- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- I-9105-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01823-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- E.D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, jam priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-7) nurodė, jog jis nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje 2-ame sektoriuje. Pažymi, jog gyvenamosiose patalpose nuolat gyveno 12-16 nuteistųjų. Teigia, jog visu ginčo laikotarpiu atiteko mažesnė ploto norma, nei nustatyta teisės aktuose. Pabrėžia, jog trūko vietos judėti, vaikščioti. Dėl perpildytų patalpų tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, kurių administracija nespręsdavo. Paaiškina, jog laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. spalio 10 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje, kurioje sąlygos buvo antisanitarinės, sienos drėgnos, supelijusios, apgriuvusios, sanitarinis mazgas antisanitarinės būklės, patalpose šalta. Argumentuoja, jog ne kartą kreipėsi į administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau jo prašymai nenagrinėti. Paaiškina, kad 2019 m. gegužės 26 d. kreipėsi į budintį pareigūną, prašydamas jį uždaryti į kitą kamerą dėl galimo saugumo pažeidimo, tačiau į jo prašymą nekreipė dėmesio, ir jis buvo pareigūno A. sumuštas. Skundžiasi saugumo nesuteikimu. Teigia, jog 2019 m. birželio 5 d. naktį jis buvo sumuštas, nuvežtas į Kauno klinikinę ligoninę, po to į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir pragulėjo 15 parų. Mano, jog jei pareigūnai tinkamai būtų atlikę savo pareigas, jis būtų išvengęs sumušimo. Prašo atsižvelgti į patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, fizinius skausmus, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais ir priteisti 30 tūkstančių eurų neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 22-28) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai pažeidimai pasireiškė. Paaiškina, jog pareiškėjas bausmę pataisos namuose 2-ame sektoriuje bendrabučio tipo kamerose atliko nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 28 d., iš šio laikotarpio nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. spalio 9 d. buvo uždarytas į Antrojo sektoriaus uždarosios zonos kameras. Pabrėžia, jog pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Akcentuoja, jog minimaliai tenkančio vienam kalinamam asmeniui gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Argumentuoja, jog buvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų dėl 37 punkto įgyvendinimo, t.y. nuteistiesiems suteiktos valymo priemonės. Prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistieji patys turi valytis ir tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, todėl atsakomybė už kamerose esančią drėgmę, pelėsį, atsakovės atstovei negali kilti. Dėl nuobaudų atlikimo kamerų tipo patalpose paaiškina, jog pareiškėjas, žinodamas Pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, nesielgė tinkamai ir veikė priešingai, todėl buvo uždarytas į minėtas patalpas, užtikrinant minimaliai vienam kalinamajam tenkančią ploto normą, nes vienam nuteistajam atiteko nuo 5 iki 7,06 kv.m. Pažymi, jog įstaigos antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, sienos yra tvarkingos, dažai neatsilupę, tinkas nebyra, įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę. Argumentuoja, jog pareiškėjas nepateikia objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę, jog jis buvo sumuštas pareigūno. Akcentuoja, jog Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi tokių duomenų. Pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos, grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, nesikreipė, todėl atsakovė neturėjo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus. Prašo kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo argumentus, jog jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, pablogėjusią psichologinę būseną, kadangi atsakovo duomenimis pareiškėjas nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus.
Pabrėžia, jog pareiškėjas privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, siekdamas žalos atlyginimo. Mano, jog pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo. Pažymi, jog nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, nėra ir priežastinio ryšio, todėl skundo patenkinimui teisinio pagrindo nėra.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, fizinius skausmus, dvasinius nepatogumus.
Pirmiausia byloje spręstinas klausimas dėl termino kreiptis į teismą, ginant pažeistas subjektines teises.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Nagrinėjamu atveju yra siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Kadangi atsakovės atstovas atsiliepimu išreiškė poziciją, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, ir tai vertintina kaip prašymas taikyti ieškinio senatį, atsižvelgiant į tai, kad skundas teisme gautas 2019 m. rugsėjo 5 d., darytina išvada, jog su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nėra duomenų apie ieškinio termino praleidimą sąlygojusias priežastis, pagrindo praleistam terminui atnaujinti nėra. Konstatavus, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas dalyje netenkintinas.
Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laiko laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. birželio 28 d.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo LVAT savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio ir kameros tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN bendrabučio ir kamerų tipo patalpose, kai laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. (pritaikius ieškinio senatį - laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. birželio 30 d.) jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, dėl higienos normų neatitikimo: drėgmės, pelėsio, netinkamos temperatūros, sanitarinio mazgo antisanitarinės būklės (karantino tipo kamerose), taip pat dėl saugumo nesuteikimo, prašymų nenagrinėjimo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kameros tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.1 punktas nustato, jog bendrabučio tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv.m. vienam žmogui.
LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017; 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-630-556/2019).
Iš byloje esančių Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymos dėl nuteistojo (b.l. 30), 2019 m. rugsėjo 30 d. pažymos apie nuteistojo laikymo sąlygas (b.l. 50), 2019 m. rugsėjo 24 d. pažymos dėl nuteistojo (b.l. 51) nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. birželio 30 d.) buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose: 20 būryje, 7 brigadoje, kurios plotas 57, 40 kv.m., įrengta 17 gyvenamųjų vietų (vienam asmeniui tinkantis plotas 3,37 kv.m.) – nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. balandžio 8 d, taip pat 15 būryje 3 brigadoje, kurios plotas 33,16 kv., įrengta 10 gyvenamųjų vietų (vienam asmeniui tekęs plotas – 3,31 kv.m.) – laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. vasario 11 d., taip pat 2 būryje 1 brigadoje, kurios plotas 52,09, įrengta 16 miegamųjų vietų (vienam asmeniui tekęs plotas – 3,25 kv.m.) – laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas karantino tipo kamerose: laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki balandžio 9 d. – kameroje Nr. 6, kurios plotas 5,00 kv.m. įrengta 1 miegamoji vieta, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki birželio 6 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,25 kv.m., kurioje įrengta 1 miegamoji vieta, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki spalio 9 d. – kameroje Nr. 21, kurios plotas 14,12 kv.m., įrengtos 2 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 7,06 kv.m.). Pagal pateiktus duomenis apie gyvenamųjų vietų skaičių, akivaizdu, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neviršijo Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Nors pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visu ginčo laikotarpiu nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose buvo 12-16, tačiau pagal bylos duomenis 20 būrio 7 brigadoje, 5 būrio 1 brigadoje, 2 būrio 1 brigadoje (kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) buvo įrengta 16, 17 miegamųjų vietų, taigi akivaizdu, kad net ir vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų skaičiaus, atlikus aritmetinius skaičiavimus, Taisyklių nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto nebuvo pažeistos. Pastebėtina, jog laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjas buvo laikomas 15 būrio 3 brigadoje, kurioje įrengtos 10 miegamųjų vietų, ir nors pagal pareiškėjo paaiškinimus visu laikotarpiu buvo nuo 12 iki 16 nuteistųjų, teismas atsižvelgdamas į pakankamai ilgą kalinimo laikotarpį, į tai, kad pagal pateiktus duomenis nuteistųjų skaičius kito, sprendžia, jog vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus (buvo daugiau nei 3,1 kv.m.), todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista. Tokia pati išvada daroma ir sprendžiant dėl Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimų laikymosi, nes pareiškėjui bausmę atliekant karantino tipo kamerose (perkeltas atlikti nuobaudų pagal padarytus pažeidimus, b.l. 52) vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 5,00 kv.m. iki 7,06 kv.m., todėl pareiškėjo teisė į vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad karantino tipo kamerose buvo šalta, drėgna, ant sienų matėsi pelėsis, sanitarinis mazgas buvo antisanitarinės būklės.
Ginčo laikotarpiu higienos normas pataisos namuose reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Pagal HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pagal Higienos normos 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip jis apskaičiavo oro judėjimo greitį, leidžiantį daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, laikėsi drėgmė, kokiais būdais pamatuota santykinė oro drėgmė, šiluma kamerose, kuo remiantis jis sprendė dėl sanitarinio mazgo netinkamos būklės. Taip pat atkreiptinas dėmesys į laikotarpį, kada pareiškėjas buvo laikomas karantino tipo kamerose, t.y. nuo 2018 m. balandžio 8 d. iki 2018 m. spalio 9 d., t.y. ne šaltuoju metų laiku. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, šilumos, netinkamos sanitarinio mazgo būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų, jog ant sienų matėsi pelėsis, o sanitarinis mazgas buvo antisanitarinės būklės, pažymėtina, jog pagal HN 134:2015 35 punktą, laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka (b.l. 47-49). Pagal minėtos tvarkos 4 punktą gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji, o toks valymas atliekamas gyvenamosiose patalpose, <...>, dušo patalpose (6, 7 punktai). Taigi šis teisinis reglamentavimas patvirtina, jog už tai, kad gyvenamosiose bei dušo patalpose nubūtų pelėsio, grybelio, yra atsakingi nuteistieji, todėl atsakovės atstovo atsakomybė šioje dalyje negalima.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas, jog atsakovas nereaguodavo į jo pateiktus prašymus dėl saugumo užtikrinimo.
Pagal bylos duomenis pareiškėjas į Pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei nesikreipė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų raštiškai kreipęsis į administraciją, o pastaroji būtų ignoravusi jo prašymus, todėl nesant objektyvių įrodymų, jog atsakovės atstovas nenagrinėjo pareiškėjo prašymų, nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti neturtinę žalą dėl atsakovės atstovo veiksmų neužtikrinus saugumo. Paaiškina, jog 2019 m. gegužės 26 d. buvo sumuštas pareigūno A., 2019 m. birželio 5 d. buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Mano, jog jei atsakovė būtų tinkamai užtikrinusi jo saugumą, tokių situacijų nebūtų nutikę.
Vertinant pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus - atsakymus iš įvairių institucijų (b.l. 9-16) matyti, jog pareiškėjas kreipėsi įvairaus turinio prašymais dėl pažeistų teisių, kalinimo sąlygų, tačiau atsakymų laikotarpis, neapima byloje nurodyto laikotarpio dėl saugumo neužtikrinimo. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo sumušimo faktą 2019 m. gegužės 26 d., ir jog minėtą dieną jį sumušė pareigūnas. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas pasinaudojo Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje suteikta teise pateikti prašymą dėl izoliavimo. Atsakovės atstovui neturint objektyvių įrodymų dėl pavojaus pareiškėjo sveikatai, nesant jo prašymui izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjui gyvenamosiose patalpose galėjo būti nesaugu. Nors į bylą pateiktas Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. raštas (b.l. 53), jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo sumušimo nutrauktas, tačiau minėtas rašytinis įrodymas nepatvirtina atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinus saugumo. Nustatytų aplinkybių pagrindu skundas šioje dalyje atmestinas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.