Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų, Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

2. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijų – Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN ir Vilniaus PN – neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520556/2017).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos: Lukiškių TI-K – už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Kauno TI – už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Šiaulių TI – už laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 20 d. iki 2001 m. lapkričio mėnesio, Marijampolės PN (nenurodė laikotarpio), Pravieniškių PN – už laikotarpį nuo 2005 m. (daugiau nei 3 metus), Vilniaus PN – už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. Atsakovės atstovai pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018).

Minėta, jog pareiškėjas pateikė skundą teismui, kuriame prašė priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d., kurį skirtingais laikotarpiais buvo kalinamas: Lukiškių TI-K nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Kauno TI nuo 2004 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Šiaulių TI nuo 2000 m. balandžio 20 d. iki 2001 m. lapkričio mėnesio, Marijampolės PN (nenurodė laikotarpio), Pravieniškių PN nuo 2005 m. daugiau nei 3 metus, Vilniaus PN nuo 2010 m. iki 2012 m. Įvertinus atsakovės atstovų pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2008 m. spalio 2 d., išvyko 2018 m. kovo 5 d. (2 t., b. l. 1–10), į Kauno TI atvyko 2004 m. gruodžio 16 d., išvyko 2018 m. sausio 31 d. (1 t., b. l. 47–52), Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. balandžio 13 d. (1 t., b. l. 37), į Marijampolės PN atvyko 2009 m. gruodžio 22 d., išvyko 2010 m. balandžio 1 d. (1 t., b. l. 20), Pravieniškių PN buvo kalinamas nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2008 m. sausio 22 d. (2 t., b. l. 19–20), į Vilniaus PN atvyko 2010 m. gegužės 14 d., išvyko 2012 m. vasario 24 d. (2 t., b. l. 37–41) (nurodytais buvimo minėtose įstaigose laikotarpiais pareiškėjas ne kartą buvo išvykęs iš įstaigų ir grąžintas į jas atgal). Pareiškėjas skundą dėl neteisėtų atsakovės atstovų Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN, Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) teismui pateikė 2018 m. kovo 30 d. (spaudas ant voko, kuriame gautas pareiškėjo skundas), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2015 m. kovo 30 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nepateikia argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsiliepimuose į atsakovės atstovų atsiliepimus pareiškėjas teigia, kad reikėtų remtis EŽTT sprendimu byloje V. T. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 1147/17, kuriame EŽTT priteisė asmeniui neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietoje už 2008 m. Visų pirma, pažymėtina, jog atsižvelgus į oficialioje Vyriausybės atstovo EŽTT interneto svetainėje pateikiamą informaciją, matyti, kad byla V. T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1147/17) šiuo metu dar yra nagrinėjama EŽTT (http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/siuo-metu-nagrinejamos-bylos-pris-lietuva). Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškinio senatis taikoma kreipiantis su reikalavimais atlyginti patirtą žalą į nacionalinį teismą. EŽTT, nagrinėdamas bylą pagal asmens pateiktą peticiją, pasisako dėl asmens teisių pažeidimo už laikotarpį, kuris buvo analizuotas ir vertintas nacionalinių teismų. Akcentuotina, jog teismas šioje byloje, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, vadovaujasi EŽTT praktika dėl ieškinio senaties termino.

Pareiškėjas skunde nenurodo jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl laikotarpiu nuo 1995 m. iki skundo teismui pateikimo dienos neužtikrintos gyvenamojo ploto normos, netinkamo apšvietimo, netinkamų higienos sąlygų kamerose, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis jis patyrė neigiamus išgyvenimus: jautėsi pažemintas, kilo emocinė depresija, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, atsirado kitos neigiamos pasekmės, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovų prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 30 d. (skundo išsiuntimo teismui data), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik už šį laikotarpį, o pareiškėjas, kaip minėta, reikalavimus dėl jo pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN pateikė už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. vasario 24 d., Pravieniškių PN – nuo 2005 m. spalio 28 d. iki 2008 m. sausio 22 d., Marijampolės PN – nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. balandžio 1 d., Šiaulių TI – nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. balandžio 13 d., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės atstovų Šiaulių TI, Marijampolės PN, Pravieniškių PN ir Vilniaus PN. Pritaikius ieškinio senatį, įvertinus tai, jog pareiškėjas reikalavimus dėl jo pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pateikė už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2018 m. kovo 30 d., Kauno TI – už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2018 m. kovo 30 d., byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2018 m. kovo 30 d., kai pareiškėjas, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas šiose kalinimo įstaigose.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Kauno TI sąlygų šiais aspektais: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, kurį mažino lovos ir kiti baldai; 2) kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodo konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikia jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d. ir nuo 2018 m. sausio 26 iki 2018 m. sausio 31 d. kalėjo Kauno TI (1 t., b. l. 45–48).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Atsižvelgiant į Kauno TI pateiktus duomenis (b. l. 43–44), byloje nustatyta, kad Kauno TI reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2017 m. gegužės 17 d.–2018 m. sausio 31 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Kauno TI iš viso praleido 16 dienų. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 205, kurios plotas 15,44 kv. m, kalėjo vienas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 30 d. 8 val., su dar vienu asmeniu – laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., su dar dviem asmeninis – laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 31 d.; kameroje Nr. 235 (plotas 15,93 kv. m) kalėjo vienas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. birželio 14 d. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose Nr. 205 ir Nr. 235, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m).

Remiantis išdėstytu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų perpildymo ir dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių atmetami kaip nepagrįsti.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su jo laikymu kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog LVAT praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normų (ginčo atveju aktualios HN 76:2010 14 p. ir HN 134:2015 7 p.) nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3808-575/2018).

Asmenų kalinimo tardymo izoliatoriuje atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Kita vertus, praktikoje atsižvelgiama ir į tai, ar tardymo izoliatoriaus administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar pateikė tai patvirtinančią informaciją (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, suimtieji, be kita ko, prašymus pateikia raštu, įteikdami juos tardymo izoliatoriaus direktoriaus paskirtam administracijos darbuotojui (41 p., 43 p.). Žodiniai suimtųjų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai registruojami Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale arba elektroninėje apskaitos sistemoje (44 p.).

Atsakovės atstovas duomenų, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI deklaravo, jog yra rūkantis, nepateikė, taip pat neginčija, kad jis yra nerūkantis, todėl pripažintina, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.

Kauno TI nurodo, jog pareiškėjas su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų į administraciją nesikreipė (1 t., b. l. 41). Pareiškėjas skunde teismui taip pat neteigia, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją su minėto pobūdžio prašymu, atsiliepime į atstovo atsiliepimą nurodydamas, kad Kauno TI savo iniciatyva turėjo pareiškėją laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Vertinant pareiškėjo išdėstytus argumentus, nurodytina, kad, nors pareiškėjas ir prieštarauja, jog buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, asmenys rūkė. Pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo kameroje buvusių asmenų rūkymą yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pažymėtina, jog remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenis, nustatyta, jog beveik visą ginčo 2017 m. gegužės 17 d.–2018 m. sausio 31 d. laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo vienas, išskyrus dalį paros 2017 m. gegužės 17–18 d., kai buvo laikomas su dar vienu asmeniu, ir dalį paros 2018 m. sausio 30–31 d., kai buvo laikomas su dar dviem asmenimis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą LVAT praktiką, nenustačius, kad Kauno TI administracija prieš išreikštą pareiškėjo valią sąmoningai neužtikrino jo, kaip nerūkančio, laikymo nekenksmingomis sąlygomis atskirai nuo rūkančių asmenų, darytina išvada, kad nėra pagrindo Kauno TI administracijos veiksmus šiuo aspektu pripažinti neteisėtais.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, t. y. nesant neteisėtų atsakovės atstovo Kauno TI veiksmų ar neteisėto neveikimo, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės, atstovaujamos Kauno TI, dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos pažeidimo ir pareiškėjo laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą iš atsakovės atstovo Lukiškių TI-K kildina dėl to, kad: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, kurį mažino lovos ir kiti baldai; 2) kamerose buvo netinkamas apšvietimas; 3) kamerose tvyrojo drėgme; 4) buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu; 5) tualete nebuvo įrengta atskira ventiliacija; 6) kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis.

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais: nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d., taip pat 2018 m. sausio 25 d., kuomet atvyko į Lukiškių TI-K ir tą pačią dieną išvyko į Kauno TI (2 t., b. l. 3–10).

Pažymėtina, jog teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje jis ginčija netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, susijusias su kalinimu perpildytose, drėgnose, netinkamai apšviestose kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., nuo 2018 m. vasario 25 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 6 d. (1 t., b. l. 10–13).

Įvertinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų (buvo laikomas pažeidžiant kameroje vienam asmeniui tenkančią minimalią ploto normą, privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kamerų ventiliacija, apšvietimas, temperatūra neatitiko higienos reikalavimų ir kt.), 2018 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriame, be kita ko, vertino, ar pareiškėjo nurodyti pažeidimai jo atžvilgiu buvo atlikti ir 2018 m. sausio 25 d. Šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.

ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl atsakovės atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 2018 m. sausio 25 d. paliekama nenagrinėtina (ABTĮ 105 str. 4 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje vertinami pareiškėjo argumentai, ar laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d., 2018 m. sausio 25 d. ir nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d. Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į saugią sveikatai aplinką, kameroje būnant kartu su rūkančiais asmenimis.

Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis, nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111 su dar vienu asmeniu (1 t., b. l. 56). Tačiau Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. ir nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nors tokius duomenis buvo įpareigotas pateikti teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi (1 t., b. l. 10–13) ir pakartotiniu 2018 m. gegužės 7 d. raštu (2 t., b. l. 51–52). Todėl teismas, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K atsiliepimo motyvus dėl kamerų įrengimo, laikosi pozicijos, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas ne vienas, o kartu su kitais asmenimis.

Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad suimtiesiems, nuteistiesiems, taip pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo – paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kitose bendro naudojimo patalpose griežtai draudžiama rūkyti; šiose patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai, o pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių.

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus pareiškėjo prašymus ir skundus įstaigos direktoriui, nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis (1 t., b. l. 70–79, 88–93). Pareiškėjas skunde teismui taip pat neteigia, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu laikyti jį kartu su nerūkančiais ar pateikė skundą dėl to, kad kameroje kartu esantys asmenys rūko. Nesant byloje duomenų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, nustačius, kad pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo kameroje buvusių asmenų rūkymą yra bendro pobūdžio, abstraktūs nusiskundimai, nepagrįsti jokiais įrodymais, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą LVAT praktiką nagrinėjamu aspektu, nėra pagrindo pripažinti, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, neužtikrinant sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovės atstovas Lukiškių TI-K padarė teisės į sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas pažeidimą.

Nesant neteisėtų atsakovės atstovo Lukiškių TI-K veiksmų ar neteisėto neveikimo, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės atstovo Lukiškių TI-K dėl neužtikrinimo sveikatai nekenksmingų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis nėra teisinio pagrindo, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl atsakovės atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 2018 m. sausio 25 d. paliekama nenagrinėtina, likusi pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Palikti nenagrinėta administracinės bylos Nr. I-2515-596/2018 dalį dėl pareiškėjo R. G. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo R. G. kalinimo perpildytoje, drėgnoje, netinkamai apšviestoje kameroje, kurioje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 2018 m. sausio 25 d.

Likusią pareiškėjo R. G. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.