- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-401-317-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00211-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Albinas Antanaitis, Ramūnas Antanavičius
- Kaltinamasis
- E. K.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Advokatai
- Giedrė Kazakevičienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant išteisintajam E. K., jo gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, nukentėjusiajai R. K., vertėjai Veronikai Rybalčenko, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį dėl R. K. šmeižimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
2013-11-11 nukentėjusioji R. K. kreipėsi su skundu į Kauno apylinkės teismą, kuriame prašė pradėti procesą privataus kaltinimo tvarka pagal LR BK 154 str. 1d. E. K. atžvilgiu, nubausti jį už jos apšmeižimą ir priteisti jos naudai iš E. K. 10 000 litų neturtinės žalos.
R. K. skunde nurodė, jog A. K. paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria ją apšmeižė, įžeidė ir moraliai pažemino, o būtent: internetinėje svetainėje www.(duomenys neskelbtini).lt, iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), priklausančio V. A., gim. (duomenys neskelbtini) gyv. Kauno raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) g., 2012 m. kovo 27 d. 16.38 val., pasivadinęs vardu „A.“, patalpino komentarą „Patikėkit pas mus Lietuvoje teisėsauga ne tokia teisinga. Pinigus ima apie 80 procentų teisėjų ir prokurorų. Pvz. įveskit į google „santuoka su mirusiu žmogum“ G. V. už sutartą sumą per advokatę R. U. buvo sumokėta teisėjams, kad nutartis butų palankus. Dabar R. U. bėgioja nuo TV kamerų kaip žiurkė (greit bus laida per tv3) Bet iniciatorė viso šito yra R. K. (Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) mokytoja) K. yra sponsorius- (duomenys neskelbtini) klinikų, teisėjai gerai kąsnį pastoviai gauna nuo 5000 Lt. kišio“. Jos teigimu skunde, E. K., viešai apšmeižęs ją, pasikėsino į jos garbę ir orumą, todėl padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje.
2013-04-04 taikinamajame Kauno apylinkės teismo posėdyje nukentėjusiajai R. K. su kaltinamu A. K. nesusitaikius, skundas buvo perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, R. K. kaltintą pagal LR BK 154 str. 1d. dėl šmeižimo E. K. 2014-02-21 nuosprendžiu išteisino, neįrodžius, kad E. K. padarė šią nusikalstamą veiką, R. K. civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė, o iš R. K. priteisė 230 Lt (du šimtus trisdešimt Lt) proceso išlaidų valstybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį bei priimti naują nuosprendį: pripažinti E. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje bei priteisti jai iš E. K. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių Lt) neturtinę žalą bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tuo, jog teisiamojo posėdžio metu E. K. kaltu neprisipažino bei jo išsakyta pozicija, kad kompiuteriu naudojosi visa šeima – sugyventinė J. N., 12 ir 13 metų dukros bei sugyventinės tėvas A. N.. Apeliantės manymu, bet kas negalėjo parašyti ją šmeižiančius komentarus. Be to, liudytojas V. A. patvirtino, kad IP adresas, iš kurio buvo parašyti komentarai, buvo duotas naudotis konkrečiam asmeniui – E. K. ir niekam daugiau. Taigi, tik jis žinojo prisijungimo duomenis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad taikinamojo posėdžio metu, kai šmeižimu buvo kaltinamas V. A., E. K. prisipažino rašęs komentarus (pastarasis pats atvyko į taikinamąjį posėdį ir prisipažino rašęs komentarus, savo noru ir niekieno neprašomas). Nepaisant to, šiame kontekste būtina įvertinti ir suinteresuotumo faktorių, t. y., kad būtent E. K. galėjo turėti suinteresuotumą apšmeižti ją, turėdamas nuoskaudą dėl jo tėvo testamento patvirtinimo. R. K. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nei A. N., nei J. N. neturėjo jokio suinteresuotumo dėl E. K. tėvo palikto testamento. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas patikėjo tikimybių teorija, kad kažkas kitas, galėjo ją apšmeižti, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į Kauno apygardos prokuratūros 2013 m spalio 4 d. nutarime padarytą aiškią ir nedviprasmišką išvadą, jog dėl E. K. išsakytos šmeižiančios bei tikrovės neatitinkančios informacijos paviešinimo viešoje erdvėje bei dėl moralinės žalos atlyginimo, ji turi teisę pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje privati kaltintoja R. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis E. K. ir jo gynėja advokatė Giedrė Kazakevičienė prašė privačios kaltintojos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Privačios kaltintojos apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, jog E. K. internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini). lt iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), priklausančio V. A., Kauno raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) g., 2012 m. kovo 27 d. 16.38 val., pasivadinęs vardu „A.“, patalpinęs komentarą - „Patikėkit pas mus Lietuvoje teisėsauga ne tokia teisinga. Pinigus ima apie 80 procentų teisėjų ir prokurorų. Pvz. įveskit į google „santuoka su mirusiu žmogum“ G. V. už sutartą sumą per advokatę R. U. buvo sumokėta teisėjams, kad nutartis butų palankus. Dabar R. U. bėgioja nuo TV kamerų kaip žiurkė (greit bus laida per tv3) Bet iniciatorė viso šito yra R. K. (Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) mokytoja) K. yra sponsorius- (duomenys neskelbtini) klinikų, teisėjai gerai kąsnį pastoviai gauna nuo 5000 Lt. kišio“ - paskleidė apie R. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią ją paniekinti ar pažeminti, arba pakirsti pasitikėjimą ja.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išteisintojo E. K. veiksmuose yra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl už šią veiką kaltinamasis privalo atsakyti.
Pagal formuojamą teismų praktiką BK 154 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Nukentėjusioji R. K. skunde kaltino E. K. padarius Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką t.y. tuo, kad jis 2012-03-27 16.38 val., pasivadinęs vardu „A.“, internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini).lt, iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini), priklausančio V. A., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) g., patalpino komentarą, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, ją paniekinusi ir pažeminusi t.y. nurodė, kad R. K. yra iniciatorė kyšių teisėjams, perduodamų per advokatę R. U., iš kurios teisėjai pastoviai gauna nuo 5000Lt. kyšius.
E. K. kaltu neprisipažino nei pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jis neigė rašęs komentarą internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini). lt, iš kompiuterio, kurio IP (duomenys neskelbtini), ir kuris priklausančio V. A., negali pasakyti, kas rašė tokį komentarą. Teigė, jog su V. A. leidimu naudojosi kompiuterio IP (duomenys neskelbtini) tiek jis, tiek ir jo visa šeima – sugyventinė J. N., 12 ir 13 metų dukros, sugyventinės tėvas A. N., kuris buvo mėgėjas paskaityti laikraščius internete. Jo teigimu, A. N. pažinojo ir G. V. ir žinojo, kaip buvo sudaryta E. K. tėvo santuoka. Nors A. N. asmeniškai R. K. nepažinojo, apie ją iš G. V. žinojo jo duktė J. N.. Kaltinamasis neigė kada sakęs V. A. , jog tai jis rašė R. K. šmeižiančius komentarus. Jis apie R. K. tik rašydavo laiškus į Švietimo misteriją bei kitas instancijas, kur nurodė apie ją visą teisybę.
Nukentėjusioji R. K. teisme parodė, kad apie ją įžeidžiančius ir tikrovės neatitinkančius komentarus ji išgirdo mokykloje, kurioje dirba pedagoge, kuomet vienas moksleivis jai pasakė, jog ji, mokydama taisyklingai rašyti, pati komentaruose internete rašo su klaidomis. Vaikai ėmė jai pasakoti, jog jie dažnai naudojasi internetu, skaito komentarus ir parodė tariamai jos parašytus komentarus su gramatinėmis klaidomis. Ją šokiravo, kad kažkas jos vardu rašo su klaidomis ir absoliučias nesąmones. Tai sužinojo darbe ir kolegos. Ją išsikvietė administracijos atstovai, ėmė klausinėti, ar ji tikrai duodanti kyšį, kaip tokie veiksmai derinami su mokytojos etika. Ji buvo priversta aiškintis, viską neigti, nes tai buvo netiesa t. y. šmeižtas. Vėliau gavo grasinančių žinučių, buvo telefoninių skambučių, kuomet skambino E. K. ir siūlė kažkokį sandorį. Sakė jai bus geriau, jei su juo susitiks. Ji su juo kalbėti nenorėjo, todėl atsisakė susitikti. Kaltinamąjį pirmą kartą pamatė, nuvežus E. K. tėvą V. K. į slaugos ligoninę. V. K. prieš mirtį testamentu visą savo turtą užrašė G. V., kuri yra sena ir gera jos mamos bičiulė, kuri atvažiuodavo pas juos į svečius. E. K. užginčijo tą testamentą. Advokatė R. U. gynė G. V. teisme. Nukentėjusioji vėliau buvo kviečiama į teismą dėl to testamento, liudijo teisme apie G. V. santykius su V. K. ir teismas pripažino, kad V. K. testamentas G. V. vardu yra teisingas ir galiojantis. Po teismo sprendimo prasidėjo jai grasinantys skambučiai, žinutės. Kada jai skambindavo telefonu, buvo skambinama iš jai nežinomo numerio, tačiau balsas buvo aiškiai E. K.. Ji rimtai į tokius grasinimus nereagavo, žinutes ištrynė. Mano, kad būtent E. K. rašė jai ir žinutes, nes ji buvo liudytoja teisme testamento byloje. E. K. ir į akis jai grasino, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio, manė jo pyktis praeis. Dar jai buvo paskambinta ir pasakyta, kad ją apgėdins per visą Lietuvą. Tai buvo E. K. balsas, jo kalbėjimo maniera, netaisyklinga tartis. Iš kur jis gavo jos telefono numerį, ji nežino, bet policijai ji parašė skundą ir jai pasiūlė pasikeisti telefono numerį.
Įtardama, jog internete patalpintame komentare ją pažeminusią, paniekinusią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, skleidė būtent E. K., ji kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Toks elgesys yra vis besitęsiantis psichologinis smurtas, kainavęs daug nervų, sveikatos, dėl kurio jai prasidėjo tachikardija ir dėl ko ji prašė priteisti 10 000 Lt. Ji siekianti, kad prieš imdamasis panašių veiksmų, kaltinamasis žinotų, kad negalima tyčiotis iš žmonių, užversti juos nepamatuotais skundais, terorizuoti. E. K. po jos liudijimų teisme, du kartus rašė į Darbo inspekciją, kad G. V., neva tai, gavo iš jos pinigus už vaiko priežiūrą, rašė ant jos skundus į Švietimo skyrių bei Švietimo ministeriją, dėl kurių buvo atvykę tikrintojai iš Vilniaus ir tikrino jos, kaip mokytojos etiką.
Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoju V. A. parodė, kad jis nežino, kas, kada ir kaip parašė komentarus internete apie R. K., jis jų nėra skaitęs. Tik žino, kad jie buvo parašyti iš E. K. kompiuterio. Jam pats E. K. sakė, kad tie komentarai iš jo kompiuterio rašyta. Apie parašytus komentarus sužinojo, kai pirmą kartą gavo pranešimą į teismą. Iškviestas į teismą, R. K. jis buvo apkaltintas, kad parašė įžeidžiančius komentarus apie R. K.. Kadangi pats naudojosi kompiuteriu ir turėjo prieigą prie interneto, paaiškėjo, kad komentarai internete buvo parašyti būtent iš jo IP adreso, kuriuo naudojosi ir jo kaimynas E. K.. Žinodamas, jog pats komentarų nerašė, aiškinosi dėl komentarų su E. K.. Šis patvirtino, kad komentarai apie R. K. buvo rašyti iš jo kompiuterio. Jis tiksliai nepamena, ar E. K. jam prisipažino, kad pats rašė komentarus, ar patvirtino, jog rašė tuos komentarus. Jis smulkiau nesidomėjęs, kas parašė tuos komentarus iš E. K. kompiuterio.
Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas davė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pradžioje nurodęs, jog E. K. jam prisipažino pats rašęs komentarus, tačiau vėliau teigęs, jog neatsimena, ar tikrai E. K. prisipažino rašęs komentarus pats.
Liudytoja J. N. patvirtino, kad gyvena kartu su E. K., nors oficialiai santuokos neįregistravę. Namuose turi kompiuterį, kuriuo naudojasi tiek ji, tiek ir jos vyras bei tėvas A. N., kuris mirė 2013-03-23. Tiek ji, tiek ir jos tėvas žinojo, kas vyksta tarp R. K. ir E. K., apie bylinėjimąsi teisme. Žino, kad kažkieno tai komentarai buvo patalpinti internete 2012 metais kovo mėn., ji komentarų nepatalpino, tai galėjo padaryti ir jos miręs tėvas.
Liudytoja A. K. parodė, kad apie komentarus internete apie savo motiną R. K., ji sužinojo iš pačios mamos, kuri jai papasakojo, kad internete atsirado komentarai apie ją. Pasak motinos, jai apie tuos komentarus papasakojo mokiniai mokykloje, kurioje ji dirba. R. K. rodė jai ir atspausdintą medžiagą interneto. Dėl tų komentarų jai buvo didelis stresas darbinėje aplinkoje, nes net direktorius emocingai sureagavo į juos. Jai sukėlė didelį stresą ir tai, kad atvažiavo į mokyklą tikrinti, kokia ji yra mokytoja, ji pas psichologus kreipėsi, raminamuosius gėrė, pergyveno. Matė atspausdintus komentarus, jų tematika buvo įvairi. Iš mamos sužinojo, kad tuos komentarus galėjo parašyti E. K.. Mama dėl komentarų kreipėsi į policiją ir buvo pradėtas tyrimas. Policija išsiaiškino, iš kokio IP adreso buvo rašyti tie komentarai – jie buvo rašomi iš E. K. draugo ar artimo bičiulio IP adreso.
Liudytoja R. R. parodė, kad R. K. yra jos draugė nuo mokyklos laikų. Apie internetines rašliavas apie R. K. ji sužinojo iš jos pačios telefonu. Nuvažiavus pas ją į namus, R. K. buvo labai susinervinusi, net puodelio arbatos negalėjo išgerti, ją tai labai paveikė. R. K. minėjo, kad moteriai, vardu Galina, laikinai prižiūrinčiai jos vaikus, ji padėjo bylinėjantis dėl jos vyro, kuris jau miręs. Ji minėjo, kad to vyro sūnus galėjo parašyti komentarus, kad komentarai turėjo įtakos darbinei veiklai, nes ją kviečia direktorius, be to, sulaukė komentarų iš mokinių tėvų, o ir vaikai atitinkamai reagavo. Taip pat ji minėjo, kad ją dėl tų komentarų internete tai viena, tai kita komisija tikrina, į pamokas vaikščioja.
Nusikaltimo numatyto LR BK 154 str. 1 d. sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta šmeižimu, būtina nustatyti šių požymių visumą. Jau buvo minėta, kad šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.
Kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla Nr.20-9-00145-13 (bei prie jos prijungta byla Nr. PK-2337-668/2013 ) nustatė, jog 2013-08-05 R. K. kreipėsi privataus kaltinimo tvarka su skundu į Kauno apylinkės teismą, kuriame prašė pradėti privataus kaltinimo procesą V. A., kaltindama jį nusikalstama veika numatyta LR BK 154 str. 1d. t.y. ta pačia nusikalstama veika, kuria šioje byloje yra kaltinamas E. K.. V. A. R. K. buvo kaltintas tuo, kad paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria ją apšmeižė, įžeidė ir moraliai pažemino, o būtent: internetinėje svetainėje www. (duomenys neskelbtini). lt, iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), priklausančio V. A., gim. (duomenys neskelbtini) gyv. Kauno raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) g., 2012 m. kovo 27 d. 16.38 val., pasivadinęs vardu „A.“, patalpino komentarą „Patikėkit pas mus Lietuvoje teisėsauga ne tokia teisinga. Pinigus ima apie 80 procentų teisėjų ir prokurorų. Pvz. įveskit į google „santuoka su mirusiu žmogum“ G. V. už sutartą sumą per advokatę R. U. buvo sumokėta teisėjams, kad nutartis butų palankus. Dabar R. U. bėgioja nuo TV kamerų kaip žiurkė (greit bus laida per tv3) Bet iniciatorė viso šito yra R. K. (Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) mokytoja) K. yra sponsorius- (duomenys neskelbtini) klinikų, teisėjai gerai kąsnį pastoviai gauna nuo 5000 Lt. kišio“.
Iš baudžiamosios bylos Nr. PK-2337-668/2013 medžiagos matyti, jog nagrinėjant privataus kaltinimo bylą, taikinamojo posėdžio metu V. A. paaiškino, kad jis skunde nurodyto komentaro nerašė, o jį rašė jo kaimynas E. K., kuris prisipažino jam rašęs tokio turinio komentarą ir pažadėjo tai paliudyti teisme. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms privataus kaltinimo byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti.
Ikiteisminio tyrimo metu E. K. paneigė rašęs aukščiau paminėto turinio komentarą ir nurodė, jog tokį komentarą galėjo rašyti jo uošvis A. N., kuris 2013-03-23 mirė.
Tokiais E. K. teiginiais kolegija netiki pirmiausiai dėl to, jog, pasak R. K. ir paties E. K., A. N. nebuvo pažįstamas su R. K., neturėjo su ja jokių nesutarimų, kurių pagrindu galėtų ją apšmeižti viešoje erdvėje. Kolegija daro išvadą, jog ne kas kitas iš E. K. šeimos narių, o būtent jis pats turėjo motyvą padaryti kaltinime nurodytus veiksmus. R. K., atlikdama savo pilietinę pareigą, liudijo teisme civilinėje byloje, kurioje viena iš šalių buvo E. K.. Dėl R. K. liudijimo teismas priėmė E. K. nepalankų sprendimą. Apie tai patvirtina ne tik nukentėjusios liudijimai teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo V. A. parodymai, kad E. K. jam apie R. K. pasakojo, kad buvo piktas dėl jos liudijimo teisme prieš E. K.. Taigi, būtent jis turėjo motyvą apkalbėti R. K. bei ją apšmeižti. Be to, liudytojas V. A. savo pirminiuose parodymuose patvirtino, jog E. K. jam patvirtino rašęs komentarą internete apie R. K., o apeliacinės instancijos teisme jis to nepaneigė.
Kolegija vadovaujasi būtent V. A. teiginiais, kuriuos jis patvirtino nagrinėjant R. K. skundą taikinamojo posėdžio metu Kauno apylinkės teisme, kad E. K. jam prisipažino rašęs R. K. skunde nurodytą komentarą. Atsižvelgdama į tokius V. A. parodymus bei R. K. parodymus bei kitus šiame nuosprendyje aptartus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Kad kaltinamasis paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria pedagogė R. K. buvo paniekinta, pažeminta viešoje erdvėje, patvirtina ne tik pačios nukentėjusios parodymai, kuriais ji neigė paskleistą informaciją, bet ir kiti aptarti įrodymai. Kaltinime nurodytas aplinkybes paneigia ir paties kaltinamojo E. K. teiginiai teisme, kuriuose jis ne tik kad negalėjo pagrįsti tikrovės neatitinkančios informacijos, bet ir apskritai neigė rašęs internetinėje erdvėje R. K. šmeižiantį komentarą, kuriuo buvo pakirstas pasitikėjimas nukentėjusiąja. Akivaizdu, jog veika padaryta tiesiogine tyčia, siekiant paniekinti R. K., pakirsti kitų asmenų, tame tarpe ir jos mokomų mokinių, pasitikėjimą ja ne tik kaip sąžiningu žmogumi, bet ir kaip padoriu ir kvalifikuotu pedagogu, kas ir buvo pasiekta. Kad kaltinamasis suvokė savo paskleistų išgalvotų teiginių neteisingumą, patvirtina jo elgesys iki nusikalstamos veikos ir po jos, nes šie teiginiai niekur nebuvo skleidžiami anksčiau, jie nebuvo jo sužinoti iš kitų šaltinių, nebuvo pagrįsti kokiais tai faktiniais duomenimis, dokumentais ar kitokio pobūdžio įrodymais. Kad kaltinamasis galėjo suvokti ir suvokė savo teiginių neatitikimą tiesai, įrodo tai, jog jis ne tik kad nebandė pateikti kokius tai duomenis, patvirtinančius paskleistų teiginių teisingumą, bet ir akivaizdžiai neigė įrodymais pagrįstą aplinkybę, jog būtent jis ir patalpino šmeižikišką komentarą apie R. K.. Būtent ši aplinkybė ir patvirtina, jog E. K., neturėdamas jokių duomenų apie jo elektroninėje erdvėje nurodytų faktų teisingumą, neturėdamas įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, tiesiog siekdamas apšmeižti pedagogę R. K., pakirsti pasitikėjimą ja kaip žmogumi ir specialiste, turėjo tikslą paskleisti būtent neteisingą ir žmogų paniekinančią informaciją. Iš bylos duomenų matyti, jog jis tokį tikslą pasiekė, nes sukėlė abejones R. K. dalykinėmis ir moralinėmis savybėmis tiek jos mokomų moksleivių tarpe, tiek ir tarp nukentėjusiosios darbovietės administracijos darbuotojų. Visa tai rodo kaltinamojo veikoje subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią.
Aptarti duomenys patvirtina, jog nėra nustatyti jokie duomenys, galintys patvirtinti E. K. komentare nurodytas aplinkybes t.y., kad R. K. iniciavo kyšio davimą per advokatę, kad jos iniciatyva kam tai buvo perduotas kyšis. Tokių duomenų negalėjo patvirtinti ne tik kaltinamasis, bet ir jokie kiti asmenys. Tokie faktai niekad nebuvo nustatyti. Akivaizdu ir tai, kad kaltinamasis viešoje erdvėje pateikė informaciją (faktus ir duomenis), o ne išdėstė savo nuomonę, kuria dėstant, nėra būtinas tiesos kriterijus. Šiame nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, kad E. K., neturėdamas realių duomenų t.y. įrodymų, patvirtinančių internetinėje erdvėje jo pateiktus faktus ir taip paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, pažemino kito asmens garbę ir orumą, suvokė tokios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Skirdama bausmę kaltinamajam, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, LR BK 54 str. nurodytas aplinkybes – padarytos veikos pavojingumą, kaltės formą, motyvus ir tikslus. Atsižvelgtina į E. K. asmenybę (nusikaltimų nebuvo padaręs, neteistas, nebaustas), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgusi į visas aptartas aplinkybes kolegija daro išvadą, jog E. K. gali būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, mažesnė nei LR BK 47 str. 3d. 2p. numatytos baudos vidurkis.
Siaurąja prasme neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) suprantama kaip fizinių bei dvasinių kančių visuma. Plačiąja prasme ji reiškia negatyvius procesus pačiame nukentėjusiojo asmenyje. Ši žala ypatinga tuo, kad pasireiškia nukentėjusiojo dvasinėmis kančiomis ir vidiniais išgyvenimais, ne visada atsiskleidžia išorinėje aplinkoje. Asmens išgyvenimai, jam padaryti neigiami psichologiniai-fiziologiniai pakitimai, negali būti apskaičiuojami taikant kokią tai rinkos metodiką. Neturtiniai praradimai sunkiai pamatuojami, individualūs, prarasta vertybė neįkainuojama, todėl kalbėti apie visišką žalos atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnio 1 dalis) galima tik reliatyviai. Dėl to paprastai taikytinas adekvatumo (atitikties) principas, t. y., kompensacinis dydis dažniausiai nebus lygus neturtinės žalos dydžiui (santykinis atlygis už skriaudą).
Neturtinės žalos atlyginimo funkcija ar paskirtis yra ne nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, socialinio teisingumo atkūrimą. Piniginis atlygis - ne restitucija, o kompensacija, kuria siekiama sukelti teigiamas emocijas nukentėjusio asmens fizinėje ir psichinėje sferose. Kompensacija siekiama sudaryti prielaidas pažeistų asmeninių neturtinių vertybių atkūrimui, pakeisti kuo kitu prarastas galimybes.
Nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei rašytiniai duomenys byloje nekelia kolegija abejonių tuo, jog nukentėjusiosios skunde nurodyti komentarai tikrai buvo parašyti E. K., dėl jų nukentėjusioji ir privati kaltintoja pergyveno, nervinosi, patyrė nemalonumų darbe, buvo viešai pažeminta, tais komentarais buvo pakenkta jos reputacijai, dėl ko buvo padaryta neturtinė žala R. K.. Kolegijos nuomone, neturtinė žala nukentėjusiajai turėtų būti atlyginta, tačiau R. K. prašoma priteisti 10 000 litų neturtinė žala yra aiškiai per didelė. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinės žalos dydį, remiantis kriterijų visuma, pinigine išraiška nustato teismas, o ne ieškovas.
Kolegija, laikydamasi CK 6.250 straipsnio nuostatų, atsižvelgdama į patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, jų pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pripažįsta, jog neutralizuoti patirtus neigiamus emocinius, dvasinius pojūčius, pašalinti patirtus padarinius pakanka priteisiant nukentėjusiajai 3000 litų neturtinę žalą.
Vadovaujantis LR BPK 106 str., iš kaltinamojo priteistinos R. K. jos prašomos ir teisminio nagrinėjimo metu turėtos 1000 litų išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti (b. l. 52).
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. balandžio 28 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-1375 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. K., išlaidas iki 2014 m. balandžio 29 d. sudaro 226,80 Lt (b. l. 80).
Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių, pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą E. K. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Nukentėjusiosios R. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje bei paskirti jam bausmę – 30 MGL t.y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) dydžio baudą.
Priteisti iš E. K. R. K. 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.