavo kartu su draugu M. A. pas jo senelį. Ten M. A. jos paklausė ar ji galėtų parvairuoti jo automobilį, nes jis nori išgerti kartu su seneliu. Ji sutiko. M. A. nesakė, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, nes norėjo savo draugui padaryti paslaugą. Grįžtant namo, kažkurioje vietoje ji prakirto automobilio karterį ir jie sustojo. M. A. iškvietė policiją. Tada M. M. pasakė, kad ji neturi vairuotojo pažymėjimo. M. A. ant jos supyko ir liepė jai eiti namo, todėl ji išėjo.

Apklausiant M. A. teisme, pažeidėjas nurodė, kad jis automobilio nevairavo, jį vairavo M. M. ir jam sužinojus, kad ji neturi teisės vairuoti automobilio, jis kaltę prisiėmė sau bei liepė jai eiti namo, todėl, atvykus policijos pareigūnams, kuriuos jis išsikvietė dėl pramušto karterio, buvo vienas. Kada ir kur pramušė karterį, nejuto.

Liudytojas A. R. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 19 val. atvykus pagal iškvietimą, stovėjo automobilis ‚VW Golf“, prie jo vairo sėdėjo M. A.. Pareigūnams atvažiavus, jis išlipo iš automobilio, jis buvo pasipiktinęs dėl gatvėse esančių duobių ir, bendraujant su vairuotoju, A. R. pajuto iš jo sklindant alkoholio kvapą, todėl M. A. buvo patikrintas ir jam nustatytas 0,95 promilių girtumas. M. A. sakė, kad negali būti toks girtumas, nes buvo pas senelį, pas kurį išgėrė tik apie 100 ar 50 gr. alkoholio, po to bandė duoti kyšį, kad nebūtų jam surašomas protokolas. M. A. visą laiką tvirtino, kad jis vairavo automobilį ir apie jokį kitą asmenį, vairavusį jo automobilį, kalbos nebuvo, tvirtino, kad jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas. Pareigūnas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad įvykio vietą atėjo M. A. mama, taip pat jis išsikvietė draugą, kad paimtų automobilį, tačiau apie jokią merginą nebuvo kalbos.

Ši versija, M. A. įvertinus savo teisinę padėtį bei pažeidimo padarymo galimas pasekmes, atsirado tik teisme, todėl teismas pagrįstai tai įvertino, kaip M. A. gynybinę taktiką, siekant išvengti griežtos administracinės atsakomybės už jo padarytą grubų administracinį teisės pažeidmą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teismas, pripažindamas, M. A. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų D. T. ir A. R. tarnybiniais pranešimais bei A. R. duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Pareigūnai atliko savo tarnybines pareigas ir nenustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų abejoti jų parodymais ar spręsti apie galimą šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Tuo tarpu paties M. A. parodymai ir pozicija, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas visais būdais siekė išvengti administracinės atsakomybės pasekmių.

Apygardos teismo nuomone, teismas, remdamasis Administracinių teisės pažeidimų kodeksu (o ne vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, kuriuo grindžiami apeliacinio skundo argumentai) M. A. paskyrė tinkamai individualizuotą nuobaudą, nepažeidžiant ATPK 30 ir 30² str. reikalavimų, atitinkančią nuobaudų skyrimo taikymo pagrindus ir adekvačią padarytam administraciniam teisės pažeidimui, o dėl liudytojos M. M. pagrįstai priėmė sprendimą iškelti jai administracinių teisės pažeidimų bylą pagal ATPK 187² str.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti, todėl apylinkės teismo nutarimas kaip teisėtas ir pagrįstas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarimą nepakeistą ir pareiškėjo M. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.