- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eA-1906-1062/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03539-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- D. K., D. V.
- Trečiasis asmuo
- M. Š.
- Atsakovas
- Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Modestas Sriubas, Arūnas Zeleckis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. (buvusi pavardė V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. Š.), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja D. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 21R-659 (AG-600/03-2019) (toliau – ir LAGK Sprendimas) ir pareiškėjos skundą, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. D2-7705-(1.18) (toliau – ir Tarnybos Sprendimas) ir įpareigoti atlikti veiksmus (pateikti prašymą / reikalavimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui atlikti pacientę T. V. gydžiusio asmens sveikatos priežiūros specialistės gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą), tenkinti.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – ir Komisija) 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 56-44 „Dėl D. V. ir B. V. pareiškimo“ (toliau – ir Komisijos Sprendimas) konstatavo, jog pareiškėjos motinai T. V. sveikatos priežiūros paslaugos viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centre (toliau – ir Centras) buvo teikiamos netinkamai, kadangi Centro gydytoja M. Š. nevykdė Neinfekcinių ligų profilaktikos ir kontrolės tvarkos, t. y. pacientei vieną kartą per metus neatliko numatyto (duomenys neskelbtini) apžiūros tyrimo arba nenukreipė apžiūrai pas Centro (duomenys neskelbtini), dėl to T. V. (duomenys neskelbtini) buvo diagnozuotas likus kelioms valandoms iki jos mirties.
3. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. liepos 30 d. raštu Nr. SD-260 kreipėsi į Tarnybą su prašymu inicijuoti gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą, tačiau Tarnyba Sprendime nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. T4-260-(1.34) (toliau – ir Įsakymas) 3.5 punkte Centro direktorei rekomendavo priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir, kad Įsakymas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjos nuomone, Tarnybos Įsakymo 3.5 punktas tėra rekomendacija, dėl to nebuvo galimybės jį skųsti administracine tvarka pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pareiškėja dėl Tarnybos Sprendimo pateikė skundą LAGK, kuri pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su Tarnybos Sprendimu ir LAGK Sprendimu nesutinka, kadangi jie yra nepagrįsti, nes minėtos institucijos netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, reguliuojančias sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimą.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja teigė, kad Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 (toliau – ir Tvarka), pagrindu pateikti reikalavimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui atlikti gydytojos profesinės kompetencijos patikrinimą yra specialisto veika, kai dėl jo kaltės paciento sveikatai buvo padaryta žala, sukėlusi paciento invalidumą arba mirtį (Tvarkos 2.12 papunktis). Pareiškėjos nuomone, Komisijos Sprendimas yra faktinis pagrindas Tarnybai pateikti prašymą / reikalavimą sveikatos apsaugos ministrui atlikti pacientę T. V. gydžiusios asmens sveikatos priežiūros specialistės gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą.
6. Pareiškėja nesutiko su LAGK Sprendime pateiktu aiškinimu, kad pagal Tvarkos 4 punktą šioje tvarkoje nurodyti subjektai turi teisę, bet ne pareigą, teikti reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją. Pareiškėjos teigimu, minėtoje teisės normoje sąvoka „turi teisę“ vartojama tikslu nurodyti subjektus, kuriems yra suteikiami įgaliojimai inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą, o ne tikslu įtvirtinti minėtų subjektų diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės kompetencijos patikrinimo inicijavimo. Iš Tvarkos 4.1–4.1.2 nuostatų formuluočių akivaizdu, jog minėtas teisės aktas įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu konkrečiu būdu) – Tarnyba, gavusi duomenis ir konstatavusi Tvarkos 4.1.1 ar 4.1.2 papunkčiuose nurodytas aplinkybes, privalo (o ne turi teisę) inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą tvarkos nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
7. Pareiškėja taip pat nesutinka su LAGK Sprendimo išvada, kad Tarnybos Sprendimas reikalavimo patikrinti gydytojos M. Š. profesinę kvalifikaciją teikimo klausimu (neteikti minimo reikalavimo) niekaip nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, dėl to ji neturėjo teisės jo ginčyti. Pareiškėja pažymėjo, kad įsiteisėjusiais kompetentingų institucijų sprendimais yra konstatuota, jog dėl neteisėtų M. Š. veiksmų mirė pareiškėjos motina T. V.. Taigi pareiškėja, kaip mirusiosios dukra, turi teisę (yra suinteresuota) kreiptis į visas kompetentingas institucijas tam, kad šios institucijos pagal savo veiklos sritį inicijuotų ir spręstų dėl atsakomybės (civilinės, baudžiamosios, administracinės, drausminės, materialinės ir t. t.), taip pat ir profesinės, taikymo kaltam dėl pareiškėjos motinos mirties asmeniui. Tuo pačiu pareiškėja turi teisę ginčyti visus, jos nuomone, nepagrįstus institucijų sprendimus sprendžiant M. Š. atsakomybės klausimus.
8. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje patikslino skundo reikalavimus, nurodydamas, kad skundu reikalaujama panaikinti Tarnybos ir Komisijos Sprendimus ir įpareigoti atlikti skundo reikalavime nurodytus veiksmus.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
10. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, pasinaudojusi diskrecijos teise, Centrui skyrė įspėjimą bei pateikė rekomendacijas, tarp kurių – įstaigos direktorei priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo bei iki 2018 m. gruodžio 1 d. informuoti Tarnybą apie priimtą sprendimą, pateikiant tai patvirtinantį dokumentą. Tai, kad Tarnyba nurodė konkrečią datą, iki kurios įstaiga turėjo pateikti atsakymą dėl rekomendacijos įgyvendinimo, leido kontroliuoti rekomendacijos vykdymą ir, jeigu į ją nebūtų atsižvelgta, imtis kitų teisės aktais reglamentuotų veiksmų. Centras visas rekomendacijas įvykdė ir 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. S-673 Tarnybą informavo, kad priimtas sprendimas nukreipti šeimos gydytoją M. Š. privalomam profesinės kvalifikacijos tobulinimui. Centras 2019 m. vasario 5 d. Tarnybą papildomai informavo, kad įstaigoje įdarbintas koordinatorius, kuris koordinuos prevencinių ir profilaktinių programų įgyvendinimą bei pateikė gydytojos M. Š. išklausyto kurso pažymėjimą.
11. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos atliekamo paciento skundo tyrimo tikslas yra de jure (teisiškai) įvertinti pacientui de facto (faktiškai) suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas arba konstatuoti, jog tam tikros paslaugos, kurios nebuvo suteiktos, turėjo būti suteiktos. Tarnyba nenustatinėja priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ar neveikimo, galėjusių sukelti ar sukėlusių neigiamas pasekmes asmens sveikatai, ir konkrečių sukeltų pasekmių, taigi ir nevertina, ar atitinkami asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar konkretaus asmens sveikatos priežiūros specialisto veiksmai ar neveikimas turėjo ar galėjo turėti įtakos konkrečioms atsiradusioms pasekmėms.
12. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba, atlikusi tyrimą, 2018 m. spalio 24 d. parengė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo ataskaitą Nr. D17-235-(1.27) (toliau – ir Ataskaita) ir 2018 m. spalio 25 d. priėmė Įsakymą, t. y. iki Komisijos Sprendimo priėmimo. Kadangi poveikio priemonės skyrimo metu dar nebuvo duomenų apie pacientei padarytos žalos vertinimą, todėl Tarnyba parinko kitą proporcingą poveikio priemonę – įstaigos direktorei priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo, nustatant konkretų terminą pasisakyti dėl šios rekomendacijos vykdymo. Šis Tarnybos Įsakymas apskųstas nebuvo. Tuo tarpu pareiškėja į Tarnybą su prašymu kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo kreipėsi 2019 m. liepos 30 d., t. y. tada, kai Centrui buvo įsigaliojusi poveikio priemonė – įspėjimas, buvo įgyvendintos visos rekomendacijos bei gydytoja buvo patobulinusi savo profesinę kvalifikaciją. Todėl, atsakovo nuomone, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo svarstyti dėl papildomų kontrolės priemonių įstaigai taikymo.
13. Atsakovas taip pat nurodė, kad asmuo, besikreipiantis su skundu į Tarnybą, neturi teisės reikalauti, jog ši taikytų įstaigai būtent jos pageidaujamas kontrolės priemones, todėl tai, kad ne visi pareiškėjos pateikti prašymai buvo išspręsti ne taip, kaip ji to pageidavo ir tikėjosi, savaime nereiškia, jog Tarnybos sprendimas neteikti prašymo sveikatos apsaugos ministrui atlikti gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą yra neteisėtas ir neteisingas.
14. Trečiasis suinteresuotasis asmuo M. Š. atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja savo skundą iš esmės grindžia tuo, jog Komisija Sprendimu konstatavo esant pakankamai duomenų dėl Centro gydytojos M. Š. neteisėtų veikų, turinčių priežastinį ryšį su pacientei T. V. kilusiomis neigiamomis pasekmėmis. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad būtent Komisijos Sprendimas atitinka Tvarkos 1.1, 2.12, 4.1.1 ir 5.1.1 punktų reikalavimus. Teigė, kad Komisijos Sprendimas neįsiteisėjo, kadangi jis buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui, todėl Komisijos Sprendimas negali atitikti Tvarkos 1.1, 2.12, 4.1.1 ir 5.1.1 punktų reikalavimų. Be to, Vilniaus apygardos teisme ginčas tarp pareiškėjos ir Centro taip pat nagrinėtas iš esmės nebuvo, nes byloje ginčo šalys sudarė taikos sutartį. Taigi šiuo metu nėra nei vieno galiojančio kompetentingos institucijos sprendimo, kuriame būtu konstatuoti gydytojos neteisėti veiksmai, turintys priežastį ryšį su pacientei T. V. kilusiomis neigiamomis pasekmėmis.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad taikos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas, taikos sutartimi nėra konstatuojami faktai, o tik nustatomos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, aplinkybė dėl ginčo užbaigimo taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3177-912/2019 nereiškia ir negali reikšti, kad pacientei T. V. sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai ir, kad tai lėmė neigiamų pasekmių atsiradimą. Taikos sutartis buvo sudaryta, nes Centrui buvo sudėtinga įrodyti, kad minėta pacientė buvo tinkamai informuota apie profilaktines programas, tačiau Centras niekada nepripažino suinteresuoto asmens veiksmų neteisėtumo gydant T. V..
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos D. V. skundą atmetė.
Šalies argumentai
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 18 d. su skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydama įvertinti nuo 2014 m. pacientei T. V. Centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Tarnyba, atlikusi T. V. Centre laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros prieinamumo ir kokybės patikrinimą, nustatė, kad pacientei sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, t. y.: 1) šeimos gydytoja M. Š. 2016 m. vasario 9 d. pacientei paskyrusi atlikti laboratorinius tyrimus Asmens sveikatos istorijoje neįvertino tyrimų rezultatų; laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. gegužės 15 d., kai pacientė pradėjo skųstis (duomenys neskelbtini), nepaskyrė jokių laboratorinių ar instrumentinių tyrimų pacientės būklei įvertinti ar diagnozei patikslinti; 2017 m. rugsėjo 19 d. paskyrusi atlikti laboratorinius tyrimus Asmens sveikatos istorijoje neįvertino 2017 m. rugsėjo 20 d. tyrimų protokole nustatytų (duomenys neskelbtini) funkcijos pakitimų, nesiuntė pacientės gydytojo nefrologo konsultacijai dėl (duomenys neskelbtini); 2) šeimos gydytoja, praėjus 2 mėn. po 2016 m. vasario 24 d. kardiologo konsultacijos, nesiuntė pacientės pakartotinai kardiologo konsultacijai, nors buvo rekomenduota; 3) šeimos gydytoja, privalėdama rekomenduoti ligų profilaktikos priemones, tinkamai neinformavo pacientės apie vykdomą gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių programą, neregistravo, jog pacientei suteikė dėl šios paslaugos informaciją; 4) šeimos gydytoja, pagal savo kompetenciją privalėdama vykdyti neinfekcinių ligų profilaktiką ir kontrolę, atsižvelgiant į pacientų amžiaus grupes, 41–65 m. amžiaus grupei priklausiusiai pacientei 1 kartą per metus neatliko numatyto (duomenys neskelbtini) tyrimo arba nenukreipė pacientės apžiūrai pas Centro gydytoją (duomenys neskelbtini), medicininiuose dokumentuose neįrašė profilaktinio darbo rezultatų; 5) Centras neužtikrino, kad įstaigoje būtų tinkamai įgyvendinamos Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, finansavimo programos priemonės, nekontroliavo, ar šeimos gydytoja vykdė šią programą ir prevencinių paslaugų suteikimą registravo medicininiuose dokumentuose pagal teisės aktų reikalavimus (Ataskaita).
Žemesnės instancijos teismas
19. Tarnybos direktorė 2018 m. spalio 25 d. priėmė įsakymą, kuriuo įspėjo Centrą dėl nustatytų ir Įsakyme nurodytų teisės aktų pažeidimų ir rekomendavo šeimos medicinos paslaugas teikiančių specialistų susirinkime apsvarstyti pacientės T. V. klinikinį atvejį, pasitvirtinti įstaigos Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių programos ir kitų prevencinių programų vykdymo vidinę tvarką, pasirašytinai supažindinti šeimos medicinos paslaugas teikiančius specialistus su minėta programa bei įgyvendinimo tvarka, paskirti įstaigoje specialistą, kuris koordinuotų prevencinių programų ir profilaktinių patikrinimų įgyvendinimą, įstaigos direktorei priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo, iki 2018 m. gruodžio 1 d. informuoti Tarnybą apie priimtą sprendimą ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą.
20. Centras 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. S-673 informavo Tarnybą apie jos rekomendacijų vykdymą. Taip pat ir apie tai, kad pacientės T. V. klinikinis atvejis buvo apsvarstytas šeimos medicinos paslaugas teikiančių specialistų susirinkime, išanalizuotas vidaus medicinos audito ir šeimos medicinos paslaugas teikiantys specialistai supažindinti su medicinos audito išvadomis ir priimtas sprendimas nukreipti šeimos gydytoją M. Š. privalomajam profesinės kvalifikacijos tobulinimui, kuris vyks 2019 m. vasario 4–9 dienomis. Centras 2019 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-81 taip pat Tarnybai pranešė, kad nuo 2019 m. vasario 4 d. Centre buvo įdarbintas koordinatorius, kuris koordinuos prevencinių ir profilaktinių programų įgyvendinimą, o Centro šeimos gydytoja M. Š. išklausė VU Medicinos fakulteto 36 val. kursą „Klinikinė psichofarmakologija“.
21. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir B. V. 2019 m. vasario 11 d. kreipėsi į Komisiją dėl T. V. Centre teiktų nekokybiškų paslaugų, dėl to atsirado 50 000 Eur dydžio neturtinė žala. Komisija 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 56-44 nusprendė, kad žala, teikiant T. V. skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas Centre, buvo padaryta, B. V. prašymą atlyginti neturtinę žalą tenkino iš dalies ir įpareigojo Centrą atlyginti B. V. 16 000 Eur neturtinės žalos, o D. V. prašymo atlyginti neturtinę žalą netenkinti (ji neatitinka Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalies).
23. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Sprendimu, kreipėsi į LAGK, kuri 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 21R-659 (AG-600/03-2019) pareiškėjos skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas rėmėsi ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir SSĮ) 75 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir SPĮĮ) 52 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 58 straipsnio 1 ir 2 dalių, 59 straipsnio, sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintos Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos nuostatomis. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas teismas sprendė, kad Tarnyba, priešingai nei teigia pareiškėja, turi teisę, bet ne pareigą teikti reikalavimą nurodytu atveju patikrinti specialisto profesinę kompetenciją.
25. Teismas taip pat rėmėsi Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis.
26. Teismas nustatė, kad Tarnyboje pareiškėjos D. V. 2018 m. balandžio 18 d. skundo pagrindu buvo atliekamas pareiškėjos motinai T. V. Centre laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimas ir buvo surašyta Ataskaita. Tarnybos direktorė, atsižvelgdama į patikrinimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus, 2018 m. spalio 25 d. Įsakymu Centrui skyrė SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte poveikio priemonę – įspėjimą ir, be kita ko, vadovaudamasi Aprašo 32 punktu, teikė rekomendaciją Centrui priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir iki 2018 m. gruodžio 1 d. informuoti Tarnybą apie priimtą sprendimą. Centras 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. S-673 Tarnybą informavo, kad priimtas sprendimas nukreipti šeimos gydytoją M. Š. privalomam profesinės kvalifikacijos tobulinimui. Taip pat Centras 2019 m. vasario 5 d. Tarnybai pateikė gydytojos M. Š. išklausyto kurso pažymėjimą bei informavo, kad Centre įdarbintas koordinatorius, kuris koordinuos prevencinių ir profilaktinių programų įgyvendinimą. Taigi vienas iš Tvarkos 4 punkte įvardytų subjektų, t. y. Centro direktorė, Tvarkos 4.2.1 papunktyje sveikatos priežiūros įstaigos vadovui suteikta teise pateikti reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją, nesinaudojo ir nusprendė gydytoją M. Š. privalomai siųsti tobulinti profesinę kvalifikaciją.
27. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės priemones Tarnyba taiko atlikusi asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūrą ir jos metu nustačiusi įstaigos veiklos trūkumus bei pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pažeidimai buvo nustatyti Tarnybos 2018 m. spalio 24 d. Ataskaitoje ir už šiuos pažeidimus Tarnybos Įsakymu Centrui jau pritaikytos sankcijos ir kontrolės priemonės (įspėjimas dėl nustatytų pažeidimų ir įpareigojimas pašalinti juos). Teismas nurodė, kad iš Tarnybos Ataskaitos matyti, jog atliekant asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą buvo tikrinta ne tik Centro, tačiau ir Centre dirbančios šeimos gydytojos M. Š. veikla, teiktų ar nesuteiktų paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (Aprašo 4.1 punktas). Tarnybos 2018 m. spalio 25 d. Įsakyme yra pasisakyta dėl šeimos gydytojos M. Š. veiksmų, pažeidžiančių Įsakyme nurodytus teisės aktų reikalavimus, taip pat Centrui teikta rekomendacija dėl jos profesinės kompetencijos vertinimo.
28. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas priimtas, atsižvelgiant į patikrinimo, kuris inicijuotas pareiškėjos skundo pagrindu, rezultatus, jame nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, o būtent su jame Centrui pateiktomis rekomendacijomis, šį Įsakymą galėjo ginčyti Aprašo 35 punkte nustatyta tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo, Įsakymas yra įsiteisėjęs.
29. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja, kaip asmuo, pasikreipusi su skundu į Tarnybą, neturi teisės reikalauti, jog Tarnyba taikytų įstaigai būtent jo pageidaujamas kontrolės priemones. Todėl teismas vertino, kad skundžiamu Tarnybos Sprendimu netenkinus pareiškėjos 2019 m. liepos 30 d. skunde išreikšto prašymo Tarnybai, atsižvelgiant į Tvarkos 4.1.1. papunktį, į sveikatos apsaugos ministrą kreiptis su prašymu / reikalavimu atlikti T. V. gydžiusios gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą, pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.
30. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba Įsakymą priėmė 2018 m. spalio 25 d. ir Centras Tarnybai 2019 m. vasario 5 d. pateikė M. Š. išklausyto kurso pažymėjimą dar iki Komisijos Sprendimo priėmimo, t. y. iki 2019 m. kovo 19 d. Tvarkos 4.1.1. norma įtvirtina ne pareigą, o suteikia teisę joje nurodytiems subjektams teikti reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją. SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte taip pat yra įtvirtinta teisė, bet ne pareiga, šiame įstatyme nurodytoms įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijoms reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija. Teismo vertinimu, minėti teisės aktai, reglamentuojantys Tarnybos kompetenciją, nesuteikia jai įgaliojimų ir nepriskiria funkcijų tirti aplinkybes, susijusias su priežastinio ryšio tarp gydytojos atliktų veiksmų ar neveikimo, galėjusio sukelti ar sukėlusias neigiamas pasekmes asmens sveikatai ir konkrečiai sukeltų pasekmių nustatymo, t. y. tarnyba nenagrinėja skundų, susijusių su žalos atlyginimu. Tarnybos atliekamo paciento skundo tyrimo tikslas yra de jure įvertinti pacientui de facto suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas arba konstatuoti, kad tam tikros paslaugos, kurios nebuvo suteiktos, turėjo būti suteiktos. Tarnyba galiojančiame Įsakyme dėl poveikio priemonių Centrui taikymo ir gydytojos profesinės kvalifikacijos vertinimo jau yra pasisakiusi (Įsakymo 3.5 papunktis), taigi Tarnyba, Komisijai Sprendime nustačius, kad žala, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas T. V. Centre, buvo padaryta, neturėjo pareigos kreiptis į sveikatos apsaugos ministrą su prašymu / reikalavimu patikrinti gydytojos M. Š. profesinę kvalifikaciją.
31. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog įsiteisėjusiu Įsakymu yra įsigaliojusi poveikio priemonė (įspėjimas) Centrui, Tarnyba šiame sprendime yra pasisakiusi dėl M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo klausimo, buvo įgyvendintos Įsakyme nustatytos rekomendacijos dėl gydytojos profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir pagrįstai sprendė, kad Tarnyba neturi pagrindo kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo Tvarkoje nustatyta tvarka. Skundžiamas Tarnybos Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
32. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl LAGK Sprendimo išvados, kad Tarnybos Sprendimas pareiškėjos teisėms ir pareigoms įtakos nedaro, teismas nurodė, kad LAGK Sprendime, be kita ko, sprendė, jog Tarnybos Sprendimas reikalavimo patikrinti gydytojos M. Š. profesinę kvalifikaciją teikimo klausimu (neteikti minimo reikalavimo) niekaip nedarė įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms.
33. Pareiškėja į Tarnybą su skundais kreipėsi dėl jos motinai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei ją gydžiusios gydytojos profesinės kvalifikacijos patikrinimo. Teismas vertino, kad, nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo LAGK Sprendime, pareiškėja yra suinteresuota bei turi teisę teikti skundą dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Tarnybai kreiptis į sveikatos apsaugos ministrą dėl gydytojos, gydžiusios pareiškėjos motiną, profesinės kvalifikacijos patikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to šią LAGK išvadą pašalino iš LAGK Sprendimo motyvų, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti ar naikinti LAGK 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 21R-659 (AG-600/03-2019). Teismas konstatavo, kad LAGK Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo.
Šalies argumentai
34. Teismas dėl pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jo netenkinti, todėl teismas vertino, kad sprendimas priimtas trečiojo suinteresuoto asmens naudai.
Žemesnės instancijos teismas
35. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48, 49 ir 50 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad advokato ir kliento teisiniai santykiai yra grindžiami tam tikrais dokumentais, iš jų – ir sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo. Vadovaujantis sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo, galima nustatyti, kokias teisines paslaugas advokatas buvo įgaliotas teikti klientui, bei už kokias teisines paslaugas vėliau klientas sumokėjo šalių sutartą užmokestį.
36. Teismas nustatė, kad advokatas Arūnas Zeleckis trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Š. 2019 m. lapkričio 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija AR Nr. 00571, iš kurios matyti, jog M. Š. už atsiliepimo į pareiškėjos skundą parengimą paskaičiuota 363 Eur suma, kurią M. Š. sumokėjo advokatui. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų, jog trečiasis suinteresuotas asmuo M. Š. su advokatu Arūnu Zeleckiu būtų pasirašiusi atstovavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad visus procesinius dokumentus teikė pati M. Š., byloje nėra jokio dokumento, kurį būtų parengęs ar pasirašęs advokatas Arūnas Zeleckis. Atsižvelgdamas į tai, kad M. Š. nepateikė atstovavimo sutarties, kuri patvirtintų, jog M. Š. naudojosi mokama advokato teisine pagalba, o pateikti PVM sąskaita faktūra ir lėšų pervedimo nurodymas negali būti laikomi atstovavimą trečiajam suinteresuotam asmeniui ir patirtas išlaidas patvirtinančiais įrodymais, trečiojo suinteresuoto asmens prašymą priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidas atmetė.
III.
37. Pareiškėja D. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
38. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nustatančias Tarnybos pareigą, numatytą SPĮĮ 52 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Tvarkoje, pateikti prašymą (inicijuojant atskirą administracinę procedūrą) sveikatos apsaugos ministrui atlikti gydytojos M. Š., gydžiusios pacientę T. V., profesinės kompetencijos patikrinimą.
39. Pareiškėja teigia, kad Tarnyboje buvo atliktas pareiškėjos motinai T. V. Centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimas bei Centrui, o ne gydytojai M. Š., buvo surašyta Ataskaita. Tarnybos direktorė, atsižvelgdama į patikrinimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus, Įsakymu Centrui, o ne suinteresuotam asmeniui M. Š., skyrė SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę – Įspėjimą ir, be kita ko, vadovaudamasi Aprašo 32 punktu, teikė tik rekomendaciją, o ne poveikio priemonę, Centrui priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir iki 2018 m. gruodžio 1 d. informuoti Tarnybą apie priimtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
40. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Tarnyba Įsakyme jau yra pasisakiusi dėl M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo klausimo ir neatsižvelgė, kad 2019 m. liepos 30 d. prašymu Tarnybai dėl profesinės kompetencijos patikrinimo pareiškėja siekė inicijuoti naują, su 2018 m. balandžio 18 d. skundo pagrindu atliktu Tarnybos patikrinimu nesusijusią, procedūrą. Atkreipia dėmesį, kad SPĮĮ iš esmės nereglamentuoja kontrolės priemonės/sankcijos taikymo pagrindų bei tvarkos, šios kontrolės priemonės/sankcijos taikymo pagrindus bei tvarką nustato Tvarka. Įvertinus įstatyminį ir poįstatyminį reglamentavimą, akivaizdu, jog sveikatos priežiūros įstaigų valstybinę kontrolę atliekančiai institucijai nustačius bent vieną iš Tvarkos 1.1-1.3 punktuose numatytų specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo pagrindų, ji turi imperatyvią pareigą inicijuoti specialisto profesinės kompetencijos patikrinimo procedūrą, t. y. taikyti SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą kontrolės priemonę, jokių kitų alternatyvių kontrolės priemonių/sankcijų teisės aktai tokiu atveju nenumato.
Šalies argumentai
41. Pareiškėja teigia, kad Tarnybos Įsakymu nebuvo sprendžiama dėl Centro (šeimos gydytojos M. Š.) civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės ir kitų sąlygų) buvimo ir žalos pacientės sveikatai/gyvybei padarymo. Pažymi, kad dėl šios Tarnybos kompetencijos sutiko tiek pirmosios instancijos teismas sprendime, tiek tą pripažino ir atsakovas. Tarnybos Įsakymo 1 punkte nurodyta, kad pacientei laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. Centre asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus.
Šalies argumentai
43. Pareiškėja nurodo, kad net ir sutinkant su teismo vertinimu, jog Tarnyba jau sprendė dėl M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo, Tarnyba, gavusi pareiškėjos 2019 m. liepos 30 d. prašymą, turėjo atnaujinti T. V. Centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą. Pagrindas atnaujinti patikrinimą yra minėtas Komisijos 2019 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 56-44. Komisijai priėmus sprendimą paaiškėjo, jog pacientei T. V. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. Centre asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos ne tik pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, tačiau taip pat buvo nustatyta, kad anksčiau Tarnybos nustatyti pažeidimai sukėlė žalą. Tarnybai priimant Įsakymą dar nebuvo žinoma, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas padaryti pažeidimai sukėlė žalą, tačiau šiam faktui paaiškėjus, tai sudaro pagrindą atnaujinti patikrinimą ir persvarstyti Įsakymą. Aprašo 28 punkte įtvirtinta, kad tuo atveju, kai paaiškėja naujos aplinkybės, egzistavusios skundo nagrinėjimo metu, kurios nei Tarnybai, nei pacientui ar jo atstovui nebuvo ir negalėjo būti žinomos, skundas, dėl kurio yra priimtas Aprašo 30 punkte nurodytas Tarnybos sprendimas, pradedamas nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos įsitikinimu šiuo atveju, sprendžiant jos 2019 m. liepos 30 d. prašymą Tarnybai taip pat turėjo būti vadovaujamasi Aprašo 28 punkto nuostata dėl skundo nagrinėjimo iš naujo.
44. Pareiškėja nurodo, kad T. V. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padaryta žala vertintina kaip naujai paaiškėjusi reikšminga aplinkybė, kuri sudaro pagrindą Tarnybai persvarstyti pritaikytų poveikio priemonių tinkamumą. Paaiškėjusi žala reiškia, kad padaryti pažeidimai yra daug rimtesni nei Įsakymu sprendė Tarnyba, atitinkamai – Tarnybos paskirtas įspėjimas yra per švelni ir neproporcinga poveikio priemonė.
45. Tarnyba turėjo remtis minėtu Aprašo punktu dėl skundo nagrinėjimo atnaujinimo pagal analogiją, ir, veikdama aktyviai ir atsižvelgdama į pareigą užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą pacientams, turėjo persvarstyti pritaikytas poveikio priemones. Aprašas, kuriame nereglamentuotas toks atvejis, kai po Tarnybos atlikto patikrinimo paaiškėja naujos reikšmingos aplinkybės, turi teisės spragą, kurią reikia užpildyti pritaikius panašiausią teisės normą. Šiuo atveju tai Aprašo 28 punktas, numatantis skundo nagrinėjimą iš naujo tai atvejais, kai buvo nustatyti mažareikšmiai pažeidimai, tačiau vėliau paaiškėja svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą Tarnybai iš naujo nagrinėti skundą. Šioje byloje yra susiklosčiusi netoleruotina situacija, kai pareiškėjos prašymas dėl M. Š. profesinės kvalifikacijos patikrinimo netenkinamas vien dėl esančios teisės spragos. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos raštas naikintinas dėl pažeistų pagrindinių procedūrų (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Šalies argumentai
46. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Tarnyba turi tik teisę, o ne pareigą, inicijuoti asmens sveikatos priežiūros specialisto kompetencijos patikrinimą, kadangi tai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Priešingai nei sprendė teismas, Tarnybos priimamas individualus administracinis aktas bei taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos ir atitikti teisės aktų reikalavimus, kaip numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektu, turi pareigą tiksliai laikytis teisės aktų reikalavimų, todėl reikalavimas patikrinti įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija taip pat yra Tarnybos pareiga. Tarnyba, nustačiusi pagrindus profesinės kvalifikacijos patikrinimui, turi pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų ir reikalauti, kad būtų atliktas sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos patikrinimas.
47. Pareiškėjos vertinimu, teismas klaidingai aiškina Tvarkos 4 punkto formuluotę „reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją turi teisę pateikti šios institucijos“. Akivaizdu, jog sąvoka „turi teisę“ vartojama tikslu nurodyti subjektus, kuriems yra suteikiami įgaliojimai inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą, o ne tikslu įtvirtinti minėtų subjektų diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės kompetencijos patikrinimo inicijavimo. Iš Tvarkos 4.1–4.1.2 nuostatų akivaizdu, jog minėtas teisės aktas įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu konkrečiu būdu) – Tarnyba, gavusi duomenis ir konstatavusi Tvarkos 4.1.1 ar 4.1.2 papunkčiuose nurodytas aplinkybes, privalo (o ne turi teisę) inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą Tvarkoje nustatyta tvarka. Tarnyba, nepritaikiusi poveikio priemonės – reikalavimo atlikti profesinės kvalifikacijos patikrinimo – nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti Tarnybos Sprendimą.
Šalies argumentai
48. Pareiškėja teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarnyba nepaskyrė sveikatos priežiūros specialistės padarytiems pažeidimams proporcingų poveikio priemonių. Tarnyba, nereikalaudama atlikti profesinės kvalifikacijos patikrinimo, pažeidė SPĮĮ 58 straipsnio, Aprašo 33 punkto, Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos aprašo 4 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 36 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tarnybos paskirtas įspėjimas yra per švelni poveikio priemonė, atsižvelgiant į padarytus pažeidimus, todėl Tarnyba nepagrįstai atsisakė skirti profesinės kvalifikacijos patikrinimą.
49. Tarnyba nustatė pažeidimus, o Komisija nustatė, kad dėl pažeidimų kilo žala. Tai reiškia, kad nustatytas ne tik pažeidimų faktas, bet taip pat nustatyta, jog tie pažeidimai yra tokie rimti, kad sukėlė žalą, dėl to Tarnybos paskirtas įspėjimas yra akivaizdžiai per švelni ir neatitinkanti pažeidimų rimtumo poveikio priemonė.
50. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Tarnybos Įsakyme dėl ginčo dalyko yra suformuluotos tik rekomendacijos Centrui, kurios teisiniu požiūriu nelaikytinos kontrolės poveikio priemonėmis SPĮĮ 58 straipsnio prasme. Taigi net ir Centrui jas gera valia įvykdžius, Tarnybai nustačius sveikatos priežiūros specialisto profesinės kvalifikacijos patikrinimo pagrindus, Tarnyba turi pareigą vykdyti teisės aktų reikalavimus inicijuojant M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą.
51. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriais netaikomos SPĮĮ nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, todėl neskundžiami teismui. Nagrinėjamu atveju, Tarnybos Centrui suformuluotos rekomendacijos dėl M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo kaip kontrolės priemonės ar sankcijos SPĮĮ nenumato, taigi jos nesukelia jokių konkrečių teisinių pasekmių, todėl negali būti ir ginčo objektu.
Atsiliepimas
52. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
53. Atsakovas nurodo, kad Tarnybos Sprendimas atsisakyti kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 58 ,,Dėl Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos” nustatyta tvarka yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkamai LAGK ir pirmosios instancijos teismo sprendimai, kuriais pareiškėjos skundai atmesti, yra teisingi ir pagrįsti.
54. Atsakovas teigia, kad Centrui buvo skirtas įspėjimas bei teikiamos rekomendacijos, taip pat ir rekomendacija Centro direktorei priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo, iki 2018 m. gruodžio 1 d. informuoti Tarnybą apie priimtą sprendimą, pateikiant tai patvirtinantį dokumentą. Nors siūlymas spręsti dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo buvo suformuluotas kaip rekomendacija, Akreditavimo tarnyba nurodė konkrečią datą, iki kurios įstaiga turėjo pateikti atsakymą dėl rekomendacijos įgyvendinimo, tai leido kontroliuoti rekomendacijos vykdymą ir, jeigu į ją nebūtų atsižvelgta, imtis kitų teisės aktais reglamentuotų veiksmų. Tačiau Centras visas rekomendacijas įvykdė ir informavo Tarnybą, kad priimtas sprendimas nukreipti šeimos gydytoją M. Š. privalomam profesinės kvalifikacijos tobulinimui. Taip pat papildomai informavo, kad įstaigoje įdarbintas koordinatorius, kuris koordinuos prevencinių ir profilaktinių programų įgyvendinimą bei pateikė gydytojos M. Š. išklausyto kurso pažymėjimą.
55. Atsakovas pažymi, kad asmuo, besikreipiantis su skundu į Tarnybą, neturi teisės reikalauti, jog ši taikytų įstaigai būtent jos pageidaujamas kontrolės priemones. Todėl tai, kad ne visi pareiškėjos pateikti prašymai buvo išspręsti ne taip, kaip ji to pageidavo ir tikėjosi, savaime nereiškia, jog Tarnybos sprendimas neteikti prašymo sveikatos apsaugos ministrui atlikti gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą yra neteisėtas ir neteisingas.
56. Atsakovas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad Tarnyba turėjo atnaujinti patikrinimą dėl pacientei teiktų paslaugų prieinamumo ir kokybės, nurodo, jog teisės aktai, reglamentuojantys Tarnybos kompetenciją, nesuteikia jai įgaliojimų ir nepriskiria funkcijų, susijusių su priežastinio ryšio nustatymo klausimų nagrinėjimu. Tarnyba nenustatinėja priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ar neveikimo, galėjusių sukelti ar sukėlusių neigiamas pasekmes asmens sveikatai, ir konkrečių sukeltų pasekmių, taigi ir nevertina, ar atitinkami asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar konkretaus asmens sveikatos priežiūros specialisto veiksmai ar neveikimas turėjo ar galėjo turėti įtakos konkrečioms atsiradusioms pasekmėms. Tarnyba nagrinėja skundus, nesusijusius su žalos atlyginimu, taigi, nėra kompetentinga, atlikdama kokybės patikrinimus, vertinti ir pasisakyti dėl gydytojų kaltės klausimų, nustatinėti priežastinį ryšį tarp asmens sveikatos priežiūros specialisto atliktų ar neatliktų veiksmų medicinos srityje ir konkretaus paciento sveikatos būklės rezultatų, sukėlusių vienokias ar kitokias pasekmes, ir tuo grįsti atitinkamas išvadas. Tarnyba gali tik konstatuoti, jog vadovaujantis atitinkamais norminiais teisės aktais nagrinėjamu atveju, įvertinus žinomas faktines aplinkybes, atitinkami asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir jos specialistų veiksmai buvo tinkami ir adekvatūs, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslauga suteikta laikantis ar nesilaikant teisės aktų ir įstaigos veiklą reglamentuojančių vidaus dokumentų reikalavimų.
Atsiliepimas
57. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba ir Komisija yra dvi atskiros institucijos, kurių nesaisto tarpusavio priimti sprendimai. Tarnyba poveikio priemones parenka atsižvelgdama į savarankiškai atlikto patikrinimo rezultatus. Todėl nesutinka pareiškėjos argumentu, kad iš Tvarkos 4.1–4.1.2 nuostatų formuluočių akivaizdu, jog minėtas teisės aktas įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu konkrečiu būdu) – Tarnyba, gavusi duomenis ir konstatavusi Tvarkos 4.1.1 ar 4.1.2 papunkčiuose nurodytas aplinkybes, privalo (o ne turi teisę) inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą tvarkos nustatyta tvarka. Pažymi, jog vien tik žalos pacientui buvimas nėra pagrindas profesinės kompetencijos patikrinimui. Žala pacientui gali kilti ne tik dėl asmens sveikatos priežiūros specialisto medicininių žinių trūkumo, bet ir dėl kitų aplinkybių. Akivaizdu, jog profesinės kompetencijos tikrinimas yra tikslingas tik tuo atveju, jeigu pacientui asmens sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo suteiktos arba buvo suteiktos netinkamai dėl neteisingos gydymo taktikos parinkimo. Nagrinėjamu atveju Tarnybos nustatyti pažeidimai nesukėlė pagrįstų įtarimų dėl gydytojos kompetencijos kaip medicininių žinių stokos, o buvo profesionalaus neatidumo pasekmė, už ką buvo paskirta proporcinga bei pakankama poveikio priemonė – įspėjimas bei papildomi įpareigojimai gydytojos atžvilgiu.
58. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Įsakymas bei Ataskaita buvo priimti 2018 m. spalio mėn. pabaigoje, t. y. iki Komisijos Sprendimo, poveikio priemonės skyrimo metu dar nebuvo duomenų apie pacientei padarytos žalos vertinimą, todėl Tarnyba parinko kitą proporcingą poveikio priemonę – Centro direktorei priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo, taip pat buvo nustatytas konkretus terminas pasisakyti dėl šios rekomendacijos vykdymo – iki 2018 m. gruodžio 1 d. Tarnybos Įsakymas apskųstas nebuvo, todėl yra galiojantis.
59. Vadovaujantis Tvarkos 4 punktu, Tarnyba turi teisę pateikti reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją, kai specialisto veika sukėlė pavojų ar padarė žalą paciento sveikatai, kai specialistas dėl sveikatos būklės negali atlikti savo pareigų. Pareiškėja į Tarnybą su prašymu kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo kreipėsi 2019 m. liepos 30 d., t. y. kai Centrui buvo įsigaliojusi poveikio priemonė – įspėjimas, buvo įgyvendintos visos rekomendacijos bei gydytoja buvo pasitobulinusi savo profesinę kvalifikaciją. Taigi Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo svarstyti dėl papildomų kontrolės priemonių įstaigai taikymo.
Atsiliepimas
60. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Komisijos Sprendimas turėjo būti vertinamas kaip naujos aplinkybės, egzistavusios skundo nagrinėjimo metu, kurios nei Tarnybai, nei pacientui ar jo atstovui nebuvo ir negalėjo būti žinomos, aplinkybės, kurios, vadovaujantis Tarnybos 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto „Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo” 28.1. papunkčiu, yra pagrindas skundą nagrinėti iš naujo.
61. Teigia, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo pareiškėja grindžia Tarnybos prievolę siųsti M. Š. pasitikrinti profesinę kompetenciją, buvo apskųstas, vėliau pasirašyta taikos sutartis, taigi byla nebuvo užbaigta priėmus kompetentingos institucijos galutinį sprendimą. Taikos sutartis saisto ją pasirašiusias šalis ir nustato joms teises bei pareigas ir atitinkamai nesukuria jokių prievolių kitiems asmenims, nagrinėjamu atveju – Tarnybai. Pažymi, kad Komisija vadovaujasi jai nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, nustatančiomis priežastinį ryšį. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba nėra kompetentinga nustatinėti priežastinio ryšio ir vadovaujasi atskiromis įrodinėjimo taisyklėmis, nepagrįsta ir nelogiška reikalauti taikyti Tarnybos kompetencijai, kaip viešo administravimo funkcijas vykdančiai įstaigai, priklausančias poveikio priemones pagal sprendimą, priimtą kitos ikiteisminio nagrinėjimo institucijos vadovaujantis civiliniam procesui taikomas įrodinėjimo naštos taisykles.
62. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo nepagrįstumą argumentuodama tuo, jog Įsakymu buvo paskirta per švelni sankcija, iš esmės skundžia patį Įsakymą, tačiau jo apskundimo tvarka nebuvo pasinaudojusi. Pareiškėja, apeliacinį skundą motyvuodama tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Tarnyba nepaskyrė sveikatos priežiūros specialistės padarytiems pažeidimams proporcingų poveikio priemonių, sprendimo nepagrįstumą bando motyvuoti argumentu, jog teismas turėjo išeiti už ginčo nagrinėjimo ribų ir galutinį sprendimą byloje priimti atlikęs vertinimą dėl neapskųsto ir galiojančio administracinio teisės akto pagrįstumo. Toks reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi akivaizdžiai prieštarauja principui, jog teisinėje valstybėje, kurioje galioja teisinio saugumo ir teisinio tikrumo principai, reiškiantys, jog asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties.
63. Pažymi, kad diskrecijos teisė (tai yra viešojo administravimo subjektui suteikta galimybė pasirinkti iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų), kuria pasinaudojo Tarnyba, priešingai nei nurodo pareiškėja, nėra nemotyvuota ir nepagrįsta. Tarnybos Sprendimo argumentai pareiškėjos atstovui buvo išdėstyti 2019 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. D2-7705-(1.18) „Dėl profesinės kompetencijos patikrinimo“, taip pat Tarnyba atsiliepimuose LAGK ir teismui yra aiškiai nurodžiusi savo priimto Sprendimo motyvaciją, kurią teismas laikė pakankama ir pagrįsta.
64. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėja negalėjo apskųsti Įsakymo, kadangi Tarnybos Centrui suformuluotos rekomendacijos dėl M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo nesukelia jokių konkrečių teisinių pasekmių, todėl negali būti ir apskundimo objektu.
65. Pareiškėja neteisingai aiškina teismų praktikos suformuluotą nuostatą, jog valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriais nėra taikomos SPIĮ nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, yra vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, todėl nėra skundžiami teismui. Šiuo atveju Įsakymu buvo paskirta SPIĮ 58 straipsnyje numatyta sankcija – įspėjimas, todėl Įsakymas galėjo būti skundžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas nebuvo apskųstas ir nebuvo įvertintas teismo, pareiškėjos argumentas, jog Įsakymo apskundimas būtų buvęs beprasmis, nepagrįstas.
66. Tarnyba priėmė pagrįstą Sprendimą atsisakyti kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo, todėl LAGK ir teismo sprendimai, kuriais pareiškėjos skundai atmesti, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti jų nėra pagrindo.
Atsiliepimas
67. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. Š. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
68. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai aiškindamas teisės aktų nuostatas, teisingai konstatavo, jog Tarnyba turi teisę, bet ne pareigą, teikti reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją, o pareiškėja, kaip skundą Tarnybai pateikęs asmuo, neturi teisės reikalauti, kad Tarnyba taikytų būtent jos pageidaujamas kontrolės priemones.
69. Teigia, kad pareiškėjos 2019 m. liepos 30 d. skundas Tarnybai iš esmės yra prašymas taikyti antrą sankciją (kontrolės priemonę) už tuos pačius pažeidimus, už kuriuos sankcija jau buvo pritaikyta Tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. T4-260-(1.34). Tarnyba pareiškėjos skundo pagrindu atliko pareiškėjos motinai Centre teiktų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą, patikrinimo rezultatai buvo įforminti Tarnybos Įsakymu. Patikrinimo metu buvo įvertina Centro ir M. Š., kaip šeimos gydytojos, teiktų paslaugų kokybė. Tarnyba, įvertinusi patikrinimo metu nustatytus pažeidimus ir jų sunkumą, pritaikė SPĮĮ 58 straipsnyje numatytą kontrolės priemonę – įspėjimą ir pateikė rekomendacijas, taip pat ir rekomendaciją dėl M. Š. profesinės kvalifikacijos tobulinimo. Tarnybos Įsakymas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs, o Centras visas Tarnybos rekomendacijas yra įvykdęs. Teisės normos nesuteikia teisės Tarnybai dėl to paties dalyko atlikti pakartotinį tyrimą ir juo labiau už tuos pačius pažeidimus taikyti papildomas sankcijas. Pacientų skundų nagrinėjimo Tarnyboje tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. Tl-137, 20.1. punkte nurodyta, kad paciento skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Tarnyba jau yra išnagrinėjusi skundą dėl to paties dalyko.
Šalies argumentai
70. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjos 2019 m. liepos 30 d. skundo pagrindu Tarnyba turėjo pradėti naują administracinę procedūrą. Pareiškėja 2019 m. liepos 30 d. skundu yra praleidusi Tarnybos Įsakymo apskundimo terminą, tik prašė pritaikyti papildomą SPĮĮ 58 straipsnyje nurodytą kontrolės priemonę. Nesutikdama su Tarnybos Įsakyme paskirta sankcija (kontrolės priemonėmis) pareiškėja turėjo teisę Tarnybos Įsakymą skųsti ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau neturėjo teisės pakartotinai kreiptis į Tarnybą su prašymu skirti papildomą sankciją ir/ar pradėti naują administracinę procedūrą.
Atsiliepimas
71. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog Komisijos Sprendimu Nr. 56-44 buvo konstatuotos naujos aplinkybės, kurias įvertinusi, Tarnyba privalėjo atnaujinti Centro teiktų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Komisijos Sprendimas nustatyta tvarka buvo apskustas Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. e2-3177-912/2019), todėl neįsiteisėjo. Vilniaus apygardos teisme ginčas tarp pareiškėjos ir Centro nebuvo nagrinėtas iš esmės, nes byloje ginčo šalys sudarė taikos sutartį. Neįsiteisėjęs Komisijos Sprendimas negalėjo būti pagrindu atnaujinti teiktų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą ir/ar spręsti klausimą dėl suinteresuoto asmens profesinės kvalifikacijos patikrinimo.
72. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad egzistavo faktinis pagrindas suinteresuotą asmenį siųsti patikrinti profesinę kompetenciją. Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58, 4.1 punkte nustatyta, kad reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją turi teise pateikti įstaigos teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų valstybinę kontrolę atliekančios institucijos, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, jeigu jos nustatė, kad specialisto veika sukėlė pavojų ar padarė žalą paciento sveikatai (Tvarkos 4.1.1. p.). Pareiškėja pripažįsta, kad teisės normos, reglamentuojančios Tarnybos kompetenciją, nesuteikia jai įgaliojimų ir nepriskiria funkcijų, susijusių su priežastinio ryšio nustatymo klausimų nagrinėjimu. Tarnyba nenustatinėja priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ar neveikimo, galėjusių sukelti ar sukėlusių neigiamas pasekmes asmens sveikatai, ir konkrečių sukeltų pasekmių, taigi ir nevertina, ar atitinkami asmens sveikatos priežiūros įstaigos ar konkretaus asmens sveikatos priežiūros specialisto veiksmai ar neveikimas turėjo ar galėjo turėti įtakos konkrečioms atsiradusioms pasekmėms.
Atsiliepimas
73. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad aplinkybė dėl ginčo užbaigimo taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3177-912/2019 nereiškia ir negali reikšti, jog pareiškėjos motinai sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai ir tai lėmė neigiamų pasekmių atsiradimą. Taikos sutartis buvo sudaryta, nes Centrui buvo sudėtinga įrodyti, kad pareiškėjos motina buvo tinkamai informuota apie profilaktines programas, tačiau Centras niekada nepripažino suinteresuoto asmens veiksmų neteisėtumo gydant pareiškėjos motiną.
74. Teigia, kad nėra nei vieno galiojančio kompetentingos institucijos sprendimo, kuriame būtų konstatuoti gydytojos neteisėti veiksmai, esantys priežastiniame ryšyje su pareiškėjos motinai kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl nėra jokio faktinio pagrindo vadovaujantis Tvarkos 4.1.1. punktu ir siųsti M. Š. patikrinti profesinę kompetenciją.
75. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl tos priežasties, jog yra praleisti SPIĮ 59 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai kontrolės priemonių skyrimui. Pareiškėjos skunde prašoma panaikinti Tarnybos 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. D2- 7705-(1.18) ir įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. pateikti prašymą/reikalavimą sveikatos apsaugos ministrui atlikti suinteresuoto asmens profesinės kompetencijos patikrinimą, tačiau SPIĮ 59 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo, išskyrus šio įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus atvejus, privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip treji metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos. Tarnybos Įsakyme yra nurodyti 2016–2017 m. padaryti pažeidimai dėl kurių kontrolės priemonės jau nebegali būti taikomos dėl senaties termino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
76. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. D2-7705-(1.18), kuriuo atsisakyta kreiptis į sveikatos apsaugos ministrą dėl gydytojos profesinės kvalifikacijos patikrinimo bei LAGK 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas, teisėtumo ir pagrįstumo.
77. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog įsiteisėjusiu Įsakymu yra įsigaliojusi poveikio priemonė (įspėjimas) Centrui, Tarnyba šiame sprendime yra pasisakiusi dėl gydytojos profesinės kompetencijos patikrinimo klausimo, buvo įgyvendintos Įsakyme nustatytos rekomendacijos dėl gydytojos profesinės kvalifikacijos tobulinimo, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo kreiptis dėl gydytojos M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimo Tvarkoje nustatyta tvarka.
78. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
79. Akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
80. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
81. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai nėra teismo kompetencija. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto bei ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015). Teismas, nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos, pagal savo kompetenciją atlikusios asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi patikrinti tokio sprendimo priėmimo procedūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2583-520/2016; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1896-525-2018).
82. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo, LAGK pateiktu SPĮĮ 58 straipsnio (inter alia (be kita ko) 1 dalies 3 punkto) aiškinimu ir jo taikymu nagrinėjamoje byloje.
83. Teisėjų kolegijos vertinimu, visas SPĮĮ 58 straipsnio turinys aiškintinas sistemiškai. SPĮĮ 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją turi teisę: 1) įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus; 2) įstatymų nustatyta tvarka skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas; 3) reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija; 4) sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą; 5) turėti kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teises. SPĮĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos taiko įstaigoms kontrolės priemones ir sankcijas, atsižvelgdamos į pažeidimo, kurio pagrindu taikoma kontrolės priemonė, turinį, o trečioje dalyje nurodyta, kad įstatyme nurodytų įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti per trisdešimt dienų skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Apskundimas nesustabdo įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų, nurodytų šiame įstatyme, nutarimų vykdymo.
84. SPĮĮ 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos priima sprendimą dėl šiame įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) šiame įstatyme nurodytoms įstaigų veiklą kontroliuojančioms valstybės institucijoms nepateikta įstaigų veiklos kontrolei atlikti būtina informacija ar dokumentai arba ši informacija ir dokumentai neatitinka tikrovės; 2) pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių įstaigų veiklą, reikalavimai. SPĮĮ 59 straipsnio 2 dalyje be kita ko, nustatyta, kad klausimas dėl kontrolės priemonės taikymo įstaigai svarstomas dalyvaujant jos atstovams. Jeigu įstaigos atstovai neatvyksta į klausimo svarstymą, sprendimas taikyti kontrolės priemonę priimamas be jų.
85. Sistemiškai aiškinant pirmiau pacituotų 58 ir 59 straipsnių turinį bylai aktualiu aspektu teigtina, kad jame numatytos poveikio priemonės, nesvarbu kaip jos būtų įvardintos (sankcijos, rekomendacijos ir pan.,), yra privalomos vykdyti, net jei jos per trisdešimt dienų įstatymo nustatyta tvarka yra apskųstos ir skundas dar neišnagrinėtas.
86. Todėl atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad, pasak pareiškėjos, Tarnybos Įsakyme dėl ginčo dalyko yra suformuluotos tik rekomendacijos Centrui, kurios teisiniu požiūriu nelaikytinos kontrolės poveikio priemonėmis SPĮĮ 58 straipsnio prasme.
87. Kartu atmestinas kaip nepagrįstas argumentas, kad Tarnyba dėl šeimos gydytojos teikė tik rekomendaciją, o ne poveikio priemonę. Iš Tarnybos Sprendimo matyti, kad jo 3.5 punkte Centro direktorei buvo nurodyta priimti sprendimą dėl šeimos gydytojos M. Š.. Kitaip tariant, Centro direktorė privalėjo priimti (negalėjo nepriimti) vieną iš dviejų nurodytų Tarnybos direktorės sprendimų (profesinės kompetencijos vertinimo ar privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo).
88. Akcentuotina, kad SPĮĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos taiko įstaigoms kontrolės priemones ir sankcijas, atsižvelgdamos į pažeidimo, kurio pagrindu taikoma kontrolės priemonė, turinį. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Tarnyba turėjo pareigą inicijuoti M. Š. profesinės kompetencijos patikrinimą, kaip vienintelę būtiną poveikio priemonę, neatsižvelgiant į padaryto pažeidimo turinį.
89. Kartu paminėtina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punkte (2019 m. sausio 1 d. redakcija, galiojanti nuo 2019 m. gegužės 1 d.) nustatyta, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės valstybinę priežiūrą.
90. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1287/2014).
91. Dalis pareiškėjos argumentų yra susiję su siekiu peržiūrėti priimtą Tarnybos 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. D2-7705-(1.18) remiantis tuo, kad poveikio priemonės: įspėjimas Centrui ir patikros įvertinti šeimos gydytojos profesinę kompetenciją nepaskyrimas, yra per švelnios priemonės; turi būti atnaujintas skundo nagrinėjimas taikant analogiją pagal Aprašo 28 punktą atsižvelgiant į tai, kad priėmus sprendimą, ir paaiškėjus, jog padaryta žala, paskirtas įspėjimas Centrui dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų tapo per švelni (neproporcinga priemonė). Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad Tarnyba savo funkcijas vykdo atlikdama tyrimus, ar konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje konkrečiam pacientui buvo tinkamai ir kokybiškai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau tiesiogiai nesprendžia žalos pacientui atlyginimo ar gydytojų asmeninės atsakomybės klausimų dėl kilusios žalos. Todėl Tarnyba, spręsdama, ar Centras tinkamai ir kokybiškai pacientei teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėjo vertinti, ar tarp Centro gydytojos veiksmų ir pacientės mirties yra priežastinis ryšys. Žalos klausimų nagrinėjimas įstatymu yra priskirtas kitai institucijai (Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai), kuri 2019 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą Nr. 56-44 „Dėl D. V. ir B. V. pareiškimo“. Šis priimtas sprendimas negali būti pagrindu atnaujinti pareiškėjos nurodyto skundo nagrinėjimą, nes to nenumato įstatymas. Tokios praktikos laikomasi ir ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1202-552/2018). Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarnybos Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, neturėjo atsižvelgti į Komisijos 2019 m. kovo 19 d. priimtą sprendimą Nr. 56-44.
92. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos neteisingai aiškino Tvarkos 4 punkto formuluotę „reikalavimą patikrinti specialisto profesinę kompetenciją turi teisę pateikti šios institucijos“, nes sąvoka „turi teisę“ vartojama tikslu nurodyti subjektus, kuriems yra suteikiami įgaliojimai inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą, o ne tikslu įtvirtinti minėtų subjektų diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės kompetencijos patikrinimo inicijavimo. Iš Tvarkos 4.1–4.1.2 nuostatų akivaizdu, jog minėtas teisės aktas įtvirtina aiškią ir konkrečią pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu konkrečiu būdu – Tarnyba, gavusi duomenis ir konstatavusi Tvarkos 4.1.1 ar 4.1.2 papunkčiuose nurodytas aplinkybes, privalo (o ne turi teisę) inicijuoti sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos patikrinimą Tvarkoje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, nepritaikiusi poveikio priemonės – reikalavimo atlikti profesinės kvalifikacijos patikrinimo – nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti Tarnybos Sprendimą.
93. Vertinant pirma nurodytą argumentą pažymėtina, kad priimtos Tvarkos teisinis pagrindas (žr. sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 58, kuriuo patvirtinta Tvarka, preambulę) yra SPĮĮ 53 straipsnis (Valstybės institucijų, kontroliuojančių paslaugų teikimą, teisės ir pareigos), kuriame nurodyta, kad Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Taigi ministrui nėra suteikta teisė nustatyti, kokie yra specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo pagrindai, o tik nustatyti specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarką. Todėl nėra pagrindo iš Tvarkos, kuri skirta reglamentuoti procedūras atliekant sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimą, kildinti tokias pareigas, kurios gali būti prielaida riboti asmens konstitucinę teisę į darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), teisę teikti paslaugas (Konstitucijos 46, 53 straipsniai).
94. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus papildomus motyvus, paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
95. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
96. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. K. (buvusi pavardė V.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.