- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- P-261-101-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01475-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Narkotikų
- Pareiškėjas
- G. M.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-667/2014 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. M. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas, apeliantas) 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 106–109) patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Departamento 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13, kuriuo G. M. firma nubausta 1 250 Lt bauda.
Šalies argumentai
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, apeliaciniu skundu (b. l. 113–117) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad ekonominė sankcija – 1 250 Lt dydžio bauda – pareiškėjui buvo paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) 13 punkte nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai šiais gėrimais, nuo 22 iki 8 valandos pažeidimą. Faktiniu šio nutarimo pagrindu nurodyta aplinkybė, kad 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Kaune, R. Kalantos g. 48, apie 22 val. 55 min. pardavėja G. J. pardavė vieną 1 l talpos butelį alaus „Kalnapilis Pilsner“ piliečiui M. Ž., kuris šį butelį iš kavinės patalpų išsinešė. Pagal nurodytą nutarimą, pastaroji faktinė aplinkybė (kad nusipirkęs alaus asmuo išsinešė jį iš kavinės patalpų) yra reikšminga ta prasme, kad pareiškėjui negali būti taikoma Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimtis, pagal kurią jis (draudimas) netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje alkoholiniams gėrimams. Pareiškėjas, teigdamas, kad ši išimtis jam taikytina, nurodė, jog paminėta jo pardavėja įvykdė joje nustatytas sąlygas: pardavė atidarytą butelį alaus bei perspėjo pirkėją, kad jis turi gerti alų vietoje ir išsinešti jo negali. Be to, nurodė, kad kavinėje yra visos būtinos tokio pobūdžio pažeidimui užkirsti sąlygos, todėl jis laikėsi visų nuo jo valios priklausančių Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytam draudimui užkirsti būtinų sąlygų.
Kolegija pažymėjo, kad pastarųjų faktinių aplinkybių atsakovas neneigia, tačiau nurodo, kad aukščiau nurodytas pareiškėjo pardavėjos elgesys nebuvo pakankamas užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo laikymąsi. Pagal atsakovą, tai patvirtina pats alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktas bei aplinkybė, kad pardavėja, nors ir atliko paminėtus veiksmus, tačiau alaus butelio kamštelį padėjo ant prekystalio, tuo alaus pirkėjas pasinaudojo, paimdamas šį kamštelį su savimi.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aptariamos punkto dalies konstrukcija (akcentuojant jos nuorodą į alkoholinių gėrimų pardavimą) leidžia daryti išvadą, kad abiejų joje nurodytų sąlygų laikymosi našta yra uždėta alkoholinių gėrimų pardavėjui (šiuo atveju pareiškėjui). Todėl, aiškinant šią punkto dalį lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad aptariamoje punkto dalyje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavėjas privalo užtikrinti šių sąlygų vykdymą, t. y. imtis tokių nuo jo valios priklausančių priemonių, kurios užtikrintų tai, kad nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik jų pardavimo vietoje. Kartu pažymėtina, kad pačioje nurodytoje teisės normoje arba kitose teisės aktuose nėra nustatytas alkoholinių gėrimų pardavėjo konkretaus elgesio modelis, kuris užtikrintų pastarosios nuostatos vykdymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar alkoholinių gėrimų pardavėjas (tuo pačiu ir šiuose santykiuose jam atstovaujantis darbuotojas) veikė pakankamai atsakingai, rūpestingai ir atidžiai tam, kad būtų užtikrintas šios nuostatos laikymasis, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). Nurodyti kriterijai yra taikytini, vertinant byloje esančius įrodymus, kurie leistų viešojo administravimo subjektui arba teismui spręsti, ar alkoholinių gėrimų pardavėjo elgesys buvo tinkamas įstatymų leidėjo jam nustatytos pareigos vykdymo prasme. Taigi nagrinėjamai bylai taip pat yra aktualus joje esančių įrodymų vertinimo klausimas.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013) laikomasi bendros įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią teisės pažeidimą inkriminuojanti institucija turi įrodyti pažeidimo padarymo faktą, kartu nurodydama ir pažeidėjo kaltę. Be to, pažymėta, kad pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Vertindama byloje esančius įrodymus pagal aukščiau nurodytus įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles ir kriterijus, kolegija pažymėjo, kad skundžiamame nutarime atsakovas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė aptartą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, rėmėsi pačiu parduoto alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktu bei paminėta aplinkybe, kad alaus pardavėja paliko alaus butelio kamštelį ant prekystalio. Nei atsakovas, nei bylai reikšmingas faktines aplinkybes ištyręs pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo ir kitos, nuo pareiškėjo (ar jam atstovavusios pardavėjos) valios priklausančios aplinkybės, sąlygojusios bylai aktualaus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimą. Priešingai, iš byloje esančio Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarimo (kuriuo pareiškėjo pardavėjai (barmenei) G. J. pradėta administracinė teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio nusižengimo sudėties (nenustačius jos kaltės)), matyti, kad aptariamoje situacijoje alaus pardavėja veikė taip, kad nebūtų pažeistas paminėtas draudimas išsinešti nupirktą alų iš baro. Teismas, šioje administracinėje byloje įvertinęs surinktus įrodymus (tarp jų ir aptariamos situacijos vaizdo įrašą bei baro klientams skirtos patalpos fotonuotraukas), kolegijos manymu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas – šio baro savininkas – ėmėsi nuo jo valios priklausančių protingų priemonių tam, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata nebūtų pažeista ir pirkėjo įsigytas alkoholinis gėrimas būtų galimas suvartoti vietoje. Todėl nagrinėjamoje byloje negalima buvo daryti įrodymais pagrįstos išvados, kad nurodytas pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės. Teismas pastebėjo, kad aplinkybei dėl alaus butelio kamštelio palikimo ant prekystalio negali būti suteikta atsakovo nurodyta reikšmė, nes, viena vertus, tai neatitiktų ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytų įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklių, antra vertus, ši aplinkybė nėra tapati aplinkybei (situacijai), įvertintai atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013 (pastarojoje situacijoje alaus pardavėja pati atidavė atsuktus butelių kamštelius pirkėjui).
III.
Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2014 m. birželio 25 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-667/2014 (b. l. 154-160).
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutartį ar nutarimą) ir 12 (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) punktais, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-667/2014.
Atsakovo nuomone, prašomoje atnaujinti administracinėje byloje iškilusią Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo problematiką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išsprendė netinkamai. Taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose dėl alkoholinių gėrimų kamštelių palikimo kartu su parduodamais alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjo atstovės parduotas alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išsineštas gamyklinėje taroje užsukus jį pareiškėjo prie parduoto alkoholinio gėrimo klientui paliktu gamykliniu kamšteliu. Teismas šią aplinkybę konstatavo, tačiau vis vien padarė išvadą, kad tokiu atveju nėra pareiškėjo kaltės ir kad kitų aplinkybių visuma įrodo pareiškėjo siekį laikytis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Tuo tarpu Departamentas, vertindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą ir priimdamas 2013 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. ATK2-17/13, vertino visas bylos faktines aplinkybės, atsižvelgė į objektyvių ir subjektyvių pažeidimo faktorių visumą ir pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, prižiūrint jo vykdomą ekonominę veiklą. Nėra pagrindo teigti, kaip nurodo teismas, jog alkoholinis gėrimas buvo atidarytas, todėl nėra pažeidimo sudėties. Teismas, vertindamas vartojimo vietoje sąlygos išpildymą, iš esmės vadovavosi tik šia viena objektyvia aplinkybe. Tačiau ši aplinkybė nepanaikina fakto, kad, pirkėjui perkant alkoholinį gėrimą, pareiškėjas paliko gamyklinį to gėrimo kamštelį, taip sudarydamas sąlygas alkoholinį gėrimą išsinešti, neperspėjo pirkėjo, kad šis turi vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip pat ši aplinkybė įrodo, kad vienkartinės taros pasiūlymas, yra tik pasyvus elementas, kuriuo siekiama sudaryti įspūdį, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti vartoti tik vietoje. Ši aplinkybė, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas atidarytas, nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, kadangi alkoholinis gėrimas bet kokiu atveju nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išsineštas gamyklinėje pakuotėje užsuktu kamšteliu. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atidarius ir pardavus alkoholinio gėrimo butelį, kamštelis pareiškėjo darbuotojos buvo atiduotas, tokiu būdu pareiškėjo darbuotojai sąmoningai pirkėjui sudarant palankias sąlygas įsigytą alkoholinį gėrimą užsidaryti ir jį išsinešti. Tokie pareiškėjo darbuotojos konkliudentiniai veiksmai negali būti vertinami, kaip atitinkantys Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus, draudžiančius alkoholinių gėrimų prekybą draudžiamu metu ne vartojimui vietoje.
Atkreipia dėmesį, kad analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013 konstatavo, kad kavinės darbuotojas, pardavęs alkoholinį gėrimą – butelį degtinės „Originali Lietuviška“, 0,2 1 talpos, 40 % alk. tūrio, bei atidaręs butelį ir kamštelį kartu su buteliu padavęs pirkėjui, nesiėmė tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Todėl pareiškėjas (ūkio subjektas) sudarė galimybes butelį užsukti kamšteliu ir taip jį išsinešti iš patalpų, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013. Departamento išdėstyta pozicija neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai analogiškose bylose (2014 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1160/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-481/2014, 2014 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-20/2014, 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2058/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1679/2013, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, 2013 rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-l364/2013, 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1363/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-563/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013, 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013) ir minėto teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, kuriame suformuotas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 18 str. 3 d. 12 p.) reikalavimo „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“ turinio aiškinimas ir taikymas.
Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašomoje atnaujinti byloje nepagrįstai konstatavo, kad jeigu pareiškėjo samdomos darbuotojos G. J. veiksmuose Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. kovo 29 d. nutarimu nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, jis taip pat nemato pagrindo pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Tačiau tokia teismo išvada prieštarauja jau suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, 2013 m. rugpjūčio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).
Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, administracinė byla Nr. A143-667/2014 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Kiek tai susiję su terminu kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-667/2014, užbaigtoje 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2014 m. birželio 25 d. (pagal pašto spaudą ant voko), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjas laikėsi ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino, jo nepraleido.
Atsakovas Departamentas nurodo, jog prašymą atnaujinti procesą grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais: akivaizdus esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (10 p.) ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).
Pirmuoju pagrindu procesas atnaujinamas, kai nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, šis pažeidimas akivaizdus ir toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–19/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Taip pat pridurtina, jog materialiosios teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės, nepagrindžia to, kad bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatą) ir tai akivaizdžiai yra esminis tokios normos pažeidimas. Prašyme atsakovas iš esmės ir daugiausiai dėsto bylos faktines aplinkybes, susijusias su, jo nuomone, pareiškėjo padarytu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimu, ir teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai jas įvertino, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovo nuomone, pažeidimo fakto konstatavimui pakanka to, kad alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, o buvo išsineštas gamyklinėje pakuotėje užsuktu kamšteliu, pareiškėjo darbuotojui palikus atsuktą alkoholinio gėrimo butelio kamštelį prie butelio. Nepaisant to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitaip vertino šią aplinkybę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto prasme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Šiuo atveju atsakovas nepagrindė, kodėl teismo atliktas minėtos normos aiškinimas ir taikymas buvo klaidingas. Pati norma nenustato konkretaus ūkio subjekto elgesio, kuris būtinas, siekiant užtikrinti joje numatyto draudimo laikymąsi, todėl jos aiškinimas, kilus ginčui, konkrečiu atveju paliktas teismo, nagrinėjančio tokį ginčą, diskrecijai. Taigi, būtent materialiosios teisės normos akivaizdaus esminio netinkamo aiškinimo atsakovas nepagrindė.
Atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuota praktika analogiškose bylose tik patvirtina, kad, kaip minėta, konkretus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytos pareigos turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atskleidžiamas, todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent jis turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje įstatymo nuostatoje įtvirtintą išimtį. Taigi, akivaizdu, kad faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir pareiškėjo veiksmų, kaip pažeidimo, kvalifikavimas atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju konkrečioje byloje.
Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje būtent ir tikrino, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje įstatymo nuostatoje įtvirtintą išimtį. Teismas būtent ir pabrėžė, kad sprendžiant klausimą, ar alkoholinių gėrimų pardavėjas veikė pakankamai atsakingai, rūpestingai ir atidžiai tam, kad būtų užtikrintas šios nuostatos laikymasis, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais. Jais vadovaudamasis, jis pripažino, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo ir kitos, nuo pareiškėjo (ar jam atstovavusios pardavėjos) valios priklausančios aplinkybės, sąlygojusios bylai aktualaus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimą (be atsakovo nurodytų – alaus išsinešimo iš kavinės patalpų fakto bei alaus pardavėjos palikto alaus butelio kamštelio ant prekystalio). Teismas pastebėjo, kad šių nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste pirmiau nurodytai aplinkybei dėl alaus butelio kamštelio palikimo ant prekystalio negali būti suteikta atsakovo nurodyta reikšmė, nes tai neatitiktų ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytų įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklių. Be to, pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra tapati aplinkybei (situacijai), įvertintai atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje konkrečioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013. Taigi, teismas vertino konkrečios bylos faktines aplinkybes konkrečiu atveju ir tokiu būdu nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jau suformuotos analogiškose bylose.
Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašomoje atnaujinti byloje nekonstatavo, kad jeigu pareiškėjo samdomos darbuotojos G. J. veiksmuose Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. kovo 29 d. nutarimu nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, jis taip pat nemato pagrindo pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Šia aplinkybe teismas rėmėsi, kaip minėta, vertindamas kartu ir kitas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu, todėl tai taip pat nelaikytina prieštaravimu jau suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ar būtinybe užtikrinti tokios praktikos formavimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė byloje taikytinos materialiosios teisės normos akivaizdaus esminio pažeidimo fakto bei būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, todėl atmestinas, ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-667/2014 pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.