Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kisieliaus, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Punio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. ir nukentėjusiojo V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį L. B. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio vykdymo.

Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktas nenagrinėtas.

Iš L. B. nukentėjusiojo V. M. naudai priteista 484 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, o būtent: jis, eidamas UAB „M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, žinodamas, kad statybos darbų rangovas UAB „S.“ nebuvo užsakiusi statybos darbų subrangovui UAB „M.“ pakabinamų lubų montavimo statybos objekte V. Grybo g. 17, Vilniuje, 6 aukšte, tarp ašių C-F, žinodamas, kad UAB „S.“ direktorius V. M. kaip darbų užsakovas nepasirašė bei spaudu „V. M. direktorius“ nepatvirtino subrangovo UAB „M.“ statybos darbų vadovo M. M. paruošto ir pasirašyto „Atliktų darbų akto Nr. 1 už 2013 spalio mėn.“ 7875,29 Lt (2280,84 Eur) sumai bei nepasirašė ir spaudu „V. M. direktorius“ nepatvirtino UAB „M.“ vyr. finansininkės I. B. M. pasirašytos 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Serija MCP Nr. 00063 dėl UAB „S.“ 7875,29 Lt (2280,84 Eur) sumos apmokėjimo, 2014 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui, Laisvės pr. 79?, Vilniuje kartu su 2014 m. balandžio 14 d. UAB „M.“ ieškiniu dėl 43 868,25 Lt (12 705,12 Eur) skolos priteisimo iš UAB „S.“ pateikė žinomai suklastotus dokumentus, - „Atliktų darbų aktą Nr. 1 už 2013 m. spalio mėn.“ ir 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija MCP Nr. 00063 su juose suklastotais UAB „S.“ direktoriaus V. M. parašais ir suklastotu spaudu „V. M. direktorius“. L. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. B. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Skunde pažymima, kad teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Ginčo dėl to, kad atliktų darbų akte už 2013 m. spalio mėnesį bei 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje esantys V. M. parašai yra netikri šiuo atveju nėra. Byloje taip pat nustatyta, kad šiuose dokumentuose esantis asmens spaudas „V. M. direktorius“ yra suklastotas. Tačiau pažymima, jog byloje nebuvo nustatinėjama, ar V. M. turėjo tik vieną asmens spaudą, nepaneigta galimybė, jog V. M., būdamas aktyviai veiklą vykdančios įmonės direktorius, turėjo keletą analogiško turinio asmens spaudų ir ikiteisminiame tyrime pateikė ne tą asmens spaudą, kuris buvo ant PVM sąskaitos faktūros.

2.2. Anot apelianto, kaltinimas jam buvo suformuluotas taip, jog pateikdamas teismui nurodytus dokumentus, jis: (1) žinojo, kad rangovas UAB „S.“ nebuvo užsakiusi statybos darbų subrangovui UAB „M.“ dėl pakabinamų lubų montavimo statybos objekte, (2) žinojo, kad UAB „S.“ direktorius V. M. kaip darbų užsakovas nepasirašė bei asmens spaudu nepatvirtino kaltinime nurodytų dokumentų. Taigi nuosprendyje turėjo būti įrodyta, jog šios aplinkybės egzistavo, nurodyti tai patvirtinantys įrodymai.

2.3. Apelianto manymu, nuosprendis yra pagrįstas išskirtinai bylos baigtimi suinteresuoto asmens, V. M. parodymais. Teismas nepagrįstai nevertino, jog tarp UAB „M.“ (kurios direktorius buvo nuteistasis) bei UAB „S.“ (kurios direktorius buvo V. M.) vyko nesutarimai dėl skolos už atliktus darbus apmokėjimo, taigi UAB „S.“ ir jos direktoriui buvo naudinga L. B. inicijuoti ikiteisminį tyrimą bei tokiu būdu išvengti arba užvilkinti skolos už atliktus darbus grąžinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „S.“ neatsiskaitė ne tik už pakabinamų lubų montavimo darbus, bet ir už kitus šiame objekte atliktus darbus.

2.4. Skunde pažymima, kad L. B. parodymus dėl 2013 m. gruodžio 31 d. susitikimo patvirtino liudytojas M. M.. Byloje nebuvo išreikalauti duomenys iš mobiliojo ryšio operatorių apie tai, ar minėtą dieną L. B. bendravo telefonu su V. M., nebuvo nustatinėjamos jų telefonų buvimo vietos, neapklausti V. M. įmonės darbuotojai, minėtą dieną dirbę objekte, prie kurio įvyko susitikimas, iš UAB „S.“ ir UAB „M.“ neišreikalautas nė vienas dokumentas, kuris buvo pasirašytas tą dieną. Teismas suteikė įrodomąją reikšmę nukentėjusiojo parodymams ir nepagrįstai atmetė L. B. ir liudytojo M. M. parodymus. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų V. M. nurodytus duomenis apie tai, kad susitikimo 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo. L. B. parodymus patvirtina liudytojų M. M. ir B. M. parodymai, kita bylos medžiaga.

2.5. Anot apelianto, iš skundžiamo nuosprendžio taip ir neaišku, kurie V. M. parodymai įrodo, jog L. B. žinojo, kad parašas, esantis kaltinime nurodytuose dokumentuose, yra ne V. M.. V. M. parodymus galima vertinti tik kaip nusikaltimo objektyviosios pusės įrodymą, t.y. nukentėjusysis patvirtino minėtų dokumentų nepasirašęs, tą patvirtino ir specialistų išvados. Tačiau tokie parodymai nepatvirtina L. B. žinojimo, kad V. M. nepasirašė dokumentų. L. B. žinojimo nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

2.6. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, neva suklastoti dokumentai yra reikšmingi, nes sudarė prielaidas teismine tvarka prisiteisti skolą, yra nepagrįsta. Sprendžiant dėl veikos pavojingumo, dokumentų reikšmingumą būtina vertinti per tai, kiek reikšmingas užsakovo, t.y. UAB „S.“ atstovo parašo dokumentuose buvimas ar nebuvimas. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnį, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatas, nei asmens, turinčio teisę surašyti PVM sąskaitą-faktūrą, nei šios sąskaitos gavėjo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos-faktūros rekvizitas. Net jei PVM sąskaita-faktūra nebūtų pasirašyta UAB „S.“ atstovo, tai savaime nesudarytų pagrindo teigti, kad UAB „M.“ neatliko statybos rangos darbų. Šiuo atveju nebuvo jokio tikslo klastoti kaltinime nurodomos PVM sąskaitos-faktūros. Tas pats pasakytina ir dėl atliktų darbų akto – tais atvejais, kai užsakovas atsisako pasirašyti atliktų darbų aktą, tokį aktą vienašališkai pasirašo rangovas. Vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, galioja tol, kol teismas nepripažįsta jo negaliojančiu, skunde nurodomos tokią išvadą patvirtinančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-597/2005, 3K-3-17/2007, 3K-3-484/2007). Nenustačius, kad V. M. parašas turėtų esminę teisinę reikšmę, laikytina, kad tokių dokumentų panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu.

2.7. Skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, kad remiantis suklastotais dokumentais Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 5 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo UAB „ M.“ ieškinį tenkino visiškai. Vilniaus miesto apylinkės teismas galutiniame 2015 m. vasario 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2090-433/2015 konstatavo, jog pagrindinis teismo motyvas, atmetant reikalavimą dėl 7875,29 Lt priteisimo, visgi lieka faktas, kad šalys nebuvo tinkamai susitarusios dėl pakabinamų lubų montavimo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. M. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, prašo: išnagrinėti ir visa apimtimi patenkinti V. M. civilinį ieškinį; priteisti iš L. B. V. M. 968 Eur advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti; priteisti iš L. B. V. M. išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai bus pateikti papildomai).

3.1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas L. B. išteisino tik dėl vienos inkriminuotos veikos, dėl kitos buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. L. B. pareikštų kaltinimų tiek pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pagrindą sudarė tie patys jo atlikti veiksmai – PVM sąskaitos-faktūros ir atliktų darbų akto su suklastotu parašu ir asmeniniu spaudu pateikimas teismui. Šie veiksmai sudarė ir civilinio ieškinio faktinį pagrindą. Nuosprendyje nėra jokių motyvų ir išvadų, kodėl civilinio ieškinio palikimui nenagrinėtu pakanka išteisinimo tik pagal vieną kaltinimo teisinį pagrindą, kodėl ieškinys negali būti nagrinėjamas pripažinus asmenį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje nepasisakyta dėl V. M. teisės į ieškinio patenkinimą. Anot V. M., teismas šiuo atveju netinkamai taikė ir pažeidė BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 10 dalies normas.

3.2. Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti skunde nurodoma, kad teismas, priteisdamas tik pusę išlaidų, nepateikė išsamesnių šių išvadų motyvų. Aplinkybė, kad dėl vienos iš veikų buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo mažinti priteistinas proceso išlaidas. Išteisinimas dėl vienos veikos reiškė tik nusikalstamų veikų tinkamą kvalifikavimą. Nagrinėjant bylą dėl abiejų inkriminuotų veikų buvo atliekami tie patys procesiniai veiksmai ir aiškinamasis dėl tų pačių aplinkybių. Advokato honoraras buvo paskaičiuotas už konkretų darbo valandų skaičių, taikant valandinį atlygį. Nuosprendyje kaltinamojo turtinė padėtis netirta ir nevertinta, nepateikta išsamesnių motyvų, kodėl visų patirtų proceso išlaidų priteisimas galėtų neatitikti protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo L. B. apeliacinio skundo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. B. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos jis išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžio dalies dėl išteisinimo neskundžia nei valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, nei nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde L. B. ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nurodomi atskiri argumentai, kurie anot apelianto paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl L. B. kaltės panaudojus žinomai suklastotus dokumentus, šių argumentų esmė – L. B. nežinojo, kad atliktų darbų akte už 2013 m. spalio mėnesį bei šio akto pagrindu išrašytoje 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje-faktūroje yra ne UAB „S.“ direktoriaus V. M. parašai bei spaudai „V. M. direktorius“. Atsižvelgdama į nuteistojo L. B. skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako būtent dėl jo pripažinimo kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skunde teigiama, kad nuosprendis yra pagrįstas išskirtinai bylos baigtimi suinteresuoto asmens, nukentėjusiojo V. M. parodymais, tačiau su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti, pagrįsdamas L. B. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiojo V. M. parodymais, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, bet ir šiuos parodymus patvirtinančiomis specialisto išvadomis - V. M. tvirtino nepasirašęs dokumentų, asmens spaudo ant jų nedėjęs, šios aplinkybės sutapo su pateiktomis specialistų išvadomis, kuriose buvo nurodyta, kad 2013 m. atliktų darbų akte Nr. 1, 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje V. M. vardu pasirašė ne V. M., atspaudai „V. M. Direktorius“ yra atspausti ne spaudu „V. M. Direktorius“, o kitu, tokio paties turinio spaudu. Tai, kad teismui pateikti dokumentai buvo suklastoti, iš esmės neginčijama ir apeliaciniame skunde, nors apeliantas ir kelia versiją dėl kelių V. M., kaip įmonės direktoriaus, spaudų egzistavimo (nuteistojo skundo 2.1. argumentai), jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų apeliantas nenurodo. Aplinkybės, jog V. M. turėjo ne vieną, o kelis asmens spaudus, nenurodė ir pats nukentėjusysis ar kiti byloje apklausti liudytojai. Atsižvelgiant į tai, kad L. B. buvo nuteistas ne už dokumentų suklastojimą, o už žinomai suklastotų dokumentų panaudojimą, esminę reikšmę sprendžiant dėl L. B. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnį nagrinėjamoje byloje turi jo žinojimas, kad teismui teikia suklastotus dokumentus. Tiek L. B., tiek liudytojas M. M. pirmosios instancijos teisme teigė 2013 m. gruodžio 31 d. susitikę su V. M., kuomet jis, pasirašydamas tam tikrus su statybos darbais susijusius dokumentus, taip pat pasirašė ir atliktų darbų aktą Nr. 1 už 2013 m. spalio mėn. bei 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis susitikimas iš tikrųjų įvyko (skundo 2.4 argumentai), nors pirmosios instancijos teismas ir padarė priešingą išvadą. Anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu reikėjo išreikalauti duomenis iš mobiliojo ryšio operatorių apie tai, ar minėtą dieną L. B. bendravo telefonu su V. M., nustatyti jų telefonų buvimo vietas, apklausti V. M. įmonės darbuotojus, minėtą dieną dirbusius objekte, prie kurio įvyko susitikimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, buvo ar ne V. M. susitikęs su L. B. tariamą dokumentų pasirašymo dieną, neturi lemiamos reikšmės vertinant L. B. veiksmų kvalifikavimą. Tarp rangovo UAB „S.“ (direktorius V. M.) bei subrangovo UAB „M.“ (direktorius L. B.) 2013 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta statybos darbų subrangos sutartis dėl darbų adresu Grybo g. 17, Vilniuje, kurioje darbų pabaiga numatyta 2013 m. rugsėjo 1 d. (1 t., 25-29 b. l.). Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, bendravimas tarp įmonių nesibaigė sutartyje numatytą darbų pabaigos dieną – PVM sąskaita faktūra pagal minėtą sutartį buvo išrašyta ir 2013 m. gruodžio 2 d. (1 t., 42 b. l.), vėliau, tarp šalių kilo ginčas dėl apmokėjimo už atliktus darbus, kuris buvo sprendžiamas ir civilinio proceso tvarka teisme. Taigi dėl atliktų statybos darbų V. M. ir L. B. iš tikrųjų galėjo susitikti, net ir 2013 m. gruodžio 31 d., svarbus ne pats susitikimo faktas, o L. B. nurodoma aplinkybė, jog būtent šio susitikimo metu V. M. neva pasirašė atliktų darbų akte už 2013 m. spalio mėnesį bei 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas motyvuotai paneigė. Visų pirma, teismas įvertino nenuoseklius L. B. parodymus viso proceso metu dėl dokumentų pasirašymo šio susitikimo metu (nuosprendžio 17 puslapio šešta pastraipa – 18 puslapio šešta pastraipa), apeliacinės instancijos teismas su šiais motyvais sutinka ir jų nekartoja. Antra, buvo pagrįstai įvertintas 2014 m. sausio 30 d. raštas dėl apmokėjimo (1 t., 49 b. l.), kurį, kaip patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta UAB „M.“ buhalterė I. B. M., paruošė būtent L. B.. Prie šio rašto kaip priedai buvo pridėti 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra, atliktų darbų aktas už 2013 m. spalio mėnesį, nurodyta, ryškesniu šriftu, jog per 15 dienų nuo šio rašto gavimo laukiami pasirašyti dokumentai bei apmokėjimas. Jei, kaip nurodė L. B., dokumentai būtų buvę pasirašyti dar 2013 m. gruodžio 31 d., nereikėtų reikalauti jų pasirašymo 2014 m. sausio 30 d. rašte. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad L. B., 2014 m. balandžio 15 d. pateikdamas civilinį ieškinį teismui turėjo žinoti ir žinojo, jog su šiuo ieškiniu be kita ko pateikia suklastotus dokumentus – 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą bei darbų atlikimo aktą už 2013 m. spalio mėnesį. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad L. B., pagal jam pateiktą kaltinimą, turėjo ne tik žinoti tai, kad pateikia teismui suklastotus dokumentus, bet ir tai, kad rangovas UAB „S.“ nebuvo užsakiusi statybos darbų subrangovui UAB „M.“ dėl pakabinamų lubų montavimo statybos objekte. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, vertinant L. B. veiksmus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, aplinkybė dėl L. B. žinojimo, kad rangovas UAB „S.“ nebuvo užsakęs darbų dėl pakabinamų lubų montavimo statybos objekte, atskirai aptarta nebuvo. Vis dėlto lubų montavimo aplinkybės (kas užsakė šias lubas, ar jos buvo sumontuotos ir kaip) buvo išsamiai aptartos nuosprendyje pateikiant motyvus dėl L. B. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, padarant išvadą, kad UAB „S.“ šių darbų užsakiusi nebuvo ir ši aplinkybė buvo žinoma L. B. (nuosprendžio 13 puslapio paskutinė pastraipa). Apeliaciniame skunde nepateikiami argumentai, kodėl ši teismo padaryta išvada nėra teisinga, skunde deklaratyviai nurodoma, jog ir ši aplinkybė turėjo būti įrodyta. Nukentėjusysis V. M., kurio nuosekliais parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, patvirtino, jog UAB „S.“ nebuvo užsakiusi lubų montavimo kaltinime nurodytame objekte, šeštame aukšte. Aplinkybė, kad nurodymai dėl lubų įrengimo buvo gauta ne iš UAB „S.“ atstovų, buvo aiškiai nurodyta ir jau minėtame L. B. ruoštame 2014 m. sausio 30 d. rašte. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esminę reikšmę kvalifikuojant L. B. veiksmus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turėjo ne statybos darbų užsakymas/neužsakymas, o žinojimas, jog dokumentai, pateikiami teismui kaip pagrindžiantys užsakymo egzistavimą, yra suklastoti. Skunde nurodoma, jog sprendžiant dėl veikos pavojingumo, turėjo būti įvertinta, kiek reikšmingas buvo UAB „S.“ atstovo parašo dokumentuose buvimas ar nebuvimas, pateikiami argumentai, kodėl nei V. M. parašas, nei spaudas atliktų darbų akte bei PVM sąskaitoje-faktūroje buvo nebūtini (nuteistojo skundo 2.6. argumentai). Kaip matyti iš tarp UAB „M.“ bei UAB „S.“ sudarytos statybos darbų subrangos sutarties 4.2. punkto, atsiskaitymo už darbus terminas buvo susietas su PVM sąskaitos-faktūros gavimo diena ir su darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo diena – pagal sutartį sąskaita turėjo būti sumokėta per 15 darbo dienų nuo sąskaitos gavimo dienos ir minėto akto pasirašymo dienos. Kreipdamasis į teismą civilinio proceso tvarka L. B. ieškinyje be kita ko nurodė, kad tiek atliktų darbų aktas už spalio mėnesį, tiek 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita-faktūra buvo pasirašyti V. M., atitinkamai sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2014 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 6 d. preliminariu sprendimu tenkindamas L. B. ieškinį ir priteisdamas UAB „M.“ skolą iš atsakovo UAB „S.“ taip pat įvertino ir pateiktus suklastotus dokumentus. Nesant minėtuose dokumentuose V. M. parašo, pagal šalių sudarytą sutartį nebūtų pagrindo skaičiuoti ir atsiskaitymo už darbus termino, taigi ir tenkinti L. B. pateikto civilinio ieškinio. Kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka parašai suklastotuose dokumentuose buvo svarbūs, kadangi nuo jų priklausė ieškinio patenkinimas/nepatenkinimas. Pateikdamas teismui suklastotus dokumentus, L. B. siekė atitinkamo dydžio skolos priteisimo, tiek V. M. parašas, tiek jo spaudas pagrindžiant ieškinio dydį atitinkamais dokumentais buvo svarbūs. Skunde pažymima, jog galutiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimu reikalavimas dėl 7875,29 Lt priteisimo buvo atmestas (būtent šis reikalavimas buvo grindžiamas suklastotais dokumentais). Atmesdamas reikalavimą priteisti skolą už pakabinamų lubų įrengimą teismas įvertino aplinkybę, kad minėti dokumentai gali būti suklastoti (priimant galutinį sprendimą civilinėje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas šioje byloje), taip pat nurodė, kad pagrindinis teismo motyvas, atmetant reikalavimą dėl 7875,29 Lt priteisimo, visgi lieka faktas, kad šalys nebuvo tinkamai, t. y. sutartyje nustatytomis sąlygomis susitarusios dėl pakabinamų lubų montavimo 6 aukšte (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2090-433/2015). Nors teismas civilinėje byloje ir netenkino L. B. prašymo dalyje, kuri buvo grindžiama suklastotais dokumentais, teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė nepanaikina jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Jeigu dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti šiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu. Nagrinėjamu atveju žala galėjo būti padaryta - teismas preliminariu sprendimu tenkino L. B. ieškinį visa apimtimi, o šis sprendimas buvo pakeistas tik atsakovui civilinėje byloje pateikus prieštaravimus. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka, kad L. B. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nukentėjusiojo V. M. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis kelia du klausimus – nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu, antra, pateikia argumentus dėl jo nuomone nepagrįstai sumažintų proceso išlaidų. V. M. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš L. B. priteisti V. M. 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (2 t., 119 b. l.). Nurodė, kad dėl nusikaltimo patyrė dvasinio - moralinio pobūdžio išgyvenimų ir nepatogumų, jis yra UAB „S.“ vadovas ir yra atsakingas už tinkamą ir pelningą įmonės veiklą. Teismui buvo pateikti suklastoti dokumentai, kurių pagrindu iš įmonės galėjo būti priteista neegzistuojanti skola, kadangi dokumentuose buvo nurodytas neva jo parašas ir spaudas, pergyveno, kad nepavykus įrodyti suklastojimo fakto, jis gali likti atsakingas, jog pasirašė dokumentus, įtvirtinančius įsipareigojimus apmokėti už darbus, kurie realiai nebuvo atlikti. Pirmosios instancijos teismas išteisino L. B. dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgęs į tai ir sutinkamai su BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu teismas paliko V. M. civilinį ieškinį nenagrinėtą. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad toks teismo sprendimas buvo nepagrįstas, L. B. pareikštų kaltinimų tiek pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrindą sudarė tie patys jo atlikti veiksmai – PVM sąskaitos-faktūros ir atliktų darbų akto su suklastotu parašu ir asmeniniu spaudu pateikimas teismui, kadangi L. B. buvo nuteistas dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nukentėjusiojo civilinis ieškinys negalėjo būti paliktas nenagrinėtas. V. M. nukentėjusiuoju pagal jo prašymą pripažintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2 t., 102, 105 b. l.). L. B. buvo kaltinamas ir byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama ne tik dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, bet ir dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Nors skunde ir teigiama, kad žala V. M. buvo padaryta ir dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad BK 300 straipsnyje numatytas nusikaltimas pažeidžia tokią vertybę, kuri įvardijama kaip valdymo tvarka. Taigi nukentėjusysis šiame nusikaltime yra valstybės nustatyta valdymo tvarka. Jei dėl kaltininko veiksmų, numatytų BK 300 straipsnyje, juridinis ar fizinis asmuo patyrė turtinės žalos, tokia veika kvalifikuojama priklausomai nuo bylos aplinkybių papildomai kaip dar vienas nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-583/2010). Atsižvelgiant į tokią kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas, byla teisme nagrinėjama tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pagrindo pripažinti V. M. nukentėjusiuoju šioje byloje nebūtų. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog L. B. nepadarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, priėmė pagrįstą sprendimą dėl V. M. civilinio ieškinio – paliko šį ieškinį nenagrinėtą, kaip tai numato BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Nukentėjusiojo skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai priteisė ne visas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma priteisti 968 Eur atstovavimo išlaidų, teismas priteisė pusę prašomos sumos – 484 Eur. Nagrinėjamu atveju teismas, sumažindamas priteisiamų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydį, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, į teisinės pagalbos teikimo trukmę, į V. M. sumokėtą pinigų sumą advokatui, kaltinamojo turtinę padėtį, bei protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį yra priimamas išteisinamasis nuosprendis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-155-511/2017). Atstovavimo sutartis nagrinėjamu atveju buvo pasirašyta 2016 m. lapkričio 17 d., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme buvo organizuojami iš viso devyni posėdžiai, advokatas R. K. dalyvavo penkiuose iš jų (bendra šių posėdžių trukmė – beveik šešios valandos), byloje yra du advokato ruošti prašymai (dėl teismo posėdžio atidėjimo ir proceso išlaidų atlyginimo), taip pat du nukentėjusiojo V. M. pasirašyti dokumentai, kurie taip pat galimai ruošti atstovo (ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašymas dėl pripažinimo nukentėjusiuoju, viso du lapai). Įvertinusi nurodytas aplinkybes dėl advokato dalyvavimo atstovaujant nukentėjusįjį, taip pat pirmosios instancijos teismo pateiktus išlaidų mažinimo motyvus, teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra nustatytas tinkamai, pagrįstas, pagrindo jo didinti nėra. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta tik viena aplinkybė, į kurią teismas atsižvelgia priteisdamas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (nuteistojo teisinė padėtis), teismas pagrįstai įvertino ir kitas šio klausimo sprendimui aktualias aplinkybes. Nukentėjusysis V. M. apeliaciniu skundu taip pat prašė priteisti išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, teismui buvo pateikti tai pagrindžiantys dokumentai, bendra išlaidų suma - 387,20 Eur. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK 106 straipsnio nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-431/2012, 2K-92/2014). Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus, abu jie atmetami. Byla buvo išnagrinėta per du posėdžius, kurių bendra trukmė - mažiau nei viena valanda. Įvertinus nurodytas aplinkybes, iš L. B. V. M. naudai priteisiama 190 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. ir nukentėjusiojo V. M. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš L. B. 190 (vieną šimtą devyniasdešimt) Eur nukentėjusiojo V. M. naudai advokato išlaidoms apmokėti.