Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo L. S. atstovei advokatei Linai Zubovienei, atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovams E. M. ir T. Č., trečiojo suinteresuoto asmens N. P. atstovui advokatui Anatolijui Novikovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims N. P. ir P. G. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas L. S. 2016-11-16 teismui paštu pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2016-10-26 sprendimą Nr. KS-73 „Dėl L. S.“ ir atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 1–12).

Pareiškėjas nesutinka su VTEK sprendimu, kuriuo konstatuota, kad lobistas L. S. VTEK teiktose lobistinės veiklos ataskaitose už 2014 ir 2015 m. nenurodęs savo lobistinės veiklos, atstovaujant Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos bei Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos interesus, nevykdė Lobistinės veiklos įstatymo 11 str. 3 d. reikalavimų, įpareigojančių teikti lobistinės veiklos ataskaitas. Paaiškino, kad pareiškėjas L. S. nuo 2012-10-09 yra VTEK įregistruotas lobistas, kiekvienais metais nuo įrašymo į VTEK tvarkomą registruotų lobistų sąrašą pareiškėjas teikė lobistinės veiklos ataskaitas, kuriose nurodė, jog lobistinės veiklos nevykdė. Pareiškėjas nuo 2001 m. yra praktikuojantis advokatas, įrašytas į advokatų, turinčių teisę verstis advokato veikla, sąrašą. Todėl teisinių paslaugų sutarčių bei atstovavimo sutarčių pagrindu VTEK tirtu laikotarpiu teikė teisines paslaugas Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijai (NLŽVA) bei Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijai (LSVKA). VTEK klaidingai teigia, kad pareiškėjo veikla atstovaujant NLŽVA ir LSVKA turi būti vertinama kaip lobistinė ir jis šią veiklą Lobistinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka turėjo nurodyti lobistinės veiklos ataskaitose. Pareiškėjo teigimu, abi atstovautos asociacijos yra pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, veikiantys pagal Asociacijų įstatymą bei savo steigimo dokumentus, ir dėl to patenkančios į Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 4 d. išimtį, pagal kurią šių asociacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai, nelaikoma lobistine veikla.

NLŽVA ir LSVKA, vykdydamos savo veiklą, kaip ir bet kuris kitas asmuo turi Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, atstovautų ar gintų jų interesus, teiktų kitas teisines paslaugas – teisės konsultacijas, rengtų teisinę reikšmę turinčius dokumentus, atstovautų teisės klausimais. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pagal pavedimą veikė atstovaujamų asociacijų vardu, jų interesais, jų pavedimu, teisiniai padariniai kilo atstovaujamiesiems, kurie šios bylos atveju pagal Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 4 d. nėra lobistinės veiklos subjektas, asociacijų pasirašytų atstovavimo sutarčių laikyti sutartimis dėl lobistinės veiklos VTEK neturi jokio pagrindo. Todėl VTEK nurodyta pareiškėjo veikla nelaikytina Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas pažeidžiančia lobistine veikla vadovaujantis Lobistinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 4 punktu ir Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi.

Be to, pareiškėjo teigimu, ginčijamas VTEK sprendimas neteisėtas, nes VTEK narys S. K., būdamas asmeniškai susijęs su Lošimų priežiūros tarnybos direktoriumi V. D., nenusišalino nuo dalyvavimo priimant skundžiamą sprendimą ir tuo pažeidė VTEK įstatymo 9 str. 2 dalies nuostatas. Iš viešai prieinamos informacijos pareiškėjui yra žinoma, jog Lošimų priežiūros tarnybos direktorius V. D., a k. (duomenys neskelbtini), yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nario S. K., a. k. (duomenys neskelbtini), žentas (t. y., S. K. dukra I. D. yra Lošimų priežiūros tarnybos vadovo V. D. sutuoktinė). Šie duomenys patvirtina, jog VTEK narys S. K. priimdamas skundžiamą sprendimą dėl L. S. galimai buvo veikiamas interesų konflikto ir nenusišalinęs nuo sprendimo priėmimo galimai pažeidė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymą.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 66–68).

Paaiškino, kad lobistinė veikla yra fizinių ir juridinių asmenų siekis daryti įtaką teisėkūrai, už kurią įstatymų leidėjas numatė pareigą viešai atsiskaityti visuomenei. Pareiškėjas, atstovaudamas Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos bei Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos interesams Seimo komitetuose jų veiklai svarbių Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei Vartojimo kredito įstatymo projekto svarstymuose, vykdė lobistinę veiklą, nes siekė daryti įtaką dėl teisės aktų priėmimo. Todėl, VTEK teigimu, pareiškėjas turėjo nurodyti tokią veiklą teikdamas lobistinės veiklos ataskaitas.

Anot atsakovės, atstovavimo sutartys pasirašytos su Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacija bei Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija, pagal savo turinį gali būti vertinamos kaip sutartys dėl lobistinės veiklos. Šiuo atveju vertintinas šių sutarčių turinys (ne tik forma). Šiose sutartyse nurodytas įgaliojimas pareiškėjui atstovauti minėtų asociacijų interesams valstybės įstaigose, organizacijose, įskaitant ir šių asociacijų nariams reikšminguose teisėkūros procesuose. Jeigu advokatas, atstovaudamas asociacijos interesams, siekia daryti įtaką dėl teisės aktų, tai laikytina lobistine veikla, už kurią privalu atsiskaityti visuomenei. Priešingu atveju verslo grupės turėtų galimybę vykdyti neskaidrią lobistinę veiklą, prisidengdamos tam tikslui įsteigtomis asociacijomis. Pareiškėjui, kuris yra registruotas lobistas bei susipažinęs su lobistinės veiklos sąvoka, turėjo būti žinoma ir prievolė atsiskaityti už lobistinę veiklą, jei ji buvo vykdoma.

Aplinkybė, kad S. K. dukters sutuoktinis eina pareigas Lošimų priežiūros tarnyboje buvo žinoma VTEK nariams, tačiau ji nėra susijusi su pareiškėjo veiklos atitikties Lobistinės veiklos įstatymo nuostatoms nagrinėjimu. Nors nusišalinimas yra kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens personalinė pareiga, faktinių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ar mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galbūt turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. P. 2017-03-16 rašytiniuose paaiškinimuose dėl pareiškėjo skundo nurodė, kad pareiškėjo L. S. skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, o Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas paliktas nepakeistas.

Paaiškino, kad L. S. aktyviai dalyvauja teisėkūros procese, todėl manytina, jog jis vykdo lobistinę veiklą. N. P. yra žinoma, jog pareiškėjui buvo sumokėta už jo lobistinę veiklą, ir būtent NLŽVA nariai ar tik kai kurie NLŽVA nariai atliko tokius mokėjimus pareiškėjui. Be to, nuolatinis leidimas pareiškėjui įeiti į LR Seimo rūmus išduotas vadovaujantis LVĮ 4 straipsniu, įtvirtinančiu lobistų teises ir pareigas bei Ilgalaikių leidimų įeiti į Seimo rūmus išdavimo nuostatais. Komisija tinkamai pritaikė LVĮ 7 str. 4 d. nuostatas ir tinkamai išaiškino, jog šiuo atveju pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai, laikytina būtent lobistine veikla. Pareiškėjas niekada nebuvo asmeniškai kviečiamas į komiteto posėdžius ir leidimai Komiteto vardu jam išrašomi nebuvo, taigi, pareiškėjas dalyvaudavo posėdžiuose kaip lobistas. Netgi jeigu paaiškėtų, jog pareiškėjas pajamų iš LSVKA narių negavo, tai nereiškia, jog lobistinės paslaugos šios asociacijos nariams nebuvo teikiamos, nes tokios paslaugos gali būti ir neatlygintinės.

Trečiojo suinteresuoto asmens N. P. atstovas palaikė rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjas L. S. Lietuvos advokatų tarybos liudijimu Nr. 1486 2001-09-13 įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą ir jam suteikta teisė verstis advokato praktika. (t. II, b. l. 121).

Pareiškėjas sprendimu įrašyti į lobistų sąrašą Nr. KS-114(L) nuo 2012-10-09 yra VTEK įregistruotas lobistas.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atstovavimo sutarčių pagrindu atstovauja Nacionalinei lošimų ir žaidimų verslo asociacijai (t. I, b. l. 34, 41, 42), taip pat (duomenys neskelbtini) atstovavimo sutarties pagrindu – Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijai (t. I, b. l. 40).

Seimo nariai P. G. ir N. P. 2016-06-13 pareiškimu kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, prašydami pradėti tyrimą dėl L. S. veiklos, siekiant nustatyti ar paneigti aplinkybes dėl galimai neteisėtos lobistinės veiklos, patikrinti pareiškėjo lobistinės veiklos ataskaitas, o jeigu būtų nustatyti Lobistinės veiklos ir kitų teisės aktų pažeidimai, patraukti L. S. atsakomybėn teisės aktų nustatyta tvarka (t. II, b. l. 69–72).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2016-10-26 sprendimu Nr. KS-73 nusprendė, kad pareiškėjas L. S. lobistinės veiklos ataskaitose nenurodęs lobistinės veiklos, atstovaujant NLŽVA ir LSVKA, nevykdė Lobistinės veiklos įstatymo 11 str. 3 d. reikalavimų. Šiuo sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2016-11-26 patikslinti lobistinės veiklos ataskaitas už 2014-2015 m., nurodant visus lobistinės veiklos užsakovus (t. I, 14–19).

Byloje yra kilęs ginčas dėl Vyriausios tarnybinės etikos komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) įstatymas. Komisijos įgaliojimus apibrėžia minėto Įstatymo 17 straipsnis. Pagal nurodyto straipsnio 1 punktą, Komisija prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti Komisijos kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, teikia rekomendacijas dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo bei įgyvendinimo ir priima sprendimus bei rezoliucijas šiais klausimais, o pagal 2 punktą – tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įvardinti sprendimai, kuriuos atlikusi tyrimą gali priimti Komisija. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Komisija, atlikusi tyrimą, gali priimti sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas.

Lobistinę veiklą, jos kontrolę ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus reglamentuoja Lobistinės veiklos įstatymas. Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d. numato, kad lobistinė veikla yra fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Tačiau Lobistinės veiklos 7 str. 1 d. 4 p. nustatyta išimtis, pagal kurią, pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai, lobistine veikla nelaikoma.

Lobistinės veiklos įstatymo 11 str. 1 d. įtvirtina lobisto pareigą pateikti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai praėjusių kalendorinių metų lobistinės veiklos ataskaitą ne vėliau kaip iki einamųjų metų vasario 15 dienos. Lobisto pareigas ataskaitoje nurodyti kiekvieno lobistinės veiklos užsakovo vardą, pavardę ar pavadinimą, asmens ar registro kodą, gyvenamosios vietos ar buveinės adresą įtvirtinta Lobistinės veiklos įstatymo 11 str. 3 d. 2 p.

Iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad jeigu įregistruotas lobistu asmuo vykdo veiklą, apibrėžtą Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d., jam tenka pareiga iki einamųjų metų vasario 15 dienos pateikti lobistinės veiklos ataskaitą. Šios pareigos neįgyvendinus arba įgyvendinus ją netinkamai, Lobistinės veiklos įstatymo įgyvendinimą prižiūrinti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atlikus tyrimą ir nustačiusi pagrindą, turi teisę priimti sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas.

Nagrinėjamos bylos atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, kuris yra tiek praktikuojantis advokatas, tiek įregistruotas lobistas, atstovavo NLŽVA ir LSVKA interesus. Pareiškėjo teigimu, jo veikla, atstovaujant NLŽVA ir LSVKA interesus buvo pagrįsta su šiomis asociacijomis sudarytomis atstovavimo sutartimis. Anot pareiškėjo, sutarčių dėl lobistinės veiklos jis nesudarė ir lobistinės veiklos nevykdė. Pažymėtina, kad teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo veikla, atstovaujant NLŽVA ir LSVKA interesus, atitinka Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d. nurodytą lobistinės veiklos apibrėžimą. Byloje pateiktos lobistinės veiklos ataskaitos už 2012–2015 m. patvirtina, kad pareiškėjas L. S. prie ataskaitose esančių skilčių „Pastabos“ nurodė, jog lobistinės veiklos nevykdė (t. I, b. l. 20–37). Tačiau bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjas neneigia aplinkybių, kad veikdamas NLŽVA ir LSVKA interesais, dalyvavo Seimo komitetų posėdžiuose. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2013-06-12 posėdyje (t. I, b. l. 44), 2014-04-08 posėdyje (t. I, b. l. 45), 2014-11-19 posėdyje (t. I, b. l. 47), 2014-11-20 posėdyje (t. I, b. l. 50), 2014-11-25 posėdyje (t. I, b. l. 52, 55), 2014-12-03 posėdyje (t. I, b. l. 62), 2015-04-15 posėdyje (t. I, b. l. 46), 2015-05-20 posėdyje (t. I, b. l. 67), 2051-09-30 (t. I, b. l. 73), 2015-10-14 posėdyje (t. I, b. l. 77), 2015-11-03 posėdyje (t. I, b. l. 81), 2016-04-13 posėdyje (t. I, b. l. 84), 2016-05-04 posėdyje (t. I, b. l. 87), 2016-05-18 posėdyje (t. I, b. l. 90), 2016-06-08 posėdyje (t. I, b. l. 94), 2016-06-15 posėdyje (t. I, b. l. 98), 2016-06-22 (t. I, b. l. 101). Iš nurodytų posėdžių darbotvarkių matyti, kad juose buvo svarstomi klausimai dėl Seimo narių pasiūlymų dėl Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto taip pat Vartojimo kredito įstatymo straipsnių pakeitimo (t. I, b. l. 49, 51, 53, 56, 64, 69, 74, 79, 82, 85, 88, 95, 99), t. y. klausimai, susiję su NLŽVA ir LSVKA interesais.

Teismas pažymi, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, teikdamas informaciją dėl pareiškėjo dalyvavimo nurodytuose posėdžiuose, pažymėjo, jog pareiškėjas niekada nebuvo asmeniškai kviečiamas į komiteto posėdžius ir leidimai komiteto vardu išrašomi nebuvo (t. IV, b. l. 1). Pareiškėjas į Seimo komiteto posėdžius patekdavo ne kaip advokatas, atstovaujantis NLŽVA ir LSVKA, tačiau kaip lobistas. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2016-10-14 raštas Nr. S-2016-6671 patvirtina, kad 2015-12-7 gavus L. S. prašymą išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus dėl jo vykdomos lobistinės veiklos (t. IV, b. l. 25), jam buvo išduotas ilgalaikis leidimas (t. IV, b. l. 24). Taigi pareiškėjas pats nedviprasmiškai nurodė, kad leidimas lankytis Seime jam reikalingas vystyti lobistinę veiklą, o ne advokato veiklai. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad faktiškai pareiškėjo vykdoma veikla atitiko Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d., t. y. iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas veikė NLŽVA ir LSVKA vardu ir interesais, dalyvaudamas komitetų posėdžiuose ir siekdamas daryti įtaką teisėkūrai.

Pareiškėjo teigimu jo veikla, veikiant NLŽVA ir LSVKA interesais, patenka į aukščiau nurodytą Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. išimtį, todėl nelaikytina lobistine veikla. Teismas akcentuoja, kad pagal aukščiau nurodytas Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas, net ir faktinę lobistinę veiklą vykdantis asmuo gali išvengti pareigos išviešinti realiai vykdomą lobistinę veiklą vien prisidengdamas aplinkybe, kad veikia ne pelno siekiančios organizacijos interesais. Taigi toks teisinis reglamentavimas sukuria teisės spragą ir sudaro prielaidas piktnaudžiauti Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. nurodyta išimtimi.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Pareiškėjas teigia, kad jis veikė atstovaudamas Nacionalinę lošimų ir žaidimų verslo asociaciją bei Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociaciją. Teismas pažymi, kad ginčo dėl šių asmenų teisinių formų nėra – tiek, NLŽVA (t. I, b. l. 102 –112), tiek LSVKA (t. I, b. l. 156–171) yra laikytinos asociacijomis, t. y. ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Tačiau pastebėtina, kad vien atstovaujamų asmenų juridinė forma, negali sudaryti prielaidų neatskleisti realiai vykdomos lobistinės veiklos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Nacionalinę lošimų ir žaidimų verslo asociaciją sudaro trys nariai: UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociaciją sudaro keturios pelno siekiančios bendrovės: UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Taigi matyti, kad visos abiejų asociacijų narės yra pelno siekiantys juridiniai asmenys. Nors teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. nėra nurodyta reikalavimo dėl asociacijos narių veiklos pobūdžio, teismo vertinimu individualios bylos aplinkybės sudaro būtinybę vertinti ir šį aspektą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veiklai pritaikant Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 4 p. išimtį susidarytų precedentas, kuomet pelno siekiantys juridiniai asmenys, siekdami paveikti teisėkūros procesą, galėtų vienytis į ne pelno siekiančias organizacijas, ir šiuo būdu, pasitelkiant atstovus, tiesiogiai darytų poveikį įstatymų leidybai, o tokios veiklos, be kita ko, net nebūtų reikalaujama išviešinti. Toks aiškinimas prieštarautų Lobistinės veiklos įstatymo 1 str. nurodytiems tikslams užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai, o taip pat sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui, kai advokatai prisidengdami atstovavimo sutartimi galėtų daryti įtaką teisėkūrai taip iš esmės vykdydami lobistinę veiklą, tačiau jos neatskleisdami visuomenei.

Teismas papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas, būdamas advokatas, profesionalus teisininkas bei registruotas lobistas, galėjo suprasti, kad jo faktiškai vykdoma veikla atitinka lobistinės veiklos sampratą, ir peržengia įprastas advokato atstovavimo paslaugų ribas. Nors pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarčių kaip lobistas, taip pat negavo pajamų, vien veiklos įforminimas nesudaro pagrindo teigti, kad tai nebuvo lobistinė veikla, be to, lobistinė veikla gali būti ir neatlygintina (Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d.). Pastebėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jos pareiškėjas atstovaujamoms NLŽVA ir LSVKA būtų teikęs kitas konkrečias teisines paslaugas, įprastas, veikiant atstovavimo sutarties pagrindu. Priešingai, nagrinėjamos bylos atveju, pareiškėjo veikla pasireiškė išimtinai veikla, kuria buvo siekiama paveikti teisėkūros procesus. Todėl, atsižvelgiant į individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes, šiuo atveju, net ir ne pelno siekiančių organizacijų atstovo veikla, kuria faktiškai buvo siekiama daryti poveikį teisėkūrai, yra laikytina lobistine veikla Lobistinės veiklos įstatymo 2 str. 3 d. prasme. Taigi atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pagrįstai 2016-10-26 sprendimu Nr. KS-73 įpareigojo pareiškėją iki 2016-11-26 patikslinti savo teiktas lobistinės veiklos ataskaitas už 2014, 2015 metus, jose nurodant visus lobistinės veiklos užsakovus, teisės aktų, dėl kurių jis veikė kaip lobistas, pavadinimus bei kitus Lobistinės veiklos įstatymo 11 str. 3 d. nustatytus deklaruotinus duomenis.

Nors pareiškėjas teigia, kad Komisijos sprendimas priimtas pažeidžiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 9 str. 2 d. nuostatas, teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 9 str. 2 d. įtvirtina, kad VTEK narys, eidamas pareigas, yra nepriklausomas, negali būti saistomas jokiais interesais ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat etikos normomis. Pareiškėjo teigimu, VTEK narys S. K., būdamas asmeniškai susijęs su Lošimų priežiūros tarnybos direktoriumi V. D., nenusišalino nuo dalyvavimo priimant skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad V. D. yra Komisijos nario S. K. žentas, todėl ginčijamą sprendimą priėmė esant interesų konfliktui. Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas priimtas esant interesų konfliktui. Pastebėtina, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas būtent pareiškėjo, o ne jo atstovaujamų asmenų atžvilgiu. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjo atstovaujamos Lošimų priežiūros tarnybos direktorius yra VTEK komisijos nario S. K. nenulemia interesų konflikto atsiradimo ginčo situacijoje. Pagal Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktiką, interesų pažeidimas negali būti įrodinėjamas prielaidomis ar spėlionėmis, o kiekvienu atveju turi būti nurodoma, kokios faktinės aplinkybės tai patvirtina (Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014-04-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014). Be to, pastebėtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas trijų komisijos narių V. K., G. I. ir S. K., taip pat Komisijos pirmininko R. V. vienbalsiai. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra nesudaro pagrindo abejoti jo pagrįstumu, o pareiškėjo argumentai dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 9 str. 2 d. pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Vyriausios tarnybinės etikos komisijos 2016-10-26 sprendimas Nr. KS-73 „Dėl L. S.“ priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai netenkinami, pareiškėjas neįgyja teisės reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo L. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.